Stanisławas Jerzy Lecas (tikr. Tusch-Letz, 1909–1966) – žydų kilmės lenkų poetas, satyrikas. 1927–1933 m. studijavo polonistiką ir teisę Lvovo Jono Kazimiero universitete. Nuo 1934 m. gyveno Varšuvoje. 1941–1943 m. nacių kalintas Ternopolio koncentracijos lageryje, iš kurio pabėgęs slapstėsi, vėliau dalyvavo pasipriešinimo sąjūdyje, kovojo Liaudies armijos gretose. 1946–1950 m. buvo Lenkijos misijos okupuotoje Vienoje spaudos atašė. Paskui emigravo į Izraelį, 1952 m. grįžo. Išleido nemažai filosofine refleksija paženklintų poezijos rinkinių („Spalvos“ („Barwy“, 1933), „Karo lauko bloknotas“ („Notatnik polowy“, 1946), „Jeruzalės rankraštis“ („Rękopis Jerozolimski”, 1956), „Abeliui ir Kainui“ („Do Abla i Kaina”, 1961) ir kt.). Kaip rašytojas labiausiai išgarsėjo aforizmų ir sentencijų ciklu „Nesušukuotos mintys“ („Myśli nieuczesane”, 1957) ir „Naujosios nesušukuotos mintys“ („Myśli nieuczesane nowe”, 1964), kurioms būdingi sąmojingi sugretinimai, filosofinis skepticizmas, paradoksai, netikėtos įžvalgos, kalambūrai ir juodasis humoras.
Pakaruoklio namuose nekalbama apie virvę. O budelio?
Pats kartą mačiau stebuklą. Tai nutiko tuomet, kai buvo apsieita be stebuklų.
Per procesus burtininkės prisipažindavo bendravusios su velniu. Kraujas verda mūsų gyslose! Kaip buvo galima jas versti tai sakyti, juk velnias neegzistuoja! Bet mūsų proto balsas šaukia: Netiesa, netiesa, netiesa! Velnias egzistuoja, anuomet jis buvo inkvizitorius.
Versdami paminklus, saugokite pjedestalus. Visad gali praversti.
Prisikelti iš mirusiųjų gali tik lavonai. Gyviesiems sunkiau.
Viskas, žmogau, tavo rankose, todėl plauk jas kuo dažniau.
Net ir Pranašo barzdą galima nuskusti!
Per akistatą lavonas savo žudiko neatpažino.
„Jaučiu, kaip man auga sparnai!“ – tarė pelė. Na ir kas iš to, pone šikšnosparni?
O gal Dievas lėmė man būti ateistu?
Ir ant sosto prasitrina kelnės.
Nors karvei ir kakavos duosi, bet pieno neišmelši.
Apie jį kalba: „Tai – liūtas!“ Na ir kas, dykumos tai nėra. Geriau jį atiduoti į cirką ar į zoologijos sodą. Arba iškamšą padarius – į muziejų.
Kaip blusos mintys šokinėja nuo žmogaus prie žmogaus. Bet kanda ne visiems.
Žinau, iš kur legenda apie žydų turtus. Žydai moka už viską.
Satyrikai, atsargiau su kūrybingom idėjom! 1931 m. R. Clairo1 filme „Tegyvuoja laisvė“ vienos iš ironiškų dainelių priedainis skambėjo taip: „Le travail c‘est la liberté“2, o 1940-aisiais ant Osvencimo vartų pasirodė užrašas: „Arbeit macht frei!“3
– Pagrasinsiu jam tik pirštu, – tarė jis, dėdamas pirštą ant nuleistuko.
Ak, jei atpirkimo ožį būtų galima melžti!
Vertikalė su horizontale sudaro kryžių.
Negaliu piktintis išgirdęs Herostrato4 vardą, kol nemačiau Artemidės šventyklos Efese.
Vieni gyvena trumpiau, užtat valgo ilgiau.
Saulė, įspindusi pro kamaros langelį, ant grindų meta grotų šešėlį. Tuose langeliuose kaliniai gali sudarinėti kryžiažodžius. Kryžiažodžių galimybės priklauso nuo grotų skaičiaus.
Pragare velnias yra teigiamas asmuo.
Jis primena utėlę ant plikės. Kiek spindesio aplink – o vis tiek utėlė!
Viską dera paaukoti žmogui. Tik ne kitus žmones.
Nebūk snobas. Niekad nemeluok, kai tiesa geriau apsimoka.
– Iš vieno kryžiaus galima sukalti dvejas kartuves, – paniekinamai tarė profesionalas.
Jei savo žudikus turėčiau sutikti aname pasaulyje, tai verčiau man gyventi su jais šiame.
Laužai neišsklaido tamsos.
Idėją galima dogmarinti iki galo.
Jei du priešai turi bendrą priešininką, jie vienas kito nekenčia dar aršiau. Mat kiekvienas jų nori vienas įveikti savo priešininką.
Net stiklinė akis mato savo aklumą.
Ecce homo – homini lupus est5.
Gyventi yra labai nesveika. Kas gyvena, miršta.
Jis? Enciklopedinio neišmanymo žmogus.
Ar nuogos moterys protingos?
Visad guodžiuosi mintim, jog žvaigždės, skęstančios vandeny, yra negyvenamos.
Tas purvinas vanduo buvo sniegu. Apėjau jį kupinas pagarbos.
Salto morale6 yra kur kas pavojingesnis už salto mortale.
Ant jo krinta įtarimo šešėlis, o jis jame slepiasi.
Kvailystė nuo mąstymo neatleidžia.
– Neerzinkit liūto!
– Kodėl? – paklausiau prižiūrėtojo.
– Nes triedžia, – atsakė jis.
„Karalius nuogas“, bet po prašmatniais drabužiais.
Duodu jums karčių piliulių, aplietų cukriniu glajumi. Piliulės nekenksmingos, nuodai tik saldėsy.
Kartais velnias mane gundo įtikėti Dievą.
Laikas daro savo. O tu, žmogau?
Mąstymui reikia smegenų, nekalbant jau apie žmogų.
Niekas nenori mielių skonio tešloj, nors ją tik mielės ir iškėlė.
Baisus yra Prometėjų pyktis. Kas gi jus ėda? – paklausiau kartą. Erelis, ponai poetai, erelis, atsakė jie.
Dramaturgas: sielos pilvakalbys.
Iš rojaus buvo išvytas tik Adomas su Ieva. Tai kaip tuomet į laisvę ištrūko liūtai, ereliai, beždžionės, blusos ir kiti? O kaip – obuoliai?
Nerašyk Credo ant tvoros!
Lengvabūdiškumas pražudo. Kitus.
Ryla sumala bet kurią melodiją.
Ir Einsteino valandą išmušė vietinis laikrodis.
Kartais medžiai taip išauga, jog vaisiai krinta ant kaimynų galvų.
Galima pakeisti tikėjimą nepakeitus Dievo. Ir atvirkščiai.
Manęs klausi, kaip grojo tas virtuozas. Jo atlikimas buvo žmogiškas: jis suklydo.
Už kiekvieną lavoną mirčiai dedam pliusą – kapinių kryželį.
Kai kurie žmonės žiūri savo akimis nelyg pro kameros akutę.
Žaizdos surandėja, bet randai auga drauge su mumis.
Buvo ir tokių kankinių, kurie ėjo kryžių keliais atgalios.
Ant žirafos kaklo blusa įtiki nemirtingumu.
Iš kur vėjas žino, kur link pūsti?
Ar žuvys, pralendančios pro tinklo akis, kenčia nuo nevisavertiškumo komplekso?
Įvykdė nusikaltimą: nužudė žmogų. Savyje.
Blaivyklų reiktų ir apsvaigusiems nuo laimės žmonėms.
Perspektyva – koks saldus žodis: matyti, kokie priešai maži!
Eik savęsp nepasibeldęs.
Nori paslėpti veidą – išeik nuogas.
Nevaikščiok išvažinėtais keliais, nes paslysi.
Mąstymo spragą tikrove užlopyti sunku.
Basas po rožes nepavaikščiosi.
E pur si muove!7 – įtūžęs po egzekucijos sušuko budelis.
Ir sąžinės balsas patiria mutaciją.
Ar žinot, kur visada galima rasti viltį? Pragaro prieangy po užrašu Lasciate ogni speranza!8
Daugiausia formų turi abstrakcija.
Ir tramdomieji marškiniai privalo atitikti pamišimo dydį.
Vėjai sukeičia kelio ženklus.
Priešpaskutinis Mohikanas dažnai nužudo paskutinį Mohikaną, kad juo taptų.
Gyvenimas žmonėms atima per daug laiko.
Laiko dvasia gąsdina net ateistus.
Visi dievai buvo nemirtingi.
Kas neturi sąžinės, turi tai kompensuoti jos trūkumu.
Ne vienas nulis manosi esąs elipsė, kuria sukasi pasaulis.
Idėjų mūšyje žūsta žmonės.
Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį. Spąstai. Tuomet jau nebus be nuodėmės.
Kodėl rašau tuos trumpus aforizmus? Nes man trūksta žodžių!
Pasakyk, su kuo miegi, ir pasakysiu, apie ką sapnuoji.
Jis slėpėsi už liežuvio, kurį rodė pasauliui.
Iš svajonių košės neišvirsi? Kodėl gi, reikia tik kruopų ir druskos.
Visad bijojau neužtaisytų šautuvų. Jų buožėmis daužomos galvos.
Tai, ko negali įsivaizduoti, dažnai gali nusipirkti.
Daugelis mano draugų pasidarė mano priešai, daugelis mano priešų pasidarė draugais, tačiau tik abejingieji liko man ištikimi.
Leiskit ir akliesiems pažaisti gūžynių!
Kai nepučia jokie vėjai ir vėtrungė ant stogo turi charakterį.
Pergalės vaisius? Alksnio grūšios.
Uždėk kepurę, ir pagausi vagį!
Ne iš kiekvieno kiaušinio išsirita Kolumbas.
Keista, kad taip sunku sukelti aidą tuščiose galvose.
– Tai tik meteoras, – paniekinamai pasakė žvakė.
Nusikaltimai neapmokestinami.
Gaidys gieda ir tą rytą, kurį atsidurs sriuboje.
Ar aš tikintis? Vienas Dievas težino.
Ar tarp žmogėdrų pasitaiko vegetarų?
Puritonams verčiau nešioti du figos lapelius ant akių.
Įvairios mintys ateina į galvą. Kai kurios net ir išeina.
Įdomu, ar koks žvėrelis, žvelgdamas į mus, galvoja: Ecce homo!9
Nuo vaisingos autoriaus minties dažnai persileidžia kritikai.
Suglebęs šauktukas virsta klaustuku.
Paminklas gali būti puikiausias saulės laikrodis. Net vėliau, kai jo nebėr, žinai, kokia išmušė valanda.
Ir siela kartais turi laikytis dietos.
Reikia nuolat pradėti nuo pabaigos.
Neklausk Dievo kelio į dangų, nes nurodys tau patį sunkiausią.
Mūsų požiūriai sutampa. Klausimas tik, kuris kurį užkloja.
Atsargiai! Mūsų niekinamas beraštis gali sudėti taškus ant i.
Taupyk žodį! Bet kuris tavo žodis gali būti paskutinis.
Suprantame viską, todėl negalima suprasti nieko.
Galima apsispjauti nepravėrus burnos.
Kaip išversti atodūsius į svetimą kalbą?
Ne kiekvienam gyvenimas tinka prie veido.
Trogloditas nebuvo trogloditas. Tais laikais jis atitiko anuometinės civilizacijos lygį.
Tikiu, kad nustebtum, jei karvė staiga prašnektų angliškai. Bet patikėk manimi, po dešimto karto tau būtų jos gaila, kad ji kalba be Oksfordo akcento. Beje, jeigu žinotum, koks jis yra.
Savo gyvenimo kely sutikau žmonių, kuriuos taip pat buvau pratęs sutikti kažkur kitur.
Juokitės iki ašarų! Optimistams ir pesimistams.
Tarnų pirštai palieka šeimininkų atspaudus.
Kas šlubuoja – eina.
Mačiau žmogų, pilstantį iš tuščio į kiaurą. Paklausiau, kam jis tai daro. – Esu šiuolaikinė klepsidra.
Beraščiai turi diktuoti.
Poetas X visad joja ant gero žirgo, bent niekad – ant Pegaso.
Daugelis mėgino sukurti filosofinį akmenį stingdydami mintį.
Kai kuriems žodynams trūksta garbės žodžio.
Kai miražas paaiškėja esąs tikrovė, reikalaukite kompensacijos.
Ech, grybų medžioklė su varovais!
Kada pats tikslas pasiekė tikslą?
Ar žmogėdra turi teisę kalbėti suvalgytųjų vardu?
Eik šalin, Šėtone! Šėtonienė pas mane.
Ar švarios rankos turėtų būti ilgesnės?
Et, kad žinočiau privatų Viešpaties Dievo adresą.
Kalbėk protingai, priešas klausosi.
Reikalaujame aštuonių mąstymo valandų dienos!
1 René Clairas (1898–1981) – prancūzų filmų režisierius, prodiuseris. (Čia ir toliau – vert. past.)
2 Darbas – tai laisvė (pranc.).
3 Darbas išlaisvina (vok.).
4 Herostratas (HrostratoV) – graikas, kai norėjo išgarsėti, 356 m. pr. Kr. sudegino vieną iš septynių pasaulio stebuklų – Artemidės šventyklą Efese.
5 Štai žmogus – žmogui vilkas (lot.).
6 Moralinis šuolis (lot.).
7 O visgi jis dar juda (it.). Aliuzija į italų mokslininkui G. Galileo‘ui priskiriamą frazę „O vis dėlto ji sukasi.“
8 Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį (it.).
9 Štai žmogus! (Lot.)
Versta iš: S. J. Lec. Mysli nieuczesane. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1968
Iš lenkų k. vertė Linas Rybelis
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)