tekstai.lt

Tomas Rekys. Amerika (4)

 

alt
alt
      Tęsinys. Pradžia 2008 m., Nr. 2 

 
 
Visuomeninis transportas
 

Čikagos transportas atvykusiems yra viena pirmųjų amerikietiško gyvenimo patirčių ir problemų. Be savo automobilio čia negausi jokio darbo, nebent – senukų priežiūrą, nes šiuo atveju ir gyventi reikia su jais. Kadangi visi čia tik ratuoti, atitinkamos yra ir nusistovėjusios gyvenimo normos.

Iš pradžių mums rodėsi aktualus visuomeninis transportas. Automobilio neturime, žmona net vairuoti nemoka, vaikai – tuo labiau, o juk ne vien į darbą vykti, bet ir vaikus į mokyklą vežti teks. Gal vis dėlto mus išgelbėtų visuomeninis transportas? Taip galvojome, nes gatvėse matėsi autobusų, kurie – mūsų džiaugsmui – buvo tušti arba apytuščiai.

Turint minty Čikagos gatvių šachmatinio suskirstymo sistemą, atrodytų, šiame mieste taip paprasta judėti kur nori kaip tik visuomeniniu transportu. Įsivaizduokime šachmatų lentą, kur laukelius skiriančios linijos yra pagrindinės magistralės, o kvadratėliai – gyvenamųjų namų kvartalai su vidinėmis mažesnės reikšmės gatvelėmis. Paleisk autobusą tiesiai viena kokia pagrindine magistrale pirmyn atgal per visą lentą... Ir kiekviena tokia magistrale – po autobuso maršrutą. Vieni važiuotų skersai miesto, kiti – išilgai. Galėtum be jokio vargo nukakti į bet kurią Čikagos vietą. Taip čia kažkada ir buvo, pasakojo dipukai. Bet dabar yra kitaip, keliauti visuomeniniu transportu daug sudėtingiau. Įsigilinus į problemą, nesunku numanyti kodėl.

Kaip yra šiandien? Važiuoja autobusas tiesiai pagrindine magistrale, bet staiga ima ir nusuka kažkur į šoną, dažnai į beveik negyvenamą zoną. Jei nori tęsti kelionę toliau, geriausiu atveju lauk toje vietoje kito maršruto autobuso, bet dažniausiai tenka paėjėti pėstute ligi kito maršruto žiedo. Atstumai čia solidūs, tad koks kilometras ar du smagaus žygiavimo – tai tik vieni niekai. Be kokių trijų ar keturių persėdimų Čikagoje vargu kur nukaksi, o daugelis rajonų autobusais iš viso nepasiekiami. Ir važinėja tie autobusai daugiau „dėl formos“, tarsi koks miesto papuošalas. Kam gi jie iš viso reikalingi? Na, nesiimu čia atsakyti į visus klausimus. Jei sakoma, kad tokios Rusijos protu neaprėpsi, tai Amerikos tuo labiau. Bandau išsiaiškinti tik bendriausius principus.

Vienas dalykas yra visiškai aiškus: jeigu tas transportas būtų bent kiek logiškiau sutvarkytas, tada daugybei žmonių atkristų poreikis turėti automobilį. Kažkada daugeliui Lietuvos žmonių automobilis buvo svajonė, bet čia jis yra tikras kryžius. Juk važinėti reikia, tiesiog būtina ir jaunam, ir senam. Ir paauglys važiuoja į mokyklą, ir visai susenęs pensininkas – į parduotuvę. Visi čia išvarginti automobilių spūsčių, visi šnairuoja vienas į kitą iš tų savo mechaninių dėžučių. Jokio važiavimo malonumo.

Bet kaipgi Amerikoje be automobilio? Be jo nepasieksi jokios darbovietės. Automobilis tam ir buvo kuriamas, kad sparčiau dirbtum. Kadaise Lietuvoje galvodavome, kad automobilis reikalingas nuvažiuoti prie jūros, į kaimą, pas uošvę ar dar kokiais kitais maloniais tikslais. Amerikoje supratau, kaip tai naivu. Juk kiekvienas daiktas, kiekvienas kapitalistinės gamybos produktas visų pirmiausia turi atsipirkti. Automobilio išlaikymas ir degalų sąnaudos atima iš žmogaus svarią jo uždarbio dalį. Bet svarbiausia, kad automobilis ir tarnauja tik vienam tikslui – nuvykti į darbą. Kitkam ir laiko nelabai telieka. Milžiniškus atstumus kasdien padedantis įveikti automobilis čia – tik darbo įrankis. Ir ypatingas įrankis, nes dėl jo reikia smarkiai dirbti. Sovietų laikais pavydėdami sakydavom: pas mus automobilis prabanga, o ten – tik susisiekimo priemonė! Kaip ten jiems gerai!.. Negalvodavome, kad ta priemonė – būtina darbui ir kad kaip tik dėl jos reikia daug dirbti. Žodžiu, žmogus sukasi uždarame rate, kuris naudingas automobilių pramonei.

Privačių automobilių ir visuomeninio transporto interesų susidūrimo sprendimą galima įsivaizduoti pasitelkiant kovinio trilerio schemą. Pas autobuso parko bosą įeina solidus tipas ir, įrėmęs pistoleto vamzdį į kaktą, prisistato: atstovaująs automobilių gamybos kompanijoms. Pasuk savo autobusus kitais maršrutais, kad žmonėms nebūtų viskas taip paprasta. Arba lyriškesnis siužetas: pastato tas automobilių pramonės atstovas ant stalo lagaminą su doleriais ir paaiškina, kaip reikia dirbti... Tokią trilerinę versiją buvau pats sumąstęs, bet vėliau man ją kaip niekur nieko pasakojo dipukai. Kad kaip tik taip ir buvę...

Suprantama, Dauntaune yra kitaip. Ten jau beveik kaip Europoje, autobusai tik zuja visais kampais. Dar Čikagoje patogus nedidelių traukinių – metro transportas. Tik juo tarp miesto rajonų nepavažinėsi. Metro visi kursuoja vieno centro kryptimi – iš daugelio rajonų į Dauntauną, tarsi voratinklio gijos. Čikagos pakraščiuose gyvenantys, bet Dauntaune dirbantys žmonės turi tokią privilegiją: privažiuoja iš namų automobiliu iki artimiausios metro stoties ir paskui tęsia kelionę traukiniu iki Dauntauno. Taip į darbą greičiausia ir patogiausia nuvykti. Ir kainuoja kiek mažiau nei degalų automobiliui sąnaudos.

Tačiau šis patogumas mažai tinkamas darbininkams ir visokiam aptarnaujančiam personalui. Šie po Čikagą turi trankytis savo automobiliais. Aš pats vienu metu savo mikroautobusiuką buvau pavertęs dažų sandėliu. Toks buvo mano darbas. O traukiniu ar autobusu dar apskritai neteko važiuoti. Atrodo, ir neteks.

 
 
Asmeninis transportas
 

Čikagos gatvės atitinka bendrą šio miesto architektūrinį stilių ir taip pat yra vienodos, monotoniškos. Tačiau erdvesnės už europietiškas. Dar svarbi detalė – čia logiškesnės eismo taisyklės. Rodos, JAV pagal autoįvykių statistiką užima vieną žemiausių vietų pasaulyje. Gatvės daugiausia dviejų eismo juostų viena kryptimi, dėl to nereikia lenkiant išvažiuoti į priešingą juostą. Ir visai kitokia šviesoforų sistema.

Tie šviesoforai nemirksi kaip Europoje, neblaško vairuotojo dėmesio. Kelių eismo taisyklėse nurodyta: užsidegus geltonai šviesai turi alternatyvą – stabdai ir stovi arba spaudi akceleratorių ir praleki. Amerikos miestų sankryžose automobilių susidūrimai rečiausi. Kodėl taip? Pirma – kiek ilgiau dega geltona šviesa, antra, ir tai svarbiausia – po raudonos šviesos nebūna jokios geltonos! Jeigu kas sankryžoje ir įlekia į raudoną – niekas jam į šoną netrenks, nes maždaug apie sekundę raudona dar šviečia abiem pusėms. Raudona išsijungs (iškart bus žalia) tik jau degant kertančios gatvės raudonam signalui.

Todėl tokiose sankryžose nėra jokių galimybių susidurti. Nebent kas užmigęs važiuoja ar koks piktybinis pamišėlis lekia. Įvažiuojantieji į raudoną po geltonos (kurie atlėkė dar degant žaliai šviesai) rizikuoja tik bauda, nes šoninių gatvių mašinos iš karto didelio greičio neišvysto (tai ir techniškai neįmanoma). Šitokios sistemos rezultatas – aktyvus eismas kaip tik sankryžose, sudarant efektyvų eismo srauto pralaidumą.

Mano nuomone, blogai yra tai, kad sankryžose imamos montuoti vaizdo kameros. Mėgėjai lakstyti per raudoną šviesą (per geltoną galima lėkti be jokio pavojaus) gauna paštu baudos pranešimą su savo automobilio nuotrauka. Kai tokių kamerų bus visur, tada jau nebežinau, kaip čia reiks gyventi... Nes niekada nesustoju, kai dega geltona, kartais taip įlėkdamas ir į raudoną. Realaus pavojaus nėra, bet rizikuoji savo kišene. Ką gi padarysi, jei laikas čia – irgi pinigai...

Dar kita įdomi eismo taisyklė yra ženklas „Stop“, – kai jis iš visų sankryžos pusių. Važiuoti pradeda tas, kuris pirmas sustoja. Tai vairuotojus labai ramina ir drausmina, ypač kai neaiški situacija. Šio ženklo taisyklė įsigalioja sugedus šviesoforui. Tada visi taip ir važiuoja: po vieną, vienas kitą praleisdami. Nereikia nė policininko. Tiesa, susidaro spūstys. Bet tai geriau negu anarchija, be to, ir saugiau.

Užtat vadinamasis parkavimas (automobilio statymas) – palaida bala. Ženklas, draudžiantis stovėjimą ir sustojimą, čia tiesiog neegzistuoja, todėl vairuotojui reikia žinoti vietovę. Taip galbūt yra todėl, kad Čikagoje stovėti potencialiai draudžiama visur. Keliai skirti tik važiuoti. Ar galima statyti automobilį toje ar kitoje vietoje, reikia pasidomėti iš anksto – iš to rajono laikraščio, pasiklausinėti vietinių gyventojų, pas kuriuos atvažiavai. O jei neturi ko pasiteirauti – tai ko čia iš viso stovi?

Vietoj kelių eismo ženklų čia tik užrašai – ilgi nuobodūs tekstai apie painias stovėjimo valandas skirtingomis savaitės dienomis... Juos gerai žino aplinkiniai gyventojai bei policininkai, tačiau atsitiktiniam svečiui jie – tikras galvos skausmas. Dažnai tokie užrašai būna kažin kur gatvės gale, kur jų ir nesimato, nežinai nė kur ieškoti. Čia nėra tokios taisyklės, kad eismo ženklas (taip pat ir greičio apribojimo) galioja iki artimiausios sankryžos. Jis gali galioti ir už kelių sankryžų, arba priešingai – nebegalioti vos už dešimties metrų. Kartais pasikliauji greta stovinčiais automobiliais: jei kiti juos čia palieka, vadinasi, statyti galima. Bet būna, kad po kokio pusvalandžio grįžęs randi visą tą automobilių eilę jau su baudos kvitais... Įskaitant ir savąjį, aišku.

Baudą kartais mokėsi ir pastatęs automobilį ties mokesčių automatu, ir net sumokėjęs tam automatui! Čia vėlgi reikia įdėmiai skaityti. Visada būna nurodyta, už kiek laiko sumoki, tačiau neretai ir įterpiama dar viena informacija, paneigianti ankstesniąją: „Kitaip, jeigu nurodyta!“ Suprask, kaip nori, bet keliskart gavęs baudą, nori nenori, imi suprasti. Būna, kad gatvės gale, kažin kurioje jos vietoje, yra nurodyta, jog po tam tikros valandos šioje gatvėje stovėti draudžiama. Sumokėjai, tarkim, už kokias dvi valandas ir ramiai atlikinėji savo reikalus. Bet, atrodo, kad po valandos ten įsigalioja tas kitas kažin kur esantis ženklas. Taip daugiausia būna Dauntaune, ir ne kartą mačiau, kaip tą lemtingą valandą (paprastai 16-ą arba 17-ą) policininkai jau laukia pasirengę, net tirtėdami iš laimės... Dar kelias minutes, ir visa automobilių eilė jau spindės papuošta raudonais baudos kvitais, užkištais už priekinio lango valytuvų.

Dauntaune baudas paprastai gauna nesusitupėję turistai, nors kliūva, žinoma, visiems. Šiaip populiariausias parkavimo būdas yra automobilių stovėjimo aikštelės. Neretai jos yra kelių aukštų, dengtos, arba įsikomponavusios pastate, kokiame dangoraižyje. Tačiau kitą sykį išeina maždaug tas pats – ar mokėti už aikštelę, ar už baudą... Kad tik policininkai nenuvarytų automobilio. Tuomet jau blogiau.

Baudos už stovėjimo pažeidimus solidžios. Nuo 25 iki 100 dolerių. O jau palikus automobilį invalidams skirtoje vietoje – nuo 100 iki 300. Jų – tų invalidų – čia yra itin daug. Dažniausiai tai nutukimo liga. Eina vargšai žmonės krypuodami kaip antys. Na, bent automobiliuose atsigauna.

Kai kuriose skurdesnėse valstijose stovėjimo baudos mažesnės. Pavyzdžiui, šiaurėje esančiame Viskonsine pažįstamas gavo 10 dolerių baudą. Ir tik nusišypsojo. Jeigu jau taip atsitiko – galima ir paaukoti. Būtent! Policijos renkamos baudos taip čia ir traktuojamos. Jos renkamos visuomenės, bendruomenės gerovei! Manoma, kad eiti į teismus ginčytis dėl baudų, ypač dėl parkavimo, yra tiesiog nepatriotiška. Ir ten beveik nepamatysi grynakraujo amerikiečio. Vien suvargę emigrantai meksikiečiai, Rytų Europos atstovai, dar pasitaiko negrų.

Griežtas automobilių statymo reglamentas veikia netgi bažnyčių lankymą. Daug bažnyčių turi šiokias tokias savo aikšteles, bet toli gražu ne visos. Kurios be aikštelių, tos ir parapijiečių turi mažiau. Kartą teko būti vieno tokio įvykio liudytoju. Tuokėsi mano dukra. Apeigos vyko bažnytėlėje, kur automobilį pastatyti buvo sudėtinga. Šiaip lankytojai įpratę, susitaiko su nepatogumais, tačiau per vestuves žmonių būna daugiau negu visada. Gatvėje prie bažnyčios buvo galima statyti automobilius, bet ten jų jau buvo pristatę tos gatvelės gyventojai. Sukaišioję juos kas kur, kas kaip. Vis dėlto jaunųjų procesijai kažkaip nei šis, nei tas statyti išpuoštus automobilius kur papuolė. Tuo labiau, kad prie pat bažnyčios kaip tik puikiausia erdvė – specialiai įrengta automobiliams! Net ženklai yra: automobilius statyti draudžiama, nes tai – bažnyčios teritorija! Taigi, jei tu ne bažnyčios svečias, važiuok sau.

Deja, juos ten statyti draudžiama ir pačiai bažnyčiai. Prie bet kokio kito pastato automobilį statyk, prie bažnyčios – ne. Reikalas tas, kad iš bažnyčios valdžia reikalauja už tą vietą mokėti metinį mokestį. Kadangi ten tilptų vos trys mašinos, nuspręsta nemokėti – galima išsiversti ir be tos aikštelės. Nestato ten savo automobilio ir pats kunigas – užvažiuoja ant šaligatvio. Toje vietoje kaip tik jo vieno mašina ir telpa, bet už tai jo kažkodėl nebaudžia.

Vestuvinis trijų automobilių kortežas su žiedais bei kaspinais tą kartą jaunųjų laukė kaip tik toje gatvės vietoje, aikštelėje prieš pat bažnyčios duris. Po visų apeigų iškilmingai išėjusi procesija ant savo automobilių langų išvydo neką mažiau iškilmingai atrodančius raudonus baudos kvitus. Brangesnius nei įprasta – net po šešiasdešimt dolerių! Gal kad šventoje vietoje?..

Vėliau mums policijoje aiškino, kad nebaudžiama tik tuomet, jei ten būtų buvusi laidotuvių procesija, o visos kitos yra gyvybingos, taigi turi pasirūpinti. Čia visiems reikia funkcionuoti.

Na, Amerikoje bent jau gali ramiai numirti. Tiesa, tam reikalui irgi privalai turėti pinigų. Anot vieno dipuko, kuris man išaiškino čionykščių laidotuvių finansinį aspektą, reikia bent dešimties tūkstančių dolerių. Vaje, kaip brangiai! O jei pigiau? Jei va taip – be nieko? – teiravausi susirūpinęs. Na, atsakė kiek pasvarstęs, nebent kaip šunį – tada išsiverstum su keturiais tūkstančiais.

Vis dėlto čia yra ir pigesnių laidojimų būdų, ir jie vis populiaresni. Tai – kūno sudeginimas. Urna kainuoja vidutiniškai apie porą šimtų dolerių, pati procedūra – aštuonis šimtus. Taigi ir su tūkstančiu gali išsiversti, tik kur paskui tą urną dėti? Gali ją laikyti sekcijoje prie indų, bet užkasti ją kebliau – jau tenka už žemę mokėti. Ir tai nepigu. Tad geriausia nusiteikti kaip Einšteinui, kad viskas reliatyvu, ir – pelenus pavėjui! Tai kur kas geriau, nei pinigus – vėjams.

Bet kol dar sėdi savo automobilyje, kol esi gyvas, geriau apie tai negalvoti. Judėk sau į priekį, ir tiek. Visokios tokios mintys apninka tada, kai tenka sustoti, o ypač jos lenda į galvą gavus eilinę parkavimo baudą.

 
 
Gyventi taisyklingai
 

Automobilio statymo reikalai Amerikoje kartais lemia ir tokius egzistencijos aspektus kaip žmonių bendravimas. Reikia aplankyti draugą? O ar ten bus kur pastatyti automobilį? – štai koks klausimas. Antai dukra vienu metu buvo įsitaisiusi gyventi pačiame Dauntaune! Skamba išdidžiai, bet jei tiksliau, tai kiek šiauriau Dauntauno, kur jau prasideda ir prestižiniai Čikagos rajonai. Bet vis viena ten ankštoka, ir jokių specialių aikštelių automobiliams. Po kai kuriais namais įrengtos požeminės aikštelės, bet jos individualizuotos ir prikimštos vietinių gyventojų automobilių. Svetimiems savo transportą ten statyti ir draudžiama.

Nuvykęs aplankyti dukros, išlaipinau prie namų žmoną, pats, kaip sakoma, sukau ratais... Sukau ir sukau aplink tuos namus vis platėjančiu spinduliu: gal kur atsiras kokia vietelė mašinai įsprausti. Neradau. Po gerų dvidešimties minučių tokio važinėjimo vėl sustojau prie dukros namo, įjungiau avarinius žiburėlius (kurie, beje, policijai joks argumentas: tai tik šiaip, dėl eismo saugumo, – važiuos pro šalį koks tvarkos sergėtojas ir gausi baudą), tada bėgte laiptais į jos butą. Tiesiog stovėdamas išgėriau kavos puoduką, žmoną – už rankos ir – lapatai laiptais atgal į gatvę. Tiek ir pasisvečiavome...

Erdvesnėse vietose, toliau nuo Dauntauno, automobiliams pasistatyti yra daugiau laisvų vietų, bet vis vien ne visai nakčiai. Visada naktį, dažnai paryčiais, vienai ar dviem valandoms gatvėje automobilį statyti draudžiama. Nes tuo metu valomos gatvės. Tikrai ne visada, ne kiekvieną naktį jos taip skrupulingai valomos, neretai gal tik kartą per savaitę, tačiau ženklas – pastovus. Formali jo esmė – gatvių valymo tvarka, bet praktiškai – tai tiesiog žmonių pažabojimas.

Čia toli gražu nenuvyksi kaip niekur nieko pas draugą nakčiai. Jis apie tavo atvykimą turi pranešti policijai, ši tave laikinai registruoja, pasižymi tavo automobilio numerį ir, jeigu jį laikysi gatvėje, baudos gal išvengsi. Iš tikrųjų čia retai kas taip daro, bet vis dėlto toks reikalavimas egzistuoja. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad jis egzistavo ir Sovietų Sąjungoje. Kiekvienas asmuo, nuvykęs kur nors ilgiau nei 24 valandoms (kad ir savaitgaliui į giminaičio vestuves), privalėdavo ten prisiregistruoti milicijoje. Tačiau niekas niekada taip nedarė, daugelis net nežinojo, kad taip reikia. Tos tvarkos ir pati valdžia nepaisė, nes buvo neįmanoma visų sukontroliuoti.

Kaip buvo pas mus sovietmečiu, taip buvo ir tebėra JAV. Nežinau įstatymo subtilybių visose kitose valstijose, bet nepanašu, kad kas nors labai skirtųsi. Iš tikrųjų visur ta pati Amerika. Kad ta registracijos sistema bent šiek tiek veiktų ir yra įvesta tokia automobilių statymo naktimis tvarka. Tai, be viso kito, ir ekonominis rentabilumas: baudos valstybei visada naudingos. Tam įstatymui visiškai abejingi tie, kurie turi savo kiemus ir garažus, bet visi kiti (sovietine terminologija – komunalininkų armija) turi jam paklusti.

Tačiau tarp sovietinių ir amerikietiškų tikslų yra esminis skirtumas. Sovietai siekė kaip nors pažaboti žmonių migraciją ir kontroliuoti jų asmeninį gyvenimą, o amerikiečiams tai mažai rūpi. Todėl šį įstatymą gali laisvai ignoruoti, jeigu sumoki atitinkamą pinigų sumą! Tereikia nusipirkti to rajono registracijos lipduką, leidžiantį palikti automobilį nakčiai. Kiekvienas vairuotojas turi tokį savo rajono lipduką ir moka už jį kasmet po keliasdešimt dolerių. Tas lipdukas privalomas pagal gyvenamąją vietą, kitaip – bauda! Jei nori lankytis kituose rajonuose ir pasilikti ten nakčiai – malonėk nusipirkti ir to rajono lipduką, arba laikinai registruokis policijoje. Registracija turi pasirūpinti tavo artimas, pas kurį vyksti. O jei šiaip palikai nakčiai automobilį pas nieką konkrečiai neatvykęs – tavo reikalas. Baudos čia dažnos... Bet nekonkrečiai čia niekas niekur ir nevažinėja.

Įvairių rajonų lipdukai yra aktualūs tiems, kurie dažnai buvoja įvairiose vietose. Tačiau Čikagoje tų rajonų yra tiek, jog lipdukams neužtektų automobilio langų. Be to, už per didelį jų kiekį ant langų – taip pat bauda... Dėl teisybės reikia pasakyti, kad ne visada tie lipdukai būtini, kai kurie rajonai jų nereikalauja. Bet juk nežinai žmogus, kur ir kada iš tavęs bus pareikalauta.

Ir dar viena automobilio stovėjimo taisyklių smulkmena: miegoti naktį kad ir savo automobilyje draudžiama. Gali pabusti jame jau su antrankiais.

Tad jei nori be vargo gyventi ir su žmonėmis bendrauti – turėk nuosavą kiemą. Tik tada vargu ar liks tau laiko visokiems bendravimams. Tiek privatų kiemą įsigyti, tiek įsigijus jį išlaikyti gali tik toks žmogus, kuriam jokie naktiniai bendravimai nerūpi. Jeigu jau turi čia kokio turto, jam ir tarnausi, pamiršdamas visa kita. Todėl normaliems amerikiečiams visokios naktinės draugystės ar šiaip bičiulystės ir nerūpi. Nėra bičiulių – nėra ir rūpesčių.

Tačiau mes pagal savo europietišką, gal net sovietišką patirtį galime daryti išvadą, kad jeigu asmuo nėra šioks toks kapitalistas, tai nebelabai jis ir žmogus... Su tokiu susidėjęs tik baudą gali gauti! Čia gyventi reikia teisingai ir taisyklingai. Kad tau nerūpėtų visos tos problemos, kylančios iš žmonių bendravimo...

 
 
 

Minkštas pasaulis

 

Gana senokai, prieš keletą dešimtmečių, gal tik po Antrojo pasaulinio karo kažkas Amerikoje ėmė ir sėkmingai išreklamavo kiliminius takus. Amerikiečiai reklamuoti moka, o jau už minkštą apklotą jiems nėra nieko geriau. Jie tais pigiais kilimais kloja net balkonus, išorės lauko laiptus ir netgi teko matyti jais užklotus kiemus! Beje, jais iškloja ir kapų duobes. Taip jau labai populiarus čia tas reiškinys.

Tačiau poreikis visur minkštai vaikštinėti turi ir kitą pusę. Kilimai surenka dulkes, smarvę, lauke pūva ir pelija. Vėlgi ir čia biznis: reklamuojami įvairūs kvapus naikinantys dezodorantai, valymo priemonės. Daugely vietų, ypač daugiabučiuose namuose, tie kilimai nuolatos siurbiami, o tai jau nemenkas bedarbystės naikinimo veiksnys.

Prisimenu įspūdžius, kai mano dukra nuomojo butą pačiame Dauntaune. Įžengęs į namus turi skubėti per koridorių užsiėmęs nosį link buto durų, nes tvoskia siaubingas dvokas. Tai šunų myžalai. Ypač Dauntaune žmonės mėgsta šunis, o juos reikia vedžioti. Bet kol tais kilimuotais koridoriais nupėdini – šunėkas vis lašą po lašo ir nuvarvina... Tų šunų – kone už kiekvienų durų, ir dar toli gražu jų laiko ne po vieną (atrodo, žmonėms tai padeda iškęsti vienatvę, be to, šuniui galima komanduoti – tai irgi socialinio pobūdžio psichologinė kompensacija). Duktė ten neužsibuvo, neištvėrusi išsikėlė kitur, ir labiausiai išskubėjo dėl tos nuolatinės smarvės. Nes šiaip namas ir aplinka atrodė visai padoriai.

Gerokai stebėjausi patyręs, kad ir mūsų lietuviai dipukai savo namų senas grindis – dažnai netgi gražiausią ąžuolo parketą – užlieja klijais ir užkloja įvairiais kiliminiais takais. Teiravausi, kodėl jiems negaila tokių puikių grindų? Atsakymas būna paprastas ir netgi šiek tiek autoironiškas. Mat visi atvykėliai labai jau norėjo būti tikri amerikiečiai, gyventi taip pat kaip ir jie. Dar ir jaunas amžius, mažai blaivaus proto. Pats sau pagalvojau, kad taip pasireiškė ir jų kilmės prisiminimai – pretenzijos atrodyti turtingam ir madingam. Taigi kas nors užeina pas tave, aiškino jie man, negi pasirodysi esąs nevaleika ir atsilikėlis? Reikia atrodyti madingam. Štai todėl visi ir užsiklijavo tuos savo parketus kiliminiais takais, kuriuos tuomet smarkiai reklamavo ano meto technikos stebuklas – televizorius. Jis buvo didžiausias autoritetas ir gyvenimo mokytojas...

Ilgainiui kiliminiai takai daugiabučių namų koridoriuose, išskyrus pirmą aukštą, tapo privalomi. Nes jeigu koridoriaus grindys yra medinės, apačioje girdėsis moteriškų batų kulniukų kaukšėjimas. Ir nesvarbu, kad tu tais koridoriais galbūt su šlepetėmis vaikštinėsi arba kad ten iš viso moterų nebus. Svarbu, kad yra visiems privaloma taisyklė, kurią nustato gyvenamųjų namų asociacijos, visiškai nepriklausomai nuo to, kad tas butas gali būti tavo privati nuosavybė. Viską nusprendžia asociacijos narių susirinkimas. Nesunku įsivaizduoti situaciją, kai viską lemia vietinių amerikiečių dauguma...

Pavyzdžiui, mano dukros jau nuosavame bute (jau buvusiame, nes pardavė, pirko kitą, dabar vėl dairosi jį parduoti, bet reikalai sustojo dėl bendro ekonominio nuosmukio) buvo draudžiama laikyti katę. Dukra bandė laikyti (nes turėjo iš anksčiau), bet tą jos katiną, tupintį balkone, kartą pastebėjo kaimynai. Amerikiečiai yra budrūs... Asociacija dukrai prigrasino bauda – po 100 dolerių kas dieną. Todėl turėjo tą katiną atiduoti mums. Čia pagal galimybes: kas gali, tas priima. Mes galėjom, tai ir priėmėm. Dar jos name buvo draudžiamos medinės grindys ir laikyti batus koridoriuje už savo durų. Iš pradžių juos ten laikyti buvo leidžiama, vėliau – ne, motyvuojant, kad tamsoje už jų gali kas nors užkliūti ir nusisukti sprandą. Gal ir racionalu, nors dukros buto durys buvo išskirtinės – nuo koridoriaus atitrauktos gilyn gerą metrą. Tačiau asociacija su išimtimis nesitaiksto. Paliksi batus – gausi baudos sąskaitą. Tai kas, kad tavo koridorius kažkoks ypatingas, individualus. Užtat tvarka turi būti bendra visiems – amerikinė!

Turėjau dar pažįstamų, kurie, nepaisydami bendros tvarkos, savo bute susidėjo puikias medines grindis. Jie netrikdė kaimynų kaukšėjimu, jokių problemų nekėlė ir liko nepastebėti. Bet problemos iškilo vėliau, jiems parduodant tą butą. Pirkėjas susižinojo taisykles, ir senieji savininkai buvo priversti nuleisti buto kainą – už medinių grindų išardymą ir kiliminės dangos užklojimą.

Aš pats gyvenu antrame aukšte, tačiau su visai puikia medine danga. Tad ne pagal taisykles, bet šis atvejis susijęs su ypatinga nacionaline politika. Buto savininkas prieš pardavimą bet kokiu atveju privalėjo jį remontuoti ir, prašomas kaimynų, sudėjo medines grindis. Tai buvo padaryta ne dėl buto kainos, bet dėl bendrų namo gyventojų interesų, kurių nepavadintume amerikietiškais. Mat daugelis gyventojų, kaip ir buvęs to buto savininkas, yra Rytų Europos atstovai – rusai, žydai, vienas lietuvis. Tas butas yra vieno miegamojo – šeima vargu ar jame gyvens, o jei vienišius – tas gali būti amerikonas, kuris būtinai rūkys čia populiarią narkotinę žolę. Jei ne jis pats, tai jo draugai tikrai rūkys. Tada visur pro visus plyšius sklis klaiki smarvė, nes tos žolės dūmai kažkaip ypač skvarbūs. Ir dėl to kentės visi kaimynai. Kaip tik medinės grindys ir turėtų atbaidyti potencialų pirkėją amerikoną. Juk jie viską ir visada daro tik pagal instrukcijas.

Kai pirmą kartą atsirakinėjau savo naujo buto duris, susirūpinusi kaimynė užklausė angliškai su ryškiu rusišku akcentu: iš kur aš esąs? (neduok Dieve, amerikietis!). Atsakiau jai trumpai drūtai, gryna rusų kalba, nuramindamas jos pavargusią sielą: byvšij Sovetskij Sojuz! Ir visi kaimynai lengviau atsikvėpė...

 
 
Tvarka namuose
 

Įprasta, kad namai turi koridorius. Jų yra ir mano name, kuris gana solidus, dviejų aukštų ir ilgas. Įžengęs pro paradines duris patenki į savotišką fojė, o iš jos jau į koridorius. Kituose koridorių galuose irgi durys – per jas galima išeiti į laiptinę, kuri veda laukan. Bet jos visos – užrakintos, o ant jų – užrašai, kad tai priešgaisrinis išėjimas. Dėl to kilo nemalonus ginčas tarp gyventojų ir valdžios.

Kadangi mūsų koridorius yra valdiškas, jis privalo būti padengtas kilimine danga. O ta danga jau sena, sumyžčiota šunų, prisigėrusi kvaišalų žolės kvapo, dėmėta. Valytojai kasdien ją smarkiai brūžina savo triukšmingais dulkių siurbliais. Ypač stengiasi vasarą, kai karšta, tvanku, o koridoriuose nėra visiškai jokios ventiliacijos, tada smarvė ir tvanka tiesiog nepakenčiama. Todėl mano europietiškieji kaimynai, ypač sveikatą vertinančios žydės, nesismulkina dėl taisyklių: laiko koridoriaus duris atviras – vis šiokia tokia ventiliacija. Bet taip ne visuose koridoriuose. Štai gretimame analogiškame koridoriuje gyvena beveik vieni amerikiečiai ir meksikiečiai – tie yra paklusnūs, laiko duris uždarytas. Jų koridoriumi praeiti – tikras vargas: tik kartą buvau užsukęs ten ir bėgte išbėgau. Vos neuždusau.

Ir štai mūsų name, ant mūsų koridoriaus durų, atsirado toks taikus asociacijos skelbimas: prašome duris laikyti uždaras, jos turi būti uždaros dėl priežasties! (must be closed for reason!). Tai ir visas paaiškinimas, panašiai, kaip pas mus būdavo sovietmečiu: tak nado! O kodėl taip reikia – partija žino! Žodžiu, ne tavo reikalas.

Bėda ta, kad tos koridoriaus durys yra laikomos priešgaisrinės sistemos dalimi. Kilus gaisrui, kai durys atviros, susidaro stipri oro trauka, dėl to ugnis gali smarkiai įsiplieksti. Kartą čia sukaukė priešgaisrinė signalizacija (beje, klaidingai – kažkas joje buvo netvarkinga), į kiemą sulėkė bent tuzinas gaisrinių bei policijos mašinų, ir tai buvo pretekstas komisijai, kuri užgriuvo mūsų namą jau kitą dieną. Gana didelės galvos viską tikrino, žiūrinėjo visus užkaborius, taip pat ir duris. Tada iš apatinės fojė, kur būdavo galima maloniai pasisėdėti foteliuose už staliuko, buvo likviduoti visi tie kuklūs baldai. Dėl visa pikta... Ir pareikalauta visuomet laikyti duris uždarytas. Tų durų priešgaisrinę svarbą patvirtina ir privalomas užrašas visuose valdiškuose pastatuose: „Exit.“ Tai – durys, per kurias per gaisrą laukan gali sprukti pakrikęs pilietis.

Šitoje istorijoje svarbu tai, kad su valdžia niekada nepasiginčysi. Nei dėl baldų, nei dėl durų. Jos atstovai remiasi tik aukščiau stovinčiais (t. y. nežinia kokiuose kabinetuose sėdinčiais) autoritetais bei jų instrukcijomis.

Toliau gyvename jau dusdami savo koridoriuose, ypač vasarą, nes smarkiai įkaitęs stogas sulaiko ir karštį, ir kvapus. Per savo koridorių stengiuosi prabėgti kuo greičiau, kiekvieną kartą mintyse keiksnodamas amerikoniškąją logiką. Juk visa ta jų saugumo sistema paversta vienu reikalavimu, kad, kilus gaisrui, laukan lėktume pagal instrukciją: pro duris su užrašu „Exit“! (kitokių čia ir nėra). Tik kaip tas duris prašokti jų neatidarius ir nesukėlus oro traukos – to jau neišmanau. Bet tuščia jos, tos gaisro baimės. Užtenka suvokimo, kad kiekvieną kartą, išeidamas iš savo koridoriaus, aš bent akimirkai pažeidžiu amerikonišką įstatymą ir šios valdžios logiką. Aš juk praveriu duris!

Iš tiesų emigrantai Amerikai – visada pavojingi.

 
 
Vandenys Amerikoje
 

Mintys apie ežerus ar upes man dažniausiai primena atostogas. Jau gyvendamas naujame bute gavau trumpų atostogų. Na, laiko tarpsnio traktavimas šiuo atveju sąlygiškas. Jei pasakysiu, kad atostogų – ištisos dvi savaitės, tai amerikietišku požiūriu jos labai ilgos. Bet jei patikslinsiu, kad jas gavau po dvejų metų nepertraukiamo darbo (absoliučiai be jokios poilsio dienos), tai gal tos dvi savaitės ir nėra tiek daug.

Svajojau panirti į natūralius gamtos vandenis, į kokį ežerą ar upę. Visada apie juos su džiaugsmu galvodavau vaikystėje, tebetraukia jie mane ir dabar, jau žilės sulaukus. Vaikėju, kitaip nepasakysi. Bet tokios svajonės – kaip ir bandymas pasipriešinti sistemai. Savotiška dvasinio disidentiškumo išraiška. Deja, šį kartą ji buvo nesėkminga.

Pliažai prie Mičigano ežero, kuriuos žinojau esant Čikagos pietų rajonuose, man per toli, o kur jų esama šiaurinės dalies pakrantėje, kur man arčiau, tiesiog nežinojau. Galėjau iššniukštinėti, bet ir radus neaišku, ar būsiu ten įleistas. Šiauriniai miesto rajonai itin prestižiški, turtingųjų kvartalai, o aš – ne jų narys, ne visai tikras tų rajonų gyventojas, galas žino kas. Čia visur yra tvarka. Paprastai viską labiausiai išsiaiškina jaunimas, tačiau mano vaikai apie aplinkines poilsiavietes taip pat nieko nežinojo. Jie jau irgi seniai surimtėję, jiems rūpi savos šeimos ir darbai.

Kartą apsilankiau Dauntaune – turėjau reikalų vienoje įstaigoje, tvarkiau kai kuriuos savo dokumentus. Paėjėjau ir iki Mičigano ežero, didelis jis, tarsi Baltijos jūra. Ir kaip tik pataikiau į pliažą. Kuklus toks, prisiglaudęs prie vieno iš brangiausių dangoraižių. Tačiau amerikiečiai natūralius vandenis nelabai vertina, atitinkamai ir tas pliažas atrodo: nesutvarkytas, jokių persirengimo būdelių, tik plūdurai glaudžiu lanku apsupę maudymosi zoną. Tai, kas Lietuvos pliažuose įrengta taškytis mažiems vaikams – seklumoje ir arti kranto, čia taikoma visiems. Ten man hamletiškai svarstyti neteko, nes tiesiog neturėjau maudymosi glaudžių. O ir turėdamas, kurgi jas užsimausi? Už kokių krūmų? Pasistengus galima, bet tada kitas klausimas: ką vis dėlto veikti tokiame, atsiprašant, pliaže?

Šiek tiek žinojau apie dangoraižį, įsikomponavusį į pliažo teritoriją. Tiksliau, vieną detalę: kad kažkurio iš jo butų kaina – šeši milijonai dolerių! Tiesa, tas butas užima visą aukštą, o jį nusipirko žmogus, turįs sugebėjimų gerai pataikyti pagaliu į mažą kamuoliuką! Anksčiau man nė į galvą neateidavo, kad už tokius dalykus gali tiek daug mokėti. Bet moka, ir net laikraščiai apie tai rašo, iš jų ir sužinojau. Žodžiu, ten įsikūrusi kažkokia beisbolo žvaigždė. Bute daug visokių įmantrybių, tačiau kainos esmę sudaro būtent vieta: Dauntaunas, ir prie pat Mičigano. Spėju, kad vien už pavadinimą prie kainos primetamas koks milijonas. Bet pliažas tam dangoraižiui iš tiesų niekam nereikalingas. Juk jo viduje įrengti baseinai.

Amerikiečiai mėgsta baseinus, ir nors šalia pat Dauntauno – Mičigano jūra, jie kur kas maloniau kiurkso chloro junginiais praturtinto vandens talpyklose. Baseinų čia būna atvirų, tačiau kur kas daugiau uždarų, po dangoraižių stogais. Taip amerikiečiui daug saugiau ir ramiau.

Teko ir man patirti tą laimę – išsimaudyti baseine. Buvome su žmona atvirame baseine, esančiame Čikagos šiaurėje, netoli dukters namų. Dukra ir išrūpino mums leidimus, nes į baseino teritoriją teisę įžengti turi tik vietos gyventojai. Dieną ten visada tuščia, vakarais priguža vaikų. Jiems ir sargyba: prižiūrėtojas viską akylai stebi. Gal dėl to plaukioti baseine draudžiama. Nardyti – taip pat. Bet tūpčioti galima. Nors mes su žmona suaugę, vis dėlto mus visą laiką įdėmiai stebėjo gana rūsčiai atrodanti sargybinė moteris. Todėl drąsesniais mostais plaukti nesiryžau. Plūduriavau vandens paviršiuje švelniai rankomis bangeles į šalis skleisdamas, viena akimi į sargybinę dėbčiodamas. Žmona patenkinta patūpčiojo netoliese.

Buvome ten dar kartą, bet tada vanduo daug smarkiau atsidavė chloru. Tiek dvokė, kad tiesiog nebegalėjome maudytis. Gal šviežia dozė pasitaikė. Teko lėkti į dušines ir nusiplovus grįžti namo. Daugiau ten ir nesilankėme. Nelabai malonu dar ir dėl to, kad esi nuolat stebimas akylo sargybinio.

Užtai kartą apsilankėme kitame baseine. Ypatingame! Tolokai nuo mūsų namų, bet sužinojome, kad toks yra. Paprastas, normalus baseinas, su dušinėmis, persirengimo patalpomis, tačiau visada apytuštis, nes ko jau ko, bet pačių amerikiečių ten niekada nerasi. Kodėl? Nes ten nėra sargybos! Tuo tas baseinas ir yra specifinis, išskirtinis. Ir jo skelbimas įdomus: už skendimą atsako pats skęstantysis... Tai ir atbaido amerikiečius, o mums tai priminė rusų literatūros klasiką. Kas bendra tarp buvusių sovietų ir dabartinių amerikiečių? Ogi geležinis biurokratizmas.

Tame baseine, ko gero, minimaliausias vandens chloravimas, beveik nesijaučia kvapo. Gali sau plaukioti, gali nardyti, gali net ant gultų alaus pagurkšnoti. Priešais mus, kitoje baseino pusėje, kaitinosi dvi merginos, – tikrai dailios, tad aiškiai ne amerikietės (šios daugiausia būna dviejų rūšių: apdribusiais pilvais arba liguistai išdžiūvusios – vis nuo tos populiarios žolės dūmų). Vėliau prie jų prisigretino grupelė jaunų vyrukų ir – prašneko lietuviškai, rusiškai. Pasirodo, jie pažįstami. Jos besančios lietuvaitės...

Dar ir meksikiečių šeima atėjo, – vakarop čia padaugėjo žmonių, tačiau spūsties jokiose amerikietiško poilsio zonose nebūna. Europiečiams, kurie mato Ameriką televizoriaus ekrane, susidaro tikro rojaus įspūdis. Na, tame baseine iš tikrųjų pailsėjome.

Ir vis dėlto ilgėjausi atvirų vandenų, natūralios gamtos. Kaip tik netoli mūsų namų yra nedidelis ežeriukas, ir pliažas ten yra, tik kad mokamas. Bala nematė tos kainos (apsilankant kokį kartą per dvejus metus galima ir sumokėti), tačiau mus vis sulaikydavo viena aplinkybė: nėra kur pastatyti automobilio. Mat pliažas skirtas vien aplinkiniams gyventojams. Tad ir nesibrovėme. Tačiau paskutinę atostogų dieną ryžausi: nusimaudysime tame ežeriuke, o automobilį žūtbūt kur nors įkišiu.

Tada buvo sekmadienis ir be galo tvanki diena. Mano nuojauta kažkodėl kuždėjo, kad galima laukti kažko negero. Praėjusią dieną lijo, per naktį vėjas debesis išsklaidė, vėl buvo karšta, bet ir tas vėjas ne visai aprimęs. Vėju jo nepavadinsi, tam yra geras amerikietiškas žodis breeze, kuris ir lietuviškai reiškia ta patį: brizas. Vis dėlto girdėtas vietinių rusų posakis – kas rusui žiema, tas amerikiečiui mirtis – kėlė nerimą. Prisipažinsiu, apie gamtos kataklizmo pavojus negalvojau, tik jutau kažkokiu prigimtiniu jausmu – kažkas čia ne taip...

Iš pat ryto apsipirkę su žmona jau nedvejodami sukome vairą link to pliažo, nes įsidienojant vis labiau dusino karštis ir tvanka. Dairiausi, kur galėčiau pastatyti automobilį: visur ankšta, specialios vietos stovėjimui nebuvo, kai kuriose aikštelėse grėsmingi įspėjimai – nė nebandyk čia įvažiuoti – parkingas tik kažkokiems ypatingiems asmenims. Nors tos aikštelės buvo tuščios – juk sekmadienis. Tačiau ir pliažas buvo idealiai tuščias. Aptvertas aukšta vielų tvora, o ant paradinių vartų – išraiškinga spyna. Tada jau supratau ne vien savo miglotomis nuojautomis, bet ir protu: taigi brizas! Tas lengvai, vos pastebimai raibuliuojantis ežerėlio vanduo... Maudytis, aišku, pavojinga! Pro automobilio langus dar įžiūrėjau – kokios čia yra pasiplaukiojimo galimybės: tanki plūdurų virtinė puslankiu apibrėžė labai kuklią teritoriją, kurioje vandens, kaip spėjau, žemiau bambos. Komentarai nereikalingi. Nuspaudžiau stipriau akceleratorių…

Bet yra Čikagoje ir visai gerų vietų prie vandenų. Kitas reikalas – sužinoti, kur tai yra, kaip nors iki ten nukakti. Viena, kad visą laiką atima darbai, kita – čia nei draugų, nei pažįstamų. Visas pokalbis su kaimynais – tai pasisveikinimas. Jei pasakai ką daugiau – jau neleistinas familiarumas. Žmogus visada kažkur bėga, skuba, kaip jam trukdysi kažkokiais asmeniškais klausimais, į kuriuos tas greičiausiai ir atsakymo neturi. O senukai pensininkai težino, kaip į artimiausią parduotuvę nuvairuoti. Nes tai viskas, ką jie dar gali, ir tai ne visi. Jei ir turi kokį draugą ar pažįstamą, jis paprastai yra toli ir nepadės patarimais. Įsivaizduokime tokią situaciją: skambinu draugui, tarkim, iš Šiaulių į Kauną ir klausiu – gal žinai kur čia, netoli manęs, kokią gerą vietą nusimaudyti?..

Kitą sykį pravažiuoji kokį akiai mielą ežeriuką, bet nepastebi jokių požymių, kad ten būtų koks viešas priėjimas. Greičiausiai privati zona. Ir nieko nepaklausi, nes aplinkui – jokių pėsčiųjų, jei sustosi trumpam – dar baudą gausi... Kartą pravažiavau visai neblogą parką. Užsukome su žmona. Ideali vieta pasivaikščioti, bet į nuostabius ežerėlius, kurių matėsi aplinkui, gali paspoksoti tik iš tolo: jie atitverti vielinėmis tvoromis su užrašais, draudžiančiais ten net priartėti. Nes jei priartėjęs įbrisi, o įbridęs – nuskęsi, parko savininkai sulauks didelių finansinių nemalonumų. Žmogaus gyvybė čia labai svarbi.

Bet kam tos poilsiaviečių paieškos? Pavasarį vis tiek rengiamės kraustytis kur nors kitur, jei tik pavyks atsikratyti dabartinio buto (t. y. parduoti bent jau ne pigiau – kad nelikčiau skolingas bankui). Ir veltui bus sukauptos žinios apie šias apylinkes. Jau dabar visos mintys sukasi vien apie ateities darbus bei planus. Jei kam nors pasakyčiau, kad man dar rūpi kaip nors kur nors gamtoje nusimaudyti – mane čia tikrai palaikytų pamišėliu.

Tad nenuostabu, kad ir jų maisto parduotuvėse vis populiaresnis distiliuotas vanduo! Išgarintas kažkokiais mechanizmais, pravarytas per tūkstančius filtrų. Amerikiečiai tokį labai vertina. Nes jie turi didelius pilvus ir bijo visokių kalorijų. Kadangi mokslas kol kas negali tvirtai pasakyti, kodėl jų pilvai taip smarkiai pučiasi, žmonės bijo net paprasčiausio vandens. Aš taip pat kartais jį perku – pilu į automobilio radiatorių, skiedžiu antifrizą. Toks vanduo iš tiesų idealus. Jokių nuosėdų, jokių druskų, mineralų – nieko gyvo, tik gryna vandens formulė. Kaip kad ir patys amerikonai.

 
 
 

Civilizacija ir chaosas

 

Dirbu antrą dienos pusę, grįžtu po pusiaunakčio, todėl miegu kiek ilgiau nei kiti. Ryte paprastai lauke daug judėjimo, garsų, triukšmo, tačiau man perkant butą atrodė, kad čia bus ramu. Nes iš tiesų vieta nuošali, prie namo jokio eismo. Vis dėlto triukšmas kai kuriomis dienomis tiesiog pragariškas. Ir gana dažnai. Nes po langais čia nuolat pjauna, kerpa žolę. Ir visada tik mechanizuotai. Net krūmai karpomi motorizuotai. Darbininkas tik laiko žirkles, jos pačios karpo, varomos oro spaudimo, kurį sukuria greta veikiantis, smarkiai kaukiantis motoras. Civilizacija!

Tas amerikiečių santykis su gamta vis dėlto ypatingas. Žolė nuolatos visur karpoma, glostoma, lyginama. Kartais net ankstyvais savaitgalio rytais, lyg būtų degantis reikalas. Bent kiek aukštėlesnė – jau nenormalu. Žolė turi augti kaip kareivinėse – visa lygiai. Bet gamta yra nenormali, ir nieko jai nepadarysi, nors tu ką. Tenka imtis griežtų priemonių. Todėl žolės kirpimą čia reglamentuoja įstatymas! Jis yra privalomas, kitaip savininkus nubaus policija. Amerikiečiai taip įprato ir dabar jie tiesiog nekenčia žolės. Ji privalo būti tik dekoratyvinė.

O štai dar ir ruduo. Pradeda kristi lapai. Nors jų dar kaip reikiant neprikrito, juos jau pradedama įnirtingai grėbti, šluoti. Ir ne tik nuo kelių ar gatvių, bet iš visur, kur tik auga koks medis – nuo pievų, laukų. Paprastai šis triūsas – meksikiečių užsiėmimas, jų darbo vieta. Tačiau ne šluotomis ar grėbliais darbuojasi – vėlgi tik motorais, jie lapus supučia į krūvas. Tad ir burzgina jie savo mašinas visais pašaliais – susišluoja lapus. Tokia savotiška žmogaus kova su rudeniu. Desperatiška – kad tų nukritusių lapų visai nebūtų. Atvirai kalbant, kiek čia mačiau į protą netelpančių žmogaus veiklos patologijų, tai ši man yra įspūdingiausia. Juk tie lapai mechanizuotai šluojami ne vien nuo gatvių ar kelių, bet ir šiaip nuo visų laisvų teritorijų, kur žmonės niekada ir nevaikšto. Įsivaizduokime, jei Vilniuje būtų privaloma nuolatos išrankioti lapus iš Vingio parko bei jo apylinkių. Sakytume – mažiau bedarbių. Tačiau iš tiesų tai yra ne kas kita, kaip žmogaus kova su gamta. Absurdiška, beprasmiška...

Dar įdomu stebėti amerikiečius lyjant. Kai lyja lietus, mano darbovietės žmonės į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę nusileidžia tiesiai iš pastato. Tad ir problemų nėra. Jų atsiranda tik kai lietus nestiprus, menkas, kokio Lietuvoje net lietumi nevadintume – dulksna. Nes toks lietus suklaidina: pro langą žvelgdamas, būna, nesuprasi, kad lauke purškia. O amerikiečiui bet kokiu atveju tai jau kažkokia pavojinga gamtos anomalija. Taip gamtoje neturėtų būti.

Pamenu, išėjau darbo metu į lauką esant tokiai lengvai dulksnai tyru oru pakvėpuoti. Iš dangaus kažkiek purškė, bet man stoviniuoti ir mėgautis gaiva tai nė kiek netrukdė. Kaip tik tada grupelė darbą baigusių moterų skubėjo pro tas paradines duris į lauką: iki jų automobilių požeminėje aikštelėje vos trisdešimt metrų. Betgi – lietus?! Skėčiai čia visiškai nepopuliarūs, nes visas gyvenimas visada po stogu. Žmogus jei ne pastate, tai – automobilyje. Iš savo namo patenka tiesiai į garažą, darbe irgi taip pat. Tad ir iškilo toms moteriškėms neišsprendžiama dilema. Būti ar nebūti? Matyt, pašnairavusios į mane pasvarstė: ar kartais nesu pamišęs? Juk stoviu lauke plika galva. Aš irgi svarsčiau: ar čia tikrai krapnoja lietutis, ar tik man taip atrodo? Bet moterys ilgai negalvojo. Pasibaisėjusios apsisuko, ir atgal – vos ne puskilometrį bėgte ilgais koridoriais į kitą pastato galą, kur išėjimas vedė jau tiesiai į tą pačią požeminę automobilių aikštelę.

Nubėgti iki aikštelės pro paradines duris joms būtų sekundžių reikalas. Turint omeny, kaip amerikiečiai vertina laiką, tos moterys pasirodė itin ryžtingos: kad kartais nesudrėktų lietuje, jos apsisprendė paaukoti savo egzistencijos dalį – tiesiog iškirpo šiek tiek savo gyvenimo laiko. Europietis skaitytojas greičiausiai pagalvotų, kad jos buvo su ypatingomis šukuosenomis ar brangiomis suknelėmis. Tačiau apie amerikiečių, ypač moterų, aprangą ir išvaizdą jau esu rašęs: jos verčiau viešai pasirodys kad ir su naktinėmis pižamomis, nei vargs ten su kažkokiomis šukuosenomis. Amerikiečiai pirmiausia praktiški žmonės, estetinė išvaizda ir elegancija jiems mažai rūpi. Tos moterys tiesiog bijojo lietaus, štai ir viskas.

Nors, kita vertus, retkarčiais jų praktiškumu stipriai abejoju. Štai kartą čia iš tiesų buvo didžiulė audra, per Čikagą praūžė netgi tornado. Tada gatvėse, keliuose susidarė nepaprastos eismo spūstys, kai kuriuose rajonuose dingo elektra. Neveikiantys šviesoforai dar labiau didino chaosą keliuose. Kai kur elektros nebuvo ištisas dvi paras. Vėliau darbe viena moteriškė pasipasakojo, kaip jai teko išgyventi tas dvi dienas be šviesos. Laimei, turime name rūsį, ten vėsiau – ten ir produktus iš šaldytuvo sunešėme. Bet negalėjome naudotis virtuvės virykle. Elektrine? – pasitikslinau. Ne – dujinė! Tai kaip čia išeina? – nustebau. Pasirodo, jų viryklė užsidega automatiškai nuo elektros kibirkšties, įmontuotos prie dujų degiklio (kaip ir mano, pagalvojau). Bet juk galima buvo ir degtuku, senoviškai – tik brūkšt ir dega, aiškinu jai. Ji į mane pažiūrėjo kažkaip keistai. Iškart prisiminiau, jog degtukai amerikiečiams – praeitis. Jų parduotuvėse tokių dalykų gal nė nebūna. Bent jau aš degtukus perkuosi nuo civilizacijos atsilikusiose rusų bei lenkų parduotuvėse.

Tiesa, perku tai nežinia dėl ko – tiesiog iš inercijos. Esu čia toks puslaukinis ir, matyt, ilgam... Mano naivus pasiteiravimas apie degtukus jai pasirodė gal kaip klausimas apie titnagą ar dviejų pagalių brūžinimą vienas į kitą – į senovėje populiarų mūsų protėvių užsiėmimą. Tuo pokalbį ir baigėme, nes darbovietėje ilgai nebendraujama. Ji tik patikino mane, kad artimiausiame kito rajono „McDonaldse“ jie be vargo apsirūpino mėsainiais ir kitokiais panašiais produktais, kurių mes, europiečiai, šiaipjau čia privengiame.

Vėliau prisimindavau tą pokalbį ir vis sprendžiau to amerikietiško veiksmo rebusą. Kaipgi vis dėlto su tais degtukais? Juk be jų dar yra ir žiebtuvėliai. Na, gal tie žmonės nerūkantys, tačiau juk amerikiečiai mėgsta namuose deginti visokias dekoratyvines žvakes. Jas tai tikrai reikia kažkaip uždegti. Žinoma, jas ir uždega. Tačiau dujinės viryklės uždegimas – visai kitas reiškinys. Juk amerikiečiai – labai civilizuoti žmonės ir visuomet elgiasi pagal instrukcijas. Tai ir saugumo garantija. Jei dujinė viryklė turi įmontuotą elektros kibirkštį – vadinasi, tik taip ją ir reikia uždegti. Jei kaip nors kitaip – jau bus visiškai neleistinas veiksmas. Ne pagal instrukciją! Ir visai nesvarbu, kad stichijos sukelta situacija yra nestandartinė ir aplinkybės reikalauja kitokio sprendimo.

Amerikiečiai mėgsta daug šnekėti apie saugumą, kartu ir apie praktiškumą. Nelaimės atveju jums labai pravers pilnas automobilio degalų bakas ir pakrautas mobilusis telefonas! – kartais skelbia net televizija. Tai tiesa, tik neaišku, ką amerikietis darys tiems degalams pasibaigus? Bet nelaimės čia tiek ilgai netrunka.

Nemalonu tai prisiminti, netgi neetiška, bet neiškenčiu. Kai kažkokie paaugliai, galima sakyti, snargliai, mosikuojantys plastmasiniais peiliukais, užgrobė amerikiečių keleivinius lėktuvus ir kai tapo aišku, kad jie skrenda į žūtį – visa, ką darė keleiviai, taip pat ir visi vyrai – puolė skambinti mobiliaisiais artimiesiems pasakyti, kaip labai juos myli... Vis dėlto pagalvoju: jei pats atsidurčiau jų vietoje – elgčiausi, ko gero, ne kitaip. Juk yra dar ir skridimo taisyklės! Ypač pavojaus atveju: keleiviai privalo sėdėti ramiai, nepanikuodami, prisisegę diržais, kaip kad to reikalauja instrukcijos. Taip pat ir stiuardesės.

Svarstydamas vietinių amerikiečių ir imigrantų santykius padariau tokią išvadą: vyksta abipusis skirtingų kultūrų susipažinimas, žmonės susikuria požiūrį vieni į kitus, tačiau savo nuomones išsaugo mintyse (kultūra ir padorumas neleidžia garsiai šaukti to, ką galvoji). Mes amerikiečius laikome nukvakusiais čiabuviais, o jie mus – puslaukiniais, atsibasčiusiais iš primityvaus pasaulio, kuriame svarbiausias yra gamtos veiksnys. Mums, europiečiams, tos gamtos vis dar reikia, amerikiečiams – vis mažiau. Amerikoje, net ir labai mylėdamas gamtą, nesurasi jai laiko. Civilizacija pirmiausia yra pramoninė industrija, kuri atima visą (žmogaus) laiką ir visą (gamtos) erdvę. Ir reikalauja gyventi griežtai pagal instrukcijas. Tačiau palaida ir nežabota Žemės gamta, kaip ir pati gyvenimo įvairovė, amerikiečiams tikrai netinka. Jiems nepakenčiamas bet koks chaosas, bet koks tvarkos pažeidimas.

 
 
Į Mėnulį
 

Gal dėl to vargšai amerikiečiai taip smarkiai dairosi į kitus pasaulius, kur mažiau laukinės gamtos. Pavyzdžiui, juk tokiam Mėnuly, gerai pagalvojus, jiems būtų ideali vieta! Nei ten tau nedrausmingų piliečių, nei netvarkingų žolių ar išprotėjusių rudens lapų. Nei medelio, nei krūmelio ir net laukinio vandens. Absoliučiai nieko! Ideali tvarka, rimtis ir sterilumas! Lieka tik tą Mėnulį pasiekti, išasfaltuoti, išbetonuoti. Žinant amerikietišką darbštumą, visa tai – netolimos ateities perspektyva. Įsivaizduokime Mėnulį kaip plieninį šratą, kaip rutulį: visas lygus, blizgantis ir vienodas. Ir vidury įbesta Amerikos vėliava! Tai būtų tikra amerikietiškos būties kvintesencija. Ir kartu visos civilizacijos Olimpas!

Ir tai ne juokai, bet rimta futuristinė vizija. Štai Amerikoje jau yra kompanijų, kurios prekiauja Mėnulio sklypais. Pagal tarptautines sutartis dangaus kūnai negali priklausyti valstybėms ar korporacijoms, tačiau kažkaip buvo išleistas iš akių privatus sektorius, ir tą juridinį apsileidimą šiuo metu sėkmingai realizuoja amerikietiško biznio makleriai. Jau yra pasiskelbusių verslininkų, turinčių tokios prekybos teisę, ir Mėnulis gana sėkmingai parceliuojamas privatiems asmenims. Tuo užsiima dvi specifinės nekilnojamojo turto agentūros, konkuruojančios tarpusavy pagal visus kapitalistinio pasaulio veiklos principus: „Lunar Embassy“ ir „Lunar Registry“. Internete informuojama, kad vienos tų kompanijų bosas jau užsidirbęs 9 mln. dolerių. Ir nors oficialiai valstybiniu lygiu Mėnulio sklypų prekyba nėra nei įteisinta, nei pripažinta, tokiu bizniu užsiimti niekas nekliudo (šito juk niekaip neuždrausi). Todėl dygsta ir daugiau panašių kompanijų.

Taip pat internete nurodoma, kad Mėnulio sklypų savininkų jau per du milijonus. Tarp laimingųjų mėnuliečių amerikiečių yra įvairių kino, muzikos, sporto žvaigždžių ir netgi du JAV prezidentai (nenurodoma, kurie). Visi jie – patys pirmieji, įžvalgiausieji, kurie visada tokiame biznyje tik laimi (kol kas tų sklypų kainos nėra didelės, nes iki Mėnulio sunku nusigauti). Tačiau transporto technika vietoje nestovi, anksčiau ar vėliau rasis ir Mėnulio pionierių gabenimo kompanija. Štai tada Mėnulis ir taps itin brangia prestižine amerikiečių lokacijos vieta, dar vienu naujuoju pasauliu. Galima numanyti, kad iki to laiko amerikietiškas mentalitetas bus pasiekęs brandos pilnatvę, bus tobulas kaip šratas, ir kur jiems tada rasis geriau kaip ne Mėnulyje? Ir dar su tokiu milžinišku kapitalu! Negi jį investuosi laukinėje Žemėje, kur tiek daug chaotiškos gamtos?

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)