tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Asmeninė literatūros istorija (Mokytojos Bronės Katinienės šviesiam atminimui)


       Turiu ją rankose – mažytę literatūros istoriją, vienos Vilniaus vidurinės mokyklos (tada vadintos I, kiek anksčiau – berniukų gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos rašytą nuo 1956-ųjų iki 1965-ųjų; vadinamaisiais atlydžio laikais. Vyresnieji dar atsimins Dailės kombinato kurtas ir gamintas mažas užrašų knygeles su puikiais odos viršeliais, kuriuose kartais būdavo atspaudžiama tautinių ornamentų, simbolikos. Knygelės, kurios turinį bandysiu aprašyti, šviesiai rudos odos viršelyje gražiai stilizuotas senųjų kraičio skrynių piešinys. B. Katinienė pati gyveno senų daiktų supama, juos glostydama, turėjo ir skrynią.
       Aprašydama turiu būti atsargi, kuo mažiau dalyvauti lyg ir savaiminiame istorijos vyksme, užrašuose atsiskleidžiančiame nepaprastai iškalbiai. Nenuklysti, nepereiti į kitas temas. Bet visai atsiriboti negaliu – turiu tą knygelę, mokytojos atsainiai man ištiestą gal prieš porą dešimtmečių. Kaip ir dar nemažą šūsnį rankraščių, jau be tų, slaptųjų, kuriuos reikėjo slėpti ir kurie dabar jau yra Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraštyne. Pažinojau Mokytoją apie keturiasdešimt metų, kaip ir daugelis jos rato žmonių buvau gaubiama meilės, pasitikėjimo. Žinau, kad negreit (o gal ir niekad) neaprašysime to beveik šimtmetį trukusio gyvenimo, kuriame Mokytojystė užėmė svarbiausią vietą, bet greta literatūros, didelės meilės knygai, skaitymui ir rašymui. Rašymo, apskritai kūrybinis genas slypėjo jos ir jos giminės kraujuje (sesuo Amerikoje buvo išleidusi eilėraščių knygą), Bronė rašė iki paskutinių valandų, sakydavo, kad ką nors parašyti jai lygu pasimelsti. Išėjo tik viena knyga, skirta svarbiam jos gyvenime žmogui – Antanui Vienuoliui, pavadinta gražiai, nostalgiškai – „Atodairų vasaros“. Knygų galėtų būti dar kelios: vertingiausia palikimo dalis – mokytojos kelių, kelelių, kelionių atsiminimai. Gimusi 1909-aisiais, mokytojauti pradėjo nuo šešiolikos, visa anos Lietuvos (didžiosios jos – šaulės ir šaulių vadės – meilės) mokykla buvo jos patirta. Kaip ir tarybinė Vilniaus mokykla, šviesiausia, lietuviškoji senamiesčio oazė nuo Vytauto Didžiojo gimnazijos laikų, – Antano Vienuolio vidurinė... „Ilga kelionė“ – per gyvenimą kaip per mokyklą, – taip simboliškai vadinasi didelės apimties rankraštis.
       Mokykla, Mokytojyste dvelkia ir užrašų knygelė. Anų laikų kultūros žmonės jas turėdavo, nešiodavosi kišenėse ir rankinėse, ką nors užsirašydavo ar išsirašydavo. Mokytojos knygelėje nėra nieko kasdienio, net telefonų numerių, ji skirta literatūrai, šiandien regimai ir kaip asmeninės arba intymios literatūros istorijos mažytis variantas. Tokių knygelių tikriausiai būta ne vienos. Bet ši yra laimingai išlikusi. Pirmame puslapyje autografas – parašas, nepakitęs iki senatvės: Bronė Katinienė, I v. m-la.
       Dovana – knygelę mokytojai, pedagoginės praktikos vadovei, 1956. III. 19 padovanojo keturi Pedagoginio instituto studentai, dvi pavardės neįskaitomos, dvi – aiškios: V. Spudas, J. Puodžiukas... Įrašas: Mielai grupės vadovei, pirmąjai (taip, su klaidele, bet mokytoja jos netaisė) padavusiai mums į rankas klasės žurnalą. Dabar turiu prisiminti, kad ir pati (kaip nemažas būrys Vilniaus pedagoginio instituto ir Vilniaus universiteto lituanistų) Antano Vienuolio vidurinėje atlikau pedagoginę praktiką, vadovaujama tos pačios mokytojos; tada ji man padovanojo vieną labiausiai brangintų ir tebebranginamų knygų – Vinco Mykolaičio-Putino „Naująją lietuvių literatūrą“. Žinau, kas buvo pedagoginė praktika, iš patirties tebejaučiu tą atmosferą, įtampą, kai klasės mokytoja pagaliau duoda į rankas klasės žurnalą suteikdama teisę įrašyti – taip, ir pažymį. Ano laiko dvasinės atmosferos liudijimas – baigiantis praktikai parodyti kuklų dėmesį gerai, palankiai vadovei, padovanoti bent užrašų knygelę. Pačių praktikantų, būsimųjų mokytojų, savijauta: virpulys imant į rankas svarbiausią mokyklos dokumentą – klasės žurnalą. Praktikos vadovės autoriteto pripažinimas.
       Vaidotas Spudas, tada Vilniaus pedagoginio instituto trečiakursis (dramatiškai trumpo gyvenimo poetas, literatūros atminty išlikęs romansu „Susitikt tave norėčiau vėlei...“), paskui – jaunas mokytojas Linkuvoje, ir pradeda mažąją literatūros istoriją, įrašytą – surašytą mokytojos užrašų knygelėje. Švarus, gryno lyrinio tembro balsas – Albino Bernoto, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Vlado Šimkaus, Tomo Venclovos kartos. Mokytojos sūnų kartos.
       Pirmasis pačios mokytojos įrašas – Vinco Mykolaičio-Putino ankstyvasis eilėraštis „Vai eičiau, aš eičiau“:

Vai eičiau aš eičiau į tolimą kraštą
Su vėjais dalios po pasaulį ieškotų, –
Gal ten, kur, numetusi priespaudos naštą,
Širdis nevaitotų.

      
       Eilėraštis nusirašytas visas – kaip ir „Lūkesys“, tikriausiai atspindėjęs jos, tada dar jaunos, gražios ir labai ptrauklios moters (šviesiaveidės, didžiaakės, su storų kasų vainiku apie galvą) vidines būsenas, jausmų išbandymus: „Ar tu žinai, kad šiandien aš tavęs taip laukiau, / Jog nykau be tavęs ir gyvenau tavim...“ Putino išrašai – 1956. X. 4–5. Tikriausiai iš „Poezijos“, išėjusios 1956-ųjų vasarą ar ankstyvą rudenį. Prie Putino grįžta ne kartą.
       Antanas Vienuolis – autorius, kuriam tenka ypatinga vieta ir dėl ypatingos, likiminės sąsajos. Iš „Susitikimų Kaukaze“ – klausimas, kurį ir pati mokytoja ne kartą kėlė sau ir kitiems: „Kam čia tie nepasotinami žemės turtų siekimai, garbės, prabangos troškimai? Kam čia tos rietenos, kerštas, pavydas, kad čia tiek daug visiems vietos, tiek daug neišsemiamo grožio, toks tyras kalnų oras, o žmogui tiek maža tereikia“? Mokytoja kaip reta kas mokėjo grožėtis gamta – Ignalinos tarpuežerių šiluma, Labanoro pušynų gaiva, Vilnijos kraštu. Labiausiai gimtine – Suvalkija. Antanas Vienuolis tvirtino jai tiesą, kurią ir pati vėliau patyrė: „Beliko tik gamta, kuri nė karto manęs neapvylė, nė karto neapgavo“. Jau baigdama septintą dešimtį iki vėlyvo rudens maudydavosi ežere, jei buvodavo Pašiekštyje, sūnaus Lino Katino sodyboje.
       Didysis Vaižganto moto – raudonu rašalu, plunksna, ką tik atitraukta nuo taisomo sąsiuvinio, – atskirame puslapyje: „Ieškojau laimės kitiems, radau ją sau pačiam“. Tikėta šia galimybe. Vinco Krėvės pritariantis balsas iš „Skirgailos“: „Išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai kentėti“. Sąskambis iš Sofijos Kovalevskajos, įžymios XIX a. rusų mokslininkės: „Sakyk, ką žinai, daryk, ką privalai, būk, kas esi“. Tuo metu, kai geležinė socializmo tvarka vertė dangstytis, kalbėti ne savo balsu, atlikti priverstinius veiksmus. Žmogus savo dvasios gynybai turi pasitelkti artimai mąstančius, susirasti juos – daugiausia literatūroje.
       Užrašų knygelės centre – Audriaus Račkausko (Tomo Venclovos), buvusio mokinio, pirmosios (rankraštinės, savilaidinės) knygos tikslus visų eilėraščių perrašymas ir aprašymas (su grafiniu vaizdu), net su popieriaus apibūdinimu. 1958-ieji... Kas mokytojai, gyvenančiai nuolatinėje įtampoje, rašančiai į pedagoginę spaudą ir protarybinius straipsnius, buvo artima ir svarbu šioje jauno, talentingo, jau aiškiai sistemai, jos geležinei tvarkai neįtinkančio poeto kūryboje. Gal:

Praeities susitarkim neliesti,
Bet turiu atsimint būtinai,
Kad paliko pasaulyje miestas,
Kuriame kitados gyvenai.

Kad už bokštų, bažnyčių, mokyklų,
Kaminų ir krantinių eilės
Vakarai, atsimušę į stiklą
Tau byrėjo ant kiemo žolės.

      
       Per savo vaikus jau tuomet Mokytoja bendravo su iš geležinės tvarkos išsprūstančia menininkų karta, – jautė jos lūkesčius, suprato karščiuojančias sielas. Pažinojo jauną Marcelijų Martinaitį, dar studentą Sigitą Gedą, daug jaunų dailininkų. Persirašinėdama A. Račkausko rankraštinę knygą, gerai suprato, kaip greitai tokie dalykai sunaikinami.
       Rankraštinės knygos aprašas – bibliografinio tikslumo: A. Račkauskas. Pontos axenos. Pasirašyta spaudai 1958. XI. 22, baigta spausdinti 1958. XI. 27. Leidinio Nr. 0001. Tiražas 4 egz. Leidykla <Eglaitė> Mikės Pūkuotuko spaustuvė.
       „Pastaba: geltoni glanzpopierio viršeliai. Stačiakampis antraštiniame puslapy ir eglaitė (ji ir nupiešta) paskut. iš to popier.“
       Po Jurgio Lebedžio mirties mokytoja daug prisidėjo rengiant profesoriaus palikimo knygą „Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime“ (1976), klasifikavo smulkia rašysena primargintas korteles, aprašinėjo.
       Iš savo laiko jauniausiųjų ji buvo įsidėmėjusi S. Gedą. Iš „Tarybinio studento“ išsirašė jo, antro kurso lituanisto, eilėraštį „Dėstytojui P. Mikutaičiui atminti“. Tos pačios kartos žmogus, gerai pažinotas, Jurgio Baltrušaičio kraštietis, Juliaus Janonio kūrybos tyrinėtojas, sudėtingo likimo – kairysis, antifašistas, po karo Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, suimtas, kalėjęs lageriuose. Antano Miškinio (1956-aisiais jis, kaip ir P. Mikutaitis, ir daugelis jos kartos inteligentų, grįžo iš tremties) vieta mokytojiškoje literatūros istorijoje – prieškarinių eilėraščių išrašai, apie Lietuvą daugiausia, bet ir skambumo, garsinės instrumentuotės pavyzdžiai: „Niekur nėra tokio miško, kaip mūsiškis, / Ant pušelių, kaip varpeliai, skamba šiškos“. Nesuprantamas įrašas raudonu pieštuku paraštėje: „Palaidojom A. Miškinį, 1965. I. 23“. Galbūt tai reakcija į rinkinį „Arti prie žemės“ (1965), kur buvo ir protarybinių eilėraščių...
       Neabejotinai artimiausia jos pačios karta – modernieji neoromantikai, tik keleriais metais buvo jaunesnė už Joną Aistį, Salomėją Nėrį, A. Miškinį, tik dvejais – už Bernardą Brazdžionį. Mylimasis eilėraštis – B. Brazdžionio „Neregio elegija“, išsirašytas iš knygos „Per pasaulį keliauja žmogus“:

Aš pasaulio šviesios karalijos
nemačiau niekada, niekada,
juodos rožės ir juodos lelijos,
ir daina vyturėlio juoda.

      
       Įdomus įrašas: „Motto Staselės dienoraščiui“ ir posmas iš B. Brazdžionio „Mūsų gyvenimas kaip samanė bitelė / Vėlyvą vakarą į avilį parskris...“ Gal mąstyta apie kurią nors mokinę, prašiusią mokytojos kokios gražios minties dienoraščio pradžiai. Neužmirškime – kalbame apie intymiąją literatūros istoriją, rašytą mokytojos.
       J. Aistis – mylimiausias jos eilėraštis „Fuga in as moll“:

Atgyja vėl širdis nuvargus ir aplėtusi.
Aš jo kadaise troškau, aš juo kadais džiaugiaus –
Gyvenimas toks didelis, o jo norėtųsi,
Norėtųsi kaip galima daugiau...

Mane jis prislėgė ir nuplėšė, ir taip nuvargino,
O vis su tokia didele aistra aš jį nešu.
Ir nyksta smulkmenos – tie rudenys ir darganos,
O tas gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus!..

      
       Dar – „Karaliaus šuo“, „Tu esi“, „Kristaliniam karste“.
       Svarbiausia gal, kad jos, Lietuvos šaulių ideologijos žmogaus, literatūros istorijoje jau tada (šešto septinto dešimtmečio sankryža) dalyvauja ir J. Aisčio „Vienas kraujo lašas“. Galėjo tyliai ir karčiai kartoti: „Nors visi žadėjom mirti už tėvynę, / Liko netesėti mūsų pažadai“.
       S. Nėris, jos krašto, jos sultingos, pilnavidurės tarmės poetė. Jau tada mokytoja žinojo, kad buvo spaudai parengtas, bet neišleistas rinkinys „Prie didelio kelio“, išsirašė iš jo „Tolimą sapną“:

Sakykloj kalba – keista –
Jisai iš Galilėjos:
„Tebūnie jai atleista,
Nes daug jinai mylėjo“.

      
       Prie „Dagilėlio“, „Maironiui“, „Kam reikalinga man gyvybė“ atskirų posmų kitu rašalu prierašas: „Agonijoj: „Jie man atleis. Jie mane supras“. Gal kieno liudijimas žodžiu. O gal ir buvo aptikusi kur pačios poetės parašytus žodžius. Dėl Salomėjos nuolat sielvartavo, daug ką iš jos poezijos mokėjo atmintinai. Intymiojoje, užrašinėje literatūros istorijoje Salomėjai skirta daugiausia vietos – keli išrašai ir iš dienoraščių. Iš retesnių, mokytojai svarbių: „Žmonių meilė ir – darbas, darbas, darbas! – tebūna tavo gyvenimo gairės!“
       Ir pati buvo dirbančioji – mokytojavo, rašė į pedagoginę spaudą, netgi scenarijus mokomiesiems kino filmams apie S. Nėrį, Ievą Simonaitytę. Lankėsi archyvuose, rankraštynuose, daug ką žinojo, su daug kuo buvo kalbėjusi. Buvo kalbi ir iškalbi, lengvai bendravo, palaikė santykius su daugeliu skirtingiausių žmonių – su tremtiniais, bet ir su Antano Sniečkaus seseria. Turėjo stiprų kultūros saugojimo instinktą – ką išgirdus užsirašyti; prašydavo kitų – užrašykite. Paskutinis man jos 1998 m. perduotas geltonas lapas (foto bumaga, unibrom – kitoje pusėje) – mokytojo Juozo Mackevičiaus, politinio kalinio, prisiminimai apie poetą Vytautą Mačernį; paliudyta, kad 1943 m. Kulautuvoje buvo suorganizuoti vokiečių kalbos kursai, kuriuose dalyvavo ir V. Mačernis, gražiai garbanotais plaukais ir mėgstąs filosofuoti. Ar niūniuoti „Eik šen, mergužėle, ausim svajonėles...“
       Iš to laiko poezijos mokytojos išsirašytas skaudus Antano Jonyno eilėraštis iš ciklo „Apmąstymai“: „Aklas aš, aklas. / Ir mano širdis / Nuo tamsos jau pavargus...“ – iš „Literatūros ir meno“. Aleksio Churgino soneto „Romeo ir Džuljeta“ dalis – aiškiai dėl jai pačiai artimos minties: „Poezija nežino žilo plauko. / Tu ją visur jauti be atvangos“. Jos dvasia neseno – interesai nesusiaurėjo ir jau gilioje senatvėje.
       Mokytojiškoji literatūros istorija akivaizdžiai liudija išeivių literatūros buvimą, dalyvavimą. Sekta J. Aisčio, B. Brazdžionio kūryba. Iš periodikos anksčiausiai skaityti „Aidai“ – 1963-iųjų penktas numeris, išrašas iš A. Liugailos straipsnio „Karaliaus Lyro palikuonys“, pasibraukta mintis, kad labai svarbu laiku suvokti senatvę, laiku pasitraukti, užleisti vietą jaunesniems. Beveik nuo pat pradžių skaityti – „Metmenys“; išsirašyta Vytauto Kavolio mintis: „Moralinio jautrumo impulsas turi tą pirmumą prieš bet kurią ideologiją, kad jis protestuoja prieš visas skriaudas ir nepateisina jokios“ („Ideologijų išsekimo amžiuje“, „Metmenys“, 1965, Nr. 10). Moralinio jautrumo ideologiją mokytoja galėjo pripažinti saviausia, artimiausia.
       Skaitytas Kazys Bradūnas, didelis išrašas iš Pulgio Andriušio „Anoj pusėj ežero“, įvertinta: „Nuostabi lyrika apie tėviškę“. Jurgio Gliaudos romanas „Ora pro nobis“, Antano Vaičiulaičio „Kur bakūžė samanota“, Aloyzo Barono „Debesys plaukia pažemiu“, išsirašyta citatų. Jono Meko „Motina“, paminėti keli Jurgio Janavičiaus kūriniai. Skaityta ir konspektuota Juozo Girniaus studija „Žmogus be Dievo“.
       Atrodo, kad itin didelį įspūdį mokytojai padarė Birutės Pūkelevičiūtės romanas „Aštuoni lapai“ – skubriu, smulkiu raštu stengtasi išsirašyti kiek galima daugiau, ypač minčių, atliepiančių jos pačios dvasią – kad ir orumo branginimą: „Ir tik Viešpatie, tik nemaršus mūsų Dieve – palik mums žmogiškąjį išdidumą, neatimk jo“.
       Kaip artimas autorius skaitytas Vladas Šlaitas – greičiausiai traukė rami, daug patyrusio žmogaus išminties kalba.
       Galima sakyti, kad mažoje užrašų knygelėje dalyvauja ir visuotinė literatūra – klasika ir dabartis; Mokytoja buvo gera skaitytoja; iki paskutinių gyvenimo dienų ji norėjo sužinoti, ką jai dar verta perskaityti. Išrašai daugiausia iš klasikos: iš V. Tekerėjaus „Tuštybės mugės“, iš R. Tagorės, iš Moljero, A. Dode, S. Lagerlof, H. Ibseno, F. Šilerio; jo maksima: „Prie tėvynės, prie brangiosios, prisirišk ir laikykis visą savo gyvenimą“. Atidžiai skaitytas F. Dostojevskis, jo „Broliai Karamazovai“, išsirašyta vienuolio Zosimos minčių: „Kai atvėsta jaunas karštas kraujas, ateina rami, giedra senatvė: laiminu kasdien tekančią saulę, ir mano širdis, kaip ir kitados, gieda jai himną, bet dar labiau mėgstu saulėlydį, jo ilgus, įstrižus spindulius, o drauge su jais tylius, ramius, graudžius atsiminimus, mielus viso ilgo ir palaiminto gyvenimo paveikslus, ir viską vainikuoja graudžiai meili, su viskuo sutaikanti, viską atleidžianti Dievo teisybė“.
       Mokytojos darbe, kur kiekvieną akimirką reikėjo būti pasiruošus pasakyti ir atsakyti, literatūra pynėsi su gyvenimu, ir čia pat išgirsta mintis galėjo įsirašyti į intymiąją žodžio istoriją. „Mano meilė mokyklai ir mokytojams mirs kartu su manimi“, – taip pasakė Horodničienė 1958. IV. 16 per 40 m. A. Vienuolio vardo m-los sukaktį – susitikimą“. Kalbama apie Mariją Horodničienę, seną vilnietę, įžymią akių gydytoją, buvusios Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinę. Aišku, kad ši gražiai, kilniai išsakyta mintis Mokytojai buvo itin artima – iki gyvenimo pabaigos ji liko įsitikinusi, kad už mokyklą ir mokytojus svarbiau nieko nėra.
       Aišku, be paties gyvenimo. Ir mirties, jį apšviečiančios ir išryškinančios. Dabar, iš naujo skaitant mažytę, užrašinę literatūros istoriją, atrodo, kad ji pasąmoningai projektuota į gyvenimo išmintį, į rengimąsi senatvei, mirčiai, kad niekas neišnyktų, o liktų ir liktųsi. Tai žmogiškoji literatūros istorija, kiekvienam kitokia, bet mažai kieno ir sau pasirašoma.
       Paskutinis knygelės įrašas – V. Šlaito eilėraštis „Kaip saulėleidžio saulė“:

Aš niekur neskubu.
  Nuo to laiko,
kai pamečiau laiko baimę,
  aš
iš tikrųjų
jau niekur daugiau neskubu.
  Ir kodėl aš turėčiau skubėti?
Laikas vistiek už mane greitesnis,
Ir būčiau juokingas,
jeigu svajočiau pabėgti nuo bėgančio laiko.
Tai tiktai paukščiai,
kurie skrenda į pietus,
tai tik jie pasvajoja
prasilenkti arba pabėgti nuo
savo saulėleidžio.
Žiūriu, kaip leidžiasi saulė žemyn,
į pakalnę,
ir aš pats,
kaip saulėlydžio saulė
  esu laimingas.

      
       Tikiu, kad šios mažytės, bet išsamios literatūros istorijos, išmintingai supintos su gyvenimu ir jo patirtimi, autorė galėjo pasakyti: esu laiminga. Dėl prasmės, kurios ilgėjosi, siekė, dalijosi su kitais, ištikima savo ilgos kelionės bendrakeleive pasirinkdama literatūrą.
       Mokytoja B. Katinienė mirė 2006 m. spalio pirmąją, sekmadienį, žemėjančios saulės vidurdienį.
       Ėjo 98-uosius.
       Šimtmečiui, jos mokiniams (ir ne tik jiems) minėtinai datai, reikėtų išleisti „Ilgą kelionę“; asmeninė Bronės Katinienės literatūros istorija įgautų iškilų skliautą.