tekstai.lt

„Metų anketa“. Požiūriai. Julius Keleras

 

Julius Keleras
Julius Keleras
      1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities?

 
 
Julius Keleras
 

1. Smagu būtų apžiūrėti tą tūkstantmetį kokiame filme arba net, pafantazuosiu, filmuose. Gal net pačių geriausių, mėgstamiausių kino režisierių. Kokias savitas ir greičiausiai beprotiškas to tūkstantmečio projekcijas galėtų parodyti Andrejus Tarkovskis, Pieras Paolo Pasolini, Ericas Rohmeris, Alainas Resnais, Federico Fellini ir Michelangelo Antonioni! Kai kurių jų seniai nebėra, tačiau žiūrėdamas tų meistrų kinematografines vizijas, regis, ir Lietuvą geriau suprantu, ir save Lietuvoje, kartu kažkiek ir tą tūkstantmetį, miglotą, nepasiekiamą ir sykiu tokį artimą, nes jo uodegos galiukas išnirs iš ūkų kitąmet. Filmų apie lietuviškąjį tūkstantmetį nėra, o visgi unikaliausios prabos kinas padeda jį suprasti, bylodamas aukščiausios vizualinės kultūros kalba. Kaip, beje, ir bet kuris kitas tokio paties lygio menas, priversdamas patirti kito laiko, kitos erdvės, galbūt net kito lietuviškumo akimirkas, kurios siejasi su dabartybe ir kartu yra nepasiekiamos. Išgyvenimas–sutapimas, tokie, galimas daiktas, galėtų būti tie instrumentai, kuriais būtų įmanoma pažinti neišgyventą, nepatirtą laiką. Esama keisto, metafizinio dalyko, esminės šerdies, priklausomybės instinkto, kuris kaip virpantis kompasas kažkuomet nustoja laikančiojo saujoje virpėti ir parodo vietą, kuriai priklausai. Tūkstantis metų, kaip ir tūkstantis žmonių, tai kiekis, kurį sunku įsivaizduoti. Tai beveik abstraktus dydis. Na, nebent kaip žiūrovus, aplipusius nedidelį stadioną. Bet apibrėžti, kas juos vienija, išskyrus sportinę aistrą, beveik neįmanoma. Žinoma, galima būtų sakyti, jog teritorija, kalba, mentalitetas, interesai. Vis dėlto tai tik formaliosios skirtybės, o kaipgi iš tikrųjų, jei tas iš tikrųjų egzistuoja? Tūkstančio metų įvertinimas, kad ir kaip gražiai suoktų istorikai, visada bus subjektyvus, daugelio matomas, stebimas, suprantamas kitaip. Ir Lietuvos draugų, ir priešų, toli bei arti esančių, galiausiai ir pačių lietuvių. Na ir ačiū Dievui! Jis, tikiu, irgi turi savo požiūrį į šį lietuviškąjį tūkstantmetį.

 

2. Gaila, kad nėra tokios šmaikščiai humanitarinės monografijos (ar aš bent jau nežinau) „Lietuviai“, kuri galėtų būti mažąja Lietuvos ambasadore pasaulio knygynuose ir žymiai geriau populiarintų Lietuvą nei penkiasdešimt kultūros attaché drauge sudėjus. Tuo požiūriu atsiliekame nuo didesnių tautų, kurios turi ne vieną tokio pobūdžio leidinį (Sanche’o de Gramont'o „Prancūzai. Tautos portretas“; Tedo Morgano „Apie tapimą amerikiečiu“; Luigi'o Barzini'o „Italai“, etc.). Viena vertus, turime nepalyginamai daugiau nei Čiurlionį ir Sabonį, kaip kartais vulgarizuoja koks nors doras bei malonus toli nuo Lietuvos gyvenantis europietis, žūtbūt stengiantis pasirodyti esąs visažinis. Na taip, šį tą anas žino (o ką gi mes žinome apie jo šalį, išskyrus paplūdimius, jei ten tokių esama, jūras, oro temperatūrą ir panašius turistinius skanėstus). Tad smerkti nereikia, juk ir nesirengiu, tik visuotinės unifikacijos laikais, eurosąjunginėse perspektyvose (net ir suvokiant visas racionalias naudas) išlikti unikalia tauta yra nemažas rūpestis. Literatūrai (ir ne vien jai) tai vargu ar reiškia kažkokių tariamų standartų atkartojimą (euroromanas), kai ruošiamas produktas neretai jau būna numatytas konkrečiam vartotojų ratui, tarkim, vienai iš europinių mugių. Atsiranda autorių, kurie rašo tik tokioms mugėms. Gal ir tuo būdu irgi įmanu parašyti šedevrų, kas žino. Vis dėlto man yra artimesnė Vytauto Mačernio ir Broniaus Radzevičiaus aistra nei autoriai, besitikintys, jog mugei ekskliuzyviai jų parašyti produktai bus perkami Turine, Geteborge ar Frankfurte. Pirkite mane, ponai, pirkite. Rašyta specialiai Jums! Duosime nuolaidą! Įvyniosime už dyką!

 

Apie Lietuvą sakoma, jog tai kraštas, kuriame greta dviejų geopolitinių milžinų – Vokietijos ir Rusijos – pavojinga gyventi mažai tautai. Dar sakoma, jog Lietuva yra prie patogaus invazijoms kelio – iš Rytų į Vakarus ir iš Vakarų į Rytus. Tą dėlei savo ramybės visgi primirštame, nes pagaliau esame apsaugoti. NATO. Keturios grėsmingos, bet mūsų interesus, tautinį ir politinį saugumą garantuojančios raidės mums yra gyvybiškai svarbios. Gal net kaip niekad. Ir aš, kaip Sibiro tremtinės vaikas, tą puikiai suprantu. Tačiau galvojant apie mūsų pačių saugumą, švenčiant Kovo 11-ąją, yra itin neskanu per TV stebėti Seimo narį, pasakojantį apie tai, kaip mes užjaučiame Tibetą, tačiau pagal eurosąjungines direktyvas esame priversti palaikyti „vieną Kiniją“, „vieningąją Kiniją“. Neskanu – per silpnas žodis. Bet prieš valdžią šokinėti nevalia. Tiksliau: valia, bet kas iš to, ar ne? Ir vis dėlto ramiai pagalvoji: gaila, pamiršome 1945–1990 m. prarasties pamokas. Kai kas ir tada manė, jog Baltijos šalys yra natūrali „vienos SSSR“, „vieningosios SSSR“ dalis. Ką gi, tegyvuoja cinizmas! Juk korporaciniai interesai aukščiau visa ko.

 

3. Kiekviena diena, nors, regis, ir važiuoja tais pačiais bėgiais, bet esti visiškai skirtinga. Savijauta, darbų sąrašas, ką tik išsapnuotų sapnų ir perskaitytų knygų atbalsiai – visa tai lemia dienos pradžią ir pabaigą. Socialinio saugumo jausmas su tuo irgi kažkaip susijęs, nes jį kursto pasitikėjimas savimi bei savo valstybe. Tiesa, abu retsykiais susvyruoja, ypač – jei įdėmiau pasidomi žiniasklaidos siūlomais malonumais, kurie anaiptol nėra malonūs. Ateitis, kaip ir tas pasibaigsiantis tūkstantmetis, yra ganėtinai miglų apgaubtas daiktas. Tačiau, kas galėtų paneigti, jog – provokuojantis, siūlantis, skatinantis? Ir homo lituanus, kaip koks Guliveris jau, žiūrėk, tuoj įkops į naująjį tūkstantmetį.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)