tekstai.lt

Jūratė Baranova. Poetas kaip kritikas (Aidas Marčėnas. Būtieji kartiniai, 2008)

 

Butieji kartiniai
Butieji kartiniai
      Aidas Marčėnas. Būtieji kartiniai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – 414 p

 

Taip nutinka, kad kai kurie poetai ar prozininkai kartkartėm nustoja dainuoti apie tai, ką mato, kaip kad dainavo Aido Marčėno sutiktas kazachas ant geležinkelio bėgių, sugrįžęs į atmintį iš jo telyčių gabenimo į Vidurinę Aziją jaunystėje patirties (p. 112), ir imamasi pranešti skaitytojams apie tai, ką jie mąsto. O jeigu jie ima mąstyti apie tai, ką rašo kiti prozininkai ar poetai, būna pavadinti kritikais. Jaučiame, kad tarp matymo ir mąstymo žiojėja kažkoks plyšys. Jeigu kažkas puikiai mato ir geba tai aprašyti, dar nereiškia, kad jis taip pat ir mąsto (tai taikliai pasakė pats A. Marčėnas: „ matanti Šerelytė man įdomesnė už lyg ir mąstančią lyg Šerelytę“, p. 60). Todėl nėra savaime suprantama ir nuoseklu, kad poetas staiga tampa kritiku. Poetas tarsi Dievo ašara, atsitiktinai užtiškusi kažkam ant veido ir bandanti prasismelkti kažkur arčiau širdies. Geras poetas ar prozininkas atrodo turėtų būti toks visai nebūtinas, nepiktas, nekategoriškas, nesusigaudantis santykių ar vertybių brūzgynuose. Juk kritika – visada yra galia. Ji leidžia kitus kūrėjus rūšiuoti, klasifikuoti, atrinkti, mylėti ar – o tai dar negailestingiau – nepastebėti. Kritikas visada šiek tiek neišvengiamai subjektyvus ar net agresyvus, bent jau griežtesnis už poetą, nes prisiskiria sau tikslesnių įžvalgų apie kitų kūrybą teisę. Kūrėjas vargsta, kankinasi, rašo kūrinį. Išleidžia, tada dreba: ką kritikai pasakys? Mane tai visada stebina. Kas tie kritikai? J. P. Sartre'as sakė, kad jie jam panašūs į kapinių prižiūrėtojus, kurie atsitveria nuo gyvo gyvenimo mirusia knygine išmintimi. J. P. Sartre'o ištara, be jokios abejonės, tinka visų pirma šių eilučių autorei. Kartais ir J. P. Sartre'as negailestingai įkirsdavo kuriam nors savo kolegai, kad ir A. Camus. Sunku atsilaikyti prieš galios pagundą. Svarbu, ar pats kritikuojantysis suvokia šį savo susireikšminimą kaip nuodėmę.

 

Kritiko moralinį kodeksą, manyčiau, giliausiai suvokė ir pats sau tiksliausiai suformulavo Vytautas Kubilius. „Dienoraštyje“ jis rašė: „Diletanto darbas. Ir visos pastangos lieka tuščios. Į priekį nė per sprindį. Visumos negaliu pagauti. Patamsy vaikštau. Ir kai išdidžiai ir piktai noriu mokyti romanistus ir poetus, ar neturėčiau pagalvoti, kad pats esu dvasios elgeta“ („Metai“, 2006, Nr. 1, p. 116). A. Marčėnas nelabai dedasi esąs kritikas. Įtariu, kad jis gali suprasti šios V. Kubiliaus autorefleksijos kai kuriuos atskaitos taškus. Ypač, kai, atsisėdus rašyti apžvalgą, irgi dienoraštiškai pasakoja savo savijautą: „Kartais sapnuoju tokį vis pasikartojantį sapną: tarsi operos scenoje esu priverstas dainuoti Otelo ariją, orkestras jau groja, o aš nemoku teksto – nei žodžių, nei muzikos.“ Jis cituoja L. Gutausko interviu, kuriame šis sakęs: „Stengiuosi tik niekada nepainioti literatūros mokslininkų triūso su vienadiene kritika. Pirmieji verti didžiausios pagarbos , o antrieji dar gyvą užkasa. Duobkasiai, ir tiek“ (p. 270). Kodėl gi tad tos lopetos duobei kitiems kūrėjams kasti griebėsi toks akivaizdžiai talentingas, net, sakyčiau, chrestomatinis poetas, kurį po šimtmečio tauta tikrai dar minės, kaip šiandien minime Maironį ar Vytautą Mačernį. Neatsitiktinai Giedrė Kazlauskaitė, pajutusi saldų kritiko galios teikiamą skonį, jau šiandien net cituodama svetimą frazę, A. Marčėną painioja su V. Mačerniu, rašydama: „Kaip liudija Mačernio refleksijos . Ne tik V. Mačernis yra argumentas.“ O tos refleksijos, pasirodo, besančios A. Marčėno (žr. „Tarnaitės vaidmens marinimas“, „Metai“, 2007, Nr. 11, p. 145). Įtariu – kai A. Marčėnas buvo V. Mačernio amžiaus, jis tų refleksijų nei apie poeziją, nei apie literatūrą ar filosofiją irgi ne tiek daug turėjo. Šios taip greitai nesusiklosto, joms reikia kažkokio sunkiai nusakomo savimi subrandinto asmenybės matmens. A. Marčėnas, jo žodžiais tariant, būdamas V. Mačernio amžiaus, ko gero, mokėsi „gorkyno“ universitetuose. Iš tų „gorkyno moks-lų“ išaugo ne vienas įdomus žmogus. Ne tik A. Marčėnas, bet ir Jurga Ivanauskaitė, Edmondas Kelmickas, Vytautas Rubavičius, Gitenis Umbrasas, jau miręs Borisas Lazutinas ir kt. Nematomas asmenybės matmuo neatsiranda vienu ypu, sunoksta kažkaip iš lėto. Arba nesunoksta – jei nėra potencijos. A. Marčėnui, metams bėgant, tų įžvalgų, peržvalgų ir atožvalgų prisikaupė tiek, kad susiklostė brandi knyga. Pats autorius juokauja – apžvalgas rašo genamas mirties baimės. Atpažindamas save Gintaro Beresnevičiaus esė, kur šis skaitytoją informuoja: „Bičiulis, su kuriuo einu į Šiaurės Atėnus, bijo dar ir mirties. Labai“, jis sako, kad „labiau nei mirties bijau tik šių apžvalgų – kai reikia sėstis rašyti, skalambyti Joriko varpeliais – lyg iš po žemių. Parašęs vėl pradedu bijoti mirties – ligi kitos apžvalgos“ (p. 205). Tačiau, kiek rimčiau pasvarsčius, galima numanyti, kad kai kurie poetai tiesiog išauga iš savo kiauto. Jiems norisi literatūrą aprėpti globaliau. Ir išeina tada tokie, anot A. Marčėno, „kritipai“ (toks kritiko ir poeto hibridas; p. 155). Marcelis Proustas, prozininkas, bet toks, kad tarsi beveik poetas (gera proza visada yra poezija, teigia tekste A. Marčėnas), taip pat buvo pradėjęs rašyti kritiką ir eseistiškai mąstyti apie literatūrą. O Georgas Bataille – poetas-filosofas, savo literatūrinius kūrinius pasirašydavęs slapyvardžiais, tuo metu visai legaliai ir atvirai leido literatūrinį žurnalą, kur spausdino savo respektabilias recenzijas. Lyginti A. Marčėno apžvalgas su M. Prousto ir G. Bataille'o fenomenu kažkaip, atrodo, pritinka. Juo labiau, kad mūsų literatūrinėje padangėje nėra palyginti labai daug atitikmenų. Nebent paralelių – jei Sigitas Parulskis išleistų savuosius pasirodžiusių knygų apmąstymus, kuriuos kadaise spausdino „Šiaurės Atėnai“. S. Parulskio „Būtieji kartiniai“ būtų taip pat įdomūs, bet tikslesni ir griežtesni, tarsi teniso kamuoliuko kirčiai. A. Marčėno – raibuliuoja neapibrėžtumu. Stipriausia A. Marčėno apmąstymų apie literatūrą pusė – tai giliai suvoktas ir prielaidose nutylėtas kritinės ištaros daugiaprasmiškumas. A. Marčėno kritika neskelbia nuosprendžio, joje nerasime plebėjiško argumentum ad hominem, kuo žaižaruoja kai kurie žaidimo taisyklių nesupratę vadinamieji šiandieniniai jaunieji avangardistai, besiskelbią A. Marčėno ar S. Parulskio kritikos tęsėjais. Daug sykių rašiau apie poeto autoironiją, nebenorėčiau kartotis. Pasakysiu tik tiek, kad ji nugesina, galbūt atsveria ironijos atspalvius, neišvengiamai išnyrančius aprašant kitus autorius. Kai prieš pat knygos prezentaciją Knygų mugėje gėriau kavą, formulavau kelioms bičiulėms klausimą: ar gali būti, kad C&P išaugo iš A. Marčėno ir S. Parulskio kritikos stiliaus. Sulaukiau entuziastingo hipotezės paneigimo. Vieningai buvo nutarta: lygiai nelygintini. Vanda Juknaitė pažymėjo, kad A. Marčėno teksto kuriamos prasmės ne iš karto pagaunamos, subtilios, trapios. Dovilė Zelčiūtė pratęsė, kad A. Marčėno kritikos ypatybės – asociatyvios jungtys. Tekstas pagrįstas poetine logika. Tikras talentas negali būti destruktyvus. Nei S. Parulskis, nei A. Marčėnas, skirtingai nuo savo netalentingų sekėjų, savo kritika nėra destruktyvūs, – reziumavo abi pašnekovės.

 

Kad ir koks būtų ironiškas ar kritiškas vertinančio A. Marčėno žvilgsnis, tai visgi – dvasios aristokrato žvilgsnis. Toks nepamiršta, kad turi reikalą ne tik su beasmeniais tekstais, bet ir su už jų slypinčiais, juos rašiusiais žmonėmis. „Tai iliuzija, kai sakoma, kad vertinamas tekstas, o ne jo autorius. Žmogus labai arti savo teksto. Net jeigu ir labai nutolęs nuo to, ką sako. Įžeidi tekstą, įžeidi žmogų“ (p. 349), – sako A. Marčėnas jį klausinėjančiam S. Parulskiui. Rašant apžvalgas apie kitų kūrybą ir liekant kritišku, neišvengiamai tenka ką nors įžeisti, kažką pavadinti „didžiausiu profesionalaus nuobodulio kūrėju“, kai kurių poetų eiles – sunkiasvorėmis, tarsi „svarsčiais prie metafizinio katorgininko kojų“, kai kurių rašytojų juokingai aprašytas erotines scenas – „tikrais pragaro garvežiais“. Apžvalgininkas nesusilaiko pamokęs rašyti netgi dėdės: pabrėžia, kad, norėdamas pavaizduoti spyglį, nepradėtų pasakoti, kaip ir kada atsirado miškas. Kai kurie rašytojai rašo ypač nuobodžiai, kad atrodo, jog berašydami jie ims ir užmigs, o apžvalgininkas, norėdamas išmanyti, ką vienu sakiniu sukritikuos, privalo visas jų nuobodybes skaityti. Todėl nenuostabu, kad nuo nuobodulio jis ginasi ironija ir neslepia šių savo į galvą atėjusių asociacijų nuo skaitytojo. Kritikas pasidaro ne tik kvalifikuotu ir atviru skaitytoju, bet ir savo minčių sakytoju. Betgi skaitytojas, kaip kažkada sakęs Jurgis Kunčinas, „nekenčia falšo“. A. Marčėnas šią mintį gręžia ir į patį kiek silpnai tuo metu kažką parašiusį J. Kunčiną, ir į savo tekstą. Tarsi poetas klausytųsi be perstojo besiliejančios literatūros srauto gaudesio, bandydamas joje išgirsti netikėtą intonaciją ar bent jau tiksliai atliekamą melodiją ir lyg dirigentas blefuojantiesiems primintų: stop, sugrįžkite atgal, sugrokite tą frazę kiek įmanoma tobuliau, kiek leidžia jėgos. Neatsipalaiduokite. Svarbu čia jau net ne atlikėjai, ir net ne dirigentas, o ta kaip metų tėkmė nesiliaujanti lietis vidinė literatūros prasmė bei jos galia. Knygos poskyrių pavadinimai parodo tą nesulaikomą literatūros srautą kaip vos ne pagoniškai pulsuojančią metų tėkmę. Štai pavasaris: „Gegužio išminavimas“. Ateina vasara: „Birželio mozaika XX amžiui baigiantis“, „Liepos niekai“. Ir žiema: „Vasario absurdai“, o literatūros srautas kultūros savaitraščiuose ir mėnraščiuose vis liejasi… Štai ir vėl vasara: „Birželio asmeniškumai“.

 

Drįstu sakyti: neegocentriška ši A. Marčėno kritika (nepaisant V. Kukulo pastabos: „Ką tas Marčėnas rašys po metų, kai viską bus parašęs apie save“, p. 109), nors skeptikai galbūt man ir prieštaraus, klausdami – ką gi reiškia trys poeto nuotraukos ant knygos viršelių? Kiekviena jų puiki ir turinti savaiminę vertę. Bet kam jų tiek daug? Ar neperžengta saiko riba? Kam ta A. Aleksandravičiaus – jau anksčiau tiražuota? Iš tiesų man tai irgi gana mįslingas dailininko Jokūbo Jacovskio sprendimas. Bet kuriuo atveju A. Marčėno kaip knygų vertintojo asmeninė patirtis bei literatūrinis skonis knygos atsiradime atliko irgi ne paskutinį vaidmenį. Jis tiesiog atvirai ir neapsimestinai deklaruoja savo požiūrį. Jeigu šis išreiškiamas po tarsi objektyvizuojančiu „mes“ vardu ir nebesakoma „aš“, kritika nepasidaro mažiau subjektyvi. A. Marčėnas aiškiai apsibrėžia, kas jam patinka, kas – ne. Akivaizdu, kad nepatinka grafomanija, dirbtinumas ir iš teksto „trenkiantis“ paties autoriaus skaitytoją užkrečiantis nuobodulys. O patinka tai, kad rašytojas, jau išmokęs gerai rašyti, sugeba dar kažką ir pasakyti. Erzina jį lietuviškas tingus negebėjimas regzti įdomias istorijas, bet patinka tekste slypinti intriga. Todėl skatina gerai rašančius ne tik rašyti, bet ir išmokti intriguoti (ne gyvenime, bet tekste). Jis bodisi kalbos įmantrumu ir dirbtiniu metaforų pertekliumi. O nudžiunga pastebėjęs poetinės kalbos paprastėjimo tendenciją (p. 159). Nepatinka jam rašančiojo „klaikus asmenybės skurdas“. „Kur nėra gyvų žmonių, nėra ir apie ką šnekėti“ (p. 196), – labai tiksliai nusako savo vertybinį atskaitos tašką, primenantį vadinamąją „Šiaurės Atėnų“ eseistų kūrybines prielaidas. Ir apie pačias „amžinąsias vertybes“ pasako taip pat paprastai, gal todėl ir genialiai: „amžinosios vertybės“, mano galva, nėra jokios vertybės jau vien dėl to, kad amžinos. Man rodos, daug vertingiau tai, kas trapu, nesvaru, laikina“ (p. 141).

 

Kažkada prieš daugelį metų, kai darbavausi vien tik hermetiškame akademiniame filosofijos pasaulyje, į vieną mano vedamą istorijos filosofijos seminarą gana netikėtai (pedagoginiame universitete tai nėra labi įprasta praktika) atėjo šiek tiek išgėręs studentas. Kai uždaviau studentams protingą klausimą iš serijos „Kaip jūs paaiškintumėte, kad Hegelio pasaulinė dvasia nėra transcendentali, bet imanentiška pačiam istorijos dvasios vyksmui?“, jis atsistojo ir sako: „Liaukimės mes čia kalbėję šitas nesąmones. Geriau skaitykime Marčėno literatūros apžvalgas.“ Tuomet apie A. Marčėną žinojau labai aptakiai, buvau mačiusi tokį gražuolį poetą „per televizorių“. Jį kelis kartus subtiliai kalbino A. A. Jonynas nepamirštamuose pokalbiuose su kūrėjais – galbūt puikiausioje kada nors mūsuose gyvavusioje kultūros laidoje per Baltijos televiziją (labai gaila, kad neišliko įrašų). Tačiau skaičiau A. Marčėno apžvalgas, jomis žavėjausi. Tai buvo seni seni laikai. Net sunku patikėti, kad tiek ilgai pragyventa. Tuo metu įsivaizduoti negalėjau, kad vieną dieną kalbėsiu apie šias apžvalgas jau kaip apie susiklosčiusią knygą, kaip apie tai, kas kažkada buvo rašyta ir tai tapo tarsi istorija.

 

Istorija nėra vien politinių karų ar nusikaltimų istorija, – mėgo kartoti totalitarinės sąmonės demaskuotojas Karlas Raimundas Popperis. Jo manymu, istorija, parašyta iš poezijos ir meno raidos perspektyvos, turi ne menkesnę, netgi didesnę vertę. A. Marčėno knygą „Būtieji kartiniai“, mano galva, skaitys kaip istorinį veikalą tie, kurie norės dar sykį sugrįžti prie pastarųjų penkiolikos metų neišvengiamo mūsų kultūros pasaulio tėkmės. Skaitys tie, kurie vertina tai, kas trapu ir išnyksta. Ir teišblės nuoskaudos tų, kurie šioje knygoje jaučiasi nepami-nėti, ne taip suprasti ar nepelnytai nuskausminti. Šių eilučių autorė irgi kažkada jautėsi neteisingai, netgi „kanibališkai“ aprašyta, kai A. Marčėno apžvalgoje perskaitė, jog verkianti ji dėl kažkokio G. V. F. Hegelio, kai iš tiesų ašara, draugams matant, nuriedėjo dėl daug banalesnių dalykų – nuolatos žlungančios meilės. Bet šie niuansai pasidaro juokingai žaismingi žvelgiant iš laiko perspektyvos. Be to, gali būti (aš tikiuosi, kad taip ir yra), kad visuotinės pasaulio sąrangos požiūriu bet kurio poeto ar prozininko sėkmingai ar nesėkmingai parašyta eilutė yra nemažiau svarbi už politiko ištarą. Todėl taip išėjo, kad Aidas Marčėnas, tarsi nekaltai skalambydamas iš po žemių Joriko varpeliais, trumpam sustabdė laiką ir šia knyga leido ne tik sau, bet ir kitiems tarsi į veidrodį atsigręžti praeitin.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)