tekstai.lt

Vytautas Martinkus. Parergono paradoksas, arba Tautinės tapatybės atvertis šiandienos prozoje. Kultūros politikos klausimai literatūroje

 

alt
alt
      Šie metai politikų planuose yra paskirti Europos kultūrų dialogams. Gal ir pačiu laiku, nes važiuojant į tarptautines konferencijas pasienyje lietuvių kultūros (ir literatūros) tyrėjų niekas neklausinėja, kokiai tautinei kultūrai jie atstovauja. Svarbios (konferencijų rengėjams) tik bendrosios Europos vertybės. Jeigu pats (tyrėjas) nesiangažuoja, nedeklaruoja savo dėmesio ir ištikimybės tautinei tapatybei, iš jo tokios deklaracijos (kaip ir paso) niekas ir nepaprašo.

Laimė, lietuvių kilmės kritikai kartais dar padejuoja, kad naujausiuose lietuvių romanuose per maža dėmesio tautinėms problemoms arba kad jos nėra įsisąmonintos, tėra vien nelengvai įžvelgiami kontekstai ir intertekstai. Šis priekaištas – ne visai iš piršto laužtas. Jis turi kosmopolitinį pamatą, kurį labai sutvirtino Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą. Eurointegracijos sąlygomis tautinės vertybės pamažu dingsta iš kasdienių kultūros bei literatūros vertinimų. Pavyzdžiui, knygų rinkoje tokios vertybės mažai tereiškia. Atvirkščiai, leidėjai ir pirkėjai (skaitytojai) žvalgosi į paneuropinį literatūros žvaigždyną, vaikosi visose šalyse populiarių autorių, o valstybės politikams neskauda galvų dėl menkėjančio tautinės literatūros statuso. Užsienio literatūra išstumia lietuvių literatūrą, teigia tyrėjai1. Statistika tai partvirtina. Išleidžiama vis daugiau vertimų iš anglų kalbos.

Ne tik skaitytojas dairosi užsienio literatūros. Pati lietuvių literatūra krinka: jau visą dešimtmetį lietuvių prozoje populiarios yra europinės ir/ar globalinės kultūros vertybės. Meninė tokios literatūros raiška orientuota į stereotipų ir poilsio besiilgintį Lietuvos skaitytoją. Šitaip kai kurie lietuvių autoriai patys pritaria kosmopolitinių vertybių invazijai iš svetur, pavyzdžiui, didina svetimomis (ypač – anglų) kalbomis parašytų knygų reitingus. Kasdienis gyvenimas remiasi vertybių stereotipais, dėl kurių beveik nesiginčijama, jų siekiama „automatiškai“.

Ar galima³ kitokia nuomonė? Be abejonės. Priekaištas dėl tautinio sąmoningumo stygiaus tik iš dalies teisingas, nes literatūroje tebesama gilių, ne visada tokių akivaizdžių tautinės tapatybės ir jos sąmoningumo raiškos formų. Jeigu tautinės tapatybės klausimai nekeliami tiesiogiai, gali būti, kad jų refleksija yra netiesioginė arba užkoduota, pakeista. Ši refleksija yra pastovesnė, ji mažiau priklauso nuo ideologijos, o remiasi praktika. Kasdienė literatūros praktika ir teorinė jos refleksija tebeturi platesnį kontekstą – nacionalinės kultūros procesą. Pastarasis nėra pasibaigęs, tai, kas yra istoriškai atsiradę, akimoju neišnyksta. Išgyvenanti krizę, bet tebegyvuojanti tautinė kultūra yra struktūrinis tinklas, kuriame ir tautinė literatūra „laikosi“, gali išlikti, būti naujomis sąlygomis. Taigi logiška manyti, kad ir pasiduodanti paneuropietiškumui, dėl bendrųjų Europos vertybių „nutautėjanti“ mūsų literatūra tebesaugo senas ir ieško naujų tautiškumo formų.

Naujus tautiškumo pavidalus galima vadinti paslėptomis, arba paviršutiniam, ideologijoje dažnai vadinamam „fasadiniu“, tautiškumui priešingomis formomis. Išstumiamas, naikinamas tautiškumas, kaip ir kiekviena struktūra, ginasi ir priešinasi.

Giluminis rašymą bei tautinę kultūrą siejantis grįžtamasis ryšys buvo susiformavęs sovietmečio tautų ir literatūrų „internacionalizacijoje“. Asmenybės ir kūrinio archetipinės struktūros yra panašios savo individuacija. Pastaroji yra labai didelė, arba gili. Kiekvienas meno (literatūros) kūrinys kuriamas ir atveriamas kaip estetinė vertybė pagal individualius dėsnius, kuriems nepaklūsta kiti kūriniai. Meno kūrinio dėsnių aiškinimasis sutampa su konkretaus kūrinio perskaitymu iš jo estetinio suvokimo pozicijų. Tautinė tapatybė literatūros kūrinyje iš pažiūros tampa paprastesnė, tačiau iš tikrųjų yra priešingai.Tai padeda suprasti, kodėl tautinių vertybių schemos lieka „negyvos“, kai pagal jas klausiama, ar meno kūrinys turi savą tautinį vertybių turinį. Jokia savastis negali būti „kalbėjimas vėjams“, jai reikalingas vidinis dialogas, individuali būties tvarka.

Nors romane mažai arba tarytum iš viso nekalbama apie tautinių vertybių formas, tekste visada esama tokių vertybių, fenomenologinio jų „daiktiškumo“, kurį skaitytojas gali atverti, atrasti, identifikuoti. Tokių vertybių „kalbėjimas mums“ prasideda tyla, kurią reikia išgirsti, peržengti jos „triukšmo“ ribas. Tad neskubėkime riboti tautinės raiškos mūsų romane galimybių. Juk romanas buvo ir tebėra atvira tradicinių bei naujų vertybių skaitymo forma. Romanas buvo ir tebėra atviras individui, kuriam tautinės kultūros įtaka yra reali ir aktyvi. Net tokiu atveju, kai romanas yra kritiškas, gal net pašaipus ar ironiškas tautinių klausimų atžvilgiu, nederėtų ignoruoti jame užkoduoto tautinio aktyvumo prasmės. (Moderniosios prozos kūrinys Jameso Joyce‘o „Ulisas“ yra kritiškas tautinių Airijos problemų vertinimas ir turi savo „dvynių“ tarp postmodernizmo laikais parašytų romanų tiek Europoje, tiek Amerikoje.)

Tautinei tapatybei atverti reikalingas tam tikras fenomenologinis pasirengimas, kurio vienas epicentrų – asmenybės ir tautos akistatos patirtis. Romano skaitytojas ne išimtis. Jam pačiam būtina dalyvauti sociokultūriniame procese, kurį apibūdiname tapatybės (identiteto) klausimais. Be to, jo grožio fenomeno nuostatoje turi atsirasti literatūros sąsajos su žmogaus tautiškumo vertinimais. Asmenybės savivoka, autentiškos kultūrinės refleksijos ir moralinė, politinė ar estetinė individo nepriklausomybė visada lydi šių klausimų kėlimą ir atsakymų į juos paieškas.

Be abejonės, literatūros pasaulis yra atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo to, kiek romano skaitytojas pajėgia suvokti save, tautą, jos kultūrą ar jos pamatu atsiradusios valstybės istoriją. Tačiau kiekvienas romanas gali būti perskaitytas įvairiai, galbūt visai nepastebint antraštėje įvardytos vertybės. Pavyzdžiui, kūrinio literatūrine savastimi skaitytojui gali tapti žinių, komunikacijos, moralinių nuostatų erdvė, o jo įžvalgos – fenomenologiniais blyksniais, beveik neapšviečiančiais individo ir tautos atskirties arba vienovės. Taigi tautinės tapatybės dimensijos romano tekste nėra savaime akivaizdžios. Konkretaus romano vertinimuose galime neužtikti net užuominų apie tokias dimensijas, tačiau tai nereiškia, kad jų tame romane nesama ar kad negalima jų ieškoti.

Romano autoriui, ne mažiau nei skaitytojui, turėtume taikyti panašius individualaus tautinės tapatybės refleksijos, arba spręsmo apie ją, t. y. jos sąmoningumo kriterijus. Kaip yra rašęs Vytautas Kavolis, tik „nepriklausomų žmonių sąjūdžiai“ generuoja ir tęsia „estetinį-politinį-moralinį diskursą“, geba kritikuoti tautinio gyvenimo formas, istorines idėjas2. Sutikime, kad sąjūdžiai (tebe)vyksta, – jų fone išryškėja ir individo aktyvumas, neįmanomas be istorijos, tautos, kultūros bei literatūros savivokos.

Kalbame apie tam tikras, gal net ypatingas invokacijas, be kurių keliamos ar sukeltos sąmoningumo įtampos vargu ar galėtų būti įvardyti minėto sąjūdžio dalyviai. Lengva kalbėti apie amžinųjų vertybių ilgesį, jų siekį, visai kas kita – pajausti (pastebėti) istoriškai žinomų vertybių kismą, jų transformacijas. Siekiant tautinės tapatybės, būtina peržengti ribą, kurioje susitinka ir lietuvių, ir kitų tautybių savastys. Reikia atrasti, kur ir kaip lietuvių kultūra įsiterpia į kitas kultūras, ištirpsta jose ir... laimi, tai yra pati sustiprėja. Tačiau kas ją, lietuvių kultūrą, tokiu atveju papildo ar pripildo? Nėra aišku. Kultūros globalizacija kelia mirtiną pavojų mažų tautų kultūroms, tačiau be šito pavojaus nacionalinė kultūra būtų nepilna. Pasaulio kultūra ieško sau pritarimo ir paramos, bet ieško ne tam, kad išsaugotų atskirą nacionalinę kultūrą. Su tam tikru skausmu ir liūdesiu galima pasakyti, kad, nykstant lietuvių kultūrai, nesiformuoja priežastinis ryšys, kuris naikintų Europos ar pasaulio kultūrą. Tapatybės atžvilgiu ir viena, ir kita kultūra susitinka, kad skirtųsi neišsiskirdamos.

Keičiantis istorinėms kultūrų paradigmoms taip ir atsitinka: išnyksta kai kurie vienos kultūros sandai ir atsiranda kiti, nauji. Taigi lietuvių tautinės tapatybės ženklų galbūt daugiausia istorinių amžių sandūrose, politiniuose lūžiuose, kitaip tariant – jos pakraščiuose, paribiuose. Tai nereiškia, kad lūžių ar ribų epicentrai yra sukoncentruoti viename laiko taške. Mūsų kultūrai pereinant iš sovietinio būvio į dabartinį (posovietinį) tokių ženklų trajektorija driekiasi nuo XX a. pirmųjų dešimtmečių (per kuriuos buvo paskelbta ir įgyvendinta Lietuvos valstybės nepriklausomybė, atvedusi į viešą tautinės lietuvių kultūros akistatą su kitomis Vakarų Europos šalių kultūromis) iki pasaulio tautų kultūrų integracijos („globalizacijos“) besiplečiančioje Europos Sąjungoje. Jokiais filosofiniais svarstymais visų jų iš karto neaprėptume, tik, matyt, suktume vis naujus tautinio identiteto įsisąmoninimo ratus, kad jie it koks postmodernus, tuo pačiu metu įvairiomis kryptimis judantis liftas keltų mus aukštyn ar leistų žemyn, atverdamas ir platesnes įžvalgas. Tad, sakyčiau, bandant suvokti, ar dažnai ir kaip romanuose kyla tautinės tapatybės klausimų, visai nebūtina lipti į tą filosofinį „liftą“ ir kilti leidžiantis ar leistis kylant. Galime likti toje vietoje, kur esame, prie fenomenologinės duotybės, jos apglėbiamų „daiktų“ – vieno ar kito konkretaus literatūrinio teksto, tarp jų – ir šiandienos lietuvių romano. Nebūtina rinktis tekstų, kurių paviršius prisodrintas lengvai pastebimų ir atpažįstamų tautiškumo ženklų. Visiškai pakanka, o tam tikru atžvilgiu netgi daug svarbiau (ir įdomiau), pasidairyti ten, kur apakusi istorija ir jos verta įpėdinė – savęs nepajėgianti įžvelgti dabartis – tokius ženklus yra beveik „nuplovusios“. Darbuotasi abiejų. Taip audringa jūra paplūdimyje nuplauna vakarykščias baso praeivio pėdas. Jūra „aktyvesnė“, bet juk aktyvioji pusė buvo praeivis – žmogus, kuris atėjo prie jūros ir paliko pėdsakus. Gal jie negalėtų išnykti nepalikdami naujų pėdsakų?3 „Nuplautus“ pėdsakus keičia nauji, tad didysis kiekvieno individo tapatybės rūpestis tikrai paradoksalus – pamatyti tai, ko jau beveik nebėra, arba – visai nebėra. Ko „paplūdimiu“ vadinamoje tikrovėje gal niekada ir nebuvo, o tik galėjo būti. Tarkim, galėjo rastis tik minėto praeivio vaizduotėje, jo kelionės tiksluose ar prasmėse.

Taigi atsivertę ne vieną lietuvių romaną, tarytum pastūmėtą tautinės savasties refleksijų ir invokacijų nuošalėn, atsiduriame panašiame smėlėtame paplūdimyje, po kurį vis dėlto tikrai neseniai vaikščiota tautiškumo, kurio pėdsaką kartu su smėliu gal jau nusinešė banga. Tačiau tai jis, paplūdimyje išnykęs, nesantis smėlis, mena ir patį vaikščiotoją, ir jo paliktas pėdas, ir jų išnykimą, ir jų buvimą po išnykimo. Tas pėdsakas be pėdsako, kuris, anot Jacques‘o Derrida, nebūtinai yra tapatybės ženklo opozicija, pagal jį – skirsmas, tik tam tikra ženklo transformacija, jau minėtos vidinės romano tylos barjeras.

Tęsdami palyginimus ir metaforines sąsajas sakytume: panašiai mūsų nacionalinė literatūra ir „nuplauna“, ir surenka, t. y. sugrąžina mums pagrindinius tautiškumo dėmenis: kalbą, tikėjimą, papročius, etiką, žinias, grožio pajautą. Ir jai, mūsų literatūrai, visada verta „pasižiūrėti“ į tautiškumo klausimus kaip klausimus, kurie, perfrazuojant Ludwigą Wittgensteiną, gal ir laikomi (matyt, kitų) išspręsti, tačiau „iš kito taško – lyg būtų neišspręsti“. Lietuvių literatūra savomis priemonėmis – ir rašant, ir perskaitant tai, kas parašyta, – tyrėjui primena: nuo Mažvydo Katekizmo iki šiandien debiutuojančio autoriaus knygelės tęsiasi lietuviškas raštas, kuris prabyla į skaitytoją lietuvių kalba, ir kol skaitytojas gali atsiversti lietuvišką knygą, jis gali atrasti lietuvių kalba te(iš)reiškiamas kultūros vertybes. Tačiau (lietuvių) kalba tėra viena iš prielaidų tautinės tapatybės skirtybių sklaidai. Krikščionybės, t. y. Dievo, Tėvynės, t. y. valstybės, Gėrio, t. y. dorovės, Grožio, t. y. meno kūrybos vertybės Lietuvoje tautinėmis vertybėmis virto per įvairias kalbas.

 
Parergono paradoksas
 

Kas yra lietuvių (arba kitokia) kalba išreikštas literatūros kūrinio turinys? Nederėtų jo, kaip ir paveikslo rėmo dailėje, suabsoliutinti. Ypač – eilėraštyje. Pavyzdžiui, Maironio eilėraštis „Vakaras ant Keturių Kantonų ežero“ savo kalbine raiška pristato labai ryškią tautinių vertybių pajautą, kuri pati nėra kūrinio estetinės vertės esmė, – ji tik papildo kūrinį kaip esminį estetinio suvokimo objektą. Maironio eilėraštyje lietuviški žodžiai savo semantika nekuria tautiškumo formos. Yra beveik atvirkščiai: poetika tampa forma, kurią papildo, „nuspalvina“ žodžių turinys. Atsitinka panašiai kaip J. Derrida prisimintame Immanuelio Kanto svarstyme apie dailės kūrinio piešinio bei spalvų sąsają: spalvos tik papildo („papuošia“) piešinį, tarytum nieko prie jo nepridėdamos.

Prozoje šis papildomumo (vartojant I. Kanto ir J. Derrida terminologiją – parergos, arba parergono) principas veikia kitaip. Čia siužetas, idėjos, tematika ar problemos kalba tik per kalbą ir tik jos priemonėmis brėžia ir visaip ryškina kūrinio formą. Veikalo kalbinei būčiai reikalingas papildymas (priedas, kurio negali sukurti pati kalba) atsiranda iš kitų dėmenų: popieriaus, šriftų, iliustracijų, įrišimo ir t. t. Gal tai išorinė knygos puošyba, bet tai ji, jos „dizainas“ įsiveržia į kalbinę veikalo dvasią ir šitaip sunaikina, pakeičia ją, kad atsirastų išskirtinė, labai individuali lietuviškumo forma. Ji nebūtinai yra literatūrinė. Atvirkščiai, literatūra provokuoja neliteratūrą. Štai Viktoras Petravičius ar kitas dailininkas „nupiešia“ knygą, ir tai jau yra visai kita knyga, nekalbinė, tačiau per ją gali būti atskleidžiamos tos pačios esminės lietuviškojo tautiškumo pusės, lietuviškasis turinys dvejinasi ir nurodo į savąją „benamystę“. Jam skirta gyvuoti anapus lietuvių kalbos ir lietuvių literatūros. Iš tikrųjų, kam atstovauja, kam priklauso prozos veikalo formomis kuriamos tautiškumo lytys? Atstovaujama tautiškumo klausimams politikos, istorijos, etnoso ir kitose srityse, kurios buvo ir tebėra anapus literatūros.

Taigi ne tik metaforiškai kalbant lietuvio tapatybė visada yra jos kalbinė benamystė, ir tiek klasikinė literatūra (poezija ir drama), tiek šiuolaikinė proza savo priemonėmis visada tai nurodo.

Apysakoje nurodoma akivaizdžiau nei novelėje. Romane – akivaizdžiau nei apysakoje. Nes „kalbinės medžiagos“ kiekis yra atvirkščiai proporcingas tapatybės ribų peržengimams. Kuo daugiau tokios medžiagos, tuo mažiau tokių peržengimų.

Mūsų sąmonėje tautinės tapatybės refleksija ir medžiagiškoji šios tapatybės būtis nesutampa, ir literatūros kūrinys yra vienas iš daugelio formalių „indų“, į kurį „suteka“ politinės, etinės ir estetinės asmens tapatumo dimensijos, papildančios kalbinę tautiškumo „medžiagą“.

Istorinė lietuvių romano refleksija mūsų sąmonėje susijusi su kalba, kurią rašytojas (autorius) pasirenka literatūros kūriniui parašyti. Kultūrinė, tautinė, politinė ir kitos asmenybės tapatybės dalys yra tikimybinės, jos pasirenkamos ir išreiškiamos tam tikromis kalbomis, kurios taip pat – tikimybinės. Jos yra minėtų tapatybės pusių galimybės, kurias reikia „projektuoti“, pasirinkti bei įgyvendinti.

Taigi kalba yra tikimybinis asmenybės tapatybės preelementas. Kalbinė literatūros medžiaga tiesia tiltus į visų galimų tapatybių puses. Šiandien Lietuvoje ne vienas autorius rašo ne lietuviškai. Pirmasis (beje, istorinis) romanas Lietuvoje buvo parašytas lotynų kalba4. Tačiau ir jis (netiesiogiai) paskelbė savitą literatūrinę nuorodą į personažų ir naratorių tautiškumo rūpestį. Jeigu apie Maskvos kunigaikštį buvo galima parašyti lotyniškai, tai tokia pati kalbos pasirinkimo nuostata turėtų tikti Lietuvos kunigaikščių „gyvenimo istorijoms“: rašyti apie LDK kultūroje besirandančias tautines vertybes ne tik lietuviškai.

Literatūros rūšys ir žanrai skirtingai reiškia kalbines asmenybės tapatumo galimybes. Istoriškai poetas Donelaitis atrado lietuvių kalbą daug anksčiau negu prozininkas Valančius, tačiau vadinamojoje klasikinėje literatūroje autorius kalbos ribas peržengia pagal formalias savos epochos kultūros projekcijas. Istorinė tradicija ir konkreti gyvenamoji autoriaus situacija gali inspiruoti labai įvairią kalbinę patirtį. Po P. Oderborno veikalo lotynų kalba pirmasis lietuviškas (beje, irgi istorinis) romanas turėjo palaukti Algimanto Pietario. Taigi – net tris šimtmečius, iki pat XX amžiaus pradžios. Šio įvykio kultūrinė situacija sutapo su spaudos lietuviškais ženklais uždraudimu Lietuvoje. Romanas, peržengdamas klasikinės literatūros ribas, būdamas jos parergonu, tik dėl savo „literatūrinio netobulumo“ tapo lietuvių kalbos komunikacinių, istoriosofinių, etinių, politinių ir estetinių autoriaus paieškų galimybėmis literatūroje.

Tai tenka prisiminti, kad nepervertintume lietuviškai rašomos literatūros galimybių Algimanto Pietario Lietuvoje. Be abejonės, pozityvistinės nuostatos skatino intensyviau vartoti lietuvių kalbą. Antanas Baranauskas, Maironis, Žemaitė, Jonas Biliūnas, Šatrijos Ragana ir kiti XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių rašytojai lietuviškai prakalbino klasikines literatūros formas. Tačiau tik neapibrėžtas, kintantis, atviras, labiau su gyvenimu, bet ne su kanonine literatūros raiška susijęs romanas „Algimantas“ nurodė lietuvių (Lietuvos) literatūroje naujų tautinio tapatumo galimybių raišką. Ji tęsiasi visą šimtmetį.

Gimtosios kalbos fenomenas prasideda klausimu, ar būtina ja kalbėti, ar būtina ja rašyti. Kalbėjimo duotybė yra ikikalbinė. Klausimas „kas aš esu?“ turi savo radimosi formas, kurios nesutampa su šiam klausimui suformuluoti būtinais trimis žodžiais, yra bėgimas nuo kalbinės klausimo būties, egzistuoja kaip psichologinė būsena, individuali laikysena. (Panašų rūpestį – kas aš esu Lietuvoje ir kam atstovauju, rašydamas nelietuvių kalba? – yra išgyvenę Adomas Mickevičius ir Czesławas Miłoszas.) Kaip minėta, dėl savo estetinės „netobulybės“ romanas nuo pat savo gimimo buvo šiek tiek literatūroje svetimas. Jo taip ir nepavyko apibrėžti, įsprausti į vieną literatūrologinę formulę. Esti daug ir įvairių „romano teorijų“, tačiau bendroje literatūros savivokoje jis liko „benamis“. Be savo estetikos tobulumo, romanui nuolat reikia papildomų „buvimo“ argumentų, įrodančių jo estetinę vertę. Tačiau teorinė ir estetinė romano „benamystė“ yra tai, kas papildo kūrinį, kas tautiškumą pristato kaip kažką, kuris išnyksta, ištirpsta, neegzistuoja5.

Toji mintis gal leistų teigti, kad romanas yra savita, beveik išskirtinė tautinių vertybių raiškos forma literatūroje. Romane tebegyvuoja viena seniausių meno funkcijų – tirti mūsų protą ir anapus jo liekantį pasaulį, pristatyti ir aiškinti reiškinius, atverti skaitytojui akis ieškant „esmių“, pabrėžti tai, kas aktualu kasdieniame gyvenime. Be abejonės, mūsų sąmonei romanas, kaip ir dera meninei kūrybai, teikia estetinio džiaugsmo, tačiau tasai malonumas dažnai nėra nesavanaudiškas, ir autonominė meno paskirtis jame tebemaišoma su nemeno dalykais. Jų tebelaukiama, nors talentingų lietuvių romanistų nedaug, romanai, nors yra nepigūs, knygynuose perkami, jų aptinkame miegamuosiuose ir valgomuosiuose, nors jiems perskaityti ir ten trūksta laiko. Romanai teberašomi itin aktualiomis temomis, apie kurias pirmiausia ir daugiausia sužinoma iš laikraščių ar televizijos: apie prekybą moterimis, narkomaniją, politikos simuliakrus ir t. t. Ir Lietuvos istorija (pvz., Molotovo ir Ribbentropo „slaptieji protokolai“), ir jos dabartis (emigrantų banga į Airiją) romanui gali suteikti būtiną struktūrą. Skaitytojui tebesvarbus klausimas „apie ką tas romanas?“, ir jo vaizduotė pro grožio slėpinius veržiasi tolyn, į kitus būties matmenis.

 
 

Kaip ieškoti tautinių vertybių lietuvių romane

 

Taigi romanas išlieka ypač atviras ir literatūrinėms, ir paraliteratūrinėms inovacijoms. Jis yra atviros komunikacijos būdas, jis visada kalba tarytum „keturiems vėjams“ – kiekvienam ir visiems; kartu jis provokuoja atrasti tai, kas yra tikra, ir tikrovę keičia vaizduote, – tai, kas yra, susieja su tuo, ko dar nėra ir gal niekada nebus. Romanas – įgyvendintos ir tik užčiuoptos, mentališkai pajaustos galimybės. Vertybių pasaulyje tai normalus, bet labai svarbus matmuo. Šiuo atžvilgiu ir lietuvis emigrantas, ir lietuvis Lietuvoje visuomet iš dalies būdamas atskirtas nuo savo tautos, t. y. „vidinis emigrantas“, yra visos tautinės savivokos struktūros verifikavimas: susieja teorinę tautinę struktūrą su jos duomenimis, faktais. Nei modernus, nei postmodernus romanas nepretenduoja vien tik pasakoti („užrašyti“) tautiškumo istorijas. Jis skatina skaitytoją gilinti autoriaus tekstą, „perrašyti“ jį pagal savo gyvenimo patirtį. Gretinant užrašytus ir neužrašytus, išgyventus ir asmeniškai nepatirtus tikrovės dalykus, kuriant savąjį „aš“ aiškėja vienintelis, individualus tautiškumo variantas.

Margam skaitytojų būriui romano žanras leidžia atrasti ne mažiau margą tautinių vertybių raišką literatūrinėmis ir paraliteratūrinėmis priemonėmis. Autoriaus autentiška tiesos ir tikrovės paieška romane skaitytojui pasiūlo labai platų žinių spektrą. Ne tik modernybės ištakose, bet ir postmoderniame kultūros būvyje tebėra gaji romano autorių bei skaitytojų nuostata, pagal kurią tik romanas gali užrašyti tai, ką žinome ir kaip gyvename, jis vis tebematomas kaip „gyvenimo kelio veidrodis“. Romanas tarsi sutampa su gyvenimo kasdienybe: pavyzdžiui, naujausieji lietuvių romanai rašomi kaip išpopuliarėjusio elektroninio pašto laiškai, personalinių kompiuterių „bylose“ saugomi dienoraščiai. Naujos technologijos dar sykį bando „literatūriškumą“ pakeisti „antiliteratūriškumu“.

Kaip ir anksčiau, romano tekstas, iš individo „gyvenimo būties“ išaugantis, jo „gyvenimą pasakojantis“, kartu yra kitų žmonių gyvenimo tekstas, peržengiantis individo unikalumą, nurodantis sociumo erdvę bei laiką. Taigi – ir tautybės virsmą XX a. pab.–XXI a. pr. Virsmą daugiareikšmį: tauta kaip sociumo forma nėra vienintelė, ji koegzistuoja kartu su kitomis jo formomis, randasi tokio koegzistavimo paribiai, paraleliniai dariniai. Ką reikštų tautinė tapatybė menkėjant tautos vertybei?

Be abejonės, joks romanas nesprendžia juridinių ar etinių tautybės egzistencijos klausimų. Modernus romanas rašomas ir skaitomas dėl kitų dalykų. Bent jau estetinė jo paskirtis yra kitokia. Filosofai, politikai klausinėja, išliks ar neišliks lietuvių tauta, kas laukia mūsų tautinės valstybės ir kultūros. To galbūt klausinėja kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietybę turintis ar dėl kai kurių priežasčių jos neįgijęs, tik siekiantis jos žmogus. Vis dėlto kiekviena tauta turi ginti dorovines bei kitokias vertybes, ir kai kurias jų (pvz., religiją, moralę, kalbą ir teritoriją) turi laikyti itin svarbiomis. Tauta tai atlieka visomis įmanomomis kultūros formomis. Literatūra – tik viena iš jų.

Dorovinio lietuvių identiteto prigimties bei raidos klausimai yra būdingi visiems lietuvių literatūros istoriniams tarpsniams, tačiau tik XIX a. pab.–XX a. pr. tautinių vertybių refleksija literatūroje suintensyvėjo. Iš esmės moderni tokios tikrovės refleksija parūpo tik XX a. atsiradusios modernios lietuvių literatūros autoriams. Dramatiška XX a. vidurio Lietuvos situacija, sovietinė okupacija šią refleksiją apribojo, tarsi grąžino į tradicinę paraliteratūros vagą. Sovietinė lietuvių literatūra ėmėsi „didvyriškų“ temų, maštabiškų literatūrinių charakterių. Netgi nepriimant socialistinio realizmo metodo buvo linkstama garbinti ir romantizuoti istorines asmenybes. Tautinės tapatybės praeities klausimų pervertinimu antrojoje XX a. pusėje vadintinas A. Šmulkščio-Paparonio bandymas iš tautosakos medžiagos parašyti nacionalinį epą („Pasakų atošvaistos“).

Vis dėlto jau iki Nepriklausomybės atkūrimo (1990) lietuvių literatūroje vėl pastebima modernioji ir net postmodernioji tautinės tapatybės refleksija.

Ji skyla į tradicijos tąsą ir naujas, dažnai anamorfines, logiškai beveik neapibrėžiamas formas. Refleksija beveik neįžvelgiama, latentinė, reiškiama atsitiktinėmis, parergoninėmis kūrinio teksto struktūromis. Matyt, todėl kalba vis ir sukasi vien apie pirmąją, tai yra tradicinę tapatybės raišką: lietuvių kalbą, tautosaką, „tautos didžiavyrius“, Lietuvos istoriją, nacionalines kultūros vertybes, individų moralinę bei politinę laikyseną.

Iš tikrųjų sklaidydami dabartinius lietuvių romanus tarytum galime būti ramūs dėl tradicinių lietuvių tapatybės klausimų: kol kas dauguma kūrinių veikėjų gyvena Lietuvoje, kalba lietuviškai, o gyvenimo situacijose elgiasi pagal nacionalinio charakterio stereotipus. Lyg ir nekyla abejonių dėl tautinės tapatybės autentiškos raiškos: po nepriklausomybės atkūrimo literatūroje sumažėjo politinių kaukių, mažiau liko Ezopo kalbos, jau primiršta ir net užmiršta marksistiškai sustyguota lietuvių tautos ideologija ir jos dangstomas socialinis susvetimėjimas, nes asmenybės dvejinimasis lemtas ne tiek nacionalinių, kiek genetinių, psichologinių, socialinių gyvenimo sąlygų. Todėl, pavyzdžiui, šiandien lyg ir nebeaktualus yra Ričardo Gavelio romanų trilogijoje apie Vilnių įspūdingai atrodęs sovietinės realybės (KGB, SSKP, „geležinės sienos“ ir kt.) sindromas, vertęs personažą apsimesti tuo, kuo kiti nori jį matyti. R. Gavelio romano naratorius Vytautas Varkalys, anot Violetos Kelertienės, „nėra visiškai patikimas pasakotojas“, beje, kaip ir kiekvienas postkolonijinis žmogus6, jis negali būti „patikimas“ dėl daugelio priežasčių, o mūsų svarstomo tautinės tapatybės klausimo atžvilgiu romano naratorių tenka matyti tarp jėgų, kurios manipuliuoja jo meile Vilniui ir lietuvių tautai, priverčia tapatinti save ir su „pozityviuoju“, ir „negatyviuoju“ Vilniaus poliumi. Dėl „binarinių opozicijų“, kurios veikė sąmonę, „kolonizuotojo viršenybės prieš kolonizatorių jausmas dažnai slėpdavo nevisavertiškumo kompleksą“7. Kritinis, analitinis ir net save niekinantis pasakotojo žvilgsnis pristatė sovietinio žmogaus Lietuvoje identitetą, kurį visada sunku buvo ir išreikšti, ir suvokti. Sovietmečio pabaigoje jo būta itin prieštaringo ir nuo individo savimonės paslėpto po gausybe tarpinių kaukių. Toks – prieštaringas ir miglotas – jis lieka ir pirmaisiais trečiosios Respublikos metais. Nei Sigito Parulskio, nei Mariaus Ivaškevičiaus romanų personažai nėra apsimetėliai, besidedantys tuo, kuo jie nėra gimę ar tapę. Jų romanuose veikia lietuviai, lenkai, rusai, kurie yra „pasaulio“ piliečiai, turintys atitinkamas teises bei pareigas, atitinkamą patirtį. Tautinės tapatybės regimybė tikrinama viso dabartinio mūsų gyvenimo „tikrovės dykumoje“8, ir paradoksalu, kad fantazijų, virtualios tikrovės dialektikoje tebėra būdų siekti jau vakarykščia diena daug kam atrodančios lietuvio tapatybės. Kelias jos link ne trumpėja, atvirkščiai, tik ilgėja. Keičiasi tokios kelionės pobūdis. Sudėtingesni naratyviniai kūrinio sluoksniai, sudėtingesnė pasakotojo identiteto problema. Pavyzdžiui, tikrai „toli“ per trylika pasakojimo vakarų turėjo nukeliauti Palangos Juzė, kol atrado… pats save, žemaičių siuvėją Juozapą Viskantą. Deja, kūrinio pasakotojas atrado save kaip dorovinių, religinių ir ūkinių pamokymų sąvadą, kuriam tiktų ne tik Juzės, bet ir ne viena kita Motiejaus Valančiaus paaugusio žmogaus kaukė. Panašiai atsitiko visam lietuvių romanui: tautinės tapatybės klausimai, modernusis jų poetikos matmuo nacionalinio romano savastimi tapo gana neseniai, gal tik peržengiant XX a. vidurio slenkstį. Turėjo palengva rastis naujų – modernybei atstovaujančių – lietuvių romanų, tokių kaip Igno Šeiniaus „Siegfried Immersellbe atsijaunina“, Antano Škėmos „Izaokas“, Icchoko Mero „Striptizas“ ar Leonardo Gutausko „Šešėliai“. Broniui Radzevičiui teko bristi į šaltus Neries vandenis, skęsti ir pasilikti juose amžiams, asmeniškai nesant tikram, kad „Priešaušrio vieškelių“ naratorius ir personažai nukeliavo ne tik iki miesto (Vilniaus), bet ir iki tautinės valstybės (Lietuvos). Šio romano tekstas skaitytojui siūlė priimti jo tikrovę kaip autentišką, o protagonisto Juozo Daukinčio vertybių piramidė sovietinėje tikrovėje buvo statoma tam, kad būtų sugrįžta prie ideologijos slepiamo arba visai nuo žmogaus paslėpto konkretaus tautos pasaulio – ir medžiagiškojo, ir dvasiškojo.

Visai kitaip toks sugrįžimas ar atradimas vyksta šiandien. Ideologiniai, pažintiniai, etiniai tautybės aspektai nėra svarbiausi, kol tam tikri, nuo jų atitolę, tautiškumo sandai, atrodę menkai tesusiję su tautiškumu, suteikia netikėtos prasmės. Literatūriniame tekste stebime anamorfozės reiškinį: šališkas personažų (pasakotojo) žvilgsnis, iškreiptas ir net išnykęs individo tautybės vaizdas yra naujas būdas panaikinti priešpriešą tarp tautybės realybės bei individualaus jos suvokimo. Prie tautinių vertybių fakto tenka brautis kaip prie realybės šou efektais besidangstančios tikrovės. Tai iš esmės keičia ir romano autoriaus, ir jo skaitytojo santykį su tekstu bei jo kontekstais ar intertekstais. Tautinės tapatybės tikrovė turi būti suvokta kaip nereali, sufantazuota, fiktyvi. Ir pripažinta kaip nefikcinė, nes ir ji yra tos tikrovės dalis.

Be abejonės, tokia vertybių atvertis yra ne tik nauja, bet ir paradoksali autoriaus bei skaitytojo patirtis: susitikti su tautine lietuvio realybe, kuri pralaimi vizijoms, reikia vizijų. Tautinių vertybių sąmoningumo stygius yra tai, kas iš tikrųjų mus ištinka arba ištiks gyvenime – Europos Sąjungos institucijoms „liberaliai“ keliant ir sprendžiant tautinių kultūrų išlikimo klausimą. Lietuvos valstybės „padalijimo“ ir okupacijos, lietuviško rašto draudimo, karinės ar politinės cenzūros patirtis, kai tenka rizikuoti lietuvybe dėl lietuvybės, visiškai nepadeda: išvažiuoti į Airiją, kad Lietuva išgyventų, galbūt niekada nesugrįžti iš Airijos ar kitos užsienio šalies, kad Lietuva galėtų vadintis laisva, turtinga ir patraukli gyventi.

Paradoksali, ties tradicinių tautinės tapatybės kraštutinumų riba atsirandanti tapatybės pajauta yra latentinė. Nesistebėkime, jeigu tokios pajautos nepastebime arba jos raišką priskiriame paraliteratūrai.

Vis dėlto mūsų romanistikoje jau esti sąlygiškai naujų ir tikrai įdomių tautinės tapatybės atverties pavyzdžių, kurie liudija, jog tautinė individo tapatybė yra modernaus (pvz., Ramūno Klimo „Maskvos laikas“) ir net postmodernaus romano (pvz., P. Dirgėlos „Karalystė“) struktūros elementas, gal net – kūrybinis tos struktūros principas.

 
____________________
 

1 Baublys K. Kada sulauksime stiprios prozos?// Literatūra ir menas. – 2008. – Nr. 7. – Vasario 15 d. – P. 5.

2 Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius:Vaga, 1994. – P. 310.

3 Panašia metafora kultūrą ir jos istorinę perspektyvą yra apibūdinęs Michelis Foucault veikale „Daiktai ir žodžiai“ („The Order of the Things“: An archeology of the human sciences. – London and New York: Routledge, 2001).

4 1585 m. buvo išleistas lotyniškai parašytas Pauliaus Oderborno romanas „Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“ („Ioannis Basilidis magni Moscoviae ducis vita“). Vertimas į lietuvių k. 1999 m.

5 Panašiai Petras Dirgėla romane „Karalystė“ lietuvių tautos okupacijas vadina „benamyste“, o „mindauginės Lietuvos“ ieško ten, kur jos nėra ir niekada nebuvo ar nebus.

6 Kelertienė V. Kita vertus… – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 210–211.

7 Ten pat. – P. 202.

8 Hito „Matrica“ kūrėjų vartotas, Slavojaus Žižeko iš jų pasiskolintas terminas: Žižek S. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 361.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)