tekstai.lt

Ingo Schulze. Estijoj, kaime. Apsakymas

Ingo Schulze
Ingo Schulze
      Vokiečių rašytojas Ingo Schulze'as gimė 1962 m. Drezdene. Studijavo klasikinę filologiją ir germanistiką Jenoje, dirbo dramaturgu Altenburgo dramos teatre. I. Schulze'as išleido romanų, apsakymų rinkinių, apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų. Gyvena Berlyne.

 

Tą savaitę, kurią 2000-ųjų rugsėjį kartu su Tanja praleidau Taline, mane ne sykį ragino parašyti bent ką nors apie Estiją. Kaskart atsakydavau, kad toks pageidavimas daro man garbę, bet istorijai parašyti negana vien pasirinkti temą apie kokią nors šalį ir imtis ją kaip niekur nieko dėstyti. Juk aš nieko nežinau apie Estiją, o ir sistemų kaitos patirtis vargu ar yra adekvati. Bet mano kalbos ėjo vėjais. Šiaip ar taip, primindavo pašnekovai, parašius trisdešimt tris istorijas apie Sankt Peterburgą, bent viena apie Estiją jau tikrai ateisianti į galvą!

Su istorija, kuri klostosi užsienyje, sakiau jiems, būtina pajusti tam tikrą giminingumą, užmegzti su veikėjais dvasinį ryšį. Tačiau kuo išsamiau argumentuodavau, tuo į gilesnį kampą įvarydavau savo viešnagės rengėjus. Jie buvo pernelyg mandagūs, tad ir nesakė man tiesiai, jog tokius argumentus laiko išsisukinėjimu.

Buvau rašytojų sąjungos svečias, mane pakvietė į Kiasmu, į sąjungos svečių namus prie Baltijos jūros. Kiasmu, kaip be atvangos tikino mano šeimininkai, esanti ypatinga vieta. Ten visi ne tik puikiai pailsi, bet ir kaip niekada įkvėptai dirba. Tereikią mums nuvykti į Kiasmu.

Tikiuosi, taip pradėjęs pasakoti nesudariau įspūdžio, jog su mumis buvo elgiamasi nesvetingai. Priešingai – mus nešiojo ant rankų. Niekada anksčiau jokios rašytojų sąjungos pirmininkas pats nevedė mano kūrybos vakaro. Čionykštis sutiko mus it senas draugas ir pakvietė kartu vakarą aptarti kavinėje. Pakeliui kas nors vis pastodavo pirmininkui kelią, spausdavo jam ranką, o kavinėje be atvangos barbeno į lango stiklą arba užeidavo vidun, tad vienas kitam įstengėme pasakyti nuo pradžios iki pabaigos gal tik du sakinius. Kai pasiteiravau, kokia profesija vieno tokio stambaus, gerai atrodančio vyro, kuris paspaudė man ranką ir kuo maloniausiai atsiprašė, kad nedalyvavo vakare, pirmininkas pasakė: jis – kultūros ministras. Kultūros ministro žmona, graži, jauna, protinga ir nuoširdi, paėmė iš manęs interviu televizijai. Juk jie visi studijavo Tartu, sakė ji, o dabar visi dirba Taline. Kaip galėtų vieni kitų nepažinoti?

Mudu su Tanja pietaudavome ir vakarieniaudavome aukščiausios klasės restoranuose, kurie buvo tušti, ir nors išgerdavome ne po vieną bokalą alaus, retai kada sumokėdavome daugiau nei dvidešimt markių.

Kai po skaitymų vakaro su nedidele grupele nuėjome pasėdėti į restoraną, ne kas kitas, o mes su Tanja dalijome kitiems patarimus, ką užsakyti. Pavyzdžiui, mano vertėja, kuri pasakojo mums apie tuos metus, kai jie Taline, kaip ir visose Baltijos šalyse, dainuote išdainavo nepriklausomybę, net negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą buvo restorane. Ji negalėjo nė pagalvoti, kad galėtų nusipirkti tokią brangią knygą kaip manoji – ji vokiečių valiuta kainavo septyniolika markių.

Prieš pradėdamas pasakoti apie mūsų dienas Kiasmu, noriu paminėti dar vieną epizodą, kuris, tiesą sakant, su šia istorija neturi nieko bendra. Tarp Tartu universiteto germanistikos studentų surengtų skaitymų ir vakare vykusio viešo išverstos knygos skaitymo Tanją ir mane studentai pakvietė pasivaikščioti po miestą. Priėjome kioską, kuriame buvo tokių pačių gėrimų kaip ir pas mus. Priešais stovėjo du mediniai suolai, ir mes pakvietėme studentus su mumis ko nors išgerti. Tanja pasakė, kad ji stebisi, jog čia taip plūstami rusai, o vokiečiai vos ne garbstomi. Ar taip dera iš svetingumo?

Tai neturį nieko bendra su svetingumu, tiesiog taip jau esą, juk galų gale jie studijuoja germanistiką. Norėjau dar kai ko paklausti, bet tada jauniausia ir gražiausia studentė, kuri iki tol tik klausėsi, sušuko:

– O kodėl jūs stebitės? Juk vokiečiai estams nieko bloga nepadarė!

– Estams gal ir nepadarė, – prasižiojo Tanja.

– Žinau, ką turite galvoje! – nutraukė Tanją toji studentė. – Bet juk jūs žinote, kad mes, estai, turėjome savo SS, be to, pakaktų vien skaičių: kiek estų, baltų dar ir po karo rusai nužudė ir ištrėmė. Iš Rusijos visuomet ateidavo vien blogis, o iš vokiečių – dažniausiai geri dalykai, to žmonės nepamiršta.

Tanja pasakė, kad atminties negalima apriboti kuriuo nors laikotarpiu arba kokia nors tautybe ir kad galų gale Hitlerio ir Stalino paktas atėmė iš jų suverenitetą.

– Tai tiesa, žinoma, tiesa, – tarė studentė, – bet kodėl jūs stebitės?

– O kodėl jūs nesistebite! – sušuko Tanja.

Paskui mes grįžome į universitetą ir apsikeitėme adresais.

Kai išnuomotu automobiliu važiavome į Kiasmu, Tanja manęs paklausė, ar ji atrodė laikanti save teisuole. Ne, pasakiau aš, priešingai, bet man, deja, taip pat nieko gero neatėjo į galvą. Tanja sakė vis prisimenanti posakius iš estų pasakų, kurias vakarais vienas kitam skaitydavome. Jose nuolat kartojosi tokios formuluotės, kaip „ji pasidabino gražiais apdarais lyg būtų išdidi vokietaitė“ arba „toks laimingas kaip išpaikintas vokietukas“.

Džiaugėmės vykstą į Kiasmu. Kelionių vadove perskaitėme, kad Lahema, įlankų kraštas, plytintis maždaug 40 kilometrų į Rytus nuo Talino, tarp Suomių įlankos ir automagistralės Talinas–Narva, yra 649 kvadratinių kilometrų ploto arealas, dar 1971 metais paskelbtas nacionaliniu parku. Kelionių vadove taip pat buvo parašyta, kad ten esama daug gyvūnų, kuriems gresia išnykimas: rudųjų lokių, lūšių, audinių, jūrinių erelių, gervių, juodakaklių narų, gulbių nebylių ir net juodųjų gandrų.

Susiradome Arnę, liesą pusilgių plaukų vyriškį su berete, kuris buvo įrengęs tokį privatų muziejų. Jis pasisveikino su Tanja ir manimi sumušdamas rankomis – tai esąs ženklas jo seteriams, kad esame šio kaimo gyventojai. Prieš įteikdamas raktus, paskaitė mums trumpą paskaitą apie neapsakomai palankų Kiasmu magnetizmą. Bet pakeliui į svečių namus Arnė nutilo, tarsi būtų norėjęs, kad niekas nenuviliotų mūsų žvilgsnių nuo prižiūrėtų medinių namų ir mes netrukdomi persismelktume šios gyvenvietės ramybe. Abu seteriai tai pabėgėdavo į priekį, tai grįždavo atgal, tai, glaustydamiesi apie kelius, sukosi aplink mus.

Kai dabar, po šešerių metų, mintimis grįžtu į aną savaitę, nepaisant neįtikimo įvykio, apie kurį tuojau papasakosiu, vėl prisimenu šviesą, kurioje aplinkos spalvos švytėjo šviežuma, bet tuo pat metu atrodė blankios.

Namas kadaise priklausė kapitonui Kristianui Stenui, kurį 1947-aisiais ištrėmė į Sibirą ir nuo to laiko jis buvo laikomas dingusiu be žinios. Koridorius vedė į didelį namo centre įrengtą valgomąjį, kuriame prie milžiniško stalo visuomet, išskyrus vieną kartą, valgėme vienu du. Iš valgomojo galėjai patekti ir į abu svečių kambarius, išdėstytus priešpriešiais, ir į virtuvę, prie kurios šliejosi žiemos sodas. Tiesiai už aukštų langų matėsi saunos namukas ir apsamanojęs paskutinio ledynmečio riedulys.

Tanjai ir man buvo rezervuotas gražiausias – epo kambarys. Mažesniame, romanų kambaryje, iš pradžių niekas negyveno, o abiejuose novelių kambariuose mansardoje buvo įsikūrę sutuoktiniai – poetų šeima. Tiesa, mes matėme tik žmoną, kuri, ištarusi „Käsmu is good for work and good for holiday“, dingo iš akių, tarsi baimintųsi iššvaistti bent sekundę šitokio vertingo Kiasmu laiko.

Kiasmu pakrantė siaura. Eini mišku – ir staiga prieini jūrą. Arba vaikštinėji sau nediduko uosto krantine, stebi žvejojančius vaikus ir, išvydęs aplūžusius katerius, besibrūžinančius į padangų girliandą prie krantinės mūro, paleidi fantazijos vadžias. Šiame kaime nieko ypatinga nevyksta, bet todėl jis ir gražus. Kažkur turėtų būti medinių palečių sandėlis. Mat jų visur primėtyta, jas kaimiečiai ardo pakuroms ir susikrauna palei namus.

Kiasmu mums geriausiai sekėsi miegoti. Vien jau dėl tylos vertėjo nuvažiuoti į Kiasmu. Kai vakarais sėdėdavome žiemos sode, gerdavome arbatą, valgydavome iš vienos senikės įsigytą miško uogų uogienę ir klausydavomės jūros ir paukščių, laikas, atrodė, sustodavo. Kiasmu ramybę trikdė tik du ar trys autobusai, priešpiet vargais negalais prasistumdavę kaimo gatve ir atveždavę mokinių klases į Arnės muziejų. Vaikai stebėdamiesi apžiūrinėdavo banginių kaulus, ryklių dantis, laivus buteliuose, ant vejos priešais namą užkandžiaudavo, nubėgdavo prie krantinės ir vėl išvažiuodavo.

Aš ir Tanja pamėginome užmegzti pokalbį su Arne, norėjome pakviesti jį kartu papietauti, bet Arnė mūsų šalinosi. Net ir tuomet, kai antrąsyk apsilankėme jo muziejuje, jis pasveikino mus tik linktelėdamas galvą ir nupėdino į šalį.

Trečią dieną – lijo nuo pat ankstaus ryto – pro epo kambario langą stebėjome, kaip mokinukai išlipa iš autobusų, klebena Arnės duris, suka ratus aplink namą, žvalgosi pro verandos langus, o paskui susinervinusios ir sutrikusios mokytojos juos vėl sugaudo ir sugrūda į autobusus; matėme, kaip jie autobuse užkandžiauja. Net ir vakare, kai grįžome po išvykos į aukštapelkę, durų plyšyje tebekyšojo raštelis, kuriame buvome palikę prašymą, kad Arnė iškūrentų mums sauną. Dangus išsiblaivė ir galėjome mėgautis gražiu saulėlydžiu.

Ketvirtą dieną buvo taip šalta ir lietinga, jog net ir pro užvertus langus girdėjome ošiant jūrą, – likome namuose. Tanja išvirė arbatos ir su Gustavo Herlingo knyga „Pasaulis be jokio pasigailėjimo“ rankose vėl atsigulė į lovą. Ketinau pagaliau pasinaudoti palankia Kiasmu įtaka darbui, įjungiau nešiojamąjį kompiuterį ir ėmiau tyrinėti bylas ekrane – tada šuns lojimas mus pakvietė prie lango.

Prie muziejaus stovėjo žalias nedidukas uždaras sunkvežimis. Kaip patrakę aplink jį zujo Arnės seteriai. Nežinau, iš kur jie staiga atbėgo. Arnei teko savo šunis, kurie šiaip jau paklusdavo kiekvienam jo žodžiui, vieną po kito stverti už pakarpos ir nuvilkti į namus. Bet ir ten jie nenurimo, šokčiojo prie verandos langų ir iš paskutiniųjų skalijo.

O Arnė atrodė atjaunėjęs, beretė buvo nusmukusi ant pakaušio.

– Jeigu tylėsite, – pakiliai tarė, – kai ką parodysiu.

Rankos mostu pakvietė mus eiti iš paskos, įkišo raktą į galines sunkvežimiuko dureles ir jas pravėrė. Įbruko galvą į automobilį, o paskui, išdarinėdamas grimasas it klounas, paragino mus padaryti tą patį. Man atrodo, kasdieninis bendravimas su mokiniais įpratino jį rodyti visokias mimikas.

Automobilio viduje buvo tamsu, nuo slogaus oro atšlijau atgal. Tanja ilgiau ištvėrė. Paskui pažvelgė į mane ir pasakė tokiu tonu, lyg būčiau paklausęs, kiek dabar valandų:

– Lokys, viduje guli negyvas lokys.

Arnė atvilko vieną tų medinių palečių. Tanja iki galo atlapojo duris, o mudu su Arne padėjome prie sunkvežimiuko paletę taip, kad ji būtų lyg rampa.

Lokys nejudėjo.

Stebėjome, kaip Arnė nagais atlaupo skardinę, kurią išsitraukė iš striukės kišenės, ir pagaliu kažin ką maišo. Padavęs man pagalį linktelėjo, tarsi dėkotų arba duotų sutartą ženklą, tada triskart suplojo rankomis ir sušuko:

– Serioža! Serioža! – vėl triskart suplojo rankomis, paėmė iš manęs lazdą ir atkišo ją į priekį it meškerę.

Nesakyčiau, jog būčiau baikštus lyg zuikis, bet kai vos per ištiestą ranką nuo manęs iš sunkvežimio išniro lokio galva, supratau, koks taiklus yra posakis – „iš baimės vos neprivarė į kelnes“.

– Eik iš čia, – sušnibždėjo Tanja.

Tik vienas Arnė, apsiginklavęs medumi teptu pagaliu, atrodė nė kiek nesusinervinęs. Išsižergęs tebestovėjo prie paletės vis pasilenkdamas į priekį, o turint galvoje jo povyzą, tai atrodė kaip gimnastikos pratimai. Lokys ištiesė kaklą į priekį, bet kol kas nesirengė lipti ant paletės. Arnė prikišo pagalį taip arti prie snukio, kad Serioža jį aplaižė ir gabaliuką atsikando. Sužiaumojo šnerpšdamas ir urgzdamas. Dar vaikystėje sužinome, jog lokiai urzgia. Bet kai tą lokio urzgimą vieną sykį savo ausimis išgirsti – neapsaugotas nei griovio, nei narvo pinučių, – jis palieka neišdildomą įspūdį.

Keista, tačiau daugiau pasitikėjimo man teikė ne Arnės pasirodymas su medumi teptu pagaliu, bet lokio elgesys. Kai žinai šios istorijos pabaigą, atrodo, jog bepigu tai dabar tvirtinti, tačiau iš pat pradžių man susidarė įspūdis, kad šitas lokys save kontroliuoja, žino, kas jam galima ir kas – ne. Ištiesta letena jis nustūmė paletę nuo automobilio, apžiūrėjo atstumą tarp platformos ir paletės, pamindžikavo, nuleido dešinę koją žemyn ir taip greitai iššoko iš sunkvežimio, kad tikriausiai būtų parvertęs Arnę, jeigu tasai nebūtų kerėpliškai stryktelėjęs į šoną. Sunkvežimiukas girgždėdamas išsyk pašoko aukštyn.

Arnė paskubom pamakalavo pagaliu skardinėje. Vėl pasigirdo šnarpštimas. Tada tai ir įvyko: iš pradžių pagalvojau, kad lokys gręžiasi į mus. Bet jis sukosi ir toliau, sukosi apie savo ašį, Arnė jam plojo, jis vis sukosi ir sukosi vilkdamas kartu ir lyną, pririštą ant kaklo. Kai ir mes ėmėme ploti, jis sustojo, palingavo pirmyn ir atgal, lyg jam būtų apsvaigusi galva, ir staiga persivertė kūliavirsčia, tiesa, kiek nevykusiai, bet tai buvo galima palaikyti kūliavirsčiu. Galiausiai lokys plumptelėjo ant užpakalio ir prašydamas ėdalo iškėlė letenas.

Nežinau, ar Arnei pagalys pasirodė per trumpas, ar jis laikėsi jam duoto patarimo, kad ir kaip ten būtų, – jis išsitraukė nosinę, pamerkė ją į medaus skardinę ir numetė Seriožai, šis akimoju ją sudraskė ir susigrūdo į nasrus. Čepsėdamas ir urgzdamas atsistojo ant visų keturių ir nulapatojo per veją. Arnė nuo keleivio sėdynės buvo pasiėmęs vaisių pintinę. Tad mestelėjo Seriožai kelis obuolius, kitus išbėrė ant platformos. Serioža iš tiesų apsisuko ir liuoktelėjo atgal į sunkvežimiuką, kuris girgždėdamas pritūpė ant užpakalinės ašies.

Tik po kelių savaičių, kai apie Seriožą buvome papasakoję jau daugel sykių, toji intermedija prie Arnės namų man ėmė atrodyti mįslinga. Kodėl Arnė išviliojo lokį iš automobilio? Ar norėjo mums pasirodyti esąs dresuotojas? Ar jį apsėdo tuštybė?

Arnė pakvietė mus jį palydėti. Tad nutiko taip, kad mudu su Tanja pirmąsyk nuo tų laikų, kai dar tranzuodavome, vėl susibrukome į transporterį – skirtingai nei anksčiau, Tanja įlipo pirma.

Šiandien klausiu savęs, kodėl Kiasmu neužsirašiau nė vienos minties. Na važiuoja estas ir vokiečių rašytojas su savo pirmąja ir vienintele meile per mišką, bagažinėje – lokys, o man nė mintis į galvą nešovė, kad tereikia užrašyti tai, ką patiriu, ir aš viešnagės rengėjams pateikčiau jų pageidautą istoriją.

Žinoma, būtų daug geriau, jeigu galėčiau perteikti originalią Arnės kalbą. Jo vokiečių kalba buvo persmelkta estų akcento, aš neįstengčiau perteikti tos neįprastos žodžių tvarkos sakinyje ir ištęstos tarties. Bet iš pradžių, kai iš kaimo bildėjome antru bėgiu, mes tylėjome. Atrodė, Arnė mėgavosi, matydamas, kokie mes įsitempę, ir dėjosi, jog slalominis važiavimo būdas bei kelio duobės reikalauja viso jo dėmesio.

– Kas čia per lokys? – pagaliau paklausė Tanja. Kad galėtų pažvelgti Arnei į akis, ji taip smarkiai pasilenkė į priekį, jog kakta vos nelietė priekinio stiklo. – Ką su tuo lokiu darysite?

Arnė nusišypsojo. Patekę į kelio duobę, staiga palinkome į priekį. Arnė nusikeikė.

– Ar girdėjote?! – sušuko Tanja. – Jis urzgia, jis suurzgė!

Už kelių slalominių posūkių Arnė pradėjo pasakoti, bet jo žodžiai neturėjo nieko bendra su Tanjos klausimu. Rašytojų sąjunga neturtinga, nes rašytojai – neturtingi. Visi Estijos rašytojai, išskyrus vieną sąjungos narį, iš savo knygų neišgyvena, net ir turint galvoje, kad sąjungą remia valstybė. Kvartirmeisteriui (jis išties pavartojo šitą žodį), rašytojų namų kvartirmeisteriui nedaug lieka, o ir įprastų arbatpinigių šiuo atveju nėra ko tikėtis. Kartais jis įleidžia į sauną keletą kaimiečių, bet jie atsilygina, jei išvis atsilygina, natūra. Pinigų nepakaktų, net jei ir atvyktų po dešimt autobusų per dieną.

– Taigi – čto delat'? – paklausė jis rusiškai. Ką Arnei reikėjo daryti?

Bet kur jis gabeno dresuotą lokį?

Miško keliu važiavome palengva. Arnė pasakojo apie revoliuciją, kaip jis tai vadino. Viską, ko jie norėjo, pasiekė: nepriklausomybę, demokratiją, rinkos ekonomiką, netrukus įstos į Europos Sąjungą. Bet visos salos ir pakrančių sklypai parduoti suomiams ir švedams, dalis jų – rusams ir vokiečiams; taip pat ir geriausi namai Taline. Tiesą sakant, jau nieko nebeliko, ką dar būtų galima privatizuoti ir paleisti į rinką. Tad kas toliau?

Kai važiuodavome per šaknis arba gilias balas, pasigirsdavo Seriožos urzgimas.

Vienintelis skirtumas nuo ankstesnių laikų yra tas, tęsė Arnė, kad dabar kartkartėm į Kiasmu užklysta koks nors vakarietis ir niekas nebenurodinėja, ką jam muziejuje daryti.

Arnė įjungė žibintus, nes eglės gaubė kelią ir atrodė, lyg važiuotume tuneliu. Po visos amžinybės – už dviejų ar trijų kilometrų – priešais mus atsivėrė viržiais apaugusi proskyna. Arnė sustojo, išjungė šviesas, ištraukė raktelį ir, sukryžiavęs rankas, atsilošė.

Per vieną draugą Lahtyje, kurio muziejui iš draugiškumo pigiai perleido du senus vokiškus žiūronus, jis buvo gavęs užklausimą, ar nepaieškotų prie jūros nebrangiai parduodamo namo. Nors jis nieko nepažadėjo, bet netikėtai atvažiavo Mika kartu su žmona, gražia kaip paveiksliukas argentiniete ir trimis vaikais. Iš namo pirkimo nieko neišėjo, bet Mika susižavėjo šituo mišku. Arnė dėl to nustebo, nes juk galų gale Suomijoje miškų – begalė. Mika pasisakė esąs medžiotojas, pavadino šitą mišką rusiška giria ir ėmė aiškinti, kad rusiškose giriose turi būti lokių. Jis, Arnė, Lahemoje dar niekada nebuvo matęs lokių, bet kad jau Mikai nepavyko nusipirkti namo, tai nenorėjo jo dar sykį nuvilti ir todėl pažadėjo pasiteirauti girininkijoje bei medžiotojų valdyboje. Lokių – buvo jam atsakyta – esama daugiau, nei reikia, tik nacionaliniame parke žvėris draudžiama šaudyti. Nebent – Arnė iškėlė aukštyn dešinę ranką trindamas smilių į nykštį – lokys keltų pavojų gyventojų ir turistų saugumui bei gyvybei.

Arnė susitarė su vyriausiuoju girininku, kiek Suomijos markių Mika turi sumokėti, kad gautų tokį patvirtinimą. Mika pusę sumos pažadėjo sumokėti iš anksto, kitus pinigus pakloti ant meškos kailio. Iš tikrųjų kovą Lahemoje pasirodė lokių šeimynėlė. Bet, kad išvengtų papildomų nemalonumų, vyriausiasis girininkas jo paprašė palaukti ir iki rudens nešaudyti.

Tačiau gegužę lokių šeimynėlė pranyko ir iki šiol nematyti jų pėdsakų. Prieš savaitę vyriausiasis girininkas Arnei paskambino ir prisipažino, kad, deja, avanso Mikai grąžinti neįstengs. Vietoj pinigų girininkas davė lemtingą patarimą. Esą viename Sankt Peterburgo priemiestyje stumia dienas sovietmečiu buvęs labai garsus cirkas. Jis stengiasi atsikratyti žvėrių, nes jų išlaikymas pasidaręs per brangus. Tad jis, Arnė, vakar už tris šimtus markių perėmęs Seriožą, kuris su prižiūrėtoja perėjo žaliąją zoną. Taigi dabar jie jau turi lokį.

Į Tanjos klausimą, ar jis papasakojęs prižiūrėtojai, koks likimas laukia jos globotinio, Arnė šiurkščiai atkirto, esą, ar būtų geriau, jeigu Serioža badu padvėstų? Dėl jo veiklumo šitas žvėris mirsiąs bent jau prisikimšęs pilvą ir dar kelias valandas pasimėgavęs laisve bei gamta.

Suplanuota Seriožą vienai kitai dienai apgyvendinti šitos laukymės pakrašty. Prižiūrėtoja, kad sušvelnintų atsiskyrimo skausmą, Arnei įdavė savo senus batus ir striukę. Arnė ištraukė iš krepšio numintą mokasiną, tokį, kokį nešiojau vaikystėje, ir išlipo iš automobilio.

Šyptelėjau, nes kirbėjo įtarimas, kad Arnė mus mulkina, tiesiog nori užkarti mums tą lokį.

– Tu manim netiki? – paklausė jis.

Aš gūžtelėjau pečiais.

– Rytoj, – įsižeidė Arnė, – atvažiuos Mika. Gal tada atsiprašysi.

Aš nieko nelaukdamas atsiprašiau jo bent kelis kartus, bet tai nepadėjo. Arnė atidarė galines sunkvežimiuko dureles, triskart suplojo rankomis, pašaukė Seriožą ir, nešinas po pažastimi batais ir striuke, nuėjo per viržius.

Mudu su Tanja likome stovėti prie automobilio. Serioža, lapnojantis šalia Arnės, man pasirodė nepaprastai gražus. Ne tik savo eigastim – jo letenos, regis, vilkosi iš paskos. Po gaurų kalnu judėjo ne mažiau nei tigro lankstus kūnas, tik Seriožos elegancija buvo ne tokia akivaizdi.

Kai jie kitame miško pakrašty pranyko mums iš akių, Tanja paklausė, ką aš daryčiau, jeigu Arnė imtų šauktis pagalbos.

– Tik jau nebėgčiau tenai, – atsakiau.

Grįžome kiekvienas pasinėręs į savo mintis. Atsisveikinome trumpai. Arnė turėjo gerokai paplušėti ramindamas savo seterius ir mokytojų būrį su jų mokiniais.

Tanja apsiėmė nueiti vakare pas Arnę ir paklausti dėl saunos, bet Arnės nerado, o gal jis nenorėjo, kad jį trukdytų.

Kai žiemos sode gėrėme arbatą, niekaip negalėjome įsivaizduoti medžioklės. Ar Arnė triskart suplos rankomis ir šūktels „Serioža“? O gal geriau palinkėti Seriožai pasipustyti padus, ar ne? Ar cirko lokys apskritai turėtų kokių nors galimybių išgyventi Lahemoje? Ar jis nesistengtų laikytis arčiau žmonių, tad anksčiau ar vėliau jį nušautų kaip pavojų keliantį žvėrį? Seriožos ateitis nieko gera nežadėjo, bet mes nieko negalėjome pakeisti.

Kitą dieną – buvo šilta, o danguje nė debesėlio – išvykome į Palmsę, buvusį vieno vokiečių barono dvarą. Paskui nuvažiavome į miške stovinčią bažnyčią, kurią supo senos kapinės. (Pažiūrėjau į savo užrašų knygutę. Iš tiesų joje nėra nė vieno užrašo apie Estiją. Bet Tanja per du puslapius nurašė vardus nuo medinių kryžių ir antkapinių akmenų. Ir vėl prisimenu, kad tuos vardus anuomet užrašė ji, o ne aš.)

Kai grįžome atgal, oras apniuko, pradėjo lyti. Namie mūsų nuotaika iškart pasitaisė – iš pirties kamino kilo dūmas. Arnė ją pakūrė ir į skardinius dubenis priebutyje sumerkė žalių beržo šakų.

Kai, užsimetę rankšluosčius ant rankų, įėjome į garinę pirtį, mažučiame kambarėlyje jau kiūtojo trys vyrai. Jie nei atsakė į mūsų pasisveikinimą, nei susiglaudė, kad padarytų mums vietos. Bet užtat įsispoksojo į Tanją. Akies krašteliu pastebėjau, kad tas, kuris sėdėjo jai už nugaros, ore brėžia moters siluetą. Žinoma, mes nesupratome, ką jie kalbėjo, bet jų prislopintas vaikėziškas kikenimas buvo aiškus ir be vertėjo. Tanja po kelių minučių išėjo iš pirties ir grįžo namo.

Tai idiotiška, bet aš įsivaizdavau, kad negaliu užleisti suomiams mūšio lauko be kovos, grįžau į vidų ir atsiguliau ant viršutinio gulto, tad jiems teko spraustis ant apatinio. Man atrodė, kad du vyrai tik ir šokinėjo apie šviesiais tankiais ūsais trečiąjį , kurio nugara buvo nusėta apgamų. Prilaikydavo jam duris, uždarydavo jas, praleisdavo į dušinę ir laukdavo, kol išsirinks vietą, kur sėstis, o į kiekvieną jo žodį atsiliepdavo dvigubu aidu.

Grįžęs į epo kambarį, išsyk pajutau jame tvyrančią įtampą. Vos pažvelgiau į Tanją – ir ji pratrūko. Mūsų kivirčai visuomet vykdavo pagal tą patį scenarijų. Mat man niekada neateidavo į galvą arba per vėlai ateidavo, kaip derėtų reaguoti į kokią nors situaciją. Šiuo atveju – jei jau nieko nesiėmiau prieš tuos tris bjaurius žaliūkus, bent jau turėjau palydėti Tanją į kambarį. Tačiau aš juk negalįs imti ir ko nors atsisakyti, tad, ar to noriu, ar ne, esą savo laikysena su jais solidarizavausi.

Tai tikrai keista. Nors pinigus uždirbu stebėdamas bei aprašinėdamas situacijas ir jausmus, bet lygindamas save su Tanja jaučiuosi esąs tiesiog kurčias ir atbukęs.

Situacija paaštrėjo, kai netrukus tas blondinas ūsočius ant valgomojo stalo dalimis išrinko du šautuvus ir ėmė juos valyti. Dar ir iš visų plaučių švilpaudamas kažkokias melodijas. Mano pastabą, jog savo ginklus galėtų valyti savo kambary, jis išsiviepęs praleido pro ausis. Kai nuo jo neatstojau, šūktelėjo:

– Arne, Arne! – tarsi Arnė būtų jam pavedęs šį darbą.

Tik kai stvėriau už šautuvo vamzdžio, jis suriko:

– Don't touch it, don't touch it! – ir plėšte išplėšė jį man iš rankų.

Viskas baigėsi tuo, kad vieną stalo galą padengėme mūsų vakarienei – poetė iš novelių kamaraitės nė už ką nesileido įkalbama kartu su mumis ginti valgomojo. Kitame stalo gale tasai suomis ir toliau tepė savo ginklus. Dar valandėlę padrikai pašvilpavęs, mūsų pasitenkinimui, jis pasitraukė iš mūšio lauko.

Kai kažkas pasibeldė į duris, jau gulėjome lovoje.

Arnė, atsiprašęs už sutrukdymą, maloniai paprašė mūsų jam padėti.

– Juk jūs taip pat esate iš Rytų! – pasakė jis.

Vienas jų, kaip supratome iš jo aiškinimo, yra Mikos šefas, o Mika pateko į keblią padėtį. Daugiau ir aš nieko nežinau, pasakė Arnė. Jis būtų mums be galo dėkingas, jei mes Taline niekam iš sąjungos vadovų neužsimintume apie tai, kad Mikos šefas buvęs apgyvendintas svečių namuose. Jeigu viskas gerai klosis, poryt jie išvyksią.

– Poryt, – tarė Tanja, – išvykstame ir mes.

– Bet rytoj čia dar būsite? – paklausė Arnė.

Jam reikėjo mūsų pagalbos, nes suomiai iš Talino atkakę taksi. Ar negalėtume dviejų nuvežti į medžioklę?

– Tik tuomet, jeigu jie sėdės gale, – pareiškė Tanja.

Arnė priėjo prie mūsų ir kiekvienam padavė ranką.

– Pažadinsiu 3.30, pusryčiai pas mane, išvykstame 4.30, – pasakė jis ir išskubėjo.

Mes ilgai neužmigome. Apie trečią valandą iš miegų mus pažadino tokie garsai, tarsi riaumotų jūrų liūtai, tikriausiai juos skleidė suomis-šefas, kuris prausėsi dušinėje.

Keistas jausmas sėdėti už stalo su žmonėmis, su kuriais susipažinai nuogut nuogutėlis. Brangūs jų drabužiai – galėjai pagalvoti, jog jie susiruošė į poliarinę ekspediciją, – man atrodė kaip nevykęs bandymas paslėpti savo tuštybę.

Jie mums paslaugiai pasiūlė kietai virtų kiaušinių ir marinuotos silkės – kažką panašaus, pavadintą švediškais kąsneliais, prieš kelias dienas buvau pirkęs Berlyne. Arnė ir šefas važiavo mažuoju sunkvežimiuku. Mika ir tas kitas suomis – su mumis. Abiejų akys buvo mažos, plaukai ant kaktos krito sruogomis, Mika buvo šatenas, tas kitas – šviesiaplaukis. Jiedu bemat užmigo. Alkoholio tvaiką, sklindantį nuo jų, galėjai tverti tik pravėręs langą.

Įsukę į keliuką, iki galo atidarėme langus ir kvėpavome miško oru. Jis buvo drėgnas, sakingas ir atrodė, kad susiurbia priešais važiuojančio sunkvežimio leidžiamas dujas. Kiekvieną akimirką tikėjausi pamatyti žibintų šviesos ruože išnyrantį Seriožą.

– O kad jis būtų kur nors pabėgęs!.. – sušnabždėjo Tanja.

Prieš pat laukymę sustojome ir palikome šefui išpurtyti iš miegų savo žemiečius. Jau brėško, viržiais apaugusią laukymę užgulė rūkas.

Arnė nurodė medžiotojams jų vietas – per penkiasdšimt metrų vienas nuo kito. Šefui parinko kiek aukštesnę poziciją. Mika įsitaisė visai netoli mūsų, šviesiaplaukis stovėjo toliausiai. Arnė išdalijo antklodes ir atrodė dėl mūsų susirūpinęs. Mes galį kuo ramiausiai važiuoti namo ir išsimiegoti, čia jiems mūsų prireiksią tik po keturių arba penkių valandų. Bet mes nesuteikėme Arnei tokio malonumo.

Kaip būtų puiku, jei tai, kas įvyko paskui, galėčiau aprašyti Leskovo arba Turgenevo stiliumi. Bet aš nežinau vardų nei tų paukščių, kurie girdėjosi, nei tų vabalų, kurie kirbėjo mums už apykaklių arba rankovėse, be to, nepasižymiu jokiu ypatingu medžioklio pastabumu.

Šalome, risnojome po pušimis pirmyn ir atgal ir svajojome apie rusišką pirtį, kurios – tai būtų mažų mažiausia – tikėjomės kaip atlygio už bendradarbiavimą. Bet nuo automobilio nė sykio pernelyg nenutolome. Pašautas net ir Serioža galėjo tapti nebemielas.

Tarp septynių ir aštuonių – saulė jau buvo pakilusi virš medžių viršūnių – pastebėjau kažkokį sujudimą. Tikriausiai medžiokliai kažką pamatė. Jie visi turėjo žiūronus, todėl man tenka pasikliauti Arnės pasakojimu. Vėliau jis pasakys, kad viskas prasidėjo gerai, vos ne idealiai. Mat Serioža išsliūkino iš priešingoje pusėje esančios pamiškės. Dviejų šimtų arba dviejų šimtų penkiasdešimties metrų atstumas geram šauliui nesutrukdo pataikyti, bet Serioža vis pranykdavo už kelmų ir krūmų. Arnė, suprantama, atkalbinėjo nuo skubotų šūvių, nes tikėjosi privilioti Seriožą arčiau.

Neįtikėtini nutikimai tikrovėje įvyksta labai greitai ir dažniausiai lyg nei iš šio, nei iš to. O kam pavyksta reikiamu metu atsidurti reikiamoje vietoje? Gerbdamas tiesą, turėčiau pavaizduoti finalą taip pat striukai drūtai, kaip mes jį iš tiesų ir patyrėme.

Taigi Serioža buvo aptiktas ir suomiai į jį nusitaikė. Neabejoju, kad tuomet tarp medžioklių kilęs ginčas, į kurį buvo įsipainiojęs ir Arnė, iš akiračio būtų pabaidęs bet kurį kitą lokį. Anot Arnės, ginčytasi dėl to, kam šauti – šefui ar šviesiaplaukiui, kuris buvo laikomas geriausiu šauliu. Atrodo, šviesiaplaukis užsispyrė ir pareiškė, jog šefas iš tokio nuotolio neturi jokių šansų pataikyti. Kad ir kaip ten buvo, jie išsidirbinėjo lyg futbolo aikštėje – ir staiga pokštelėjo šūvis. Po jo – ir antras. Paskui stojo tyla. Tanja spaudė kumščius ir šnibždėjo:

– Dink, Serioža, dink iš čia!

Išgirdome spigų moters balsą. Tai yra pirmiausia tuos garsus palaikiau prie žmogaus pripratusio žvėries dejone, iš skausmo virtusia žmogaus balsu. Mums tiesiog palengvėjo, kai iš viržių, ryšinti juoda skarele, išniro moteris. Iškėlusi rankas aukštyn, ji ėmė suktis ratu. Tikriausiai nežinojo, iš kurios pusės lėkė kulkos. Mes stovėjome greta Mikos ant kalvelės, tas šviesiaplaukis ir šefas už kelių žingsnių dešinėje, už jų – Arnė. Medžiokliai kaip įbesti spoksojo pro žiūronus. Bet ir plika akimi buvo matyti, kad moteris, kurios šauksmai virto nežmonišku klyksmu, rodė į pamiškę.

Tokios formuluotės dar niekada nevartojau ir tikriausiai niekada daugiau nebevartosiu, bet šiuokart niekaip be jos neišsiversiu: negalėjau patikėti savo akimis. Taip, nepatikėjau savo akimis, kai pamačiau, kas tenai kruta. Tai buvo Serioža. Bet Serioža nei šokinėjo, nei šoko, nei vertėsi kūliais. Serioža vargais negalais važiavo moterišku dviračiu. Matėsi, kaip jo letenos dažnai nuslysta nuo pedalų, man atrodė, žvėris tuojau nugrius arba versis per vairą. Nelygi buvo miško paklotė. Serioža sėdėjo ant balnelio ir mynė iš paskutiniųjų. Gaila, kad tuo metu nedirstelėjau į greta stovinčiuosius. Tik kai pasigirdo šūvis, pamačiau išblyškusį Arnę, kaip tik tuo metu šefas prisidėjo prie peties šautuvą ir iššovė, paskui – ir vėl šviesiaplaukis, pagaliau dar ir Mika.

Tada Arnė sušuko ir nulenkė šefo šautuvo vamzdį žemyn. Nors pagalbos besišaukianti moteris stovėjo ne pačioje ugnies linijoje ir per tą laiką pranyko viržiuose – dėl prarasto dviračio, kaip netrukus sužinojome, ji nualpo, – šaudyti buvo neatsakinga. Kilo grumtynės, kuriomis pasinaudojęs pasiskolinau Mikos žiūronus. Todėl aš, matyt, buvau paskutinis, kuris matė Seriožą. Jis visom keturiom dūmė į mišką, ten pradėjęs risnoti ristele ir pranykęs tarp eglių.

Kas paskui vyko tarp medžiotojų, tikriausiai nereikia nė pasakoti. Laimei, jų šūkalionių objektas buvo ne tiek lokio vikrumas, kiek hierarchijos nesilaikymas ir Arnės įsikišimas. Jie net tą moteriškę pamiršo. Tik kai ji ir vėl išniro iš viržių, nuskubėjo jai į pagalbą.

Ji buvo jaunesnė, nei aš maniau. Pamačiusi savo dviratį – seną „Wanderer“ markės modelį – jį pasileido taip aimanuoti, kad net širdį draskė. Iš priekinio rato liko aštuoniukė su styrančiais stipinais. Kulka sutrupino užpakalinio rato guolį. Tačiau kraujo dėmių aplinkui niekur nesimatė.

Moteriai, atvažiavusiai rinkti mėlynių, jie bruko į delną Suomijos markes tol, kol toji nutilo. Sunkų dviratį Arnė nunešė į sunkvežimį ir nuvežė moterį namo. Šefui teko įsisprausti ant galinės sėdynės tarp Mikos ir savo tiesioginių varžovų, šviesiaplaukių snaiperių – Tanja juos stebėjo veidrodėlyje, bet savo sėdynės nepatraukė į priekį nė per centimetrą.

Kai kitą rytą atidavėme Arnei epo kambario raktus, padėkojome ir atsisveikinome, suomiai jau buvo išvykę, beje, dviem taksi: Mika ir šefas – vienu, šviesiaplaukis – antru. Arnė tai traktavo kaip Mikos pranašumą. Mat per medžioklės varžybas kilęs priešiškumas tarp šefo ir ligšiolinės jo dešinės rankos atvėrė Mikai geras perspektyvas, tad šiam, nors ir buvo kitaip planuota, lokio medžioklė vis dėlto apsimokėjo. Uogų rinkėja, Arnės nuomone, buvo ganėtinai patepta, kad tylėtų. Bet jeigu ji ir nelaikytų liežuvio už dantų, tai visai tikėtina, niekas jos pasakojama istorija nepatikėtų.

Arnė pažadėjo mums pranešti, kai tik ką nors sužinos apie Seriožos likimą. Tačiau iš Arnės niekada nieko, deja, nebegirdėjau.

Žinoma, klausiu savęs: kodėl visa tai aprašinėju tik dabar, praėjus šešeriems metams po tos atmintinos medžioklės? Per tą laiką pamiršau daug smulkmenų, pradedant rašytojų namuose sutiktų poetų vardais, mūsų išsinuomoto automobilio marke, tiksliomis kainomis ir baigiant mūsų kelionės maršrutu. Be to, gali būti, kad Estija per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė ir mano pasakojimas jau tapo istorinis. Kad ir kaip ten būtų, pasikeitė ne tik mano gyvenimas. Mūsų visų gyvenimas per pastaruosius metus tapo kitoks. O tai tikriausiai – galbūt, galbūt – ir yra ta priežastis, kodėl aš pagaliau išdrįsau parašyti istoriją apie Estiją.

 
Versta iš:

Ingo Schulze. Handy. Dreizehn Geschichten in alter Manier.

Berlin-Verlag, Berlin 2007

 

Iš vokiečių k. vertė Vilija Gerulaitienė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)