tekstai.lt

Claudio Rodriguez. Poezija

 

Claudio Rodriquez
Claudio Rodriquez
     Claudio Rodríguezas (gimė 1934 m. sausio 30 d. Zamoroje) – vienas įdomiausių XX a. vidurio ispanų poetų, jo eilėraščių rinkinys „Svaigulio dovana“ („Don de la ebriedad“, 1953) padarė įtaką visai ispanų poezijai.

1951 m. poetas Madride studijavo filosofiją bei ispanų kalbą, apsigynė romanų filologijos laipsnį. Sostinėje poetas užmezgė glaudžią draugystę su Vicente'u Aleixandre'u, garsiuoju 1927 m. poetų generacijos atstovu, Nobelio literatūros premijos laureatu. Nuo 1958 iki 1964 m. Didžiosios Britanijos Notingemo ir Kembridžo universitetuose dėstė ispanų kalbą, taip pat ispanų literatūros kursą keliuose JAV universitetų filialuose, įsikūrusiuose Ispanijoje.

C. Rodríguezo kūryba, traktuojanti žmogaus gyvenimą kaip ypatingą pažinimo būdą, sutelkta keturiose poezijos rinktinėse: „Išpažintys“ („Conjuros“), „Vienovė ir pasmerktumas“ („Alianza y condena“), „Šventės skrydis“ („El vuelo de la celebración“) ir „Beveik legenda“ („Casi una leyenda“). Poetui įteiktos svarbiausios ispanų literatūros premijos: Adonio premija (1953), Kritikų (1965), Nacionalinė poezijos premija (1983), Astūrijos Princo literatūrinė ir Salamankos universiteto, kuruojama Karalienės Sofijos, ispanakalbės poezijos premija (1993). Nuo 1987 m. poetas buvo Karališkosios ispanų kalbos akademijos narys. C. Rodríguezas mirė 1999 m. liepos 22 d. Madride.

 
 
 
 
Paslaptingoji
 

Tu nežinojai, kad mirtis yra graži

ir kad ji įsikūrė tavo kūne. Nežinojai,

kad melagystė buvo

dosniosios gatvės šeimyna.

 

O ne tas vaikystės lietus,

ir ne nusivylimo skonis,

apklótas be šešėlio, ir nepažinta

glamonė.
 

Nes niekad nepamirštanti ir neatleidžianti šviesa

daug pavojingesnė, kai tu atvira,

ir tokia nekalta, kai visa taria:

apreiškimas.
 

Ir jau nebegaliu gyventi tavo gyvenimo,

ir jau nebegaliu gyventi savo gyvenimo

tokiu atviru glėbiu šį vakarą,

prakeiktą ir šviesų.

 

Dabar gelbstima tai, kas buvo išbarstyta,

su pasiaukojančia meile, su dangaus

kraujomaiša ir su skausmu, graužatimi,

ramiu susitaikymu.
 

O jeigu pavasaris yra tikras?

Jau nebežinau, ką pasakyti. Einu džiugus.

Tu nežinojai, kad mirtis yra graži,

liūdnoji mergele.
 
 
 
Lapkritis
 

Ir vėl artinasi lapkritis, tas mėnuo, kurį myliu labiausiai,

nes žinau jo paslaptį, nes jis man įkvepia daugiau gyvybės.

Esatis jo dvelksmo, kuris kaip daina,

beveik apreiškimas,

ir jo rytmečiai tokie gydantys,

jo trokštami švelnumai,

jo geidulinga vienatvė.

Ir atrasti gatvę vienoje burnoje,

namus viename kūne, kol tokie nuilsę,

su ta prarastų troškimų melodija,

krinta kaštonai ir voratinkliai.

 

Tie kaštonai, gelsvo gemalo,

tokie tikri, pusiau atsivėrę, teikia man laisvę,

kartu su savo kevalo virpesiu šešėlyje.

Voratinkliai, su savo geometrija,

tokia pagaunančia ir prikaustančia, ir

taip pat su savo tyla,

su savo tamsiu pulsavimu

kaip iš kriauklės arba kaip iš švelniausios

kerpės, arba iš atsivėrusio

kankorėžio,

arba iš širdies, kai plaka be šėlsmo, kai

prisikelia ir apsivalo.

Po šitiek laiko be meilės, šitą rytmetį,

tokį išganingąjį. Kokia

šviesa intymiausia. Įeina į mane ir sukuria muziką,

be pauzių,

tą pačią akimirką, kurią tave myliu,

kurią su virpesiu bei nekantrumu tau

su džiaugsmu atsiduodu,

nežiūrėdamas į duris, kur kviečia dievas.

 

Ir vėl atėjo lapkritis. Tolumoje pasiliko mažų

svajonių, geibių bučinių dienos.

Tu esi mėnuo, kurį myliu. Ir tegu tavo geidžiama šviesa

nepalieka manęs užmaršiuose bei niūriuose šešėliuose,

kol ateis žiema.
 
 
 
Didis atlygis
 

Išdidus tas, kuris nuolankus labą dieną išeina

pasivaikščiot į gatvę, kaip jau daugelį

kartų savo gyvenime, ir nieko nelaukia,

kai staiga – kas gi tai – žvelgia aukštyn

ir mato, prideda ausį prie pasaulio ir girdi,

eina ir jaučia žingsniuose kylant

žemės meilę, ir tęsia, ir atveria

savo tikrąją prigimtį, ir jo rankose

spindi švarus jo triūsas, ir įteikia jį mums

iš širdies, nes myli, ir eina į darbą

virpėdamas kaip vaikas, kurs priima komuniją

savam kaily jau nebetverdamas, ir kuomet

pagaliau susivokia, kaip paprasta visa,

kas buvo padaryta, – ir kai jau gautas atlygis,

sugrįžta namo linksmas ir jaučia, kad kažkieno

kumštis beldžias ir viskas ne veltui.

 
 
 
Vasaros lietus
 

Štai taip ir leidžias vanduo iš dangaus,

leidžias gyventi žemiškojo savo gyvenimo

ir prisijungti prie žmogaus, prie jo sveikatos, prie pagrindo

ir prie metų laikų triūso. Ir reikėjo pajusti

pasaulio tyrumą, kad dabar

savo brandą perduotų tų

pėdų triukšmui! Ir kodėl visuomet ateina drėgmės

valanda? Kad ir pačioje vasaros kaitroje,

ir čia, ateina taip stipriai,

kad nepaliautų, neužgožtų saulės, suteiktų gelmę

dar stipresnei sausrai. Kad pertekliaus

mirtis vos teprimintų

debesis, kurie išsaugos beišsisklaidantį beldžiantįjį.

Gaubk, apgaubk mus dar. Kas tebuvo

dulkės, pakyla su vandeniu, kuris mylisi

su žeme, kuris jau ir taip žemė bei tyra

aukštybių bausmė! Ir kam rūpi, kas trukdo

luobui ar kas degina grūdą,

jei kaip tik tai mus priverčia įtikėti gyvenimą.

 
 
 
Naktis kvartale
 

Niekada, kaip dabar, apgraibomis, nevaikščiodavai

šitame kvartale. Štai taip, šitaip, be išmaldos,

be atvangos, įeini, geni,

nutrenki savo negrūdintą geležį

į tuos namus. Ir pagaliau kartą visiems laikams paskleidi, atveri

ir aitrini jų nesibaigiančią

menkystę. Tad nusileisk ir dabar, kai jau nieko nebėra,

naktie mano, nenusitolink, nesusirink

savo nepaliaujamo gyvo ritmo. Jau baik

sijoti ir įsitaisyk pagaliau tame kalėjime, kuriame niekas

netrokšta tūnoti. Ir tik klausykis,

naktie mano, kaip po tiekos metų

plėšrus tavo skaisčiosios kariaunos garsas,

pasinerdamas iki pat tos begalinės

našlaitystės dugno, karčios pykčio ubagystės

šito kvartalo tyloje, kuri jau beveik priemiesčio

laukuos, pasiima

gyvą pulsuojantį derlių. Nuginkluok

savo šviesa mūsų neteisybes ir išleisk jas

į orą, ir apnuogink,

draskyk, ir paversk jas lipniomis

kaip ta žemė, kurią pagaliau suvokiam

esant čia, už poros žingsnių. Niekada

nesaugok, bet visada stiprink.

Kaltink. Ir te mūsų kasta,

pakylėtas garbingumas, svajonės, kūriniai,

apnuogintas pats gyvenimo pagrindas

pulsuoja.
 
Ir esi vieniša

tu, naktie, apkvaitusi teisingumu,

priblokšta savo gailestingumo,

virš šito virpančio kvartalo, į kurį niekas

neįžengs, nes jame tvyro visų

istorija, bet tu jame visuomet vaikštai

ir vaikštai,

pakeli, ir atneši, ir žeidi, ir myli

niekam nesuvokiant,

niekam nesiklausant to triukšmo,

kada tavo nesibaigiantis ritmas visa sugriauna.

 
 
 
Lietus ir malonė
 

Dar autobuse, pilname

valstiečių, kunigų bei gaidžių,

važiuojant į Palensiją,

pamatau tą žmogų.

Pradeda smarkiai lyti, jau beveik pliaupia,

ir jis tikrai pritrūks laiko

pasislėpti mieste. Ir bėga

taip, lyg būtų nužudęs. Ir nesupranta,

kad vandens bausmė, jo paprasta

tarnystė, – ir yra tas jo trokštamas

išsigelbėjimas. Ir todėl nežino

jo gyvo augimo

pagreitėjusiame savo kvėpavime,

kad tai gyvas jaukas ir jau nenuilstanti meilė,

nuostabusis indas. Ir priešais tokio

vaišingumo stebuklą

jis suklumpa ir nepasitiki;

kol pajunta, vos suprasdamas, esąs švarus

visiems laikams ir jau nebesipriešina;

ir žiūri, ir ieško, ir bėga;

ir pasiekęs priedangą

įeina šlapias bei laisvas ir nurimęs

pagaliau kvėpuoja ramiai savo netikėjimą,

matydamas, kaip rūbai

pamažu, iš lėto džiūva.

 
Versta iš:

Claudio Rodríguez. Alto jornal. –

Sevilla: Editorial Renacimiento, S. A., 2005

 

Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)