tekstai.lt

Nijolė Kliukaitė. Novelės

 

Nijole Kliukaite
Nijole Kliukaite
 
  
Dvi klaidingos mizanscenos
 

Yra dalykų, kurių neaprašysi, nenupieši, bet juokingiausiai tie dalykai atrodo kino filmuose. Čia aš nekalbu apie juodai baltą kiną, kur rankų gniaužymas ir batų tepalu pajuodinti paakiai, perlai ir diademos, ir ašaros nusviedžia mus į naują erdvę, kur plėvele pridengta tikrovė apnuogina kokį nors prispaustą nervą, ir jau žinai, kodėl tau skauda, – juodai balta diagnozė perskrodė pūlinį ir iš jo ėmė veržtis dabar jau tik juokingos mums baimės.

Bet šiandienos kinas...

Mūsų eksperimentatorę ir tyrinėtoją, kuri, tiesa, ja tapo ne mokslinių paskatų vedina, o tik iš gyvenimiško užsispyrimo ir naivumo, gal net kvailumo, pavadinkime Z. Zet – malonus garsas, tarsi užtrauktuko, nubėgančio suknelės nugara.

Beje, suknelę Z. (nei ponia, nei panelė, šiais laikais nesupaisysi kas) apsivilko lygiai tokią kaip kine, ne aname, juodai baltame, bet nesaikingai sodriai spalvotame. Taigi suknelė buvo žalia, audinys imitavo šilką, kairė petnešėlė buvo prisegta milžiniška, kristaliukais žaižaruojančia sage. Forma? Abstrakti, vaizduojanti gal žvaigždžių sūkurį, gal paukščių taką ar tiesiog liudijanti fantazijos stoką. Ak, ne sagės? Suknelės forma? Ji visiškai tiksliai atkartojo kūno linijas. Kadangi tyrėja Z. buvo aukšta ir laiba, tai ir suknelė krito tarytumei nedidelis dirbtinis kriokliukas, savo kely aplenkiantis kelias natūralias kliūtis ir nuvilnijantis žemyn ligi pat kūdikių veidelius primenančių keliukų. Dar reikėtų pasakyti, kad tyrėja Z. buvo natūrali raudonplaukė, natūraliai strazdanoto širdies formos veidelio.

Ji padėjo ranką šalia taurės, pirštų galeliais jautė vyriškio pirštus, ne, nelietė, tik siuntė minčių fluidus ir tarsi lokatoriais savo odos poromis gaudė jo nuotaikas. Tai ji matė filme. Ten mergina buvo užsimerkus, ir Z. taip pat užsimerkė, bet ne pernelyg kietai – leido blakstienoms neklusniai virpėti.

Šitaip ilgai sėdėjo. Ir scena filme truko labai ilgai. Tad žiūrovas suspėjo išnagrinėti dorėniškų kolonų išsidėstymą patalpoje, mintyse net ėmė pats su savimi ginčytis dėl šių – antraplanių vaidmenų atlikėjų – reikalingumo.

Jis (filme) tuo metu pradėjo tankiau kvėpuoti ir šnopuoti (ne, pastarieji du veiksmažodžiai trenkia plebėjišku vulgarumu, mūsų herojus yra, na, bent šiek tiek kultūringesnis).

Betgi alsūs garsai bėga tik kino filmo garso takeliu. Tuo metu Z. tyrimo objektas – be galo sutrikęs. Dorėniškos kolonos – net šešios – rikiuojasi jam tiesiai už nugaros, jis blykšta, netgi leidžia savo lūpoms kiek nepadoriai vyptelėti, atitraukia ranką, stveria ja taurę ir vyną susiverčia gerklėn. Tarytum ragautų ne Casa Madero Cabernet Sauvignon, bet Gintarinį krantą arba dar blogiau – pernelyg kvapnų skutimosi losjoną.

– Khm, khm... – žodžių jis neranda, tasai tyrimo objektas (pavadinkime jį P., ši raidė atrodo pakankamai ori, nukrypusi nuo raidyno orbitos, bet visiškai savarankiška ir atskira).

– Ramu man su tavimi, – tyrėja Z. užmeta jauką, garantuotą, bet šis nuskęsta ir ištirpsta kitų garantijų ir pageltusių kvitų sąnašose, dulkių siurblių, elektrinių virdulių, šaldytuvų, lygintuvų – viskam reikalingos garantijos, jas priimi kaip pažadą ir teisingo tavo gyvenimo patvirtinimą, paskui užmiršti, o jei jau atsitinka, kad prietaisas sugenda, paprastai niekaip neįstengi atrasti reikiamo kvito arba būni pametęs čekį, todėl visai nenuostabu, kad P. nerimsta ir, atrodo, sėdimoji kėdė jam per maža.

Jis kramto mėsingas savo lūpas ir kaip koks veršelis išmūkia:

– Nereikia...

– Kaip – nereikia? Netgi labai reikia! – Z. stveria P. už rankos.

Bet būsena ir aplinka jau sutrikdyta, net dorėniškos filmo kolonos išsibėgiojo, jų vietoje plyti saldi rojaus sodų imitacija – apsilaupiusi sienelė, žemyn nukarusios vaškinės vynuogės, porcelianinės kriaušės, ne, vaškas puikus, vynuogės išlietos meistriškai, tik kas iš meistriškumo, jei, tarkim, profesionalus chirurgas, sujungęs arklio pasturgalį, gandro snapą ir briedžio ragus, vargu bau beįpūstų savo konstrukcijai gyvybės. Neįpūsi jos ir filmo dialogui, jis merdi sename garso takelyje, ir dabar du gyvi asmenys neberanda reikiamų žodžių.

– Tenorėjau pasikalbėti, – sako vyras.

– Netiesa. Kalbos vyrams nerūpi, tai žino kiekviena moteris, – teiginius ji sukapoja, suskaldo, pliauskas sumeta į gęstantį jausmo lauželį.

– Gal užsisakykime ko pavalgyti?

– Negalėčiau praryti nė kąsnio.

P. pamažu atgauna pasitikėjimą jei ne savo sveika nuovoka, tai bent įgimtu žavesiu, o Z. pameta savo amžių, lyg ir nedidelis būtų nuostolis, moterys nuolat jį praranda, kartais net sąmoningai išsižada, bet amžius niekur nedingta, atropoja, atšliaužia ir prilimpa pačiu netinkamiausiu momentu, pavyzdžiui, tu eini atsiimti medalio už originaliausio pyrago receptą arba sakai kalbą orientacininkų, tulpių augintojų, knygų mylėtojų na kokiame nors sąskrydyje ar suvažiavime, ir staiga amžius, perkrimtęs kojinės siūlę, pasirodo skylėje dar nematyta raukšle arba – dar baisiau – išpampusia vena, arba...

Ne, šįkart Z. pameta tiek daug amžiaus, kad virsta kone mergaite, veblenančia nerišlias sąvokas:

– Aš tik... man taip gražu, kai... jausmai iš vienų akių į kitas... kaip filme...

Z. turėtų pripažinti – P. nebuvo kvailas. Jis perprato žaidimo taisykles, taigi kalbėdamasis su maža išsigandusia mergaite tuojau pat prisiminė kažkokį animacinio filmo herojų, gal Džonį Barvo, gal Mikę Pūkuotuką, ir, porąsyk suvinguriavęs antakiais, tarė:

– Mažyte, ar nepasmaližiaut mums cukraus vata?

Ir gavo antausį.

Netikėtą ir skambų kaip filmo pabaiga, riebų ir sultingą kaip nekrologų užuojauta, pasklindanti tūkstančiu pavėluotų atsiprašau. Tuo metu filme pasiglostymai žvilgsniais taikiai ir banaliai baigiami įvairaus stiliaus lovose, po baldakimais ir visai paprastose. Nesakau, kad tai teigiamas pavyzdys, aš taip nemanau. Man tik nesuprantama, kaip tokiame jausmų turtingame pasaulyje sukuriami lėkšti filmai. Dar nesuprantamiau, kaip, bandant atkartoti gyvenimo mizanscenas ir dialogus, interjerą ir ašarų takelį, tikrasis gyvenimas visgi prilimpa sultingu antausiu prie švariai nuskusto skruosto.

 
 
 
Išragautas gyvenimas
 

Kadaise ji norėjo viso pasaulio. Norų būdavo tiek daug, kad, atsimena, jai ūmai imdavo šoną draskyti dieglys, mama sakydavo, šokoladinis dieglys, bet ji puikiai žinojo, kad tai norai po įsitempusia oda badosi. Tačiau šokoladą ji mėgo, tik niekada nėra rijusi jo dideliais kąsniais, šokoladu, kaip ir viskuo, ji mėgaudavosi. Dieve, kaip ji mokėjo mėgautis! Ypač rudenį, kai danguje netilpdavo rausvai juodi debesys, kai gervės ir gulbės, antys ir žąsys, et, visi paukščiai išskrisdami, palikdami atšąlančią tėvynę, pamesdavo po plunksną, ką žinai, gal kaip tik vėjų į visas puses blaškomos plunksnelės, virpantys pūkų kuokšteliai ir šildo mūsų pasaulį, tamsoje giedantį apie šviesą, šilumą, saulę. Ir žiemą ji mėgo. Sykį, dar visai mažutė, nubudo vidury nakties (visa dėl naminuko ligos, šiaip jau naktimis jis tylėdavo, neišsiduodavo net šaukiamas, bet tąsyk peršalo ir ėmė nesulaikomai čiaudėti), pro langą į ją žvelgė Žiema – perregima ledinė kaukolė su žydinčių snaigių vainiku. Mergaitė, neįstengusi nė mirktelėti, suledėjo, tik paryčiais močiutės tylus brazdėjimas prie viryklės ir lietinių kvapas ją atitirpdė. Tądien mergaitė pabandė nupaišyti matytą Žiemą, bet iš popieriaus į ją žvelgė vis ta pati vaikiškuose žurnaluose bei atvirukuose tiražuojama ledinė ponia apšerkšnijusiomis blakstienomis. Nuo to laiko ji stengėsi įminti Žiemos paslaptį. Žiema jai parodė savo tikrąjį veidą, paaiškėjo, kad su snaigių palyda ir akinamu žaižaravimu žengdama mūsų namų link esmę ji slepia tuščiose akiduobėse, nes ten nėr meilės, o gal?.. Meilė, tikėjimas, atjauta, viltis... Tik apie tai visos Kalėdų giesmės. Dar: pagarba, pagalba, atsidavimas... Tamsiausiu metų laiku – apie mirtį, sėlinančią mūsų pėdsakais per sidabrinį sniegą, apie mirtį, žvelgiančią mums tiesiai į burnas, kai užsimerkę traukiame „Tyli naktis“, brrr, šiukštu. Na taip, Žiema tyli, todėl mums atrodo, kad ji ištempus ausis klausosi mūsų, kai paprasčiausiai ryja garsus, pravažiuojančių automobilių burzgesį ir padų šnaresį, gurgt gurgt, mes sakome sniegas girgžda, bet kas tas girgždesys? ar tik ne plačių bedugnių žabtų čiaumojimas? Kartą ji, toji mergaitė, kuri norėjo viso pasaulio, matė, kaip varna skrisdama skelbė kažkokią žieminę tiesą, iš pradžių labai garsiai, beveik bravūriškai rėkliojo gerkliniu žuvų prekeivės balsu, bet ūmai balsas nutilo, o varna virto ledine iškamša – kiekviena plunksnelė tarsi kalteliu meniškai išraityta. Čia ji, Žiema apgavikė, išsidavė – iš ledo išskobtas paukštis buvo ne varna. Ledinis paukštis panėšėjo į fazaną ar povą, kupiną prašmatnios tuštybės, suprask, Žiema yra estetė, nepakenčia plebėjiškų formų, tuo ji ir išsidavė, nes tikriems estetams graži net ir varna, kruvinu snapu draskanti pelės vidurius.

Ir vis tiek mįslė nebuvo įminta iki galo. Kad ir tie varvekliai, skambantys tarsi šimtas ksilofonų, varvantys miniatiūrinėm vaivorykštėm – vartų varteliai į pasaką, į kiekvieno žmogaus vaikystę.

Mėgo juos ragauti.
Žvilgsniu.

Tuo metu jos sesuo kąsniais rijo gyvenimą. Perkrimtusi privalomųjų mokslų programą, žinių perteklių išspjovė kaip maisto likučius (mokslas – per kietas ir per kartus patiekalas, fui), ištekėjo už seno bankininko, kuris, ilgai savo žmonelės nekankinęs, tvarkingai po metų pasimirė, galėjo dar pagyventi, prie karsto rypavo našlė, bet ne apie jį ir ne apie ją šis pasakojimas – kalbu apie mergaitę, merginą, moterį, bandžiusią įspėti mįslę.

Žiema, apsikarsčiusi blizgančiomis girliandomis, po jomis slėpė plėšrią tuštumą, kurią išvydusi mergaitė ir žmones ėmė skeptiškai vertinti. Ypač nepatikliai žiūrėjo į vyrus šilkiniais kaklaraiščiais ir moteris su skrybėlaitėmis.

Štai dabar tokių pora sėdėjo priešais ją pigioje cukrainėje, kur mergaitė buvo įpratusi leisti vienišus savo vakarus. Nusipirkusi pyragaitį su kremu ir brendyje mirkyta vyšnia, ji sėdės, sėdės laukdama, kol nuo nuglaistyto gyvenimo paveikslo kurioje nors vietoje nutrupės glajus ir iš po pudros bei dažų neišlįs ožio barzda ar kas nors panašaus. Suvalgys pyragaičio tik pusę, antra pusė nebežadės naujo skonio.

– Tu nemoki elgtis su pavaldiniais. Su jais reikia griežčiau.

– Brangioji, dar taip neseniai ir mudu buvome pavaldiniai.

Nagi nagi, štai tasai apspuręs užtiesalo kraštelis, jis tuoj atsiknos, ir žavioji rausvanagė poniutė vaikiškai putliais žandeliais pasirodys besanti ragana žiežula, kurios mėgstamiausias sportinis užsiėmimas figūrai gražinti – jojimas ant svetimos kupros, kol šioji... pavirsta drebučiais, šiais laikais nedaug vyrų turi stuburą, taigi nėra ko tikėtis...

– Gyvenam tarp plėšrūnų, mielasis, kartais man atrodo, kad ir augalai, net jų žiedai taikos įkąsti.

Na štai – atsiknojo!.. Žaviosios poniutės iškvėpinta naktis plyšo pusiau, iš atsivėrusios žaizdos ėmė lįsti žiurkių dydžio tarakonai, ak, kaip smagiai jie mataruoja kojytėmis, kaip žaismingai raito ūselius, kaip...

– Visada žinojai, mano skruzdėlyte, kad tik vaidini didvyrę, iš tikrųjų, prisipažink, bijai.

Ir jiedu sugniaužė rankas, poniutės nakties žaizda užsivėrė, liko vos įžiūrima siūlė, lygiai tokia kaip vaikiškoje pagalvėlėje, kurią mergaitei kadaise pasiuvo močiutė, toji pagalvėlė buvo kimšta saldainių popierėlių, saldžiai šnarėdavo apie taip trumpai trunkantį skonio malonumą.

Ji suklydo. Stengėsi įminti ne tas paslaptis, kurias įminti vertėjo, juk štai priešais jos akis skleidžiasi mįslė dantytais krašteliais, tie jų susipynę pirštai, sąnarių falangos… Na, žinoma, aniedu jau kalba, kad dviese atrems visus puolimus, laimės ir siaus, tačiau nepagrįsto džiaugsmo priepuoliai, netgi nemeilė vienądien ims ir paplaus jų vienybės šliuzus, gali ir taip nutikti, bet...

– Ar žinote, kokia apsimetėlė yra Žiema? – ji ūmai pakyla ir netikėtai net sau prieina prie poros, šiepia plėšrūnės dantukus, na taip, ji plėšri, kartais jai derėtų net savęs bijoti.

Moteris žiūri į ją iš po skrybėlaitės krašto, o vyriškis dar tvirčiau užveržia savo kaklaraištį, jiedu akivaizdžiai nepatenkinti nepažįstamosios įsikišimu į intymią erdvę, net šiek tiek supykę, bet yra mandagūs ir gerai išauklėti, todėl tik šypsosi jai tarsi vampyrei gebenei. Jų gynybinis kreneliažas pakyla dar kelis metrus aukštyn, apauga metaliniais dygliais ir jau taikosi durti...

– Žiema... Ji grasina šalčiu, grūmoja cukriniu piršteliu, kai... – ji įninka liaupsinti Žiemą, jos rimtį ir gebėjimą išgirsti slapčiausias žmogaus mintis – ką mergaitei belieka daryti, negi kapituliuos prieš ponios stiprybę? – Žiema, šalta nuotaka, ji įkaitina jaunojo kraują...

Moteris parausta, nuleidžia skrybėlaitės šešėlyje akis, tarytum visi žodžiai būtų taikomi jai, ne, juodviem, taip jau yra įsimylėjėliams, jų pasaulis praranda ribas, – ten, kur stūkso paprasčiausios kalvos, stoja kalnynas, ten, kur telkšojo bala, ištvinsta ežeras, jūra…

– Žiema žydi audringai ir tokiais smulkiais žiedeliais, kad mes, išėję į miestą, nebeatpažįstame savo gatvių. Vietoj pieno parduotuvės – užšalusi pieno upė grietininių ledų krantais, vietoj laikraščių kiosko – poezijos lietus, žybčiojantis metaforom, deminutyvais ir kamėjom, nukritusiom nuo nerūpestingų mūzų galvų… Žiema užsninga mūsų abejones, Žiema...

Žiema, apsimetėlė senė, į svetimą meilę pražiūrėjusi akis, pametusi galvą, kalbėjo mergaitės lūpomis.

Ir gerai. Kadaise ji norėjo viso pasaulio, dabar trokšta tik artimo žmogaus, tai ragautų abu šaltas snaiges…

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)