tekstai.lt

Algimantas Mikuta. Kompostas. Iš 1996–2000 m. užrašų (1)

 

Algimantas Mikuta
Algimantas Mikuta
      Rašoma, kad šis žodis – angliškos kilmės. Angliškai – compost. Lotyniškai – compositus – reiškia sudėtinis. Kažin, ar anglai sugalvojo tokį trąšos ruošimo būdą. Veikiau jie seniai žinomą būdą, atskirdami jį nuo kitokių, tik įvardijo. Kažkaip reikėjo pavadinti dažname darže pūdomą lapų ir žolių krūvą. Kai vienas seras paklausė kito sero, kas gi ten kūpso jo sodo kampe, anas, matyt, ir atsakė: kompostas. Panašiai galiu atsakyti ir aš. Kas ten stirkso mano kambario kampe? Kas gi toji didžiulė prirašytų lapų, apšiurusių sąsiuvinių kupeta, nejudinama metų metus, tik vis auganti? Com post. Kompostas. Tuos angliškus skiemenis galima sukeisti vietomis – išeina neblogai. Post com. Postkomas. Postkomunizmas? Tiek jau to, į tas teritorijas aš nemėgstu landžioti. Tačiau dėl įdomumo pasakysiu, kad diduma popierių kambario kampe buvo prirašyta paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, kaip tik tada, kai iš laikraščių ir tribūnų pasklido postkomunizmo sąvoka.

 

Iš tolo atplaukiantis vaizdas neaiškus, gal net siurrealistinis. Nesupranti, kas gi čia, iš kur – iš seno sapno, matyto filmo, iš knygos, o gal iš regėtos tikrovės – viskas apsitrynę, pablukę, apnešta žiedadulkėm ir kelio dulkėm. Dažniausiai sintetinis vaizdas, sudarytas iš kelių vaizdų, kurie neaišku kokiais principais sumaišyti, suplakti. Lyg senose sienų freskose – vienas paveikslas užtapytas ant kito, dar kito, ketvirto. Senosiosios spalvos nepasiduoda, lenda iš po vėlyvesnių sluoksnio. Ir pasirodo tai, kas buvo visiškai užmiršta ir nebežinoma. Toks vaizdas verčia krūptelti, įtempti atmintį, bet paprastai jokios realybės nebesugrąžina. Iškrypęs vaizdas grįžta, tiesa negrįžta, ji seniai suirusi į mikroorganizmus, gyvenančius savarankiškai ir vis dar neturinčius vardų. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad praeitis, suakmenėdama ar sudūlėdama, taip pasikeičia, kad ją atpažįsta tik tie, kurie jos gyvos ir sveikos nematė, o žino apie ją tik iš pasakojimų. Atklystantys iš toli vaizdai žadina ne ką kitą, bet fantaziją. Žmonės be fantazijos tokių vaizdų neįsidėmi, neprisimena. Kita vertus, nedora susijaudinusiems priekaištauti, kad tie vaizdai yra tik fikcijos, regėjimai, meniniai prasimanymai.

 

Angliška sentencija: jeigu žmogus jaunystėje nebuvo maištininkas, tai jis neturi širdies, o jeigu senatvėje žmogus netapo konservatoriumi, tai jis neturi proto.

 

Kai žmogus paneria po vandeniu, jo širdis pradeda tankiau plakti, o panėrusio po vandeniu ruonio širdis lėčiau plaka negu ore. Beje, kuo giliau jis neria, tuo jo širdis plaka lėčiau.

 

Kai tik reikalai žmonių bendruomenėje pablogėja, tuoj pulkai vyrų lenda į ilgas jupeles ir pradeda malti liežuviais. Tokių ilgasuknių profesionalų vis daugėja, anksčiau taip rengėsi tik pamokslaujantys kunigai, dabar jau rektoriai ir prorektoriai, advokatai ir teisėjai. Publika tai iškart pastebėjo ir ėmė šaipytis, pamėgdžioti visokiausiuose liaudiškuose vaidinimuose, nors esmės gal ir nepagavo. Bet moterimis persirengusių ir niekus pliauškiančių vyrų tuose spektakliukuose šiandien daug. O gal atvirkščiai? Gal reikia žiūrėti iš kito galo? Kai tik vyrai ima šalintis rimtų darbų, bėgti nuo sunkumų, kai jie pradeda siaustis mantijomis ir togomis, plakti liežuviais, čiulbėti ir pamokslauti, gal kaip tik tada viskas bendruomenėje ar valstybėje pradeda griūti, dardėti žemyn, tižti. Ilgaskvernių daugėja – gyvenimas blogėja. Dėsnis.

 

Mano vaikystės laikais Žemaitijoje, bent jau Salantuose, kur augau iki dešimties metų, žodžio ledai (kalbant apie valgomuosius ledus) niekas nežinojome. Vartojome iškreiptą, žemaitiškai tariamą rusišką pavadinimą – marozens. O pačių pasidarytus netikrus valgomuosius ledus vaikai vadino šakarmarozens. Kiša tau į burną kokią šlykštynę, kokią sušaldytą bulvių košę ir šaukia: šakarmarozens, šakarmarozens! Nuo to laiko man kiekvienas netikras daiktas, falsifikatas yra šakarmarozens. Kai šitaip burbteliu, ne vienas įsmeigia į mane akis – kokius užkeikimus anas marma.

 

Kai žmonės nesusikalba, jie arba kalba skirtingomis kalbomis, arba nenori susikalbėti. Jei bent vienas iš jų norėtų susikalbėti, tai kitam būtų sunku išsisukti. Kai nesusikalba literatai, teatrologai, netgi politikai – nieko keista. Nė vienas jų paprasčiausiai negirdi, ką sako oponentas. Kurčiųjų monologai nevirsta dialogais. Keisčiausia, kai nesusikalba ekonomistai. Man didžiausia mįslė: nejaugi ir jie kalba skirtingomis kalbomis? Dar kvailiau atrodo, kad tarpininkauti ir teisėjauti jie kviečiasi kokius nors muzikantus, skaičiuoti nemokančius analfabetus.

 

Vėl išlindo kalambūras su ridikėliais. Maždaug šešiasdešimtaisiais metais jį paleido M. Gedvilas, tuometinis švietimo ministras. „Mūsų mokytojai, – pasakė jis Kauno sporto halėje, – kaip ridikėliai. Iš viršaus raudoni, o viduje balti.“ Priekaištavo savo pavaldiniams. Dabar kažkoks Europos žurnalistas cituoja neva Estijoje girdėtą frazę, jog Pabaltijo valstybės – tai ridikėlių valstybės. Jose tikrų raudonųjų niekada nebuvę, buvę tik ridikėliai – iš viršaus raudoni, viduje balti.

 

Koncentratų amžius. Paradoksas čia tas, kad žmonės sugeba koncentruoti maistą, vaistus, informaciją ir nugabenti į bet kurią pasaulio vietą, bet ne visur yra paprasčiausio skiediklio, tarkime, vandens, kad tuos koncentratus būtų galima atskiesti ir naudoti. Dar gražiau: kompiuteriai daužomi geležinėmis lazdomis, elektroniniai užraktai laužiami kirviais. Kuo geriau už neįtinkančių knygų deginimą?

 

G. K. Čestertonas: Dailininkas arba rašytojas turi nušviesti daiktus nauja šviesa ir anaiptol ne nuodėmė, jeigu jis apšvies juos ultravioletiniais spinduliais, nematomais niekam kitam, tarkime, tamsiai violetine širdgėlos ir beprotybės spalva. Bet jei tai pasiekti jis mėgins ne tik mene, bet ir gyvenime, jis panėšės į skulptorių, per savo išsiblaškymą ėmusį kaltu tašyti pozuotojo plikę.

 

Minsko vaizdelis: Lenino paminklas iš visų pusių apstatytas prekystaliais, ant kurių dominuoja bananai. Kitur, na kad ir Lietuvoje, bananai užėmė Lenino vietą, nes leninai čia nugriauti. Mačiau ne vieną provincijos miestelį, kurių aikštėse privalomo Lenino paminklo vietoj dabar prekiaujama privalomais bananais. Reziumė: bananai užima tuos kraštus, kuriuose klestėjo Leninas. Gaila, kad kirčiai prasilenkia, graži būtų dainelė: išėjo leninai, atėjo bananai. Dabar irgi nieko, tik biulbiuliška. Aršin malalan.

 

Pagal socialinio teisingumo logiką valstybės, kur naujagimius apgraužia žiurkės, vadai (prezidentai, ministrai) neturi teisės nešioti batų ir važinėti dviračiais – teeinie tik basi ir tik pėsti. Na, prezidentui išimties tvarka gal ir priklauso vyžos. Tada ne tik šalies piliečiai, bet ir atvykėliai matytų, kokia čia valstybė.

 

Turinys savaime neatsiranda – jis būna arba kieno nors įpirštas, arba paties autoriaus iškentėtas. Nei gyvenimas, nei menas be turinio manęs niekada nedomino. Mokytojo, kuris neatsako į klausimus, aš nieko neklausinėju.

 

Kažin, ar yra kas baisiau už patyrimą žmogaus, kuriam teko ne savo noru bėgti kitų žmonių galvomis, kitų žmonių kūnais. Nešamas siaubo apimtos minios, jis neturėjo pasirinkimo – privalėjo bėgti pargriuvusių žmonių galvomis, trypti jų kūnus. Tiesa, galėjo(?) griūti ir pats, tuomet būtų sutrypę ir jį. Tas bėgimas kitų galvomis tikriausiai yra pražūtingas, lydintis žmogų jau visą gyvenimą kaip patirtas košmaras. Žinoma, visai kitas dalykas, kai koks nors pilietis tai daro savo noru. Tai jau kita situacija. Jo išgyvenimai – koviniai, sportiniai, taigi teigiami. Be to, tokie atvejai nėra realūs – bėgama ne tiesiogine prasme. Čia tokia alegorija, rodanti agresiją, žmogaus žiaurumą. Anas, sakome, nieko nepaiso, bėga į savo laimę ir tikslą kitų galvomis. Bala jų nematė, visų tų karjeristų, bet kaip jaunuoliui, bėgančiam iš degančios požeminės perėjos kitų žmonių galvomis, pamiršti tą siaubingą potyrį? O gal prie jo priprantama? Gal kitą sykį jau lekiama galvomis be jokių sentimentų ir širdperšos? Gal viskas kaip kare? Jei ne anas, tai – aš?

 

Federikas Felinis: Galėčiau pasakyti, kad Roma imperijos žlugimo metu buvo labai panaši į dabartinį pasaulį. Tenai ir čia toks pats aklas gyvenimo malonumų troškimas, prievartos siautėjimas, aiškių principų stoka, neviltis ir lengvabūdiškumas.

 

Kai patyrę ekonomistai, finansininkai, administratoriai supasuoja prieš kokią nors ekonominę ūkinę problemą, pareiškę, kad ji yra neįvykdoma, klaidingai sumanyta, be galo nuostolinga, mūsų valdžia tą problemą spręsti atiduoda medikams ir filologams. Kadangi šie apie ekonomiką bei finansus nieko neišmano, jie be skrupulų, netgi didžiuodamiesi, puola tvarkyti įstrigusio ūkio, anot E. Vilko, šoka nuogi į dilgėles. Kas iš to išeina? Kas gali išeiti, kai šiaučius kepa pyragus, kriaučius kala noragus? Įdomiausia, kad daktariukai nebėga nuo tų noragų. Aklam baidyklė nebaisi?

 

Šių dienų situacija primena bandymą sename, priskretusiame puode išvirti skanų valgį. Galimas daiktas, kad puode buvo virta kokia nors košė, į ją primaišyta prastų riebalų, tad prisvilo. Puodas – sudžiūvusios košės likučiai. Ir štai tame pačiame priskretusiame puode bandoma virti, tarkime, abrikosų kompotą. Jau įpilta šviežio vandens, įdėta abrikosų arba kitokių vaisių, įberta cukraus, prieskonių, na ir užkaista, kad greičiau išvirtų, ant smarkios liepsnos. Ką gali tokiame puode išvirti? Tik jovalą, kurį gali valgyti iš bado mirštantieji, bet ne tie, kurie svajoja apie palaimingą naują gyvenimą, apie komfortą. Vargšų, kvailių bei kiaulių viralas. O gal apie palaimą tik išbadėję ir tesvajoja?

 

Šiuolaikiniai rašytojai arba verda samanę, arba daro pilstuką (kokį gražų žodį liaudis sugalvojo), nes to nori šiuolaikiniai vartotojai, tai yra skaitytojai. Rašyti knygas, kuriomis būtų gardžiuojamasi kaip konjaku, gurkšnojant po lašelį, bemaž nėra kam, nes nėra kam jų skaityti. Visi skuba, neturi laiko, trokšta greito poveikio. Todėl tenka varyti samanę, kurią neišranki publika geria stiklinėmis arba net iš butelio kaklelio. Romanas kaip samanė, detektyvukas kaip pilstukas.

 

Pats baisiausias dalykas, bendraujant su kitais (gal tik man ir į mane panašiems), – būti pastumdėliu. Berneliu, kuris nežino, nei ką jis čia daro, nei kodėl. Marionete, kurią kažkas tampo, o jai nesvarbu net kas. Kareivukas, kuris vykdo jam žinomo seržanto komandas, stovi ant aukštesnės pakopos. Bet aš, ačiūdie, išvengiau ir šios. Beje, ir tarp pastumdėlių pasitaiko gudruolių. Jie leidžiasi stumdomi, net apsimeta, kad tai jiems teikia malonumą. Bet minty visai kas kita – iš to nuolankumo nori turėti kokios nors naudos, dažniausiai materialinės. Kiti noriai leidžiasi iš savęs tyčiotis. Bet už atlygį.

 

Kažin, ar begrįš toji atmosfera, kuri Lietuvoje tvyrojo 1990–1992 metais, kuomet baisiausiai buvo smerkiamas žmogaus apolitiškumas, nenoras nieko žinoti apie partijas, lyderius, visokius to meto herojus, o svarbiausia – rambus nenoras keikti praeitį, sovietus, kolūkius, profsąjungas, blokinę statybą, kūrybines sąjungas, bet kokius anų laikų papročius ir tvarką? Dabar lyg ir atsipeikėta. Pripažįstama (žinoma, to neakcentuojant), kad paprastas žmogus gali ramiai gyventi, puikiai dirbti ir būti visuomenei kur kas naudingesnis, negu koks nors patarška, kuris visur lenda, rašo į visus laikraščius, bėgioja į mitingus, bet pamiršta pasišluoti savo kieme, jau kelerius metus nesusitvarko unitazo ir nesugeba įsisiūti trūkstamų sagų. Tokia jau taisyklė: visų perversmų laikais sveika logika traukiasi į pakelę, gi į paviršių išlenda daug tuštybės, putų, šnypštalo. Ant scenos sušoka pajacai, tyčiojasi iš buvusių galiūnų, kviečia ir kitus prie jų prisijungti. Neduokdie, jei kuris pakviestas ir paragintas prie jų neprisideda – gali užkapoti labiau negu kapituliavusią seną valdžią, kurios sostą jie užėmė, bet jo griauti neskuba arba tiesiog nemoka – čia vėlgi reikia sugebėjimo bei fizinės galios.

 

Plika akimi matyti, kad Lietuvoje nebeliko prekinių traukinių. Tai pastebėjau jau praėjusią vasarą (1994), pasidalijau šiuo įspūdžiu su vienu profesoriumi, ir anas man, žiopliui, paaiškino, jog tai tik į gera. Vėliau, važinėdamas traukiniais į Vilnių, Klaipėdą, Mažeikius, stengiausi pasitikrinti, ar nesuklydau. Ne. Nuo Kauno iki Vilniaus galima nukakti nesutikus nė vieno priešais atvažiuojančio prekinio traukinio. Nestovi ešelonai ir stotyse ant atsarginių kelių, kaip būdavo senais laikais. Sykį iš nuostabos net tryniau akis, Kaišiadorių stotyje išvydęs tris vagonus su rąstais, o Paneriuose šalia Vilniaus – ištisą sąstatą atvirų ir tuščių platformų. Tik prie Mažeikių beveik visada galima pamatyti ilgus ešelonus apvarvėjusių cisternų. Gal tik nafta ir bekeliauja traukiniais. Kitų prekių niekas geležinkeliu nebeveža. Nei į Lietuvą, nei iš Lietuvos (ko kažkada labiausiai bijojome), nei per Lietuvą į kokį nors Mukraną ar Karaliaučių. Beje, išnyko ir dar šis bei tas, ką mano pažįstamas profesorius, matyt, laimintų. Na kad ir stiklinė pieno tara, visokie buteliai, stiklainiukai, kurių žvangėjimas kadaise mane kiekvieną rytą pažadindavo, mat gyvenau name, kurio pirmame aukšte buvo maisto prekių parduotuvė, anų laikų žargonu – gastronomas. Gerai, kad tą žodį išgujome, nes man jis visada asocijavosi su gastritu. Šiandien visi pieno produktai pilstomi į popierines talpas, į visokius tetrapakus. Taigi atėjo autovežių ir tetrapakų gadynė. O tam pasitarnavo, sakykit ką norit, ir dainuojanti revoliucija.

 

Pasirodo, lietuvaičiai Kaune per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes lyg susitarę puolė krikštyti vaikų. Senamiesčio klebonas prikimusiu balsu skundėsi, kad baigia nusivaryti nuo kojų. Jis iki galo nepaaiškino, kodėl toks krikštynų antplūdis, tik užsiminė, jog krikšto tėvai – visi iki vieno – šiose apeigose yra iš Amerikos, tolimi ir artimi giminaičiai, atvykę į Tėvynę žaisti biliardo, na gerai – sportuoti. Tik dėl to kauniečiai būriais ir pasinešė krikštyti vaikus, kad šie turėtų krikšto tėvus amerikonus. Vis šiokia tokia viltis, kad vaikas nebus pamirštas, bus paglobotas – gal į Ameriką pasisvečiuoti pakvies, gal dolerių atsiųs. Viskas iš apskaičiavimo, su atsarga, gudriai. Tik čia jokia naujiena. Kadaise mūsų protėviai, matydami, kad kryžiuočių neįveiks, taip pat krikštijosi iš išskaičiavimo. Anuomet sutinkantiems krikštytis dalijo margaspalvius švarkus ir kepures. Dabar štai vaikai gauna pinigingus globėjus, kurie ir įtaisys savo krikštasūniams tuos margaspalvius švarkus. Nežinia tik, ar vaikeliams užaugus raudoni švarkai bebus tokie madingi kaip dabar, baigiantis dvidešimtam amžiui ir vos ne kasdien Lietuvoje steigiantis po banką.

 

Neišeina iš galvos pražūtingas lemingų plaukimas per vandenyno įlanką. Apie tai seniai moksliniuose leidiniuose rašoma, pirmą kartą tokią kelionę pavyko nufilmuoti. Šie maži šiaurės gyvūnai kažkodėl bando naktį mėnesienos taku perplaukti kelių kilometrų siautulingo vandens ruožą. Niekas nežino, kodėl jie tai daro. Dauguma žūva vandenyne, kiti nepajėgia įsiropšti į stačias uolas kitame krante. Kadangi šitokio elgesio niekas nesugeba paaiškinti, kai kurie biologai spėja, jog tai yra instinktyvus susinaikinimas, savotiška prievartinė atranka tais metais, kai lemingų populiacija yra rizikingai didelė ir atsiranda grėsmė neišsimaitinti. Bet tuomet tai unikalus išminties fenomenas, nes daugelis gyvų padarų, pakliuvę į panašią situaciją, arba žygiuoja užkariauti kitų kraštų, arba ima vieni kitus ėsti.

 

Dabar tiesiog iš naujo maišomos ir dalijamos kortos. Jeigu norite, galima pasakyti ir skambiau – likimo kortos. Jos jau buvo susigrupavusios, stipriõs rankos sudėliotos pagal vertingumą, žaidimas turėjo aiškią logiką. Kas su kuo, kas prieš ką, kas viršuje, kas apačioje, kas dengia ir blefuoja, kas aukojasi, kas eina į žvalgybą, kas laukia patogaus momento ir kerta. Žodžiu, viskas vyko tvarkingai, aišku, retkarčiais neišvengiant klaidų bei barnių. Tačiau staiga, žaidimui nesibaigus, tik sulėtėjus ir apsnūdus, kortos valingu judesiu buvo subrauktos į vieną krūvą ir pradėtos dalyti iš naujo, paskelbus, kad bus žaidžiamas kitas žaidimas pagal kitas taisykles, kurios paaiškės bežaidžiant. Lošiant kortomis, ypač paaugliams ir mėgėjams, tokių dalykų pasitaiko, bet žaidžiant likimais – ypač retai. Be to, kortuotojas, nemokantis ar nemėgstantis naujo žaidimo, gali pakilti nuo stalo ir pasitraukti. Tačiau gyvenimo žaidimuose niekur nepasitrauksi, privalai žaisti. Ir negali ilgai pratintis, privalai kuo greičiau suvokti naujas taisykles. Čia nebe kingas, o pokeris. Visiškai kita logika ir kitos vertybės. Įsivaizduokit, kad nuo šiandien reikės taupyti šiukšles ir tą pačią sekundę atsikratyti papuošalų bei pinigų. Įsivaizduokit, kad sveikinantis reikės ne paduoti ranką, bet iškišti liežuvį. Siaubas!

 

Viskas atvirkščiai. Tai, kas parašyta didelėmis raidėmis, yra svarbu ne skaitančiam, bet tą tekstą parašiusiam. O tai, kas parašyta mažytėmis raidelėmis, yra svarbu skaitančiam – dažniausiai vartotojui, pirkėjui, nes paprastai tenai slypi nemaloni teisybė, visokios sunkinančios sąlygos. Jeigu nenori būti apgautas, būtinai turi perskaityti tekstą mažiausiomis raidytėmis. Idėjų ir prekių siūlytojas daug ko nė nerašytų, bet yra verčiamas tai daryti. Jis ir parašo. Taip, kad niekas neperskaitytų.

Na, dvi vartotojų kategorijos tai garantuotai – vaikai ir seneliai. Pirmieji yra nekantrūs, orientuojasi pagal vaizdelius ir spalvotus piešinėlius, o antrieji neįskaito netgi su akiniais. Tad vaikai ir seneliai yra pagrindiniai visokių pigių apgaulių bei kvailų žaidimų taikiniai. Lengvatikiai vaikai ir seneliai, matyt, dėl to jaučia vieni kitiems simpatiją. Bet jie nepajėgia konsoliduotis, vienytis prieš neteisybę, jie vienijasi tik už ką nors. Sakykim, už spalvingą ir sąžiningą tikrovę.

 

Vieną ankstų rytą (beje, sekmadienį) įsijungiau televizorių ir aptikau įdomų dėsningumą. Pasirodo, rytais per televizorių šneka vienuoliai, kunigai, kitų konfesijų dvasininkai. Anksčiau rytais televizoriaus niekada nejungdavau, todėl nežinojau. Vadinasi, televizinė para yra principingai pasidalyta: rytas atiduotas šventiesiems, vakaras – nusidėjėliams. Kadangi vakare TV ekrane daug gangsterių, prostitučių, vagių, plėšikų, policininkų – visokiausių nenaudėlių. Jei vakare pasitaiko koks vienuolis, tai arba naivumui pademonstruoti, arba veidmainystei iliustruoti. O naktis televizoriuje, atrodo, priklauso siaubui ir seksui.

 

Mėgstama vaizduoti ir aiškinti, jog žmonės, pasitelkus visokias naująsias technologijas, yra nuolat lavinami. Tačiau iš tikrųjų jie – kvailinami. Dar gražiau – daug kam patinka būti kvailinamiems. Jie kaifuoja nuo to, kad jiems patiems nereikia nieko veikti, kad viską už juos padaro robotai. Įsigali dykaduoniavimas – kaip pagrindinis gyvenimo principas ir sėkmės kriterijus.

 

Valstybinės veidmainystės pavyzdys. Donorams už atiduotą kraują nemokama, nes donorystė yra laisvanoriška žmogaus kilnumo išraiška. Negražu, neetiška yra mokėti už labdarą, filantropiją.

Tačiau dabar mokama už šiai procedūrai, kraujo nusiurbimui, sugaištą laiką. Jeigu nemokėtų už sugaištą laiką, tai ir kilnumo niekas nerodytų. Jį, kai moka pinigus, parodo ypač tie, kurie sunkiai galą su galu suduria.

 

Kažkuris anglų finansininkas pareiškė: pinigai kaip mėšlas – kuo plačiau juos išdrabstai, tuo daugiau naudos. Gulintys vienoje krūvoje pinigai kelia pavydą ir skleidžia prastą kvapą. Iš jų jokios naudos.

Štai ir mėginu išskleisti susigulėjusį mano darže kompostą. Ne dolerius. Cha!

 

Aiškinama, kad dabar kiekvienas ligonis gali pasirinkti gydytoją. Kad pasirinktum, iš pradžių reikia rinktis – nueiti pas vieną, antrą, išbandyti jų keletą ar keliolika, paskui iš jų išsirinkti geriausią, labiausiai tinkamą. Bet kiek tada reikia sirgti, kol surasi tą geriausią? Yra tokia alaus reklama „Ieškok geriausio.“ Dėl to alaus ma jį galai – galima išplempti porą kibirų prastesnio, kol randi ir išsirenki geriausią. Bet pagal tokį metodą renkantis gydytoją gali ir kojas pakratyti.

 

Kelia šypseną naujųjų kregždučių pasirodymas. Ne todėl, kad jos „dangaus žirklės“, ir ne todėl, kad toks konservatorių partijos ženklas, bet todėl, kad kregždutėmis žvalgybininkų žargonu nuo seno vadinamos mergužėlės, kurios įvilioja rimtus vyrus į lovą, kad paskui juos būtų galima šantažuoti. Šitaip daug žinantys vyrai pradeda teikti informaciją ir tarnauti užsienio žvalgyboms. KGB, kaip ir kitos žvalgybos, dažnai naudojosi kregždučių paslaugomis. Pasirodo, jos į lovą įviliodavo ir katalikų dvasininkus, kurie, nufotografuoti intymiose pozose, bijodami demaskavimo, perdavinėjo žinias iš Vatikano. Teigiama, kad KGB žinojo visas Vatikano gyvenimo smulkmenas, visus kardinolų įpročius, pomėgius ir kaprizus geriau už patį Viešpatį, kuriam Vatikanas tarnauja. Kregždutės – antpečiuotos prostitutės. Seržantės, leitenantės ir netgi kapitonės. Kregždutė Vlasta iš Prahos „parišo“ kelis italų diplomatus. Jie ėmė stuksenti kaip geniukai. Moralas: simbolius reikia rinktis apdairiau.

 

Kai įžymius žmones patupdo ant pinigų, tai juos ne tik pagerbia, bet ir aukoja patyčioms. Štai jums pavyzdžiukas su naujaisiais mūsų litais. Debilus mėgdžiojanti „Radiošou“ jau tyčiojasi iš Žemaitės bei Dariaus ir Girėno. Žinoma, galima koneveikti vaidintojus ir jų lėles, reikalauti uždaryti laidą, bet nesunku įsivaizduoti ir realų vaizdelį, kurį aktoriai šaržuoja. Kokie nors iš Rytų užklydę kitataučiai Gariūnuose gauna nematytų lietuviškų pinigų ir ima aiškintis, kas ant jų pavaizduota. Jie – ne lietuviai, ne patriotai, be to – plebsas, turgininkai. Todėl įmanomi ir tokie komentarai: Žemaitė – susmirdus kaimo boba, Darius ir Girėnas – kažkokie lakūnai, skrido per Lenkiją, norėjo pro langelį nusimyžti ir nukrito. Panašiai galima pakomentuoti, kas yra Maironis, Jablonskis, Basanavičius. Beje, ant pinigų kažkodėl lipdo menininkus, kurie gyvenime mažiausiai turi reikalų su pinigais, arba teisingiau – jų neturi. Nei pinigų, nei reikalų. Gyvena, skursta, skatiko nesugraibo, numiršta, o po kurio laiko, žiūrėk, juos šlept ant banknotų. Vis dėlto protingiausia ant banknotų ir monetų lipdyti karalių, kunigaikštį, prezidentą. Tuomet net ir svetimšalis turgininkas ne kažką pakomentuos: „jų karalius“, „jų kunigaikštis“. Reikia didelės fantazijos, kad ką suskeltum apie šarvuotą svetimos tautos vadą. Lietuviams ant savo pinigų, matyt, reikėjo sudėti kunigaikščius, juolab kad jų turime nemažai ir skirtingo rango.

 

Miroslavas Krleža: ...žmogus nesibjauri niekuo, ką gali apvaisinti ir suvalgyti.

 

Matyt, tokie dalykai kartojasi periodiškai. Didelėmis pastangomis visuomenė pakelia gyvybės vertę, žmogaus gyvenimo kainą. Tai trunka iki eilinės destrukcijos bangos. Stalino laikais gyvybė buvo nuvertinta iki nulio – visi, kurie bandė priešintis politinei dogmai, virsdavo nieku, juos buvo galima ištremti, pasodinti į kalėjimą, sušaudyti. Po Stalino mirties ilgai ir sunkiai vyko gyvybės reabilitacija, gyvybės vertė po truputį augo, žmogų dar buvo galima nurašyti, neleisti jam veikti, bet nužudyti buvo ne taip jau lengva. Šiandien, smėlio laikrodžiui apvirtus, žmogaus gyvybė vėl neteko vertės. Arba kitaip sakant – gyvybės kaina krito kaip dolerio ar net rublio kursas. Priežastys, aišku, kitos – ekonominės, bet gal šiek tiek ir politinės, ideologinės: gyvybės vertė krito, nes suabsoliutinta turto vertė. Pinigas taip išaukštintas, kad šalia jo gyvybė atrodo kaip ameba, vargana blusytė. Gyvybė atimama dėl pinigo. Pinigu galima išpirkti nužudymus, atimtas gyvybes. Pinigais galima išsipirkti ne tik iš gangsterių, bet ir iš oficialios teisėtvarkos. Atkurti gyvybės vertę po šio nuopuolio bus sunku, turės praeiti daug metų, pasikeisti kartos. Beje, ir pistoletus iš parduotuvių vėl teks grąžinti į saugyklas.

Trylika auksinių taisyklių:

1. Jei nežinai, kur tave gali nunešti audringos srovės ir bangos, gulk ant dugno ir gulėk.

2. Nerodyk iniciatyvos, jei to daryti neverčia neišvengiamos aplinkybės.

3. Jei gyveni saugiai ir ramiai, nepavyduliauk tiems, kurie giriasi nuotykių gausa.

4. Nesigundyk gražiom kalbom, vilionėm ir blizgučiais. Atsimink, kad siūloma prekė visados prastesnė už slepiamą.

5. Nemesk kelio dėl takelio, arba jeigu nežinai, kuo viskas baigsis, nesileisk į naują kelionę.

6. Nesišaipyk kartu su minia, kad nereikėtų kartu su ja raudoti. Šaipytis ir verkti geriausia atokiau nuo kitų.

7. Nepulk pirmas prie lovio ar girdyklos – gal ten spąstai, kilpos, nuodai.

8. Jei niekas tavęs neklausia, nešok pasakoti, ką žinai, juolab aiškinti klausovams nežinomų dalykų, dar išgąsdinsi juos ir prisišauksi nelaimę.

9. Kalbėk miglotai, lakstyk zigzagais, visiems ir visada suteik vilčių.

10. Žinok, kad gali atsitikti blogiau, negu tikėjaisi, bet neabejok, jog kaip nors vis tiek atsitiks, todėl pasiruošk blogiausiam variantui.

11. Kai artėja audra, laivo vairą atiduok jaunesniam, seniai tykančiam tave pakeisti. Jei laivą apvers, bent nereikės atsakyti už tai, ko buvo neįmanoma išvengti.

12. Tylėdamas ir tūnodamas pašaly daugiau sužinosi, negu lįsdamas ponams į akis ir įkyriai klausinėdamas. Bijai, kad tavęs niekas, reikalui esant, neįsidėmės ir neprisimins? Nuo to, jog įsidėmi, geriau nebūna.

13. Nesigailėk kokiame nors sambūryje neišbuvęs iki galo, nes visi guzai ir visos apkalbos tenka vėluojantiems ateiti ir išsidanginti.

P. S. Jei laikysies šių taisyklių, niekam nesigirk ir neprisipažink, kad gyveni pagal jas.

 

Itin aktyvūs šiandien istorikai ir domisi jie ne vien praeities kunigaikščiais bei kitokiais didžiūnais. Štai doktorantė R. P. pasiskelbė renkanti medžiagą apie Lietuvos plėšikus, visokius svieto lygintojus, iš kurių garsiausias, žinoma, Tadas Blinda. Beje, oficialūs balsai daug metų garsintą Blindą, tapusį netgi literatūros ir kino herojumi, dabar puolė niekinti. Joks, girdi, jis nebuvęs vargšų užtarėjas, joks svieto lygintojas. Primityvus arkliavagis, dvarų plėšikas, netašytas kaimo bernas, slapstęsis miške nuo rekrutavimo. Kaime turėjęs žmoną ir tris dukteris, o jį užmušę irgi tie patys kaimiečiai, keršydami už įžūlumą, ir jokios romantikos čia nesą. Vėliau tautos didvyriu žmonės jį pasidarę todėl, kad tokio tada jiems prireikė, mat labai suvešėjo kaime socialinė nelygybė, dvarininkai baisiai ujo valstiečius ir lobo iš vargšų prakaito. Reikėjo Robino Hudo, herojaus, kuris keršytų gobšuoliams. Pagal šią logiką galima teigti, kad šiandien tokio herojaus tautai, ypač jos vedliams, nebereikia. Socialinė lygybė išjuokta kaip pasakėlė kvailiams, vyksta privatizacija, piliečiai raginami pasirūpinti patys savimi, savo turtu, senatve, sveikata. Laikas statyti naujus dvarus, krauti aukso skrynias. Kapitalistams tokio didvyrio nereikia. Beje, minėta doktorantė spėja, kad panašiu herojumi ateityje gali tapti Henrikas Daktaras.

 

Menas ir maivymasis tapo sinonimai. Greitai prastuomenė (aišku, ir visi tie išsipustę biznieriai) santūresnio rimto meno nebesupras. Tie, kurie nėra išsiugdę meninio skonio ir neturi galimybės prasilavinti kokiais nors privačiais būdais bei metodais, iš oficialių šaltinių pagalbos nesulauks. Nebent skaisti siela turėtų įgimtą imunitetą prieš maivymąsi, pateikiamą kaip meno standartą. Kitoks menas išguitas iš mokyklų, dienraščių, televizorių, klubų. Jis nepropaguojamas, nereklamuojamas, sunkiai surandamas – reikia žinoti, kur ieškoti. Visur kitur parodija, momentiniai škicai, anekdotai, talaluškos – dailėje, muzikoje, literatūroje. Rašytojas, perrašęs romaną tris kartus, turbūt yra nebeįmanomas reiškinys. Kaip ir dailininkas, nusipiešęs kelias dešimtis eskizų. Kaip ir dainininkas, nesivartantis scenoje per galvą.

 

Varganoje šalyje, kur gyventojai skursta, valdovams yra amoralu gyventi pasiturimai ir demonstruoti savo turtus. Kadaise prezidentas Kazys Grinius, pagal profesiją gydytojas, matydamas sunkią šalies padėtį, žmonių skurdą, tūkstančiu litų susimažino savo atlyginimą. Kaip kitaip paneigsi, kad sotusis alkano neatjaučia. Kažin ar dabar atsirastų aukštas pareigūnas, kuris drįstų pasielgti kaip K. Grinius. Kadangi ligi šiol tie, kurių valioje valdiški pinigai, daugiausia paima sau ir savo klapčiukams. Sveikas protas sako, kad valdiškame darbe žemiausias ir aukščiausias atlyginimas negali skirtis daugiau nei dešimt kartų. Dabar vieni gauna 400, kiti – 10 000 litų, taigi 25 kartus daugiau.

 

Užrašas ant universiteto sienos:

Tie, kurie moka, daro patys. Tie, kurie nemoka, moko kitus. Tie, kurie neturi mažiausio supratimo, moko, kaip reikia mokyti.

 

Kelis dešimtmečius dirbęs redakcijoje, galiu paliudyti, kad iš visų kūrybinių profesijų kruopščiausi ir raštingiausi yra architektai. Jų rašiniai būna be klaidų. Sakysit – o rašytojai? Rašytojai, aišku, be konkurencijos. Tačiau kartais rašytojų rankraščiai tokie prikeverzoti, juose daug gramatinių klaidų, jog sunku net perskaityti. Dailininkai rašo kaip maži vaikai, muzikantai – iš klausos. Tik architektai visur ir visada paiso gramatikos taisyklių. Taip yra išmokyti – drausminti savo polėkius bei ambicijas.

 

Frensis Bekonas: Vienas iš tėvų, būdamas labai griežtas, pavadino poeziją vinum daemonum (demonų vynu), nes ji pasotina vaizduotę ir vis dėlto yra tik melo šešėlis.

Šį apibūdinimą F. Bekonas suklijavo iš Šv. Augustino ir Šv. Jeronimo posakių. Vienas poeziją vadino klaidų vynu, kitas – demonų maistu.

 

Baltos ir raudonos spalvos kontrastas mano atmintyje ne toks žiaurus kaip Romualdo Granausko romane. Vis sugrįžtantis vaikystės vaizdelis yra toks: klimpdami ligi kelių pusnynuose, rėkaudami, mušdami būgną ir tampydami armoniką, tiesiai per užsnigtą mūsų sodą ateina Užgavėnių žydai. Be galo daug raudonos spalvos – įkaitę ir dar padažyti žandai, gandro kojos ir snapas, čigonių skarelės. Rėkiančių spalvų ir garsų žaismas balto, neišvaikščioto, žiemiškai tylaus sodo fone ilgam įsirėžė į atmintį. Pati natūraliausia mano vaikystės šventė. Kad būna raudonieji paradai, sužinojau vėliau. Dar vėliau paveikslėliuose pamačiau visokius klaikius karnavalus. Bet tokios skaisčios baltos spalvos niekur nebepasitaikė. Per sodą, kurį aš perlėkdavau per kelias minutes, Užgavėnių žydai brisdavo kokį pusvalandį – stumdydavosi, vartaliodavosi minkštose pusnyse.

 

O šiais laikais čigonai savo gentainį, susirgusį AIDS, parsivežė iš ligoninės, išprausė pirtyje, apkirpo, nuskuto, aprengė švariais drabužiais ir pakorė.

 

Padorių ir kultūringų valstybių pareigūnai nuolat ragina ir kitų šalių valdžias švelninti bausmes nusikaltėliams, o mirties bausmę išvis panaikinti. Jiems bepigu – jų gatvėse ir namų laiptinėse žmonių neužmušinėja. Nežudo kaime senukų pensininkų dėl penkių kronų. O štai skurdžiose ir palaidose valstybėse, kur demokratija tėra butaforinė, žmonės reikalauja bausmes griežtinti. Nuolaidžiavimas ir susitarimas čia neįmanomas. Juk lygiai taip pat tropikų gyventojai kilniais sumetimais gali raginti šiauriečius nekirsti miškų malkoms ir jų nekūrenti. Man regis, kad ateityje bausmės už nusikaltimus griežtės. Pasaulis žiaurėja, lokaliniai karai įgauna siaubingas formas. O žiaurumas visada sulaukia tokio paties atsako. Judėjai taigi neatšaukė savo garsiosios formulės – dantis už dantį, akis už akį.

 

Pagal majų kalendorių šis pasaulis nustos egzistavęs 2012 metais gruodžio 23 d., sekmadienį. Mane kol kas labiausiai stulbina, kad prieš kelis tūkstantmečius majai tiksliai apskaičiavo, jog ta diena bus sekmadienis. Siūlau pirmąją eilutę poetui katastrofistui:

       Visi mes mirsime sekmadienį...
 

Laikraštininkai gatvėje paklausinėjo žmonių, ką jie norėtų pasikviesti į svečius prie šventinio Kūčių stalo. Tik vienas atsakė, kad į Kūčių vakarą nenorėtų kviestis jokių svečių, nes prie tokio stalo susirenka vien šeima, artimi žmonės, giminaičiai. Daugelis kitų pageidavo kviestis Landsbergį, Adamkų, Brazauską arba Šerėną, Kazlą, Orlauską. Pakalbintus gatvėje žmones domino tik dviejų kategorijų svečiai – politikai ir komikai. Gražiai nusivažiavome. Beje, smagų infantilizmą diegia ir pati valdžiukė. Štai Kaune miesto tėvai ėmė pjaustyti atitarnavusią kalėdinę eglę į ritinius ir juos dalyti kaip suvenyrus. Netyčia ir aš tokį gavau, net nežinau, gal jį įsirašyti į apdovanojimų sąrašą.

 

Dar iš laikraščių. Viename pokštaujama taip: lietuvis šiandien sėkmingiausiai žengia į 3K: kalėjimą, kariuomenę, kapines. Gal čia aliuzija į garsų projektą 2K?

 

Kitame pasakojama, kad nepilnamečiai vagišiukai ir chuliganėliai, pakliuvę į policijos rankas, prasimano visokių gudrybių. Atvesti į nuovadą prisišlapina arba prisikakoja į kelnes – dvokiančių ilgai nelaiko, veja lauk.

 

Koks nors žmogelis, ilgai ieškojęs, galiausiai suranda puikią vietelę, pragręžia storą ledą ir, prasėdėjęs prie eketės visą dieną, pagauna kelias žuveles. Suberia skylėn visą likusį masalą ir keliauja namo. Ryte prie tos pačios eketės ateina jau kitas žmogus, kulnu pramuša vos užsitraukusį leduką, įmerkia savo meškerėlę ir po pusvalandžio pradeda pešti tokio dydžio ešerius, kad jų pažiūrėti subėga visi ežero žvejai. Kaip ant ledo, taip ir ant parketo. Vienas viską padaro, parengia publiką, užaugina derlių, bet džiūgauja kitas, kuris vėliau ateina ir nusiraško vaisius. Naujasis net nežino, kas yra jaukas, masalas. Jam atrodo, kad publika kimba iš meilės ir susižavėjimo.

 

Iš Tatjanos Kiselgof, pirmosios M. Bulgakovo žmonos, atsiminimų apie M. B. darbą Černovicuose per Pirmąjį pasaulinį karą: „Tenai buvo daug gangrenuotų ligonių, ir jis visą laiką pjaustė kojas. Amputavo. Aš tas kojas laikiau... Jis taip išmoko kojas pjaustyti, jog aš nespėdavau... Laikau vieną, o jis jau kitą pjauna. Net pagyvenę chirurgai stebėjosi. Jis juos aplenkdavo.“ Na o vėliau, 1916 metais, M. Bulgakovas su žmona Tatjana atvyko į Smolensko sritį, Syčevkos miestelį. Iš ten jis pakliuvo į Nikolskajės kaimą, kur buvo ligoninė. Man ta detalė itin įdomi todėl, kad Syčevkos miestelyje 1916 metais gimė mano mama Viktorija Čerbaitė. Seneliai buvo karo pabėgėliai, glaudėsi Rusijos provincijoje. O M. Bulgakovui, kaip teko skaityti, reikėdavo ne tik kojas pjaustyti, bet ir gimdymus priiminėti.

 

Fenomenalus dalykas yra lietuviškoji urbanistika. Kiek tik buvo bandyta menuose vaizduoti amatininkus, fabrikus, gamybinę aplinką, darbininkus, tiek viskas prasmego kaip į nakties tamsą. Bet kokį urbanistinį bandymą prozoje, teatre, kine lyg kokia aukšta banga užpila agrokultūra: kaimo vaizdai, kaimiška pasaulėžiūra, kvietiniai vertės kriterijai. Visus tuos pjūklus, grąžtus ir pastolius bemat užželia avižos, krūmai, usnys ir žemuogynai. Lietuvoje žolynai ir daržovės vis tebešvenčia pergalę prieš metalus ir plastmases, kitus žmogaus susikurtus daiktus. Žalioji gamta lieka nenugalėta, nors ir apraudota. Viskas lyg ir gerai. Tačiau ko tada vertas milijono (gal ir dviejų) miestiečių gyvenimas, jeigu jie menams įdomūs pasidaro tik pabėgę savaitgaliais į savo daržus ar paupius, arba išsikraustę į kokią Čikagą, kur skerdyklose juos suranda ir puikiai pavaizduoja koks nors Sinkleris. Kaip lietuviai gyvena savo miestuose, nesužinosi, grožinė literatūra gali tik patvirtinti, kad jie vaikšto po parduotuves ir važinėja troleibusais.

 

Kaimiečiai laukia iš miesto atvykstančių svečių, šveičia lauko tualetus, daužo širšių lizdus, moteriškės puola naujai kimšti šienikus, lininius matracus. Krato pernykštį šieną lauk, kemša šviežią, vos pradžiūvusį. Darbams vadovauja prosenelė, šaukia: „Mortai storai nekimšk, nėra reikalo, jinai pati stora, lašininė, o Kazeliui prikimšk lygmalai – vaikelis toks kūdas, vieni kauleliai, nuspaus lentos.“

 

Kas paaiškins, kodėl, subyrėjus sovietinei imperijai, tiek Rusijoje, tiek šalyse, kurias ji buvo okupavusi, vyksta tie patys dalykai. Na gerai, pas mus ir Latvijoje sugriovė kolūkių statinius, ištampė įrengimus, kad niekas nesugalvotų atkurti kolchozų. Bet kodėl fermas griovė Rusijoje? Perskaičiau rusiškame žurnale rašinį apie vyrioką, kuris, apsiginklavęs medžiokliniu šautuvu, bandė sulaikyti kitus kaimiečius, kad šie negriautų karvių fermos, kurioje jis, galima sakyti, užaugo, nes jo motina buvo karvių melžėja ir visus savo vaikus kasdien vesdavosi į darbą, mat neštis pieno į namus melžėjoms draudė, bet kiek vaikai išgeria pačioje fermoje – niekas nepaisė. Taigi tasai vyriokas norėjo išgelbėti savo maitintoją, tačiau jį įgrūdo į psichiatrinę ligoninę. Grįžęs iš ligoninės, jis įsitaisė griuvėsiuose, juos saugo ir po truputį atstatinėja. Nežinau, ar Lietuvoje įmanoma tokia istorija, bet beatodairiškas gyvulininkystės kompleksų – puikiai įrengtų, moderniškų – griovimas gniaužė širdis ne vien kaimiečiams. Patriotai tvirtina (tiesa, kuo toliau, tuo vangiau), kad sugriovimai – būtini ir net pažangūs reiškiniai. Neva taip išraunama raudona komunistinė sėkla.

 

Ar ne tą patį kažkada kalbėjo bolševikai, draskydami stambius ūkius, palivarkus, dvarelius? Ir jie rovė sėklą – gobšumo, išnaudojimo, feodalizmo. Ir kas pasidarė su visais tų ūkių gyvenamaisiais ir negyvenamaisiais pastatais? Ogi tas pats, ką dabar daro su fermomis, vaikų darželiais, kultūros namais. Taigi – kas paaiškins, kodėl taip vyksta tiek Rusijoje, tiek buvusiose kolonijose? Kažkas čia ne taip. Bankai bankeliai, išviliojantys iš žmonių pinigus, o paskui dingstantys be pėdsakų, – ar ne tas pats?

 

Civilizuotas žmogus, rizikuodamas gyvybe, prifotografuoja puslaukinių kraštuose baisių karo vaizdų ir daro iš to biznį, pardavinėja nuotraukas spaudai bei televizijai. Sekasi neblogai – kuo vaizdas siaubingesnis, tuo daugiau moka. Respektabilūs Vakarų žurnalai pinigų negaili. Kitko tasai reporteris net nebefotografuoja, po metų žada vėl nusigauti į konfliktų zoną, kurių, deja, pasaulyje nemažėja.

 

Kiti už pinigus loja. Beje, tie, kurie loja itin garsiai ir piktai, nebūtinai gauna daugiau už tuos, kurie amsi tingiai ir nenoriai. Pirmieji paprasčiausiai yra alkanesni arba šio verslo naujokai, dar neįgudę blefuoti, pasitaupyti jėgų ateičiai,– siuto jie turi iki valiai, o čia už jį dar pinigus moka.

 

Vienas rusas per televiziją pareiškė:

Jeigu Rusijoje bus laisvoji rinka, tai visi pinigai bemat atsidurs žydų rankose.

 

Lyg ir susiklostė opinija, kad kai kurių profesijų žmonės yra dorovingesni arba bent neturi nemalonių savybių ir nedaro kai kurių nuodėmių. Atrodytų, jog visi dvasininkai ir menininkai yra altruistai, visi finansininkai ir ekonomistai – skručai ir sausuoliai, medikai ir santechnikai – cinikai bei pragmatikai. Nieko panašaus. Kiekvienoje profesijoje rasis visokiausių tipažų; dosnių ir gobšių, stačiokų ir meilučių, altruistų ir egoistų, žodžiu, raibo plauko. Apstulbino tremtinių atsiminimuose aprašytas kai kurių katalikų kunigų elgesys lageriuose. Taip, kai kurie elgėsi kaip dera šventiems žmonėms, – kartu dirbo sunkiausius darbus, dalijosi maistu, drabužiais, viskuo su tautiečiais ir net su kitatikiais kitataučiais. Bet buvo ir tokių, kurie giminaičių ar parapijos davatkėlių atsiųstus lašinius slapstydavo po čiužiniu ir kur tik įmanoma, net vaistais nesidalydavo, nors patys nesirgdavo, laikydavo atsargai. Tarp menininkų, kuriuos aš geriausiai pažįstu, itin nesunku būtų rasti tipiškų ir egoistų, ir altruistų. Tikiu, kad ne kiekvienas finansininkas yra Gobsekas, ne kiekvienas veterinaras – beširdis skerdikas. Bet atsilaikyti prieš opiniją vėlgi ne juokas.

 

M. Žvaneckis: Reikia laikytis toliau nuo vyresnybės ir arčiau maisto.

 

Taisyklė, kuria naudojasi politikai, diplomatai, dvasininkai: jeigu negali įveikti negerovės, ją reikia įteisinti, paskelbti prigimtine arba net gėriu. Su ja nebereikės kovoti, nes kovoti galima tik su tuo, ką galima nugalėti. Ypač šaunu yra įveikti efektingai, sutriuškinti. Pergalė iš paskutiniųjų, krentant nuo kojų, dvesiant, daro įspūdį tik sentimentaliems sirgaliams, kurių iš tikrųjų mažai. Juk dauguma nori galingo triumfo, aistringo nugalėtojo šokio ant sumaitoto lavono. Todėl gudriausieji, siekiantys audringų ovacijų, pasirenka silpnus priešininkus ir surengia paprasčiausią teatralizuotą kovą, amerikietiškas imtynes.

 

Kai kuriose vietose bemaž nesimato mano bendraamžių ir vyresnių žmonių. Vakar mikroautobusu suvažiavau į Vilnių ir atgal. Kartu važiavo tik jaunimas su mobiliaisiais telefonais ir nuolat atsakinėjo į skambučius. Buvo net kareivių su dideliais sportiniais krepšiais, bet vyresnio amžiaus žmonių – nė vieno. Tikriausiai tie žmonės važinėja traukiniais. Todėl, kad traukiniais pigiau bei patikimiau, nors kelionė trunka ilgiau. Beje, Kaune gyvenu jau beveik pusę amžiaus ir kas keleri metai spaudoje perskaitau su didžiausiu aplombu skelbiamą naujieną, jog nuo Naujųjų metų traukiniai iš Vilniaus į Kauną važiuos tik vieną valandą, bet jie kaip važiavo pusantros, taip ir tebevažiuoja, tarsi tas žinias skelbtų ne geležinkelio valdžia, bet priestočio čigonės. Taigi vyresnieji labiau saugo savo gyvybes ir pinigus. Mieste jie mikroautobusais taip pat nevažinėja, tik troleibusais ir autobusais, mat pensininkams perpus pigesnis bilietas. Vyresnių žmonių nematyti ir kine, teatre, užeigose. Kad įsitikintum, kad jų dar esti, reikia eiti į turgų, vaistines, poliklinikas. Mano bendraamžių dar pasitaiko parkuose, skveruose, Ąžuolyne.

 

Anot antropologų, pirmykštę visuomenę sudarė trys gyventojų grupės ar sluoksniai: kariai, valstiečiai, žyniai. Amžių bėgyje nepasikeitė tik kariai, kokie buvo, tokie ir liko, vykdo tą pačią priedermę. Iš valstiečių atsirado amatininkai, paskui – darbininkai, veikiau jau visokie specialistai praktikai. O štai žyniai kad skilo, tai skilo, ligi šiol tebeskilinėja. Iš žynių – dvasininkai, politikai, mokslininkai, menininkai, gydytojai. Išmintingiausia, bet ir parazi-tiškiausia visuomenės grupė. Tiksliau, labiausiai linkusi į parazitavimą. Nieko keista, kad visokie maištininkai chunveibinai prieš šią grupę pirmiausia ir kelia ranką.

 

Kartu su dainininku Romu Dambrausku ir aktorium Egidijum Stanciku dalyvavome Kauno aklųjų draugijos klube surengtoje žemaitiškoje vakaronėje. Ten buvo pardavinėjamos dainininko kasetės ir mano poezijos knygelės. Kasetes nupirko bemaž visas, o mano rinkinukų – tik porą. Atsisveikindamas su R. Dambrausku jam pasiūliau: „Tai gal kitą kartą einam pas kurčiuosius.“

 

Dar vienas charakteringas bruožas, būdingas tiek okupantei Rusijai, tiek nuo jos pasprukusiai Lietuvai. Aišku, ir kitoms buvusioms sovietų respublikoms. Taigi privilegijos. 1990 metais tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje visos pažangios politinės grupuotės, jų lyderiai, visi oratoriai per visus garsiakalbius rėkė, kaip jie nekenčia privilegijų, dievažijosi, jog atėję į valdžią išnaikins jas iki pašaknų ir žemę toje vietoje išakės, kad neliktų nė ženklo. Praėjo septyneri aštuoneri metai, ir kovotojų su privilegijomis nebėra, o privilegijos išliko. Kovotojai arba pasitraukė į pakraštį, arba, išrinkti į valdžią, pažadus pamiršo, vieną kitą senovinę privilegiją gal ir sunaikino, bet užat prisigalvojo naujų, itin gudrių. Veltui ar pusvelčiui dalijasi sklypus sostinėje, nustatė valdininkų atlyginimų normas, bet tuoj pat prikūrė priedų, didesnių už atlyginimus. Nepasinaudoti savo galia ir valia yra sunkiausia. Tiesa, man pasirodė, kad tiems, kurie gėrybių nesivaiko, niekas per jėgą jų nebruka.

 

Štai ką sužinojau. Velniai nemoka skaityti minčių. Jie supranta tik garsiai ištartus žodžius. Todėl velniai gali pakenkti, kai mintys garsiai pasakomos. Kol jos yra tik žmogaus galvoje, joks velnias negali pakenkti tų minčių savininkui. Anas velnią galvoja, šneka kaimynai, bet paskųsti nėra kaip, reikalingos konkrečios citatos iš velnią galvojančio kalbų.

 

Vaikystės laikais Salantuose turėjau porą gerų draugų – Juozuką Gulbinskį, pročkelės vaikaitį, ir Teisutį Zorgevičių, fotografo Papirčio, tiksliau, Papirtienės augintinį. Tuomet neateidavo į galvą, bet štai vėliau pastebėjau aplinkybę, vienijusią mus tris. Mes augome be tėvų. Nežinau, kur buvo Juozuko ir Teisučio motinos, manoji gi – mirusi, tačiau mūsų trijų tėvai buvo ištremti, kalėjo Stalino lageriuose. Aplink buvo ir vaikų, turinčių tik motinas, – Liudvis Ruginis, Romusis Leknius, bet jie priklausė jau kitai kategorijai. O tie, kurie turėjo abu tėvus, buvo dar daugiau atitolę. Tiesą sakant, pokario metais tokių buvo nedaug. Nežinau, kodėl mane labiausiai traukė prie betėvių, beje, ir senelė su jais draugauti skatino. Vaikiškas protas tokių dalykų neanalizuoja, nesvarsto – viskas vyko nesąmoningai. Gal intuicija? Gal ir paprastesnis variantas – kiti vaikai, tėvų patarti, su tokiais kaip mes bendrauti vengė, nes mes gi trefni, paženklinti, „liaudies priešų“ vaikai. Nors į vaikiškų žaidimų bei pradinės mokyklos kasdienybę toks skirstymas ir neprasiskverbė, suaugusių pasaulyje jis tikrai egzistavo, tad įtaigos ir intuicijos būdais galėjo persikelti ir į vaikų sąmonę. Romusio gimtadienį, tarkime, esu šventęs tik vieną kartą, tačiau pas Juozuką ir Teisutį eidavau kasmet. Kaip ir jie pas mane.

 

Genealoginės šaknys, giminės istorija nėra niekur dingusios. Tik tasai požiūris į šeimos, giminės ištakas šiandien kažkoks labilus, neapibrėžtas, gal ne visai susiformavęs. Atrodo, kad dabar yra neutralaus stebėjimo, domėjimosi laikas, kai šaknys viešai rodomos, jomis bandoma grožėtis ir didžiuotis (bajorai!), bet iš to neatsiranda jokių socialinių ar politinių pasekmių. Laikas neįprastas, nes anksčiau daug ką lemdavo žmogaus kilmė. Aristokratiška, bajoriška kilmė inspiruodavo pagarbą ir sėkmę, tačiau per visokius maištus, revoliucijas, karus arba, tarkime, sovietmečiu galėjo žmogų pražudyti. Kilmė, luomas panašiomis aplinkybėmis įprastą hierarchiją apverčia aukštyn kojomis – didžiuotis pradeda tie, kurie yra kilę iš prasčiokų: samdinių, proletarų (jų kilmė tampa netgi privilegijuota), o bajorų ir stambių ūkininkų vaikai savo kilmę slepia, jos net išsižada. Nūnai tiek oficiali, tiek privati opinija kilmei yra abejinga. Bajorystė žmonių galvose prilygsta tarsi kokiam filatelistų arba tėviškėnų sambūriui, klubui pagal pomėgius. Tiesa, iš bajorų ir aristokratų dabar niekas nesišaipo, atvirkščiai – juos reklamuoja, gaivina. Bet – niekas nebesigiria ir proletariška bei valstietiška kilme. Liberalizmas skatintų tokią pusiausvyrą išlaikyti, tačiau kitos politinės pakraipos gali jos ir netoleruoti. Tarkime, fundamentalistai, visokie tautininkai, konservatoriai bajorijai gali grąžinti privilegijas. Aišku, šių dienų pasaulyje tai keistokai atrodytų. Lygiuosimės į Didžiąją Britaniją? Betgi tikro karaliaus, dalijančio titulus, mes niekada neturėjome. Mindaugo karūnavimas tėra politinė ekvilibristika, priverstinis aktas, į kurį pasaulis rimtai nežiūrėjo, kuriuo, reikalui esant, galima pasinaudoti, tai Lietuvoje ir buvo padaryta. Profesorius E. Gudavičius kažkokiais fantastiniais metodais nustatė karūnavimo datą, tad galima skelbti ir šventę, anksčiau niekados nebuvusią, bet šiandien svarbiausią – Valstybės dieną. Matyt, ir požiūris į genealogiją, žmogaus kilmę ateityje priklausys nuo politinės situacijos, kuri ne visada pavaldi sveikam protui.

 

Žydiškas humoras: jeigu nori ilgai gyventi, turi kuo dažniau mirti iš juoko.

 

Štai kokios profesijos, pasirodo, esama: nagų dizaineris. Jis gal net menininkas, jo meno šaka – nagų dizainas. Labai čia jau skiriasi nuo baldų dizaino. Pasirodo, vyksta nagų dizaino Europos ir pasaulio čempionatai. Būtų neblogai surengti nagų ir ragų pasaulio čempionatą-parodą, nes ragų parodos jau turi senas tradicijas.

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)