tekstai.lt

Kazys Saja. Novelės

 

Kazys Saja
Kazys Saja
      Nežinia Kas nežinia kur

 

Seniai, labai seniai, nežinia prieš kiek amžių nežinia kur gyveno Nežinia Kas. Negalėjo jo nebūti, nes ten, nežinia kur, būtų atsiradus nežinia kokia bauginanti tuštuma, ir visi žmonės būtų pasijutę našlaičiais. Būtų nežinoję, iš kur jie čia atsirado, ką šioj žemėj turi nuveikti ir ko šauktis tada, kai niekas kitas nebegali padėti.

Ypač skaudžiais ir nesibaigiančiais negandų laikais, kai žmonės, ilgai šaukę ir nieko neprisišaukę, pradėjo abejoti, ar ten, nežinia kur, iš tiesų gyvena tas Nežinia Kas, penki narsiausi, sumaniausi vyrai iškeliavo jo ieškoti. Padavimai byloja, jog pagal reikšmę gentyje ir išvaizdą jie buvo pavadinti penkių pirštų vardais, kad prireikus visi galėtų susigniaužti į kumštį.

Nykštys, Smilius, Didysis, Bevardis ir Mažasis, įkopę į kalnus, išvydo tolumoj plytinčias dar kelias kalnų keteras, o slėniu vingiuojančią upę. Pasiginčiję jie nusprendė išsiskirstyti ir keliauti į visas keturias pasaulio puses. Penktasis galėjo grįžti iš kur atėjęs ir nieko nepešęs, todėl nė vienas nesutiko juo būti. Sutarė traukti burtus. Rado maždaug vienodus skirtingų spalvų akmenėlius, sudėjo į ožkos kailio maišelį, ir kiekvienas, įkišęs ranką, turėjo išsitraukti savo likimą.

Baltas akmuo ženklino rytus, rusvasis – vakarus, margasis – pietus, žalsvasis – šiaurę. O juodasis, Nykščiui tekęs akmuo, reiškė kelionės pabaigą. Nykštys palinkėjo žygio draugams sėkmės: bent vienam surasti nežinia kur Nežinia Ką ir gauti atsakymus į visus žmonėms rūpimus klausimus. Kaip jiems išgyventi, kaip toliau tvarkytis?

Bet Nykštys nė nemanė tarsi koks nevykėlis grįžti pas savuosius. Reikėjo ką nors sugalvoti, kad netaptų visų paniekintas ir atstumtas to Nežinia Ko, esančio nežinia kur.

Jis ilgai bastėsi po kalnus valgiui aprinkdamas paukščių lizdus ir medžiodamas ožkų jauniklius. Paskui nusileido į slėnį, upėje gaudė žuvis arba saujomis sėmė užplūdusius skėrius. Juos buvo galima spraginti ir užgardinti saldžiu piktųjų bičių medumi.

Nykštys pajuto, kad ugnis ne tik sušildo, pagerina valgį, bet ir suteikia išminties. Tereikia ilgiau su meile ją kurstyti ir atidžiau įsižiūrėti į šokinėjančias liepsnas, į žėruojančias, paskui pelenais virstančias anglis. Maždaug toks esti ir žmogaus gyvenimas. Vakar Nykštys tebebuvo tarytum atidrėkęs į laužą įmestas pagalys, o dabar jau liepsnoja... Atėjo metas kam nors nušviesti kelią, sušildyti žvarbstančius, piktuosius ir įžūliuosius gal net skaudžiai nudeginti.

Sugrįžęs pas savuosius jis rado neseniai parkeliavusį Didįjį. Jis greičiausiai nebeištvėrė be savo mylimos moters ir visai tautai skelbė kalnuose regėjęs Ženklą – nežinia kur esančiojo Įnagį. Neįsivaizduojamo dydžio akmeninį falą. Apytikrę jo formą nulipdęs iš molio, Didysis parnešė parodyti saviškiams.

– Kai leidosi saulė, virš to didingo vyriško daikto užplaukė didžiulis nerimastingas debesys paauksuotais kraštais, pilnas ugninės jėgos ir drėgmės. Toji Debesų Motina su griausmais ir žaibais buvo čia pat apvaisinta ir, dienai dar neišaušus, pasipylė gyvybingas lietus, – aukštai iškėlęs molinį falą taip kalbėjo Didysis savo gentainiams. – Beregint sodriai sužaliavo kalnų šlaitai ir pievos, suklego upeliai, išsprogo medžiai, oras pakvipo žiedais.

Didysis įsakmiai reikalavo, kad tinkamai apipjaustytas falas nuo šiol ženklintų ir vienytų jo gentį, didintų jos vaisingumą, tvirtumą bei giminystę su Tuo, kuris yra Nežinia Kas ir iš tikrųjų gyvena tarp dangaus ir žemės.

Nykštys pajuto, jog jam bus nelengva patraukti į savo pusę tą gašlūną, jau sulaukusį žmonių pritarimo. Gal vertėtų prisidėti prie jo ir papildyti ugnies padiktuotus reikalavimus, kurie savaime Nykščio galvoje tikrai neatsirado? Svarbiausia – kitam nedaryti to, ko pats nenorėtum, kad tau būtų daroma. Toks įsakymas Falo garbintojų, rodos, neturėjo trikdyti.

Netrukus grįžo ir Bevardis, švytintis, laimingas, nuo patirto džiaugsmo beveik išprotėjęs. Jis nesiryžo aiškiau patvirtinti, kad nežinia kur sutiko Nežinia Ką. Būtybę, kuri valdo ir tvarko pasaulį. Bet jis, girdi, buvo įžengęs į stebuklingą jo sodą ir vieną naktį praleido po Medžiu, kurio viršūnė siekė patį dangų. Medyje dieną tarp lapų ilsisi mėnulis ir per naktį mirksėti pavargusios žvaigždės. Ant to Medžio šakų noksta visi žinomi bei nežinomi vaisiai, o nakčiai aplink jo kamieną sugula žolėdžiai ir mėsėdžiai žemės gyviai. Ožkos ir avys – šalia vilkų ir šakalų... Asilai, šernai ir stirnos – visai prie pat leopardų ir liūtų. To Medžio lapijoj klegėjo, burkavo bei švilpavo devynios galybės sulėkusių paukščių. Vieni garbino tekančią, kiti – nusileidžiančią saulę.

Bevardis iš karto nesupratęs, kas tuos gyvius vienija ir traukia ilsėtis po tuo palaimingu Medžiu. Ogi tai, kad nė vienas jų nesinešioja jokio turto. Tam, kad Bevardis galėtų čia ramiai ilsėtis, atskridus papūga nusegė jam nuo kaklo auksinę grandinę, o dvi iš Medžio nusileidusios beždžionės numaustė nuo pirštų brangius žiedus.

Tad ar bereikia aiškesnio įrodymo, kad žmogui nebūtina kaupti ir nešiotis jokio turto? Visi privalo rūpintis tik savo kasdieniu maistu, drabužiu ir jaunikliais. Jeigu žmonės trokšta būti laimingi, jiems nepatartina gvieštis ko nors daugiau, negu jiems reikia.

Toks Bevardžio mokymas ypač patiko beturčiams, tinginiams bei apsileidėliams, nelinkusiems galvoti apie savo rytdieną. Jie nesistengė statytis namų, gausinti galvijų bandos, juo labiau – kaldintis kardų ir kaustyti karinių vežimų.

Bevardį ir jo mokinius reikėjo kaip nors pašalinti. Bet paprotinio įstatymo „akis už akį, galva už galvą“ jam nebuvo galima pritaikyti. O čia dar Nykštys įsismagino skelbti naujus savo priesakus: nežudyk, nevok, melagingai neliudyk...

Taip jiems beieškant išeities, parsirado ketvirtas nežinia kur esančio Pasaulio Valdytojo ieškotojas – Smilius, labai karingai nusiteikęs. Jis pasakojo, kaip kartą pavargęs, išbadėjęs viename slėnyje išvydęs avių bandą. Nudobęs vieną avį, susikūręs laužą ir nusprendęs didesnę grobio dalį paaukoti tam Nežinia Kam, kurio jis ieško ir jaučia netoli jo esąs.

Atnašaudamas auką Smilius pastebėjęs, kad jo laužo dūmai nekyla aukštyn, kaip jis tikėjosi, bet rangosi, driekiasi tarp uolėtų kalnų ir tarpeklių. Smilius supratęs, jog jam rodomas kelias, kuriuo eidamas atras, ko ieško.

Dūmų juosta jį atvedusi prie aukšto skardžio, nuo kurio jis pamatęs turtingą žaliuojantį kraštą, per jį tekėjusi vandeninga upė, drėkinanti laukus bei sodus. Smilius, gulėdamas kniūbsčias ant uolos ir pavydėdamas to krašto gyventojams, išgirdęs balsą. Iš žemės gelmių, o gal iš paties dangaus:

– Ateikite čia ir nukariaukite tuos išpuikusius žmones, kurie mane užmiršo. Grįžk ir atvesk čia savuosius. Kai jie apnuogins savo kardus, aš būsiu su jumis!

Nykštys dar labiau sunerimo, neišmanydamas, kaip visa tai galėtų suderinti su jam padiktuotais įstatymais – nežudyk, nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum...

– Jeigu tas kitas nesutinka su tuo, kas pasakyta, jis yra mūsų ir mūsų Viešpaties priešas. Jis turi būti sunaikintas!

Taip jam aiškino tie, kurie pritarė Smiliui.

Ir čia vieniems besirengiant į žygį, kitiems tebesidžiaugiant visokiom smagybėm, kurias teikė pakenčiamas jų būvis, sugrįžo visų jau pamirštas Mažasis. Išvargęs, išalkęs, sunykęs, bet vis dėlto parvilkęs kojas ne tuščiom. Jis pirmiausia paprašė vandens ir suvalgė datulę, žinodamas, kad sotesnis valgis jį gali pribaigti. Atsigavęs prašneko:

– Apkeliavau didesnę pasaulio dalį. Pėsčias, laivais, kupranugariais... Sutikau daug išmintingų žmonių. Daugelis jų taip pat ieškojo To, kuris nežinia kur, bet nesurado.

– O tu – ar suradai?

– Suradau. Be reikalo mes šitiek vargom ir gaišom taip toli jo ieškodami. Tas Nežinia Kas slepiasi štai čia... – Mažasis parodė sau į krūtinę, maždaug ten, kur plaka žmogaus širdis. – Jis kaip tas datulės kauliukas – mumyse.

To ir užteko, kad pasipiktinę gentainiai, netoli tenusivedę, užmuštų jį akmenimis.

Pradžia jau buvo padaryta. Kitus klaidatikius sudoroti buvo lengviau. Ypač anuos Bevardžio pasekėjus, išsižadėjusius turto ir žmogiško troškimo ko nors iš kitų pasigrobti.

Nuosaikiajam Nykščiui vis dėlto pavyko šiaip taip įsiskiepyti tarp karingojo Smiliaus ir Didžiojo, kuris garbino Falą. Jo išpažinėjams buvo nesunku įrodyti, kad ir kitų genčių moterys, paverstos vergėm, galės tenkinti pačius įvairiausius vyrų geidulius.

Taip atsirado nūnai prieštaringai suvokiama trijų pirštų kombinacija – špyga, kadaise pripažintas trejybės simbolis, reiškęs vienybę, galybę ir teisybę, vėliau – Dievą, karalių ir garbę, dar vėliau – laisvę, lygybę, brolybę arba partiją, liaudį ir armiją.

O gal vienaip ar kitaip suprantamą špygą mums yra atkišęs tas Nežinia Kas, nežinia kur esantis ir nežinia ką apie mus, neišmanėlius, galvojantis. Gal jis mums nori pasakyti – ieškokite toliau? Galbūt teisus buvo tasai Mažasis, kurį anuomet didesnieji akmenimis užmušė?

 
 
 
Fistulė
 

Šiuose namuose svečias nebuvėlis prie stalo išgirsdavo savotišką minklę:

– Nei šuva, nei veršis; nei vyras, nei moteris – kas?

Žinoma, niekas neatspėdavo. Ir tada viena iš dviejų moterų piktdžiugiškai paskelbdavo:

– Bibliotekininkas!

Taigi čia pat sėdintis ir leidžiantis iš savęs šaipytis Liudvikas Daunys. Šiaip žmogus kaip žmogus: vidutinio ūgio, vidutinio amžiaus, praplikęs ir nešiojantis akinius. Vedęs, turintis valdingą uošvę bei šiuolaikišką sūnų.

Liudviko uošvė, pradinių klasių mokytoja, sugebėdavo užrikti taip, kad net paveikslai nuo sienų nukraičiodavo.

– Aš tau buvau davusi užduotį!.. – tokiais žodžiais prasidėdavo jos priekaištai žentui.

Daunienė daug metų dainavo chore ir vis dar ieškojo kaltų, kad ji netapo soliste.

– Tu man buvai žadėjęs!.. – toks buvo Liudvikui skirtas jos balsingas refrenas. – Pamiršai! Tu buvai man žadėjęs...

Sūnus buvo diskžokėjas. Jam tėvas, mama ir senelė – žąsinai ir asilai. Trukdė kaifuoti nuo muzikos, dulkinti mergas, rūkyti žolę... Ta prasme, gyventi čia ir dabar.

– Varyk iš čia ir atsiknisk! – užbliaudavo jis, neleisdamas tėvui nė prasižioti.

Jei šis ir būtų ką nors jam aiškinęs, apkurtęs diskžokėjas vis tiek jo nebūtų išgirdęs.

Daunio organizmas kaip įmanydamas gynėsi nuo tų decibelų. Beveik nustojo augusi barzda, bet vos ne aklinai prižėlusios ausys stengėsi gelbėti jo klausą. Kuo platesnė darėsi jo plikė, tuo vešliau, saugodami akis, krūmijosi antakiai, kad Liudviko žvilgsnis ne taip dažnai užkliūtų už tų nebepataisomų gyvenimo nelygumų.

Keitėsi ir bibliotekininko būdas. Liepsningas, knyginis idealizmas, sakytum, apsitraukė ruplėta žieve, bet viršūnė dar tebežaliavo, nors Daunio krūtinėj jau senokai tvenkėsi skausmas. Kasdien vis aštrėjo, lyg ten, palei širdį, būtų kas gręžęs nemažą skylę ar kalęs surūdijusią vinį.

Vieną ankstyvą pavasario rytą grįžtančio diskžokėjaus prie durų sulaukė ilgai čia tykojus mergina su kūdikiu ant rankų. Ji kvėkštaudama stengėsi žūtbūt įsibrauti į vidų, bet Daunio sūnus rėkalojo, kad jos nepažįsta. Be to, jis parsivedė kitą, kuri taip pat spygavo gindama savo teises į meilę. Kilo įspūdingas triukšmas. Daunio uošvė šaukėsi policijos, Daunienė ėmė tuskinti migdomųjų išgėrusį Liudviką, nes jis čia ir buvo pats kalčiausias.

Prieš pabusdamas Daunys dar spėjo susapnuoti, kad jo bendradarbės bibliotekoje sveikina jį gimtadienio proga ir kaip įmanydamos gieda „Ilgiausių metų“. Ta sapno giesmė bei tikrovės riksmai ėmė vytis, suktis kaip grąžtas, įvėlė jo šventinį kaklaraištį ir įsiskverbė giliai į krūtinę. Skausmingai sudejavęs, Daunys pašoko ir griebėsi už širdies, o ten iš tiesų buvo atsivėrusi kraujuojanti žaizda.

Jis galutinai atgavo sąmonę tik atsidūręs ligoninėj, reanimacinėj palatoj. Dar neatmerkęs akių išgirdo, kaip gydytojai spėliojo, kokios kilmės galėtų būti jo žaizda: durtinė, šautinė ar kokia psichosomatinė stigma.

– Stigma... – silpnu balsu patvirtino Daunys. – Akustinė bei moralinė trauma.

Dalis jo įkvėpto oro burbuliuodama veržėsi pro atsivėrusią krūtinėj fistulę. Laimė, širdis liko apysveikė. Kiti gyvybiniai organai – pagydomi.

– Jūs tos skylės aklinai neužkiškit, – sakė Liudvikas gydytojams. – Jaučiu, kad man dabar bus lengviau.

Daunys po keliolikos dienų pademonstravo jiems, jog ta fistule gali net pašvilpauti. Vyriausiasis chirurgas atpažino melodiją: „Kai noriu – verkiu, kai noriu – dainuoju.“ Žila Liudviko slaugė, kadaise gynusi Bokštą, apsiverkė ir pasakė, jog tai galėtų būti naujas laisvos Lietuvos himnas.

Daunys jau mokėsi šį tą linksmiau pašvilpauti. Dabar jis galėjo rinktis: arba garsiau kalbėti, arba muzikuoti.

Palatoje dar gulėjo ir po autoavarijos gydėsi apakęs vairuotojas, Žlibinas. Kartą jis jau norėjo ant marlės tvarsčio pasikarti. Kad vėl nesugalvotų kokios kvailystės, Daunys jam prie ausies pašvilpavo, paskui, pirštu užspaudęs fistulę, apakusiam Žlibinui priminė, kad jis dar turi galvą, liežuvį, gražų balsą, nors ir sulaužytas, bet jau sveikstančias rankas bei kojas. Ir tikriausiai dar ką nors tarp kojų...

Veikiai paaiškėjo, kad viena Žlibino akis vis dėlto dar sugeba atskirti bulvę nuo žlėgtainio ir seselę nuo daktaro.

Taip jau lėmė likimas, jog Daunys, gydantis savo fistulę, tapo Žlibino mokytoju. Pasiklausyti Liudviko fleitos ir tylių, bet išmintingų jo postringavimų susirinkdavo medikų būriai ir vis daugiau pavaikščiojančių pacientų. Daunys, prasisegęs pižamą, pašvilpaudavo jiems tarytum strazdas ir siūlydavo tylesnį, ramesnį, sveikesnį gyvenimo būdą.

– Rėkiantis, triukšmaujantis žmogus nebegirdi nei Dievo, nei sąžinės, nei vidinio balso, – pamokslavo jis, vatos tamponu užsikimšęs fistulę. – Pamėginkit – įsitikinsit patys. Juk tai taip paprasta, lengvai pasiekiama!..

Gandas apie Liudviko fistulę jau buvo pasiekęs sanatoriją, kur jis su Žlibinu nuvažiavo tęsti gydymo. Čia didelėj salėj per tyliai ištartus Daunio žodžius galingu bosu pakartodavo pusaklis Žlibinas, pavadintas Apaštalu Petru.

Taip nejučiom ir netikėtai atėjo Liudviko „žvaigždžių valanda“. Žurnalistai vargais negalais įkalbėjo Daunį dalyvauti televizijos laidoj. Tačiau švilpavimo fistule jis nesutiko demonstruoti – tada būtų reikėję nusivilkti švarką, prasisegti marškinius, apnuoginti krūtinę... Ne, tokio striptizo jis nepageidavo. Tegul jie padaro įrašą, o paskui, jeigu jie taip nori, Daunys galės truputį pakalbėti.

Bet visa tai, ką jis mintyse prieš laidą buvo sudėliojęs, staiga išbluko, išsitrynė ir tiesioginėj televizijos laidoj Liudvikas prisiminė tik vieną – pagrindinį – savo teiginį:

– Kai labai garsiai būgnija, galima šokti, galima žygiuoti, bet nebeįmanoma paklausti: kurgi mes žygiuojam? – Paskui patylėjęs pridūrė: – Tai va... O dabar jums patarčiau išjungti televizorių.

Daunys nenorėjo grįžti į savo triukšmingus namus ir džiaugėsi, kad nei žmona, nei sūnus jo nelanko. Čia atsirado laisva bibliotekininko vieta, bet vis dėlto reikėjo šį bei tą iš namų atsivežti: drabužių, knygų ir gal net katiną Filą, taip pat kaip ir jis nemėgstantį triukšmo.

Vidinis balsas Liudvikui patarė pirmiau pasiųsti ten savo „apaštalą“. Tegul Žlibinas įteikia jo namiškiams laišką ir savais žodžiais paaiškina, kad medikai yra įspėję Daunį saugotis bet kokio riksmo, balsingų priekaištų bei roko muzikos.

Bet kai tik Žlibinas jiems visa tai išdėstė, Liudviko uošvė gerklę paleido:

– Aš seniai jam sakiau, tam žiopliui idiotui! Buvau jam davusi užduotį!..

Daunienės balsas buvo dar galingesnis:

– Tas ožys man buvo žadėjęs!.. Aš jam talentą savo paaukojau!.. Užsikoriau tokį negabybę!..

Sūnus diskžokėjas taip pat sugebėjo trigrašį įkišti:

– Varyk iš čia, ta prasme, kol negavai... Ir pasakyk tam žąsinui...

Bet Žlibinas buvo ne iš tų minkštimų, kuriuos riksmas galėtų tarsi durtuvu perverti. Reikalui esant, Petras sugebėdavo ir prieš devynis lengvai atsiloti. Vidinis balsas jam suskubo patarti: „Petreli, drožk! Už save ir už savo mokytoją.“

– Ša, jedritvaišikumat! Nevėkšlos, lietuviškai šnekant!..

Kai Daunio namiškiai akis balindami dar mėgino skeryčiotis, Žlibinas giliai įkvėpė lyg panirdamas į vandenį ir iš visų plaučių suriko – maždaug kaip tas pasaulio čempionas, sviesdamas diską:

– Tylos!!!

Nuo senų senovės lietuviai sakydavo, kad tyla – gera byla. Bet, matyt, ne visada. Jeigu Žlibinas būtų tylėjęs, aukštaitiškai sakant, kaip kiaula unt ausų mežama, jis nieko nebūtų laimėjęs. Dabar tas trumpas drūtas tylos reikalavimas sprogo kaip retas kamuolinis žaibas ir visi, kurie ten buvo, prisiplojo prie sienų, nelyginant rėksmingi plakatai, žadantys naujų žvaigždžių koncertą.

Vėliau jie, žinoma, atsiklijavo, bet, atidžiau pažiūrėjus, liko šiek tiek plokšti ir kvailai kampuoti, tarsi reklamuojantys supermodernius žmonių pavidalus.

O Liudvikas Daunys vis dar tebešvilpauja. Visai kaip strazdas. Bet argi dabar kas nors klausosi strazdo giesmės? Ar dar sugeba tą paukštį atskirti nuo varnos?

 
 
Gailiai
 

Dar nesenais laikais dauguma žmonių gyveno kaimuose arba miesteliuose. Prie jų glaudėsi girios, pilnos uogų, grybų, žvėrių bei paukščių. Tie miškai, rodos, niekam nepriklausė ir dar nebuvo vadinami rezervatais.

Vienas toks nekvailas bernas, vardu Vaidotas, pasidarbavęs tiesiant geležinkelį, nusipirko dviratį ir baigiantis vasarai važiuodavo į jam vienam težinomas vietas riešutauti. Kai koks pažįstamas smalsaudamas paklausdavo, tai kur dabar taip spendi, Vaidotas atsakydavo:

– Kaip matai, važiuoju nosies tiesumu.

Po vienų muštynių su geležinkelio darbininkais jo nosis buvo pasidariusi kreiva, bet šiaip Vaidotas buvo gražiai nuaugęs, tvirtas, mėgstąs pajuokauti. Kai eidavo kur pėsčias, užkalbintas sakydavo:

– Einu, kur velnias įsakė.

Vieną kartą ieškodamas lazdynų, kurių dar nespėjo nuriešutauti voverės ir kėkštai, Vaidotas pasijuto paklydęs. Apsisuko galva, pasidarė visai nebeaišku, kur jis paliko paslėptą dviratį. Ėmė klausytis – bene išgirs kur šunis lojant arba grybautojų, uogautojų balsus.

Velnio akį!.. Taip jis sakydavo, kai nesisekdavo. Juoda raudongalvė meleta sekė paklydėlį iš paskos ir vis kikeno, mekeno tartum sakydama, kad Vaidotas čia ilgam įkliuvo. Nuo apėmusio nerimo net burna išdžiūvo. Medžiai jam trukdė eiti nosies tiesumu, saulės pro debesis seniai jau nebematė, du riešutų maišeliai pasidarė lyg Dievo bausmė už per didelį godumą.

Štai pušimis ir kadagiais apaugus įkalnė – manė, užlips ir pamatys girios kraštą, bet už to kalno besanti stati pakalnė, už jos – dar didesnis gūbrys... Vaidotas ryžosi klaidžioti raguvom, kur kadaise tekėjo vanduo, mažesni upeliai sroveno į didesnius, o dar didesni jau pasiekdavo Nemuną.

Tačiau tos raguvos, daubos, apaugusios eglėm, paparčiais ir samanom, atvedė jį prie plačios pelkės. Galbūt prie to paties raisto su klastingais akivarais, kurie prarydavo neatsargų žvėrį ar žioplesnį žmogų.

Ir čia Vaidotas išgirdo tarsi gegutę ar ulbančią volungę, bet šitie paukščiai jau buvo išskridę. Kartais panašiai ūbauja kiškiai, naktimis – pelėdos. Bet ir šiems dabar būtų ne laikas. Vaidotas sustojo, įsiklausė: ūbavo žmogus! Tokiu jaunu, maloniu, nevilties nuliūdintu balsu.

Atsiliepdamas Vaidotas vyriškai, šiek tiek atsainiai užbliovė: ėhėėėj!.. Netrukus pamatė paklydusią uogautoją su dviem krepšiais raudonuojančių spanguolių. Ir pati – jauna, graži kaip sirpstanti uoga. Dabar jau ne tiek nusigandus, kiek susigėdus, kad nebežino kur eiti. Vaidotui vyriškumas neleido prisipažinti, kad ir jis toks pat paklydėlis kaip ir ji.

– Ak, tu gegula, iki šiol nematyta! – linksmai pasisveikino ir pasakęs savo vardą paklausė: – O pati kas tokia būsi? Iš kurios pusės, kokie vėjai čia tave atpūtė?

– Esu Vidmantė. Iš kurios pusės – pati nesusigaudau, – atsakė mergina.

– Susigaudysim kaip nors... Jeigu jau vienas kitą sugavom. Taip ir žinojau, kad anksčiau ar vėliau sutiksiu tokią – vaivorų akimis.

Per tą nebeilgą dienos trūkį apie paklydimą jie nekalbėjo. Jautė, jog jiems čia teks apsinakvoti. Išsirinko patrauklesnę vietą ir ėmė statyti eglišakių palapinę, kloti minkštų samanų patalą. Net ugnies sutarė nekurti, kad pašalinė akis jų čia kartu nepamatytų.

Rytą, kai atsikėlė, Vidmantė Vaidotui tarė:

– Tu, kaip matau, buvai pasiklydęs manęs ieškodamas, o aš – apkvaitusi nuo gailių. Einam – aš tau parodysiu, kur jie.

– Tave vėl traukia į tą pelkę...

– Ten rasim vandens, nusiprausim.

Žargstydami per viržynus, viksvynus, minkštų samanų kepalus jiedu priėjo vaivoryną, kai kur vaivorus vadina girtuoklėm, nors „girtos“ ne uogos, o šalia augantys gailiai. Tie siauralapiai žiemą vasarą žaliuojantys krūmeliai skleidžia savitą svaiginantį kvapą. Su juo greitai apsipranti, uogaudamas užsimiršti ir raiste pasijunti kaip namie. Gal net geriau negu namie.

Čia jiedu galutinai susitaikė su mintim, kad yra pasiklydę, ir patraukė miškais „nosies tiesumu“ arba ten, „kur velnias įsakė“. Vidmantė ir Vaidotas vis ėjo, keliavo, klampojo šlapi ligi kelių, ropštėsi į kalnus, kartu ilsėjosi, beveik apsipratę su tuo, kad tikrojo kelio taip ir nesurado.

Jie dirbo visokius darbus: kirto ir sodino medžius, kasė griovius, statė namus. Nors jaunystės laikų gailių kvapas jau buvo seniai išgaravęs, jiems atrodė, kad net jų vaikų mokytojai, daktarai, gal ir inžinieriai, projektuojantys kelius ir tiltus, abejoja, ar jų pasirinktas kelias yra teisingas.

Vienas be laiko susenęs ir apžlibęs Darbų vykdytojas atvėrė Vaidotui ir Vidmantei akis: gal devyni iš dešimties yra savotiški paklydėliai. Jie seniai nebesitiki sugrįžti ten, iš kur atėjo. Yra apsimetėlių, kurie sakosi žiną, kas, iš kur, kam ir dėl ko... Vieni apgaudinėja save, kiti pelnosi iš to naudos.

– Tai gal ir neverta mums ieškoti tokio, kuris tikrai neklysta? – kaip visada Vidmantė būdavo smalsesnė.

– Verta, – atsakė Vykdytojas. – Bet geriau dėtis prie tų, kurie ieško, ir privengti tų, kurie sako – radau.

– Tai velniams mums tas ieškojimas? – būdavo linkęs nekantrauti Vaidotas. – Ar yra bent vienas, kuris žino tiesų kelią į Tiesą?

– Į mane nežiūrėk, – atsiliepė Vykdytojas. – Išgėręs ir aš jo tebeieškau.

Kažkaip netyčia paaiškėjo, jog tasai pražilęs, šilto ir šalto regėjęs žmogus dar nieko nežino apie gailius. Neįsivaizduoja ir netiki, kad jų kvapas galėtų taip apsvaiginti. Tad jie trise patraukė į Vidmantei pažįstamą raistą.

Spanguolės dar tebesirpo, uogautojų nebuvo, todėl atsargiai žengdamas per samanas galėjai išvysti nematytų paukščių, žalčių, besišildančių saulėj, galėjai rasti užsilikusių vaivorų, kurių mėlynumas, kaip ir šalia augančių gailių aromatas, buvo nė su kuo nepalyginamas.

Darbų vykdytojas, gailių apsvaigintas, čia pasijuto kaip Dievas, įvykdęs visus užplanuotus savo darbus.

– Dabar jau galit manęs klausti, ko tik norit! – atsisėdęs ant aukštesnio kupsto, tarė jis. – Atsakysiu, ką žinau ir ko iki šiol nežinojau.

– Tai kad mes nebeišmanome, ko klausti, – skėsčiojo rankomis Vaidotas. – Dar kiek paeikim – kai po kojom pradės linguoti žemė, tada tikrai paklausim, ar velnias mus čia atnešė.

– Gerai, – sutiko Vykdytojas. – Bet kol dar esame čia, aš jūsų paklausiu. Jeigu aš būčiau Dievas, sukūręs visa, ką čia matot ir ko dar nematot... Ko aš dar galėčiau pasigesti? Kad ir sėdėdamas va ant šito kupsto...

– Tai gal bobų, kurios čia ateina uogauti... – nenorėdamas atrodyti kvailas, Vaidotas kartais vaidindavo juokdarį.

– Ne... Kad būtų aiškiau, kalbėkimės rimčiau, – paragino Vykdytojas. – Vaizduokis, kad tu esi tas Visagalis Dievas... Ko tau dar trūktų iki laimės?

– Kad ir kas aš būčiau... Vienas pats... Kokia čia laimė?.. Prasigerčiau.

– Aha! – apsidžiaugė Vykdytojas. – Viešpačiui Dievui reikia kompanijos.

– Tai gal dėl to jis ir sukūrė mus pagal savo paveikslą? – Vidmantė jau priartėjo prie tiesos, kurios ieškojo Vykdytojas.

– Gal ir taip, – beveik sutiko jis, – bet ar mes išdrįstume sakyti, kad esame jam gera kompanija?

– Velnio akį!.. – savaip išreiškė savo nuomonę Vaidotas. – Tačiau kito tokio kaip jis net pats Dievas negali sukurti.

– Negali. Bet gal jis nori, kad subrendęs žmogus šiek tiek priartėtų prie savo Tėvo? Laukia nesulaukia, kada čia tie patraidos, rėksniai ir kvaišgalviai susitupės... Argi neliūdna, argi nepikta, kad tas tavo „paveikslas“ turi tiek daug velnio, tavo šlykštaus kaimyno, bruožų?..

– Gal jau kelkimės, judėkime, – paragino Vidmantė, – tai dar įsmuksime į kokią properšą...

Vyrai paklausė. Ėmė dairytis kelio atgal. Vaidotas siūlė žiūrėti, kur aukštesni kupstai, kur daugiau karklų ir berželių. Bet jie apsigavo. Tarp tų kupstų tyvuliavo vanduo. Visi trys ėmė dairytis, kur skrenda vaivorų prisilesę kėkštai: jie turėtų žinoti trumpiausią kelią per girią.

– Bijau, kad mes turėsim čia nakvoti, – šį kartą, kad jie pasiklydo, pirmas pripažino Vaidotas.

– Gailiai... – nebe taip žvaliai tarė Vykdytojas. – Iki šiol spėliojau, kam jiems toks aštrus kvapas. Juk ne bitėms, ne vabzdžiams vilioti. Ir sugalvojo! Įsitaisė mat šalia vaivorų!..

– Iš tikrųjų – kodėl?

– Ogi todėl, kad mes, prisiuogavę ir gerokai apkvaitę, neberastume tiesaus kelio atgal. Va dabar klaidžiosim ir išnešiosime jų sėklas.

– Tai išeina, kad jie už mus gudresni, gyvatiniai! – stebėjosi Vaidotas. – Vis dėlto linksmiau, kai pasijunti esąs kam nors reikalingas.

Paklydėliai klampojo turėdami vilties, kad jiems kelią parodys tarp debesų besileidžianti saulė.

 
 
 
Tremtiniai
 

Jau, rodos, visi, kas tik norėjo, netingėjo, mieste bei kaime turėjo elektrą, radijo imtuvą, televizorių, o du užsispyrę vienišiai – Pyragius ir Alaušas – vis dar gyveno kaip laukiniai. Senose lūšnose, be jokių patogumų. Anksčiau prie pensijos dar prisidurdavo grybaudami ir pakelėse pardavinėdami vantas. Vėliau, žinoma, abu suseno, aptingo, bet į jokius „ubagynus“, „durnynus“ keltis nenorėjo.

Pyragius, nesiskutęs, išdžiūvęs kaip stagaras, nebeprisiminė, kada ir kaip šiame krašte atsirado. Sakė, anksčiau sėdėjęs, Šiaurėj kentęs šaltį, badavęs – iki šiol dar neatšilęs ir neatsigavęs.

Alaušas, žmonių pavaišintas ir paklaustas, kodėl jam barzda neželia, prisipažino, kad jis pats gerai nenutuokia, ar jis labiau vyras, ar panašesnis į moterį.

– Man kaip kada užeina... – neva paaiškino žmonėms, nors niekam aiškiau nuo to nepasidarė.

Net jo balsas bešnekant mainėsi: atsikosėjęs pradeda drūtai kaip vyras, o baigia jau kvėkštaudamas, nelyginant višta, užspringus žuvies kaulu.

To krašto žmonėms kažkuri partija paskyrė apsukrų valdžios vyrą, kuris pats iš savęs nupirko ir visuomenės vardu padovanojo tiems užsispyrėliams kad ir nenaują, bet gana prašmatnų vagonėlį, jame buvo du atskiri įėjimai, elektra, dujos ir vanduo. (Visi laikraščiai apie tai rašė, visos televizijos tą viršininką rodė.)

Čia jau, nori nenori, tokią dovaną teko priimti, Alaušui ir Pyragiui derėjo ne tik susipažinti, bet ir, kaip sakydavo žmonės, „sumesti skudurus į krūvą“.

Kai maždaug taip ir atsitiko, kai atsirišo ir vieno, ir antro liežuvis, paaiškėjo, jog Pyragius yra pats tikriausias kipšas. Velnias, nelabasis – kaip pavadinsi, tokio jau vis tiek nepagadinsi. Tik per savo kvailą neišmanymą jis buvo priverstas valkioti tą šėtoniškai įkyrų žmogišką kryžių.

Alaušas prisipažino, kad ir jis yra maždaug tokio pat likimo tremtinys, apsunkintas kūnu bei pažemintas dvasia. Anksčiau jis buvo angelas. Ir ne šiaip koks angelas sargas, o tų sargų dekanas! Darbštus, uolus Dangaus tarnautojas, bet šito ten, aukštai, kai kam pasirodė per maža...

– Tai gal tas vagonėlis – savotiškas ženklas, kad mūsų tremtis jau eina į pabaigą? – vylėsi Pyragius, siūlydamas Alaušui dar šiek tiek išgerti.

– Taip, toks vagonėlis tikrai – ne kožnam pabažnam... – pritarė Alaušas. – Tik dar neaišku, kokia žinyba jį mums atsiuntė.

– Aš taip spėju, kad mano! – vien ta šypsena neskustoj barzdoj ir vos keli pageltę dantys aiškiausiai rodė, jog Pyragius – gryniausia velnio išpera.

Jis dar prasisegė marškinius, apnuogino juodais gaurais apžėlusią krūtinę ir parodė tatuiruotes. Kraipėsi, vaipėsi ir pirštu vedžiodamas pasakojo, kokie piešiniai – žvaigždės, širdys, kaukolės, peiliai, erelio nagai, kūjai ir pjautuvai – ženklina jo buvusius nuopelnus. Tūkstančius nugalabytų, gausybę prasigėrusių, pasikorusių, sudegusių, nuskendusių ir dar negimusių nužudytų vaikų! Kiek prievartautojų, plėšikų, prostitučių! Advokatų, teisėjų, ministrų bei seimūnų!..

– Tai, velniai tave griebtų, už ką tave pažemino? – kvėkštelėjo nustebintas Alaušas.

– Už prarastą saiką ir budrumą, – prisipažino Pyragius. – Kai mes, velniai, išlindome kaip yla iš maišo, kai kas pradėjo manyti, jog tame maiše dar kas nors turėtų būti.

– Dievas? Angelai? Mano žinyba?

– Matai, koks tu protingas!.. – nusijuokė Pyragius. – Žmonės pradėjo įtarti, kad kažkur esi ir tu. Nors tavo veiklos kažkaip nepastebėjau.

– Buvai per daug įnikęs į savo darbą, – paaiškino Alaušas. – Aš irgi, žinok, nubaustas beveik už tą patį. Už savo darbštumą iki nuobodumo. Už saiko ir už realybės jausmo praradimą.

– Oo!.. Nuobodulys, brolau, – slaptasis mūsų ginklas! – gyrėsi Pyragius. – Net aš pats jo bijau. Tai tokia klaiki radiacija!.. Tu net neįsivaizduoji.

– Įsivaizduoju. Aš ir pats esu ja apšvitintas.

– Buvai!.. – drąsino jį Pyragius. – Dabar tu – su manim, ir aš tau nuobodžiauti neleisiu.

– Ak, šitaip, vadinasi... Egzaminas man... – atsikvošėjo Alaušas. – Mes dar pažiūrėsim, katras katrą...

– Gerai, – sutiko Pyragius. – Tik atsimink – puikybė nėra tavo ginklas.

– Nesijaudink, aš sugebu ir nusižeminti, – nuolankiai, bet sykiu ir grėsmingai atsakė Alaušas. – Tu esi mano priešas ir aš privalau tave mylėti. Atleisk, jeigu pasakiau ką nors ne taip.

Praėjus kelioms dienoms, Alaušas atsiprašė Pyragiaus, kad, linkėdamas jam labos nakties, mintyse pridūrė: „Kad tu beknarkdamas paspringtum savo liežuviu!“

– Geras linkėjimas, – pagyrė Pyragius, – bet mano veiksmingesnis. Kai aną dieną tu man ant tako pakakojai, aš palinkėjau, kad tu tą mėšlą pats ir išmaknotum.

– Aš išmaknojau, taip. Bet kojas, žinok, nusivaliau į tavo kilimėlį. Mea culpa, brolau...

Alaušas net atsiklaupė ir atgailaudamas paglostė Pyragiaus šlepetę.

– Dovanoju, dovanoju... – atsiliepė šis. – Tas kilimėlis seniai jau guli patiestas prie tavo durų.

– Niekšas!.. – supykęs Alaušas pašoko ir vėl atsiklaupė sakydamas: – Dar sykį atleisk. Pavartojau netinkamą žodį.

– Vartok, vartok. Nuo to man nei šilta, nei šalta.

Alaušas nemačiom apspjovė Pyragiaus šlepetę ir, patenkintas tokia šio buitinio konflikto baigtimi, atsistojo.

Rudenį pas juos atklydo veikiausiai grybautojų girioje paliktas šuva. Rudai gauruotas, kaltūnuotas, skujom apkibęs, alkanas ir pasiryžęs priimti bet kokią žmonių neapykantą. Pyragius davė jam Bubio vardą, Alaušas nieko geriau nesugalvojo, o šuo neprieštaravo. Ir vienam, ir kitam draugingai vizgino uodegą.

Pyragius, tą Bubį apkirpęs, iš jo vilnos nusivėlė sau įdėklus į žieminius batus, o Alaušas vis leisdavo šuniui lyžtelti ranką ar net bebarzdį savo skruostą ir jam sakydavo:

– Manyk, šuneli, kad tu per mane pačiam Viešpačiui Dievui rodai savo palankumą.

Bubis pritardamas taip uoliai uodega plakdavo linoleumu išklotas grindis, kad net visas vagonėlis dundėdavo. Ir kaip tokio protingo padaro gali nemylėti?

Bet Pyragiui šito buvo negana. Kartą jis sugnybė šuns uodegą skalbinių gnybtuku ir privertė Bubį vilkeliu suktis, vaduoti savo uodegos galą. Šuo, skaniai pajuokinęs nuobodžiaujančius vyrus, gavo sultingą kaulą iš šaltienos. Kitą kartą jis ir be gnybtuko susiprasdavo pakartoti tą patį žaidimą. Šeimininkų džiaugsmui ir Dievulio garbei, kaip manė Alaušas.

Pavasarį pasitaikė graži, alyvom kvepianti dienelė. Pyragius išėjo meškerioti, o Alaušas, malkinėj meistravęs kryžių, atidėjo į šalį kirvį, nes prisiminė pamiršęs poterius ir nusprendė bent šimtą kartų kreiptis į Aukščiausiąjį sakydamas: „Viešpatie Dieve, padėk man įveikti tą Šėtono tarną ir sugrąžink man angelo sparnus.“

Kartojo tą maldą vis užlenkdamas pirštus, po kiekvienos dešimtinės pažvelgdamas į dangų ir smėlyje įbrėždamas brūkšnį. Jau buvo šeši ar septyni brūkšniai, kai atšuoliavo tas Bubis. Na ir pradėjo suktis, gauruota savo uodega nubraukdamas visus Alaušo brūkšnius ir sujaukdamas visas maldas. Įtūžęs Alaušas stvėrė tą Bubį už gaurų, patiesė jo uodegą ant trinkos ir, pačiupęs kirvį, čekšt nukirto.

Bubis suspigo ir šuniškai vaitodamas kelis kartus apsisuko ieškodamas dingusios uodegos, bet neteko pusiausvyros ir griuvinėdamas surado savo būdą. Įlindęs toliau skundėsi, inkštė, verkšleno, lyg nujausdamas, kad jau jau turi sugrįžti Pyragius.

Jis iš tikrųjų sugrįžo, pamatė krauju aptaškytą trinką, numestą kirvį, pastebėjo, ką Alaušas mėgina paslėpti sau už nugaros, ir ramiai, bet griežtai tarė:

– Dabar aš tau pačiam ją prisiūsiu.

Alaušas pajuto, kad šis nejuokauja: jis net nutraukė meškerės valą, kad turėtų kuo siūti. Kažką veblendamas Alaušas numetė uodegą ir užsidaręs vagonėlyje atsuko dujas. Nusprendė nuo to velnio gintis įkaitintais iešmais, ant kurių geresniais laikais abu vyrai kepdavo šašlykus.

Bet velniška prigimtis Pyragiui suteikė jėgų išlupti vagonėlio duris su visais vyriais ir vienu mostu nušluoti nuo ugnies iešmus. Jis parvertė Alaušą ant gulto ir kėsinosi nusmaukti kelnes, bet ir tas įmitęs senis taip lengvai nepasidavė – perplėšė pagalvę, iš jos pasipylė pūkai.

– Tai mano plunksnos! – perspėjo Alaušas nelabąjį. – Viešpats man grąžino sparnus!

Tik dar buvo neaišku, kas čia taip staiga pasmirdo.

– Tai mano smarvė! – didžiavosi Pyragius. – Įsitikinsi, kai pakliūsi į pragarą!..

Dabar jie raičiodamiesi grūmėsi ant grindų. Ne iš karto pajuto, kad iš lauko atbėgęs Bubis stūgauja norėdamas juos perskirti ir mėgina čia vienam, čia kitam lyžtelti skruostą.

– Štai kur tikrasis krikščionis! – sušuko Pyragius.

O gal ir ne jis. Gal vis dėlto Alaušas?

Dabar jau niekas to nesužinos. Tą pačią akimirką sprogo ore susikaupusios dujos ir visas vagonėlis paskendo liepsnose.

Po gaisro žmonės nebegalėjo atskirti, kuris iš sudegusių senių yra Pyragius, kuris – Alaušas. Sudegė ir šuo. Iš visų trijų tik Bubio sielą Viešpats nedvejodamas paėmė į dangų.

O kur anie du? To niekas nežino. Gal kur gyvena, jau kitais vardais pasivadinę? „Jūs juos pažinsit iš jų vaisių“, – taip pasakyta Šventajame Rašte.

 
 
 
Mediumas
 

Kai profesorius Vytautas Abraitis norėjo pasiskinti čiobrelių vakaro arbatai, staiga jam į dešinės rankos mažąjį pirštelį įgėlė bitė. Turbūt pataikė į kažkokį nervą ar kraujagyslę, nes pirštas greitai paraudo, sutino ir gerokai skaudėjo.

Sugrįžęs į vasarnamį, jis nei žmonai, nei dukrai nieko nepasakė. Nebuvo linkęs dėl tokių smulkmenų dejuoti. Tačiau įsiskaudėjęs pirštas jam neleido užmigti. Profesorius net mėgino jį įsikišti į burną. Kaip kūdikystėj...

Padrikos mintys sukilo kaip lauke vėjas, pradėjęs šlaminti kaštono lapus. Prie jų šlamėjimo nesiderino šalia gulinčios žmonos knarkimas. Abraitis padūsavęs tyliai atsikėlė ir nuėjęs atsigulė savo darbo kambary ant sofos.

Jo pirštas ir čia skausmingai tebetvinkčiojo, sudirginta širdis vis dar negalėjo nurimti. Kai profesorius norėdavo užmigti, kartais mintyse imdavo gvildenti kokį nors banalų klausimą. Šį kartą jis ėmė svarstyti, kas yra pirmesnis – bitė ar žmogus.

– Žmogus sugeba būti bičių parazitu, o bitė žmogui gali tik įgelti...

Nežinia iš kur atėjęs greitas ir aiškus atsakymas Abraičiui neatrodė pagrįstas, nes žmogus bitėms parūpina avilius, kartais net vežioja juos į liepynus, į rapsų laukus. Tai labiau panašu į simbiozę.

– Bitė – senesnis, tobulesnis padaras, – tarsi kokioj auditorijoj iš tolimo suolo atėjo kitas atsakymas. – Ji gimsta jau turėdama visas jai būtinas žinias ir paskirtį. Žmogus gi viso to tebeieško.

– Mes dar nesam „įsipaišę“ į gamtos harmoniją, – Abraitis tartum išgirdo ir trečią nuomonę. – Gamta, netekusi vabzdžių, iš karto pajustų didžiulę spragą, tačiau be žmonijos... O Saule Žeme, kokia ji pasijustų laiminga!

– Palauk, palauk... Kur aš esu? – stebėjosi profesorius. – Su kuo aš čia kalbu?

Susijaudinęs nuspyrė antklodę ir atsisėdo prie stalo, pasiryžęs šį tą užsirašyti. Tačiau nematoma auditorija tartum išgąsdinta nutilo.

– Aš norėčiau dar kai ką išsiaiškinti, – tartum pats sau tarė Abraitis. – Man seniai rūpi paklausti.

Jis, galima sakyti, nepajuto, kaip jo paties ranka parašė: „Klausk.“

Abraitis buvo girdėjęs ir skaitęs apie spiritizmą, apie slankiojančias lėkšteles, kurios duoda atsakymus, ir apie dar nuostabesnį komunikacijos būdą, kai pati ranka tampa nežinia kieno instrumentu ir ima visai nevalingai rašyti. Ir tas žodis „klausk“ atrodė paraitytas visai ne jo ranka.

„Kas tu esi?“ – jausdamas, kad jam vis kliudo tas įgeltas pirštelis, žemiau parašė jis. Bet Abraitis net nepajuto, kaip pats parašė atsakymą:

„Aš esu tu, o tu esi aš.“

„Tikriausiai – mano pasąmonė?“ – raštu pasitikslino Abraitis.

„Gali manyti ir taip. Gal bus paprasčiau.“ Toks buvo atsakymas, parašytas tikrai ne profesoriaus ranka.

Prieš užduodamas rimtesnį klausimą, Abraitis dar pasulpėjo tą mažąjį pirštelį, paskui nušluostė pižama, kad nesudrėkintų popieriaus, ir parašė:

„Žmogus – gal ir svetimkūnis gamtoj, bet kam reikalingi visokie virusai, mikrobai, ligų sukėlėjai?“

„Jie mums primena, jog egzistuoja ir tai, kas plika akim nematoma.“

Šį kartą Abraičiui pasirodė, kad jis nugirdo, kaip jo respondentas sukikeno. Bet Vytas dabar juokauti nenorėjo.

„Ar žmogus – išskirtinė, mąstanti būtybė, – skubiai rašė ilgesnį klausimą, – dar privalo paklusti gamtos dėsniams? Ar mūsų humanizmas jiems neprieštarauja?“

„Prieštarauja visi, kaip kas išmano. Iki tam tikro laiko...“

„O kas visa tai tvarko? Pasaulio Kūrėjas?“

„Kai pažinsim visatą, viskas paaiškės. Jeigu dar spėsim...“

Ir vėl tie patys daugtaškiai, kurių profesorius iš principo nemėgo.

„O tau tikrai jau aišku?“ – ironizuodamas paklausė.

„Aiškiau negu tau.“

„Tu jau esi matęs Dievą?“

„Aš ir dabar jį matau. Šiek tiek pažįstu.“

„Tai kas ką sukūrė pagal savo paveikslą – Dievas žmogų ar žmogus Dievą?“

„Žmogus tam tikru atžvilgiu taip pat yra Dievas.“

„Bet jame užtenka vietos ir velniui?“ – Abraitis apskritai nemėgo ir nesugebėjo labai greitai rašyti, tačiau dabar nematomas respondentas veikiausiai skaitė jo mintis, bet ne parašytus žodžius.

„Taip, žmogus kur kas erdvesnis už tavo vasarnamį.“

Abraitis vėl tarsi išgirdo savo pašnekovo juoką.

„Tai gal ir dabar aš bendrauju su velniu?“ – tiesmukai paklausė jis.

„Atsiliepk – tave šaukia žmona.“

Lyg ir per greit išaušo rytas, žmona iš tiesų šaukė:

– Vytai! Vytai! Pusryčiai ant stalo.

– Valgykit! Valgykit šį kartą be manęs, – atsiliepė profesorius ir paskubom užrašė mandagesnį klausimą:

„Aš turbūt bendrauju su mirusiuoju? Su kažkieno dvasia?“

„Tarp gyvųjų yra labiau numirusių negu aš“, – rašysena ir stilius parodė, kad Abraičio pašnekovas kažkuo nepatenkintas. Profesorius nusprendė būti taktiškesnis:

„Tos vargšės bitelės beprasmė žūtis – grynas atsitiktinumas ar kažkieno suplanuota būtinybė?“

„Ne kažkieno, o mano“, – atsakymas vėl atrodė nerimtas.

„Ar mes turime teisę bausdami žudyti žudikus?“

„Turime, jeigu nenorime, kad jie žudytų niekuo nenusikaltusius.“

Tokia pat buvo ir Abraičio nuomonė, bet jis vis dėlto kartais abejodavo.

„Bet argi žmogaus kaltė nėra tiek pat lemta, kaip ir tas bitės įgėlimas? Juk „be Dievo valios net plaukas nuo galvos...“

Jis nespėjo baigti klausimo – atėjo atsakymas:

„Plaukas gal ir nenukris, o galva su plaukais – dar ir kaip!“

„Juokauji?“

„Koks klausimas, toks ir atsakymas.“

Į kambarį įkišo galvą Abraičio duktė. Apsidairė ir šūktelėjo:

– Mama! Čia jo nėra. Jis kažkur išėjęs.

Abraitienė turbūt nepatikėjo. Ji taip pat įžengė į kambarį, priėjo prie lango, pamatė, kad jis uždarytas, ir gražiai suvaidino nustebusią:

– Iš tikrųjų nėra! Kad tik kas tokiam nebūtų atsitikę!..

„Kokiam tokiam?“ – mašinaliai raštu paklausė Abraitis ir tuoj gavo atsakymą:

„Mulkiui, kuris per daug filosofuoja.“

„Tada rimtai man atsakyk, kam reikia, kad žmogus visą gyvenimą kauptų žinias, o paskui kaip ir visi mulkiai numirtų?“

„Kūnas mirs, bet mąstymas išliks.“

Pašnekovo rašysena pasidarė skubota, nekantri ir nebeaiški, bet Abraitis dar daug ko norėjo paklausti. Bijojo, kad rimtai susirgs, gal net išprotės, jeigu praleis šitokią progą!

„O kas yra mąstymas? – skubėdamas parašė. – Sąmonės funkcija? Kas yra dvasia?“

„Dvasia – daugiau negu mąstymas.“

„O kas yra Dievas? Jeigu jis yra.“

„Pati aukščiausia materijos forma, kurios mes vis dar nesuvokiam.“

„O velnias?“ – grįžo prie ankstesnio savo klausimo Abraitis.

„Aš esu velnias, tu esi velnias ir tau dar negana?“

„Tu visą laiką juokavai ar tik dabar juokauji?“

„Sakiau: aš esu tu, o tu esi aš...“

Profesoriaus sąmonė tarsi aptemo. Jis atsipeikėjo ant savo sofos, nesuprasdamas, ar ilgokai miegojo ir sapnavo, ar atvirkščiai – tariamai pabudęs sugrįžo į sapną, vadinamą gyvenimu. Bitės įgeltas pirštelis nebeskaudėjo. Atsikėlęs Abraitis pavartė ant stalo kelis prikargliotus sunkiai įskaitomus rankraščio lapus ir prisiminė, jog naktį net nebuvo uždegęs šviesos.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)