tekstai.lt

Zita Mažeikaitė. Poezija

 

Zita Mazeikaite
Zita Mazeikaite
 
 
*
 

Turėjau tris brolius

ir du angelus.

Sykiu žaisdavom slėpynių.

Angelų jie nematė,

nors tie stovėdavo man už nugaros –

baltagalviai, šviesiaodžiai,

žydrom akim.

Sparnai jiems dar buvo neprasikalę,

todėl ir vaikščiojo žeme.

 

Dalijaus su jais ką turėjau,

per petį atkišdavau blynų, duonos žiauberę.

Vyšnių sakų nemėgo –

nuo jų sulipdavo lūpos,

ir šiaip jie buvo nekalbūs,

bet mėgo klausytis,

kartais paniūniuodavo,

kai su mama dainuodavom

pešdamos žąsį.
 

Paskui ir jie ėmė augti,

keistai ištįso,

negrabiai mosavo sparnais,

pasidarė perregimi.

Kažkur juos pamečiau

persikėlus į miestą,

teisybę pasakius –
tiesiog pamiršau.
 
Brolių jau neturiu.
 
Rūke

prisimerkus bandau įžiūrėt

savo angelus.
 
 
*
 
Upė
atiteka nuo kalvų

tingiai vingiuodama, išplitusi,

blizganti kaip sidabras.

 

Rūsčios debesų properšos

šykščiai gelzganai saulei.

 
Apskritoj bažnyčioj
su geltonom kolonom

purpuru šviečia skarelių rožės.

Šilta, gaudžia vargonai,

giesmė nedarni, trūkinėjanti.

 

Vėjas šventoriuj drasko lapus.

 

Stoviu sutaršytais plaukais.

Nuo ledinių pirštų

švęsto vandens lašelis

papteli ant dažytų grindų.

 

Tavo virpčiojantis alsavimas

glosto smilkinį.
Esi per arti.

Neberandu maldai žodžių.

 
Kartą jau čia buvau
vėlų rudenį,

bet nebuvo tada nuodėmklausio.

 

Nuo to laiko stengiuosi

fotografuot akimis.
 
 
 
El Hiero
 
Nežinia dėl ko
ar už ką nutrenkti
iš aukštybių
į gelmę.
 
Tūno
nusidriekę virtine
po Atlantu
patamsy
ir šalty.
 
Bet visada
randasi atkaklių,

kurie veržias į šviesą

ir prasimuša

pro slegiančią sūrumą.

 
Kaip toji viršūnė,
kurią mes vadinam
El Hiero sala,
kadaise buvusi
Senojo pasaulio
pakraščiu.
 
 
*
 

Juodos kaip naktys negrės –

kaselių pynėjos –

sutūpusios ant akmenų

pina skystus europiečių plaukus,

puošia žibančiais karoliukais,

kerėdamos niūniuoja svingą

krūtiningais balsais.

 
Ryte vėjas
tuo pačiu ritmu

varinėja kaltūnų draikenas.

O afrikietiškai padabintos moterys

nebepakelia geliančių galvų.

 
 
*
 
Salos vanagėlis
jau visa valanda

tarsi pakabintas ore.

Kartais

tankiai paplaka sparnais

kaip vieversys,

pasklando, paskraidžioja

lyg vaikiškas lėktuvėlis,

vėl sustingsta ore,

fokusuoja tobulą savo optiką.

 
Ką jis ten regi,

toj saulės nusvilintoj dykroj,

tarp sutrupėjusios lavos,

pavienių kaktusų,
toj nykioj akmenynėj?
 
Kilnus

to alkano paukščio skrydis.

Daugiau nepaims
negu reikia.
 
 
*
 

Iš lėto ateina katė.

Ji nežiūri į tavo drabužį,

šukuoseną, paryškintas lūpas,

žiedą ant piršto, apyrankes, auskarus

ar akmenėlių karolius.

Gali būt net visai plika.

 

Jai nesvarbu tavo amžius,

profesija, titulai, turtas ir pažiūros.

Nesvarbu, ar tu graži,

geidžiama, ištekėjus ar išsiskyrus.

Jai pakanka tik tavo akių

tave perprasti.
 
 
*
 
Ant šlaito,
ties kadagiu –

ratas juosvų plunksnelių

baltais žirniukais.

Pilki pūkai kruvini.

 
Nesena tragedija,
viena iš daugelio

motinos Gamtos instaliacijų.

 
 
*
 
Miškas įkaitęs
kaip duonkepė,
kiemas išdegęs –

kaitra užgulus Dzūkiją.

 
Saulala motula,
volungėla žalioji –
lietaus, lietaus!
 
Trys kaimo našlės
apsitaisė baltai,
pasimeldė –
eis arti upės.

Plūgą traukia vyriausioji,

partizano našlė,

kitos dvi spaudžia rankenas,

jų vyrus sugraužė

naminė, sovietmetis,

o gal ir sąžinė.

Alma šaltiniuotas vanduo

per suskirdusias kojas.

 
Vidurnaktį

prikelia perkūnijos narnesys

ir stambūs lašai
į stogą...
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)