b_145_217_16777215_00_txt_images_stories_kiparisu.jpeg       Eugenijus Ignatavičius. KIPARISŲ TAMSA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 238 p.

       Eugenijus Ignatavičius jo amžininkams seniai pažįstamas ne tik kaip aukštaūgis aktorinio balso žemaitis, jau ir patys pirmieji šio autoriaus apsakymai ne vienam yra atmintin įstrigę. Lyg kokio pavasarinio potvynio nešama jo beletristikos kalba sunkiai suvaldomu srautu tekėjo iš puslapio į puslapį. Bene tik iš motinos paveldėjęs išskirtinį pastabumą, savo gausioje kūryboje jis lengvai tapė peizažą, žmogaus kūno ir dvasios apybraižas, žodžiais ryškiai nupiešdavo ne tik kokio nors atsitikimo vietą – pastabi autoriaus akis iš ganėtinai painių psichologinių užtvarų gebėdavo ištraukti tai, ką kokie nors jo herojai dėl vienokių ar kitokių priežasčių norėdavo paslėpti. Taigi – psichologinė motyvacija jo kūryboje pabrėžta ir pamatuota. Kas bent apytikriai perskaitė prieš metus „Vagos“ išleistą E. Ignatavičiaus apsakymų rinktinę „Obelis Katedros aikštėje“, tas turėjo smagumo iš naujo prisiminti tai, ką buvo jau seniai skaitęs, ir palyginti, kas pasikeitė neseniai rašytuose šio autoriaus kūriniuose. Niekur jis nuo savęs nepabėgo (reta kam tai pavyksta padaryti), gal tiktai laiko vėjai pūstelėjo kokio nors skepticizmo, pasijuokimo, pasišaipymo, bet liko tas pats pagarbus kalbėjimasis ir su vaizduojamais žmonėmis, ir su skaitytoju. O putojantis žodžių srautas ir naujuosiuose apsakymuose toks pats, niekas čia ypatingai nepakito. Beje, skaitytojas, kaip ir kadaise, kartais norėtų tą srautą pristabdyti, atsipūsti, gauti daugiau laiko pagalvoti.

       Tai taip yra su E. Ignatavičiaus apsakymais. Tačiau per naujosios Nepriklausomybės metus jis yra visokiais raštais sklidęs ir į kitas puses – leido romanus, rinko ir spausdino medžiagą pokario partizanų žygiams ir pralaimėjimams tirti, kūrė scenarijus dokumentiniams kino filmams.

       Šiemet Rašytojų sąjungos leidyklos išleistas romanas „Kiparisų tamsa“ visoje E. Ignatavičiaus kūryboje yra išskirtinis, savaip netikėtas ir intriguojantis. Taip, daugybė klausimų, vyro ir moters santykių sandūrų, visokių žmogiškų psichologinių peripetijų narpliojimų jau seniai sudėta į jo kūrybą, bet „Kiparisų tamsoje“ užsimota papasakoti ar išsipasakoti apie tai, kaip vyras, herojus, jaučiasi tarp moterų, kaip jis tas moteris vaizduojasi, kokius jų paveikslus savo vizijose yra susikūręs, kokius mato tikrovėje, o matydamas – kaip juos supranta ir vertina. Idealios ar idealizuotos meilės vizijų vejamas, nepriimdamas vien tik kūniškos vyro ir moters meilės, vyro ir moters santykiuose siekdamas kaži kokio aukščiausio palaimos taško, tobuliausios harmonijos, tos harmonijos nepagaudamas ir nesulaukdamas, herojus vis lieka ir lieka neišsipildžiusių lūkesčių kryžkelėje. Ne vieną kartą, įsipainiojęs ar įpainiotas į meilės pinkles, supratęs, kad šitose pinklėse išsvajotos ar išgalvotos harmonijos nepatirs, herojus tiesiog paniškai, siaubingai baiminasi be tos harmonijos pradėtos naujos gyvybės. Ne tik gyvybės, bet ir galimybės jai atsirasti. Su tokiomis nuostatomis artėdamas ar aplinkybių artinamas prie moters, jos traukiamas, romano herojus iš moterų ir patiria nuoskaudą po nuoskaudos, smūgį po smūgio. Praradimą seka praradimas. Įstabiai pasakojama apie psichiatrijos ligoninės aplinką, kur herojui (aišku, dėl moters pinklių) tenka atsidurti. Skaitytojui, kaip ir romano herojui, dažnai (įtartinai dažnai?) prieš akis šmėkščioja moters kūno apvalumai (beje, visokios baltos kūno apvalumų pusnys dažnai šmėkščiojo ir ankstesnėje E. Ignatavičiaus kūryboje), ir tas kūniškas grožis, jo trauka vis kertasi ir kertasi su kaži kokiomis nepasiekiamomis idealios meilės viršūnėmis. Ne vienoje romano vietoje skaitytojas (šiuo atveju – šios knygos aptarinėtojas), susidūręs su ypatingai tiksliai, gražiai, psichologiškai pamatuotai, iškiliai ir dar kaip nors puikiai romano puslapiuose rodomais moterų paveikslais, jau nori nuo autoriaus pozicijų kiek nusigręžti, jau tas moteris ima matyti savo akimis! Tada skaityti romaną pasidaro dar lengviau ir smagiau: labiau pasineri ne į herojaus būsenas, o į aplinką, kuri tas būsenas sukelia, į tvirtą ir spalvingą pasakojimą, – apie herojaus „kaimiškumą“, apie savo gyvenimo principus tvirtai išlaikančią motiną, apie Maskvos (romano herojus ten nuvyksta studijuoti) kultūrinį ir bulvarinį siautulį, apie… Apie ką gi? Vėl – apie moteris, gražias iki pasiutimo, bet paprastas ir lengvai prieinamas, tolimas nuo herojaus meilės idealų. Ir štai: tame brutaliame Maskvos pasaulyje nušvinta palaimingoji gražuolės gruzinės Vegos žvaigždė, kuriai autorius atiduoda jau tikrai viską – žodžius, spalvas ir – drįskime prasitarti! – ar tiktai kartais ne pats pasirengęs pulti jai po kojom. Bėga laikas, ir, rodos, taip arti tas herojaus (tegu būna – herojaus!) išsvajotas idealios meilės taškas, bet… Kol kas palikime tą bet ir pasiduokime romano pasakojimo bangai. Tikrai gruzinai galėtų pavydėti Lietuvos rašytojui, šitaip pastabiai, jautriai įsiskverbusiam į to krašto vaizdus, į jo žmones ir jų buitį, esybę – nepaprastai kitokią nei lietuvio! E. Ignatavičiaus stiprybė – dideliausiais žingsniais eiti per Lietuvos laukus ar nuo grožio ir išgyvenimų įtampos pašiurpus gūžčioti po Gruzijos kiparisais.

       Tbilisio gražuolę Vegą romano herojus beveik slapčia parsigabena į Lietuvą, supažindina su motina ir su keliais draugais, aprodo Nidą, iškilioji kunigaikštytė iš Lietuvos ir išvažiuoja įsimylėjusi tiktai Nidą, romano herojus ją išlydėdamas jau aiškiai jaučia ir mato, kad idealizuotasis meilės siūlas čia, Lietuvoje, atgrasioje ir Vegai svetimoje, kasdien ima trūkinėti, todėl ryžtasi palikti tėvynę ir keliauti pas ją, numylėtąją, į saulėtąją Gruziją. Kokia ta Gruzija romane, sakėme anksčiau. Bet… Atgyja tai, kas niekada nebuvo galutinai pradingę. Tarytum ieškodamas priekabių, lyg ir džiaugdamasis, kad gali joms rasti vis daugiau priežasčių, romano herojus vis dažniau pradeda gražuolei Vegai priekaištauti dėl jos pernelyg praktiško žvilgsnio į aplinką Lietuvoje, tiksliau – vis dažniau panašiai priekaištauja Vega savo mylimajam ir jo kraštui. Skaitytojas čia nejučiomis yra žadinamas ir kitokiai pagavai: tą gražuolę, tą kalnų ir tarpeklių paukštį Lietuvos lygumose reikėjo griebti erelio nagais… O romano herojus vis labiau gniūžta po savigraužos, prigimties ir socialinio nevisavertiškumo našta.

       Štai dabar knygoje įsijungia naujas svertas, skaudus ir tikras, bet savotiškai padedantis romano herojui: tėvynės, Lietuvos, ilgesys jam gelbsti galutinai nutraukti ryšį, jau net santuokinį, su moterim. Sakome gelbsti, nes to idealaus santykio pasaulyje nėra ir niekada nebuvo, buvo ar galėjo būti tiktai vienos ar kitos pusės – vyro ar moters – kokia nors vaizduotės ar priverstinės savigynos būklė! Ši mintelė tegu būna atsakymas į ankstesnėje pastraipoje neišplėtotą bet

       Lietuvių autorių kūryboje, o juo labiau tautosakoje, turime daugybę pavyzdžių, kaip jaučiasi ir ką išgyvena iš namų svetur išėjusios dukros. Šiame sunkių dvasinių išgyvenimų prisodrintame romane jas pakeičia motinos sūnus.

       Tu niekada negyvensi tarp brolių ir seserų, nepajusi gyvenimo pilnatvės, net po mirties tavo kūnas neatsiguls šalia artimųjų į tą patį smėlį.
       Tavo lemties laukas – tėvynėj. Jei negrįši, tas laukas pavirs dirvonu, prasmegs į nebūtį, toj vietoj žiojės tuštuma. Svetimoj žemėj ir oras nebe tas, mėnulis ir saulė skleidžia liūdesio šviesą, net gėlės ir medžiai čia nekvepia… 

       Šitaip nešiuolaikiškai emigracijoje jaučiasi romano herojus, gimtinės ilgesys persmelkia kiaurai.

       O čia pat, šalia, išsvajotoji mylimoji, jos žodžiai.

       Aš negaliu būti rami, kai tu toks liūdnas. Tavo abejingumas skaudina mane. Šitaip gyventi neįmanoma. Juk tu žinai mano didžiausią norą… Aš jau nupirkau pirmuosius batelius mūsų mažyliui. Dieve, kaip aš laukiu ryto, kai mudu pažadins mažylio riksmas. Aš meldžiuosi. Tačiau kartais man baugu, sakoma – kai žmogus ko nors labai tikisi, tai niekada neįvyksta…

       Tai ir neįvyksta. Ir ne vien paliktosios tėvynės ilgesys veja romano herojų iš Gruzijos, galbūt ir tai, kas neįvyksta. Šitam dviejų įsimylėjusių žmonių santykių mazgui romane skirta daug puslapių – aiškesnių ir uždengtų miglos skraiste.

       Vienokiais ar kitokiais komentarais palydėjęs baigiu trumpą romano siužeto atpasakojimą, tik pridursiu, kad romano herojus pagaliau sugrįžta iš dvasios sukrėtimų viešnagės Gruzijoje ir eina savo gimtinės laukais, prisiminimais taikydamas į praeities pėdsakus.

       Naujausias E. Ignatavičiaus romanas įkrautas nelengvų išgyvenimų, sukrėtimų, skaitytojas įtraukiamas į juos, skaudžius ir sunkius, sukeltus objektyvių aplinkybių, bet labiausiai – pačios prigimties. Kiekvienas, kas tą romaną skaitys, tai galės pajausti. Galbūt pajaus ir tai, ką teko ir čia rašančiajam patirti: ne vienoj vietoj atrodo svarbiau gilintis ne į išgyvenimų priežastis, o į padarinius. Minėtieji išgyvenimai čia nusakomi įspūdingais gero beletristo žodžiais. Šiame romane E. Ignatavičius pasirodo ne tik kaip ypač gabus vaizduotojas, čia randame įdomių svarstymų, samprotavimų, apmąstymų apie žmogaus paskirtį, lemtį ir norą tą lemtį prisijaukinti, palenkti ir palaužti. Ir lenkiant pajusti, kaip imi lūžti pats. Stipriai išrašytos įvairiausios buities, kasdieninio gyvenimo scenos (Maskvoj ir kitur). Dėmesin krito vienas psichologinis dalykas: man pasirodė, kad herojus romano pabaigoje, kai palikęs Gruziją ir taip skausmingai mylėtą Vegą eina mistiška skraiste apgaubtais gimtinės laukais, kažin ar ne dirbtinokai prisimena ne kokias nors vaikystės meilės vizijas, bet partizanus, pokario kovas. Šioje vietoje tokio pobūdžio prisiminimai rodosi mažumėlę prilipdyti.

       Beje, romano pabaigoje (kaip ir daugelyje kitų vietų) labai pritinka stipri herojaus savikritika, tiesiog – saviplaka, kartais reiškiama motinos žodžiais.

       Knygos viršelis (dail. Linas Spurga) su tamsuojančiais kiparisais ir nedrąsiai prasimušančiais raudonais rožių žiedais atskleidžia romano dvasią. Kūrinio esmę nusako ir rašytojo žodis, išspausdintas paskutiniame knygos viršelyje.

       Ar ši knyga – autobiografinis autoriaus kūrinys? Kodėl gi ne! Kiekvienoje savo knygoje kiekvienas autorius daugiau ar mažiau rašo autobiografiją. Ir visada lieka vietų, kurias kada nors užpildo kiti.