tekstai.lt

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (2)


       1999 m.

       99. I. 6
       Kelios išvados.
       1. Aš prikabinu literatūrą prie istorijos, o ji žvelgia anapus istorijos, anapus savęs, ji ieško metafizinės gelmės, ir čia aš lieku marksistinės kritikos nelaisvėj.
       2. Geda rašo ir kalba iš vidinės pilnatvės, iš savo išgyvenimų ir intelektualinės įtampos, o aš iš erudicijos gabalėlių. Todėl nėra tikrumo, įkvėpimo, o varganas šliaužimas.
       3. Kvailystė buvo stojimas į konservatorių partiją. Dabar su ta chartija kaip katė su pūsle. Neisi oponuoti dabar valdžiai. Jei ne Andrius, išstočiau kaip Saja.
       Išmesdama Žiemelį – pasidarė charakirį, atstūmė jaunuosius ir gąsdino autokratizmu. Susikūrė nesimpatiškos, nedemokratiškos partijos įvaizdis. Nugarmės į dugną. Vagnorius pirmiausia išdavė Landsbergį, paskui Žiemelį ir Andrikienę. Tipiškas tironas – kitom sąlygom – šaudytų. Dabar bereikia laukti – kada išmes Katkų ir Landsbergį.
       Kartojasi I sąjūdžio ir Pirmojo parlamento situacija, o kalčiausi Žiemelis ir Andrikienė, kurie sakė kuriant partiją – jei Vagnorius nebus pirmininkas, mes kursim su juo savo partiją. Landsbergis neturėjo pasirinkimo.

       99. II. 9
       Perskaičiau savo Aistį. Gana gailus įspūdis, yra naratyvas, dokumentuotas, psichologizuotas, bet nėra kūrinių analizės. Ji neprilimpa prie biografijos, nepasiduoda jos logikai, o kaip savarankišką vertybę nepajėgiu analizuoti. Todėl Aisčio kūrybos grožio neatveriu – tik emociniai šūksniai, tik jo paties keisti prifantazavimai. Nėra mano paties savarankiško mąstymo: esu pasimetęs tarp emocinės lyrikos garbinimo ir jutimo, kad tai jau pasenęs tipas – jau neįmanomas šiandien.
       Tai ir yra visa bėda.
       Ėjau ten, kur jau negalėjau eiti.

       II. 10
       Menų akademija:
       1) Vis tiek negali gyventi be titulų – nėra liaudies rašytojo, tai akademikas.
       2) Būti valstybės išlaikytiniu, sudaryti privilegijuotą sluoksnį, kai mene nėra privilegijų.
       3) Nustatyti sau nejudomą vertę, kai su kiekvienu kūriniu tavo vertė kinta. Tapti neliečiamųjų karta.
       4) Skurdo visuomenėje stotis į ypatingą padėtį.
       5) Troškimas pripažinimo – ir tai institucinio, ilgaamžio.
       6) Galėtų būti organizacija, jei nereikėtų valdžios paramos.
       7) Meno suvalstybinimas – menininko statuso suvalstybinimas.
       8) Supriešinimas menininkų visuomenės.
       9) Vietoj natūralios konkurencijos įvedami valstybiniai tabeliai.
       10) Gauna pinigus už konkretų darbą – tokia kapitalistinė sistema, o čia
       už titulą – tai feodalinė liekana.
       11) 100 išrinktųjų, o 10 000 įtūžusių.

       1) Šitos tituluotos menininkų bendrijos išlaikymas kainuos valstybei 1 milijoną. Ar ne geriau būtų Lietuvių literatūros instituto biblioteką baigti statyti.
       2) Jokių kitų fondų nebus, juk ir Spaudos rėmimo fondas nieko negauna iš kitur.
       3) Siaubingas suponėjimas – nejuntama sąžinės graužimo, kai 1/3 gyventojų stovi ant oficialios skurdo ribos.
       4) Kaip duodasi papirkinėjami ir viliojami – nemato gudraus valdžios žaidimo su garbės ir pinigų trokštančiais menininkais.
       5) Idealizmo pabaiga; jei brolis alkanas, tai kaltas aš (Aistis).
       6) Turėtų budėti – kur eina pinigai, ar jie nėra beprasmiškai žarstomi. Kai toks absurdas – teisėjų algos savaime kyla: o kuo mes prastesni: mūsų darbai palieka ateičiai, o kas iš teisėjų veiklos – mafija tebesiautėja.
       7) Užuot pagyvinus meno rinką, imamasi sinekūrų.
       8) Napoleono komanda: asilus ir mokslininkus į ariergardą.

       99. IV. 14
       Vakar pokalbis su Šmulkščiu. Nepasakiau esminio dalyko:
       1) Dešinieji balsavo už Adamkų, kairieji – už Paulauską; LDDP nebalsavo. Dabar LDDP sako, kad prezidentas išsako jų mintis.
       2) Dešinieji netenka savo prezidento, nes jis tampa opozicijos balsu, nepatenkintųjų balsu.
       3) Tebėra gilus įskilimas – ir jis nepajėgia jo užlyginti, o tik gilina.
       4) Vyksta pasirengimas rinkimams, ir jis dalyvauja toje navoje, anaiptol ne valdančios koalicijos pusėje.
       5) Tautos išrinktas prezidentas jaučiasi įpareigotas – visi tebežiūri į prezidentą kaip į viską sprendžiančią galią, ir jis pats prisiima šį įsivaizdavimą, ar nepalūš.
       6) Amerikos ir europinės respublikos konfliktas.
       Lieku vienišas, ideologiškas dogmatikas. Tai antroji medalio pusė – pirmiau tarybinis, dabar tautiškas. Ir taip žiauriai užsiciklinęs.
       Buvau prieš pinigų davimą Kubilinsko knygai ir atsiminimams apie Baltušį. Tai jų reabilitacija politinė su šiomis dotacijomis. Geda labai reikalavo: asmenybė vienas dalykas, kūryba – kitas.
       Hamsunas išbuvo tyloje 40 metų, o čia neišbūna ir 10 metų. Nėra jokio vertinimo. Ulčinaitė – aš nesiimu ideologijos, tik literatūros. Atseit, tai nešvaru; pilietinės sąmonės – nė už lašą. O gal tai ir politiškai įžvalgu – atleisti ir užmiršti.

       V. 1
       Nebėra minties spontaniškumo, gal jo ir nebuvo. Visą laiką buvau norminamas ir pats susinormavęs. Dabar rašau greitai, bet neiššoka naujų metodų ir žodžių. Linijinis pasakojimas, nėra suraizgymo, minties skilimo, įtampos. Rašoma iš žinančiojo pozicijos, o ne iš ieškančiojo. Tai esminis trūkumas.
       Taip įsitraukiau į politinį galvojimą, kad dabar jis tėra vienintelė gyva aistra. Bet jis virsta sprendimais – gera ir bloga, jis pereina į bėglią informaciją.
       Vokietmetis irgi tokia kronika.
       Kaip piktai stojau prieš Kubilinsko knygos rėmimą ir Baltušio atsiminimų rėmimą – tai jau esmi užkietėjęs dešinysis.

       V. 14
       Dalyvavimas komparatyvistikos konferencijoje. Tai tik savo menkumo išgyvenimas. Vienos bendrybės. Plika publicistika. Čia nėra analizės, o tik konstatavimai, aprašinėjimas. Aš taip ir nuskendau istorinėje empirikoje; jokio konceptualinio mąstymo, teorijos paradigmos. Todėl aš tik kritikai ir tinku, nes moksliniam darbui neturiu atsidėjimo, neturiu vienos minties. Aušra [Jurgutienė] lengvai pamauna ant teorinio postulato faktus – tas postulatas neteisingas, bet yra ištisinė minties arka. Nemokėjimas angliškai – vėlgi kliūtis bendrauti, dalyvauti.

       99. VII. 1
       Baigiau knygą apie vokietmetį. Pradžioj turėjau iliuziją ir gerų pažadų. Iš tolo traukė kaip ankstyvos jaunystės blizgesys, tolimas, gražus įsivaizdavimas. Bet priartėjus ta nuostaba nyko, kažkokios tapatybės su savimi negalėjau rasti. Prasidėjo grynai istorinis rašymas, iliustratyvinis, kur nesužiba originali mintis, nepajėgiu savaip perversti ir sutraukti. Jau susidarė toks istorinio rašymo štampas, iš kurio negaliu išsimušti. Griūva nudėvėtos sąvokos, sąmonė nebeįsižiebia metaforomis, dinamišku žodžiu. Mat nėra tikro pergyvenimo, intensyvaus santykio. Tai aš turėjau tik spardydamas tarybinę literatūrą, ten jaučiau jos podirvį ir užkulisius. Čia sustojau svetimame lauke. O ir literatūra taip gyventi ištisai, būti jos belaisviu – nesugebu. Aš vis pajungiu istorinei situacijai, ir tai viską susiaurina.
       Likau marksistinio mąstymo žmogus, į literatūros savarankišką buvimą negaliu įeiti, o be to, nėra tikros meilės autoriams, tikro užsidegimo; mano meninis įspūdingumas užgesęs. Einu bendrybių keliu, kai reikia konkretaus ir naujo įsižiūrėjimo.
       Tai vis nepataisomi minusai. Kaip ir tas mano galopinis rašymas [išplėštas 1 bloknoto lapelis].
       Tarnauti Lietuvai be atpildo niekas nenori. Kiti pasiėmė nesikankindami. Dabar grįžta viešpatauti. Dabar yra [neįsk. 1 žodis] pamokslininkai. Taigi ir čia kiaura tuštuma.
       Ką veikti Chartijai, aš nežinau.
       Rašiau apie popkultūrą. Bet tai vis prisitaikymas. Ar yra bent kas, kas spontaniškai trykštų ir tikrai rūpėtų?
       Rito [žento] mamos [Bronės Valainienės] mirtis. Dabar jau mūsų eilė. Su tuo tarsi apsipranti, gal net lauki, bet vėl toliau kapstaisi.

       99. VIII. 28
       Gaudžianti tuštuma. Dabar joje esu. Vis skubėjau nuo vieno rašymo prie kito. O dabar tuščia – nebėra apie ką rašyti. Jokių idėjų, akstinų, sumanymų.
       Murdausi po enciklopediją – tai irgi bergždžia tuštuma. Tiek įdėta darbo, o tik viena įtampa.
       Bet ką daryti toliau? Taip tuštuma slegia. Esi nereikalingas ir bevertis. Tikrai buvau baudžiauninkas, kai dabar to darbo nebėra, aš esmi bevertis. Tai vidaus tuštuma.
       Ir ta politika – tokia bergždžia, nebežinia nei ką ginti, nei ką pulti. Tai irgi subyrėjimas. Ir dar ilgai bus klampynė, nyki klampynė – Landsbergio puolimas tos klampynės pradžia.
       Esmė – reikia naujų požiūrių, supratimų, o aš jų neturiu; kartoju tą patį, todėl ir yra tokia tuštuma.

       IX. 5
       Nepraeina jausmas – nereikalingumo, baigmės. Skaitant „Šiaurės Atėnus“ jauti – kaip toli atsilikęs, užgesęs kūrybiškumas, nėra dvasinio judėjimo perspektyvų. Pasaulis atrodo labai paprastas, primityviai aiškus, kaip ir pats žmogus. Plonutis lietuvių literatūros pažinimas, ir viskas. Daugiau nėra fundamentalaus žinojimo, o dabar siekiama būtent to. Mes turėtume išaugti ant tos kultūros, o sovietinis laikas paliko mus uždarytus siaurame kiemelyje.
       Ta baigtis atrodo visai arti. Tereikia tik enciklopedijoje prirašyti dar vieną skaičių, ir tai taip lengva bus padaryti.

       IX. 11
       Chartijai
       Kanados biznierius aiškino, kad ekonomika yra organizmas, kuris pats vystosi, pulsuoja, auga ar nyksta, tik nereikia jam trukdyti.
       Mūsų sąmonėje tebetvyro idėja, kad Vyriausybė gali mus staiga padaryti turtingus, kad ji gali sutverti ekonominį stebuklą.
       Ar galėjo Vagnorius užblokuoti Rusijos ekonominę krizę. Ar galėjo šešėlinę ekonomiką pervesti į valstybinės ekonomikos vėžes? Bet tada nebelieka jokios atsakomybės? Kur jis stabdė, o kur skatino?
       Kriterijai moraliniai nyksta, kai Seimo atidarymo dieną kaip pagrindinis herojus rodomas Butkevičius. Nusikaltėliai pagrindiniai ekrano herojai – net nacionalinėje televizijoje. Jų moralinė reabilitacija vykdoma – ko tuo siekiama? Ir už tą reklamą juk nieko nereikia mokėti. Kriminologinė psichozė – jau to, matyt, reikia publikai ir televizijai.
       Kur čia pareigos valstybei supratimas? Kodėl rodo tik deputatus, o ne teisėjus ar policininkus?
       Istorikų mąstymas – demitologizuoti, kritiškai mąstyti. Išskaidyti visus prieškario patriotinius mitus. Šauliai tik pridengė sukilimą Klaipėdoje. 1941 m. jie tapo žydų žudikais. Jie stojo prieš mažumas – lenkus ir žydus. Ir jokios bendros situacijos – gynybos situacijos.
       1 mln. pensininkų, sveikatos apsauga, švietimas ir doktorantūra gulasi ant biudžeto, kuris negali duoti investicijų pramonei ar žemės ūkiui. Tai struktūra tarp kapitalistinio ūkio ir senos sovietinės sistemos. Nepakėliau. Veikia slegiamai reitingai – minusinis reitingas Landsbergio – 62, Andriaus 37.
       Lietuva tebėra raudona. Tiek plėšytasi, ir viskas veltui. Vėl kompartija – teisuolių soste. Nusvyra rankos. Tik bėk iš politikos kaip gali – čia nieko neįmanoma padaryti.

       IX. 11
       Vakar VDU paskaita.
       Žodžius užspaudžia sklerozė. Vos vos iškalbu, nors medžiagos pilna. Absoliučiai neįdomu nei man, nei klausytojams. Absoliutaus bejėgiškumo jausmas. Nėra jokio sintetinio mąstymo ir bendravimo dovanos. Buvau taip nuvargęs, kad, regis, krisiu. Taip be reikalo įlindau.
Giriančioji Baliukonytės6 recenzija nepakeičia tos bejėgiškumo savijautos. Finalo laukimas.
       Grigas pasakoja apie malūnininką – turi 2 darbininkus ir samdosi buhalterį su aukštuoju mokslu, nes Mokesčių inspektoriai ateina kaip reketininkai. Kuo daugiau įstatymų, tuo daugiau chaoso.
       Visai nebenaudojami MA ekspertai. Būtingę jie ekspertavo, ir norvegai tik patvirtino jų ekspertizę. O išleisti milžiniški pinigai.
       Pralaimėjimo savijauta – konservatorių žlugimas. Gal iš tiesų reikėjo kritiško santykio, o ne adoravimo. Bet reikėjo ginti kylančią valstybę nuo sovietinio puolimo, ir man nebuvo pasirinkimo.
       Jurbarko raj. iš 41 000 – 37 000 yra šelpiami valstybės. Vienas milijonas gauna šiokias ar tokias pašalpas.

       IX. 12
       „Šiaurės Atėnai“ – šiuolaikiškiausias mąstymas. Nėra dogmos, nėra tiesių linijų. Savęs suvokimas paprastoje aplinkoje. Kritiškas požiūris ir autoironiška refleksija – tai esminis dalykas.
       Aš viso to neturiu. Prakeikta patetika. Į ją veržiuosi nuolat. Tai masina mane.

       IX. 12
       Nebesinori niekur maišytis. Tik atsitraukti! Išeiti iš visų Tarybų – Kultūros ir meno – ten tik Seimelis, o aš jau nepritinku, neįtaikau su visais, ir nėra ko ten maišytis. Išeiti iš komisijos knygoms leisti. Iš Instituto Tarybos. Jau nuvargino – negali susikalbėti.

       X. 10
       Donato [Saukos] šventė [jubiliejinė]. Nepaprastas intelektualinis imlumas. Vardan paties žinojimo. Tiek godžiai skaityti, užsiimti intelektualiniu vidiniu žaidimu, kažko aukštesnio, vertingesnio siekti ir reikšti, tokia vidinė intelekto aistra, kibirkščiavimas, sproginėjimas. Ir meilė literatūrai, jos didiesiems kūriniams.
       Aš jau nebeturiu to godumo. Mano skaitymas perdėm planinis, pagal reikalingumą. Nėra vidinio intelektualinio gyvenimo, o toks suprastėjimas, kasdieniškumas.
       Ir savo rašiniuose aš nesu iškėlęs kažką nauja, vertinga, nepripažinta, o tik patvirtindavau tai, kas jau buvo pasakyta. Toks esminis nesavarankiškumas proto, prisitaikymo kompleksas, tai ir pakirto kritinį mąstymą, nulėmė jo refleksą.
       Dabar tik laukiu, kad greičiau baigtųsi, tokia nereikalingumo ir bevertiškumo savijauta.

       XI. 10
       Andrius – premjeras. Ta karta turėjo ateiti į valdžią. Bet kokioj padėty šalis – finansų krizė: prileista vidaus obligacijų už 1½ milijardo, dabar gruodžio mėnesį reikia išpirkti. Prasiskolinta ūkininkams ir statybinėms organizacijoms. Bankrotas! Už ko griebtis? Ką daryti? Abišala sako: reikia neduoti pinigų visur, kur tik galima neduoti.
       Jaučia kaltę personalinę už viską, kas dedasi. Klaipėdos mėsos kombinatas atleidžia 500, ir dabar mes esame kalti.
       Kaip turi Andrius jaustis? O čia dar bus Vagnoriaus pasipūtėliškas mostas: kaip buvo gerai prie manęs.
       Norėtųsi kur užsiglausti ir tyliai prabūti. Bet turi eiti. Ar dabar tavęs kitaip klauso ir kitaip žiūri. O aš stengiuosi pateisinti, aiškinti – o jie nori pulti, kaltinti Vyriausybę. Bet lyg susilaiko. Taigi didžiai nepatogu, ir mano pataikūniškas charakteris. Geda iškart pasako – iš knygų negalima imti pinigų traukiniui, o aš bandau paguosti.
       Nėra tvirtumo ir aiškumo. Bet kaip Andrelis išlaikys?

       XI. 13
       Neskambina nei Lukšienė, nei Vanda, nei Irka, kurių akyse Andrius augo. Tokia svetimumo ir priešiškumo praraja atsivėrusi.
       Kita grupė – filisteriai: tegul kiti plėšosi, aš pasinaudosiu, bet niekur nesikišiu.
       Taip Kazys [Grigas] atsisako atstovauti Institutui Mokslo Taryboje, atsverti ponią Viktoriją [Daujotytę], kuri atėjo su Juozaičiu ir Pavilioniu versti konservatorių valdžios po Pakso atsistatydinimo. Studentams buvo grasoma: kad negaus stipendijų. Taip išklibinti valstybę, kad ji subyrėtų. Bet manęs tai neliečia.
       Prikliai jaučiuosi, kad prašiau [Grigo]. Priklu man teisintis dėl Andriaus, dejuoti. Tai mano charakterio yda – skųstis, ieškoti blogiausio varianto, o čia ateina ryžtingai dirbti. Ir turi tikėjimo. Atrodo, kad tai europietiška tradicija, kuriai Vagnorius priešinosi. Kaltina Landsbergį intrigomis, nors pats yra didžiausias demagogas ir intrigantas. Dabar tik ir galvoji apie politiką. Savo gyvenimo nebėra. Jauti niekybę ir tuštumą savy, ypač kai dar esi įtrauktas į viešumą, iš kurios norisi sprukti.

       XI. 18
       Nuobodu. Tuščia. Ima miegas.
       Poezijos skaitymas – tarsi kažką noriu įžvelgti, bet tos mano sąvokos ir supratimai – prakiurę, nieko neužgriebia. Nėra to laisvo, spontaniško kultūrinio vyksmo, o tik susiplanavimas, toks prievartavimas savęs. Jauni rašo iš vidaus, tarsi savaime.
       Dar kažko graibausi, bet tik nusivylimas. Ir laukimas pabaigos. Ji taip arti. Ir taip paprasta.
       Vis sapnuoju Mamą, Kvetkus.

       XI. 26
       Perskaičiau Kajoką. Tai jau ne literatūra, o žmogaus dvasios fenomenas. To neįmanoma parašyti, jei toks nesi. Tai tikėjimas, Vienio ieškojimas. Visai kitas mąstymas ir kultūra. Tai, kas buvo atimta sovietmečiu, dabar grįžta su tikru įsijautimu. Kas per žodžio stiprumas, įsitikinimų galia, energetinis laukas. To aš neturiu, tai man atimta, nors su pavydu stebiu – šitą jutimą Vienio, šitą minties kalbėjimą, šitą pakilimą virš žemiško kasdieniškumo ir gyvenimo šioje dienoje.
       Tai didelė asmenybė, nuostabi šviesa, o aš lendu atgal į materializmą. Neturėjimas dvasios spindulio – tai baisu, kai išėjai sunaikintas, biednas, tuščias.

       99. XII. 31
       Artėjam į ribą. Truputį kraupoka ją peržengti. Nesitikėjau sulaukti. Baisoka ir keista.
       Kuolys pakvietė į prezidentūrą pokalbiui. Buvau absoliučiai svetimas ir nereikalingas. Jau yra konsoliduotas valdžios ir inteligentų elitas, kalbėjimo būdas. Pagaliau ir pats sambūvis – Zaborskaitė, Daujotytė, Martinaitis, Tuminas, Nekrošius, Kalinauskas, Gudavičius, Marcinkevičius.
       Menininkai gieda apie kultūrą, jos reikšmę. Ne generolai nulėmė pirmos nepriklausomybės stiprybę, o pradžios mokykla (Marcinkevičius). Čia mes skaitydavom eilėraščius, čia mus pakvietė atsisveikinti, atsiklausę, ar sutiksim užleisti: čia dabar švari vieta (Martinaitis). Apie okupaciją beveik nė žodžio. Viskas taip gražiai, taikiai. Tai sovietinis isteblišmentas, gražiai perėjęs į naujus laikus. Tik jie ir išlaikė jėgą, tik jie ir yra LDDP valdymo atrama. O mūsų balseliai – šuns kaukimas, kuris nieko nepasiekia. Nė vieno iškilaus intelektualo dešiniajame sparne, išskyrus Landsbergį. Lietuva tebėra mirtinai sovietizuota, ir aš čia esu visai svetimas, tik dėl Andriaus pakviestas. Ir Mokslo Tarybos rinkimus laimėjo Gaižutis. Tai tos sovietinės Lietuvos triumfas. Tad išardyti tą pusę – vienintelis dalykas.


        2000 m.

       2000. I. 24
       Baudžiauninkas, kaip ir aname šimtmetyje. Tik ta baudžiava jau nebeilgai besitęs. Priiminėjami įstatymai, kad bus dirbama tik iki 65 m. Tad savaime išsisprendžia buvimas Institute, kurį ketinau apleisti 2001 m. rudenį.
       Dabar „Enciklopedijos“ baigime – košmariška. Žuvo keliolika straipsnių. Juos reikia iš naujo rašyti. Pačiam. Primesti nėra kam, nes visi kratosi. Kas savaitę parašau po 3–4 straipsnius, prieš tai perskaitęs krūvą knygų. Tas rašymas standartinis, suveltas, be pakilimo aukštyn. Bet reikia baigti. Turiu užsispyrimo valią. Šiaip jau kiti gal ir būtų nuleidę rankas. Nors nesu enciklopedistas – neturiu nei stiprios atminties, nei atidumo. Tik užsispyrimą – išeiti iki galo.
       Vakar važinėjau slidėmis. Ir vidury kelio pajutau nuovargį. Taip ir prabyla širdies nepakankamumas. Bet tai nenuteikia rimtiems apmąstymams. Tebesu įsivėlęs į kasdienybės pakulas. Kas toliau? Pasidariau tik politinis gyvulys – tik tai jaudina, rūpi, o egzistenciniai klausimai – nejaudina, jie nepriklauso nuo manęs, bet tai didelė spraga, tad nėra vidinio mąstymo, vidinių problemų. Tai valstybinės prigimties natūra, kurią sovietmetis atpratino nuo refleksijų. Šitą skurdą aš dabar labai jaučiu, bet jo nepapildysi valios pastangomis.
       Dabar tik dvasinis tikrumas, tik jo spinduliavimas yra vertė, o visa kita – žaidimai laikini, manieringi. To tikrumo labiausiai ir trūksta dabartinei literatūrai, ji manieringa, ji šaiposi, ji nebepajėgia skausmingai susikaupti, apimti esminius bruožus. Šitas dešimtmetis – slydimo paviršiumi laikotarpis, be sukrėtimų. Arba aš jų nepajėgiu pajusti. Tik ilgiuosi. Gal tai ir yra tas Absoliutas, apie kurį kalba. Jis reikalingas žmogaus buvimui.



       ________________
 
       1 Artėjant ordino įteikimo ceremonijai paklausiau, ar man būtina dalyvauti? Atsakė: kaip nori. Tikrai nenorėjau, nes į oficialius renginius einu tik prisiversdama. Be to, išgyvenau dėl kairės akies. Pareikštų: būtina, neprieštaraučiau pareigai, kaip neprieštaraudavau analogiškais atvejais. Tiesiog nesusikalbėjome kaip visuomenininkas ir individualistė.

       2 Nusamdė furgoną, kad perkraustytų. Bet atvažiavo tik du vyrai, plius vairuotojas. Pasipiktinusi sakiau: tegu susiranda dar du vyrus arba grįžta atgal. Bet vyras, užuot energingai pasitvarkęs, pats tampė daiktus, sumokėdamas darbininkams tiek, kiek užsiprašė, atseit perkraustė, kaip tarėsi.

       3 Dar ankstyvą pavasarį, žiūrint televizorių, kažkas cinktelėjo kairėje akyje, trumpam apakau. Po dviejų trijų mėnesių pastebėjau, kad kairioji akis deformavosi. Gydytojams, visapusiškai mane tyrusiems, nenustačius priežasties, maniau, kad, hipertonikė nuo jaunystės, patyriau mikroinsultą.

       4 Valdas Kukulas didžiuliame straipsnyje „Dešimt tezių, kurias turėtų patikrinti kritika“ („Literatūra ir menas“, 1998, rugsėjo 12) vyrą apkaltino nesąžiningumu. „V. Kubilius ne tik knygoje „Literatūra istorijos lūžyje“ perrašo savo autobiografiją, bet ir „Literatūros ir kalbos“ tome, skirtame K. Korsakui. Iš jo dienoraščių išrankiojo viską, kas idėjiškai išteisintų ne K. Korsaką, o V. Kubilių.“ Nereikia kalbėti to, ko nežinai, nors, žinoma, manai, kad žinai. Archyvinė medžiaga, spausdinama Instituto tęstiniame leidinyje „Literatūra ir kalba“, kupiūruota tik tarybiniais metais. Užuot fantazavus, reikėjo perskaityti bent komentarą („Kosto Korsako laiškai“) 116 p. „Dalis tų laiškų (32) buvo skelbti „Literatūros ir kalbos“ XV t. (1978). Tačiau vienuolikoje laiškų buvo padarytos mažesnės ir didesnės (iki 2 p.) kupiūros ideologiniais sumetimais. <...> Tad dabar visi šio laikotarpio laiškai pateikiami kaip vientisas kompleksas, turįs savo vidinę logiką ir emocinę atmosferą.“ Jei jau laiškai perskelbti, tai, savaime aišku, pirmą kartą publikuojamas dienoraštis neliestas iš principo. Be to, V. Kubilius, prieš demonstruodamas savo išmintį, ją galėjo patikrinti Instituto rankraštyne, kuriame saugomi publikacijų autografai.

       5 „Nepavark, Vytautai“. – Metai. – 1998. – Nr. 11.

       6 Ne Onės Baliukonytės, o Elenos Baliutytės-Riliškienės: „Monografija apie lyrikų lyriką“, „Literatūra ir menas“, 1999, rugsėjo 11.