tekstai.lt

Zita Mažeikaitė. Sakmės Europai

 

Žmonių požiūris į mitą yra savotiškas, gal net ypatingas. Dažniausiai jie mitus suvokia kaip tiesą, tik ne tikrąja šio žodžio prasme, o perkeltine, simboline. Anot religijos istoriko švedo Stefano Arvidssono, išskirtinis modernaus mito bruožas yra tas, kad visi jį laiko šventu, nors niekas tuo netiki.

 

Šiemet išleistoje knygoje „Drakono liga“ S. Arvidssonas gretina rašytojo J. R. R. Tolkieno, poeto ir kompozitoriaus R. Wagnerio bei religijos istoriko ir lingvisto J. de Vrieso fantazijas, rasdamas jose daug panašumų. Beje, olandų humanistas Janas de Vriesas (1890–1964) savo veikaluose „Senovės germanų religijos istorija“ ir „Senovės germanų literatūros istorija“ senuosius mitus nagrinėja ne tiek mitologiniu, kiek religiniu atžvilgiu.

 

Anglijoje Johno R. R. Tolkieno (1892– 1973) trilogija apie žiedų valdovą („Sakmė apie žiedą“, „Sakmė apie du bokštus“ ir „Sakmė apie karaliaus sugrįžimą“) buvo išrinkta geriausia XX a. knyga. Jo pasakų pasaulis taip paplito, jog virto ištisu fantastinių romanų žanru ir paklausiom prekėm: plastmasiniais žmogeliukais, kortų, TV žaidimais. Šiose sakmėse galima įžvelgti ir civilizacijos, politikos kritiką, nukreiptą prieš „nežabotą godumą ir gobšumą“. Jei ką apsėda godumas, aukso troškimas, tas, J. R. R. Tolkieno žodžiais, suserga drakono liga.

 

XX a. pradžioje Richardo Wagnerio (1813– 1883) grandiozinė opera „Nybelungo žiedas“ smarkiai įaudrino žmonių vaizduotę, jo kūrybos gerbėjai susibūrė į platų kultūrinį judėjimą. Zygfrydo, drakono nugalėtojo, ir valkirijos Brunhildos paveikslai pasklido ne tik Vokietijoj, jų atvaizdais buvo puošiami atvirukai, šviestuvai, net dviračiai.

 

Kodėl ankstyvųjų viduramžių sakmės darė tokią didelę įtaką Europos kultūrai? S. Arvidssonas įžvelgia istorines priežastis.

 

Ir J. R. R. Tolkienas, ir R. Wagneris rėmėsi fantastiniais pasakojimais, kurių skirtingos versijos buvo užrašytos XIII a. Vokietijoje ir Islandijoje. Jau tuo metu tai turėjo būti populiariausias šiaurės Europos epas arba saga. Žinoma, po Biblijos. XI a. daugelis šio epo ar sagos scenų buvo pavaizduotos Södermanlando runų akmenyse, o XII a. Norvegijoje išraižytos ant bažnyčių durų.

 

R. Wagneris, kurdamas teatrologiją „Reino auksas“, „Valkirija“, „Zygfrydas“, „Dievų žuvimas“, rėmėsi vokiečių nacionaliniu epu – „Nybelungų giesme“. Šioje sakmėje slypi senovės germanų siela, išlikusi germaniškoje – „vokiškojoje“– šiaurės Europoje, kur žmonės iki šiol vartoja germanų kalbas. Tad visai suprantama, kodėl šis didingas R. Wagnerio kūrinys įplieskė romantizuotą vokiečių nacionalizmą ir buvo pamėgtas nacistų. Operos scenoje vyko kova tarp šviesiaplaukių šiauriečių, germanų didvyrių ir piktų storulių, juodaplaukių gobšuolių. Godumas ir bausmė – svarbus motyvas ir R. Wagnerio operose, ypač „Nybelungo žiede“, ir J. R. R. Tolkieno romanuose.

 

J. R. R. Tolkienas norėjo sukurti britų nacionalinį epą, prilygstantį vokiečių „Nybelungų giesmei“. Jis daugiausia rėmėsi keltų, senovinėm germanų pirmtakų sakmėm. Jo veikėjai tarsi skirtingų rasių – hoberiai, elfai, žmonės, tik jie nekovoja vieni su kitais, o bendradarbiauja, kaip įprasta britų imperijoje. S. Arvidssono nuomone, J. R. R. Tolkieno pagrindinė tema – užkeiktas auksinis žiedas – tiesiogiai perimta iš R. Wagnerio, kurio operoje ji asocijuojasi su grobuonišku industriniu kapitalizmu ir valdžios troškimu. Abiejų autorių kūriniuose žiedas, iš pradžių tūnojęs giliai vandenyje, staiga iškyla į paviršių ir pradeda nelaimes nešančią kelionę, kol galiausiai pats susinaikina.

 

R. Wagneris „Nybelungo žiedą“ sukūrė visu šimtmečiu anksčiau, negu J. R. R. Tolkienas. Libretą savo operai jis rašė revoliuciniais Paryžiaus komunos laikais, o paskelbė 1853-iaisiais. J. R. R. Tolkieno knygos pasirodė po Antrojo pasaulinio karo, 1953–1954 metais, taigi rašytojas žinojo apie karo padarinius: nusikaltimus žmonijai, išdraskytą Europą, pavergtas tautas. R. Wagneris tokių dalykų net negalėjo įsivaizduoti, be to, jis buvo pacifistas ir giliai tikintis katalikas.

 

Pats J. R. R. Tolkienas niekada nenorėjo būti lyginamas su R. Wagneriu. Jis atkakliai tvirtino, kad moderni jo sakmė niekaip nesusijusi su R. Wagnerio kūriniu. Tačiau, S. Arvidssono manymu, panašumai akivaizdūs, nors ir kaip lojalūs J. R. R. Tolkieno tyrinėtojai mėgintų tai neigti ar nutylėti.

 

R. Wagnerio herojai – raumeningi, romantizuoti galiūnai didvyriai, o J. R. R. Tolkieno – taikūs, beginkliai hoberiai. R. Wagnerio operoje, kai užsidega Valhala, žūva visa pasaulio tvarka. Tačiau J. R. R. Tolkieno herojai, nepaisydami grėsmių ir pavojų, stengiasi išsaugoti neramų pasaulį.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)