tekstai.lt

Takahiro Okamura. Jono Biliūno ir Ryūnosuke Akutagawos novelė: panašumai ir skirtumai.


       Kartą vieno studento, rodos, iš Taivanio, kuris Vilniaus universitete greta kitų disciplinų pasirinko ir lietuvių literatūros kursą, paklausiau motyvo. Norėjosi šiek tiek egzotikos, paaiškino man tas studentas iš labai tolimo krašto.
         Čia tai bent, – lietuvių literatūra jam yra egzotika! Koks keistas požiūris, pagalvojau tada, nes iki tol egzotika man reiškė kaip tik Rytus ir beveik nieko daugiau. Atrodė, ir patys rytiečiai turi žinoti, kad jie dėl savo rasės ypatybių jau savaime yra egzotiški žmonės, saviti ir namuose, ir pasaulyje, o jų atžvilgiu mes, europiečiai, esame tartum koks civilizuotumo standartas, normalūs ir nelabai įdomūs žemės gyventojai. Pasirodo, egzotiškumo įspūdį sukuria tiesiog distancija, geografinis atstumas. Egzotiškumas – reliatyvi sąvoka, kur reikšmė kyla iš santykio, požiūrio taško. Tuomet buvo keista pačiam pasijusti egzotiškos kultūros atstovu, – tarytum kokia keistenybe, kurios pažiūrėti žmonės atvyksta iš tolimų kraštų.
         Na, jeigu jau šiandien tokios puikios kultūrų suartėjimo sąlygos, pamėginau ir aš pasinaudoti egzotikos principu. Buvo įdomu sužinoti, kaip studentai užsieniečiai suvokia lietuvių literatūrą iš šalies, per savo tradicijos suformuotas pažiūras bei skaitymo patirtis. Vieno iš „egzotiškesnių“ studentų paprašiau, kad perskaitytų J. Biliūno apsakymų vertimus ir juos pakomentuotų, gretindamas su panašiu savo šalies autoriumi. Japono studento referatas nustebino tuo, jog prie „kaimiškos“ lietuvių literatūros buvo priartintas legendinis autorius R. Akutagawa, kurio tekstai sovietiniais laikais ne vienam lietuvių rašytojui padėjo išeiti į modernistinės kūrybos lankas. Ir šis autorius pasirodė esąs gan tradiciškas rašytojas, beveik europietiškas modernistas, gvildenantis mums artimas etines problemas ir spendžiantis visokias intelektualines pinkles (pasakotojų, vertintojų ir požiūrio taškų keitimas, įkvėpęs R. Gavelį, ir pan.). O štai J. Biliūnas to studento interpretacijoje netikėtai tapo keistas, – lyg ir atpažįstamas, bet kartu kažkoks kitoks, lyg pakeistas.
         Siūlau skaitytojui referato vertimą, kurį derėtų vertinti ne kaip akademinį traktatą, bet kur kas laisviau, kaip žvilgsnį į mus iš šalies. Beje, iš gan tolimos šalies, nes iš dar toliau tikriausiai esame visai nematomi.
         Takahiro Okamura gimė 1984 m. Aomori, šiaurinėje Japonijos dalyje. Studijuoja Waseda universitete, Tarptautinių liberaliųjų studijų fakultete (The Faculty of International Liberal studies). Vilniaus universitete 2005–2006 m. studijavo lietuvių literatūrą. Ateityje planuoja dirbti vertimų srityje – versti užsienio literatūrą į japonų kalbą.

VERTĖJAS 



Iš anglų k. vertė Regimantas Tamošaitis


       Literatūriniame žurnale „Vilnius“ rašoma, kad „Biliūno kūryba yra svarbi lietuvių literatūros dalis, ją skaitytojas nuo mokyklos laikų pajaučia tiesiog širdimi“1. Jonas Biliūnas yra iškilus lietuvių nacionalinės literatūros autorius, realistinės psichologinės novelės kūrėjas. Norint šio autoriaus kūrybą suvokti iš šalies – iš kitos literatūrinės tradicijos bei kultūrinės patirties – paranku jį palyginti su vertintojui žinomu panašios reikšmės autoriumi. Ypač įdomu sugretinti J. Biliūną su Lietuvai tolimu, bet chronologiškai artimu japonų rašytoju Ryūnosuke Akutagawa. Tai – vienas žymiausių japonų literatūros atstovų, kuris gyveno beveik tuo pačiu metu kaip ir lietuvių novelistas: R. Akutagawos gyvenimo metai – 1892–1927, J. Biliūno – 1870–1907. Abu autoriai į savo nacionalines literatūras įnešė moderniosios prozos elementų, abiejų svarbiausias žanras buvo novelė. Nors jų kūrinių tematika skiriasi, visgi juose rastume ir panašių bruožų. Be literatūrinių ypatybių aptarimo, šių autorių gretinimas gali išryškinti aukštesnio rango skirtumų tarp krikščioniškosios Vakarų kultūros ir kito – Rytų pasaulio patirties.
       Šio straipsnio tikslas yra J. Biliūno novelės ir jos konteksto analizė, lydima analogiško japonų autoriaus teksto komentaro. J. Biliūno kūrybos įvadas nereikalingas, nes ji lietuvių skaitytojui ir taip yra žinoma.


       R. Akutagawos kūryba: trumpas įvadas

       R. Akutagawa gimė Tokijuje, urbanistinėje Japonijos srityje. Tokijo imperiniame universitete – iki šiol jis laikomas geriausiu Japonijos universitetu – 1913–1916 m. studijavo anglų literatūros specialybę. Jo pirmoji novelė „Nosis“ („Hana“, 1916) sužavėjo žymų japonų rašytoją Natsume Soseki, kuris paskatino R. Akutagawą atsidėti kūrybiniam darbui. Vėliau R. Akutagawa temų sėmėsi iš Japonijos senojo laikotarpio (XII–XIII a.) romanų, taip pat iš XVI ir XIX a. kultūros istorijos ir iš klasikinės kinų literatūros, suteikdamas joms individualizuoto modernaus psichologizmo bruožų. Šie kūriniai jam atnešė šlovę, R. Akutagawa tapo žymus japonų autorius. Vėlyvojo etapo rašytojo kūryboje vyrauja niūroki jo paties gyvenimo apmąstymai. Nuo 1925 m. rašytojo gyvenimą apsunkino liga, o po dvejų metų jis nusižudė.
       Kitaip nei J. Biliūnas, R. Akutagawa savo kūryboje stiprina skirtumą tarp paprasto gyvenimo ir meno pasaulio. Kadangi studijavo anglų literatūrą, savo kūrybai įkvėpimo sėmėsi daugiausia iš pačios literatūros – iš tradicinės japonų prozos ir iš europietiškų romanų. Kartais pats mėgindavo rašyti didelius romanus, bet tai nebuvo sėkmingiausia jo kūrybos dalis. R. Akutagawai visiškai nerūpėjo – ar kūrinys teiks skaitytojui pasitenkinimą, ar ne, – svarbiausiu rašytojo tikslu jis laikė meninę kūrinio kokybę. Kartais sakoma, kad rašytojas mirė todėl, kad tarp jo amoralios meno filosofijos ir normalaus gyvenimo būdo augo didžiulis prieštaravimas.


       Tematika ir kompozicijos ypatybės

       Svarbiausia J. Biliūno temų ypatybė, mano požiūriu, yra laimingo gyvenimo kaip siekiamybės aprašymas. Kadangi jo kūryba iš esmės nukreipta į tragiškąją gyvenimo pusę, toks teiginys atrodo šiek tiek prieštaringas. Apysakos „Liūdna pasaka“ antroje dalyje J. Biliūnas aprašo laimingą šeimą. Čia Juozapota, nuostabi žmona, svajoja apie gražų gyvenimą, – kaip ji su vyru turės vaiką, kaip jie kaip nors prasikurs. Žinoma, jos svajonės tik išryškina gyvenimo tikrovę, kuri yra visiškai kitokia. Pirmoje apysakos dalyje ši moteris pristatoma kaip sena ir nelaiminga, todėl ir skaitydami antrą dalį numanome, kad jaunos poros lūkesčiai niekada neišsipildys. Todėl veikėjų džiaugsmas antroje kūrinio dalyje atrodo beviltiškas, ir tai meniškai vykęs autoriaus sumanymas. Kūrinio pabaigoje šių personažų jaunystė ir grožis bus sunaikinti, nes iš gyvenimo jie nori kažko daugiau, nei turi natūraliai, patys iš savęs. Tai ir yra būtinosios kūrinio tragiškumo sąlygos.
       Pereikime prie R. Akutagawos kūrybos. Jo kūrinys „Pragaro kančios“ („Jigo-kuhen“, 1918) taip pat yra tragiškas. Kūrinio personažą, tapytoją, kamuoja prieštaravimai tarp meno ir realaus pasaulio. Jis nori tobulai nutapyti liepsnojančią moterį, bet tokį vaizdą sunku pamatyti. Tapytojas prašo ministro, kad šis jam padėtų realizuoti sumanymą, o ministras nusprendžia tapytojui modeliu skirti jo paties dukterį. Ministrui nusprendus tapytojas jau nieko negali pakeisti, jam lieka tik stebėti savo dukters sudeginimą. Baigęs tapyti paveikslą menininkas nusižudo, nes dukters mirtis jam yra nepakeliama kančia. Pasakotojas jau kūrinio pradžioje užsimena apie siaubingą įvykį, nors jo neapibūdina, ir skaitytojas nežino, ko reikia laukti. Viskas pamažu išryškinama per pasakojimą – smulkiai aprašomas ministro charakteris, tapytojo asmenybė, – tačiau esminis įvykis slepiamas, ir skaitytojui lieka pačiam jį įsivaizduoti. R. Akutagawa komponuoja pasakojimą kaip miglotą kelią su tolyje šviečiančia iškaba.
       Skaitant W. Shakespeare'o tragediją nėra taip svarbu – žinome mes ar ne, kad kūrinio pabaiga bus liūdna. Net ir neskaičius „Hamleto“ kiekvienam aišku, kad tai yra tragedija. Tačiau J. Biliūnas tragiškumui išreikšti renkasi romantiškesnį būdą, kadangi „Liūdnos pasakos“ pora svajoja apie laimingus ateities laikus pasitelkdami vaizduotę. R. Akutagawos metodas yra realistiškesnis, ir jam svarbu perteikti žmogaus sąmonės prieštaringumą.
Rašydamas „Pragaro kančias“ R. Akutagawa buvo paveiktas vokiečių autoriaus Friedricho Hebbelio2, todėl jo polinkis į realizmą buvo natūralus. Abiem autoriams bendra tai, kad jie renkasi psichologinę vaizdavimo perspektyvą. Bendra ir veiksmo komponavimo maniera: abiejų autorių tekstuose liūdno įvykio laukiama pabaigoje. Kadangi jų kūriniai nėra ilgi, juose veiksmas iš karto veržliai juda kulminacijos link. J. Biliūnas literatūrą studijavo Leipcige, o R. Akutagawai, kaip buvo minėta, įtaką darė F. Hebbelis. Todėl nors abiejų autorių temos ir kontekstai visiškai skiriasi – istoriniai Lietuvos įvykiai ir tradicinis japonų gyvenimo būdas, – bet kūrinių komponavimo principai ir jų psichologinis fonas yra kažkiek panašūs. Galėtume svarstyti, kad šiuo metu įvairiose nacionalinėse literatūrose atsiranda bendrų bruožų, jos universalėja.
       Palyginus su R. Akutagawa, J. Biliūnui gerai sekėsi rašyti apie liūdnus, neviltį keliančius dalykus. Kadangi jo dėmesys labiau sutelktas ties moraliniu jausmu, autoriui tiesiog buvo būtina ieškoti žiaurokų tematinių situacijų. Štai apsakyme „Brisiaus galas“ – vienas iš tipiškiausių J. Biliūno kūrinių – rašytojas vaizduoja seną šunį, kuris dėl savo amžiaus šiam pasauliui yra tiesiog niekas. Šuo prisimena šviesią praeitį ir ją lygina su niūria dabartimi. J. Biliūnas rašo apie šiam pasauliui nereikalingus žmones, gyvūnus, ir tas nereikalingumo jausmas jo kūryboje yra itin svarbus.
„Brisiaus galo“ pradžioje randame sakinį: „Visų ažumirštas, apleistas“ („He feels he is forgotten and neglected by everybody“3). Novelėje „Kliudžiau“ – tas pats: „Juk ji niekam nereikalinga“ („After all, nobody needed her“). Tokia psichologinio rašymo strategija sėkminga – ji kuria įsivaizduojamą jausmų pasaulį, kurio skaitytojas iš tikrųjų negali žinoti, bet yra skatinamas numanyti ir įsijausti. Panašu, kad R. Akutagawos tekste labiau aktualizuojama vidinė psichologija ir substitucijos principas: kūrinyje „Pragaro kančios“ tapytojo dukters mirtis pakeičiama geru tapybos kūriniu. Todėl galima teigti, kad R. Akutagawos tekstas aktualizuoja sąmonės transformacijas ir jos prieštaravimus. O J. Biliūno kūriniai nukreipti į socialinę sferą, jie vaizduoja sąmonę žmonių, kurie kovoja dėl gyvenimo sąlygų pakeitimo. Tai jau ne vidinė, bet santykių psichologija. Šiam rašytojui skirtuose straipsniuose rašoma, kad kūrybos pradžioje jis rinkosi socialinio teisingumo ir politinio visuomeninio veiksmo tematiką, vėliau jo kūriniuose išryškėjo humanistinės vertybės. Tačiau nebūtų klaidinga teigti, kad socialinis rūpestis persmelkia ir vėlesniąją J. Biliūno kūrybą.
       Abu autoriai daug reikšmės skiria žmogaus portretui. J. Biliūno personažo aprašymas yra įspūdingas dėl to, kad jis daugiausia vaizduoja nelaimingus žmones (galbūt tik apie juos ir rašė). Gretindami abu autorius svarbiausiu palyginimo pagrindu mėginkime pasitelkti akių motyvą. Šiuo požiūriu kalbėdami apie J. Biliūno kūrinius negalime nepaminėti apysakos „Liūdna pasaka“. Apysakoje vaizduojama sena moteris, kurios akys yra lyg du juodi taškai. Ir dar daugiau – jos akys yra įspūdingai palyginamos su žvaigždėmis.
Kūrinio pradžios akių motyvas yra nelaimingos istorijos užuomina, o pati istorija – pasakojimas apie tai, kaip šios žvaigždės užgeso4. Pažvelgus į kitus J. Biliūno kūrinius akių motyvą randame novelėje „Kliudžiau“: „pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis“ („her eyes shining with fear and hope“). Novelė „Nemunu“: „akys nuvargusios, nemaloniai blizgančios“ („the tired and unpleasantly glistening eyes“). „Brisiaus galas“: „sunkios blakstienos amžinai merkia jo traiškanotas akis“ („heavy eyelids cover his suppurating eyes“). Kiek pavyko įsidėmėti (skaitant J. Biliūno vertimus – Vert. past.), gražias akis turi tik „Liūdnos pasakos“ Juozapota, o su kitų personažų akimis yra kažkas ne taip. Kadangi akių motyvu būdinga išreikšti personažo charakterį, būsenas ar pabrėžti kūrinio temą, J. Biliūno dėmesingumas personažų akims tik dar labiau sustiprina jų nelaimingumo ar pasmerktumo įspūdį. Todėl ir Juozapotos akių galutinis įvaizdis kūrinio pradžioje ir pabaigoje yra net ne įspūdinga žvaigždžių metafora, bet tiesiog tuščių taškų akcentas.
       R. Akutagawa novelėje „Tankmėje“ („Yabu no naka“, 1922) aprašė tris skirtingus požiūrius į vieną įvykį, žmogžudystę: kaip ją mato vagis, nužudyto asmens žmona ir pačios aukos vėlė. Vagiui aukos žmonos akys atrodo tarytum suliepsnojusios ugnimi, todėl jis užsigeidžia tą moterį pasisavinti, turėti ją kaip savo žmoną. Žmona mato savo vyro akis, ir ji supranta viską, ką jis norėtų pasakyti, nors tasai surištas virvėmis ir negali ištarti nė žodžio. Ji suvokia, kad vyro akys žvelgia į ją su panieka, kad iš jų sklinda šaltis. Pagaliau nužudytojo vėlė mato savo žmonos akis – nukreiptas vien tik į vagį ir tarytum degančias meile jam. Šioje novelėje R. Akutagawa akių motyvą panaudoja kaip psichologinio simbolizavimo priemonę. Visi personažai klysta vertindami vienas kitą, o jų akys vienas kito atžvilgiu yra lyg taikinys, kurį reikia perprasti, perskaityti jo reikšmę. R. Akutagawos tekste akys yra ne vien charakterio kūrimo priemonė – jos turi ir savaiminę prasmę.
       Palyginus abu autorius konstatuotume, kad J. Biliūnui akys nėra svarbiausia tema, nors jų aprašymų tekstuose yra nemažai. Akių motyvas lietuvių rašytojui yra priemonė sukelti užuojautą, ir šiuos vaizdinius jis pasitelkia tikslingai. R. Akutagawai akys yra pagrindinės temos vidinis turinys. Kai akys kūrinyje įgyja kelias kontekstines reikšmes, atsiranda bent vienas jas interpretuojantis personažas, ir tokie santykiai tampa svarbiausia kūrinio tema. Todėl R. Akutagawa labiau linkęs kūrinio tema paversti personažų santykį, projektuoti jų neapibrėžiamas mentalines sąveikas, išryškinti tarpasmeninę psichologiją. J. Biliūnas priešingai – per konkretaus personažo žvilgsnį koncentruojasi ties pačiu personažu, aprašydamas akis vaizduoja jo nelaimingą socialinę situaciją.


       Kontekstas ir religija

       Pamėginkime palyginti J. Biliūno ir R. Akutagawos kūrybą kitu, bendresniu aspektu, siedami ją su kultūriniais kontekstais. Pirmiausia šiuo požiūriu kai ką gali pasakyti kūrinių pabaigos. Svarbiausių J. Biliūno kūrinių apibendrintos finalinės temos:
       „Kliudžiau“: katytė mirė, ir berniukas pajuto kaltę.
       „Nemunu“: niekam nerūpi vargšė mergina.
       „Brisiaus galas“: šuo niekam nebetinkamas, ir šeimininkas jį pribaigia.
       „Ubagas“: pasenęs tėvas tampa elgeta.
       „Liūdna pasaka“: netekusi vyro Juozapota išprotėja.
       Kaip matome, visų šių kūrinių finalai dramatiški. Analizuojant kūrinį svarbu palyginti jo pradžią ir pabaigą ir nustatyti, kas tarp šių pasakojimo taškų įvyko ir kodėl.
Novelėje „Kliudžiau“ nekaltas vaikas pirmą kartą patiria kaltės jausmą, ir tai jam yra pamoka visam gyvenimui5. Tai tipiška švietėjiška tema. J. Biliūno moralinį pranešimą nesunku išgirsti: neužmušk ir klausyk sąžinės balso. Tokią nuostatą galime vertinti ir kaip krikščioniškąją, bet ją atskirti nuo elementaraus moralinio imperatyvo būtų sunku. Novelėje „Nemunu“ vaikas dėl pinigų dainuoja rusiškas dainas, pajaučia kažkokias simpatijas varganai merginai. „Ubage“ pasakotojas nežino, kaip padėti vargšui senukui ir jaučiasi visiškai pakrikęs, kol tarp jų nesusiklosto nauji santykiai, paremti praeities prisiminimais, atsirandantys kaip buvusios draugystės naujas įprasminimas.
       Vienaip ar kitaip šiuose kūriniuose vyrauja žmogaus nelaimės tema, o krikščioniškojo Dievo idėja juose niekaip neiškyla. Žmonės skursta, yra skriaudžiami, išnaudojami, jie miršta ir t. t., – šiuo požiūriu J. Biliūnas yra tikras realistas. Nes savo problemas spręsti tenka pačiam žmogui – tokia yra esminė rašytojo idėja. Kaip jau minėta, apie žmogų J. Biliūno kūriniuose dažnai pasakoma: niekam jis nerūpi. Nors iš tiesų atrodytų, jog kartais ir rūpi: berniukui – merginos lemtis („Nemunu“), pasakotojui – elgeta („Ubagas“), vaikui – katytė („Kliudžiau“). Tačiau svarbu tai, kad J. Biliūno kūrinių svarbiausias tikslas – sukelti kaltės jausmą dėl nesirūpinimo kitu, dėl abejingumo kitam. Tai jau panašu į Švietimo ideologines nuostatas. Todėl J. Biliūno kūrybos kontekstas išryškėja kaip krikščioniškosios moralės, Švietimo pasaulėžiūros ir realizmo estetikos sampyna. Tačiau tarp krikščionybės ir realizmo atsiranda tam tikrų prieštaravimų: atrodo, kad J. Biliūnas nebuvo įsitikinęs krikščionybės išpažinėjas – jis veikiau buvo Švietimo pasaulėžiūros asmenybė, kuriai pirmiausia rūpėjo socialinės problemos ir kuri šias problemas išspręsti siekė kreipdamasi tik į paties žmogaus jėgas. Biblijos mokymas čia gali pasitarnauti nebent kaip moralinės išminties šaltinis.
       Dabar pereikime prie japonų rašytojo.
       „Pragaro kančios“: baigęs tapyti savo paveikslą tapytojas nusižudo, nes dukters netektis jam yra nepakeliama.
       „Rašimono vartai“: žmogaus įsitikinimai keičiasi, ir jis tampa plėšiku.
       „Tankmėje“: žmonės vienas kitą suvokia skirtingai, neadekvačiai.
       R. Akutagawai svarbiausia yra pasikeitimas, permaina kūrinio pabaigoje. Novelėje „Pragaro kančios“ personažas net ekstremaliausioje situacijoje nenori keisti požiūrio į meną, bet, priverstinai paaukojęs menui savo dukterį, į normalų gyvenimą jis grįžti jau nebegali. Novelės „Rašimono vartai“ personažas netenka darbo ir ruošiasi mirti, nes neranda būdų, kaip išgyventi. Jis sutinka seną labai keistų pažiūrų moterį, bjaurisi jos darbais ir mintimis, bet, nepaisant viso to, apsisprendžia tapti plėšiku. Novelės „Tankmėje“ personažai nekentė tų asmenų, kurie jiems buvo artimi, ir atleido tiems, kurių iš tiesų privalėjo neapkęsti.
       R. Akutagawos dėmesio centre – sąmonės transformacijos. Jo kūriniuose ši tema neiškelia jokių moralinių klausimų ar skatinimų, net priešingai – implikuoja amoralumą. Žinoma, čia krikščionybės ženklų net neverta ieškoti. Rašytojas nebuvo nei švietėjiškai nusiteikęs, nei tiesiog socialinis realistas, – jo kūryboje įžvelgtume „menas – menui“ principą, jis mėgaujasi literatūrine išmone dėl pačios išmonės. Tam tikru atžvilgiu šis autorius savo mentalitetu yra panašus į Holivudo filmų kūrėjus, nors nepalyginamai už juos meniškesnis.
       Pagal kūrybinį kontekstą lietuvių ir japonų rašytojai sudaro opoziciją, – galbūt dėl pernelyg skirtingos jų socialinės aplinkos. Vertinant jų kūrinius psichologizmo požiūriu, J. Biliūnas nusileidžia R. Akutagawai, nes lietuvių rašytojo tekste stipresnis yra švietėjiškas socialinis sąmoningumas ir religijai artimas moralinis jausmas. Jis negalėjo literatūrinės išmonės kurti laisvai, nors kaip švietėjiška kūryba jo proza turi neginčijamos vertės.
       Taigi šiame tekste mėginome sugretinti moralistinio bei realistinio apsakymo kūrėją J. Biliūną su tos pačios epochos japonų rašytoju R. Akutagawa. Nors J. Biliūno kūryba neturi tiesioginių sąsajų su krikščionybe, jo kūrinių moralinės tiesos visgi yra artimos krikščionybei. Lietuvių rašytojas ypač jautrus personažų išoriškiems psichologiniams santykiams, kurie jungia individą su visuomene ir kurie yra itin skausmingi sunkiomis gyvenimo sąlygomis. J. Biliūno kūryboje ryškėja idėja, kad žmogus gyvenimą gali pakeisti tik savo paties jėgomis, nesitikėdamas pagalbos iš jokių antgamtinių jėgų. Ir, spręsdamas šį socialinio teisingumo klausimą, kaip esmingą jėgą rašytojas renkasi žmogaus moralinį sąmoningumą.



       ______________
 
       1 T a m o š a i t i s   R .  Morality and History in Jonas Biliūnas' work. Translated by Aleksandras Frolovas // Vilnius, Summer'99. – P. 16–25.

       2 Friedrichas Hebbelis (1813–1863), vokiečių poetas ir dramaturgas, suteikęs vokiečių dramai naujų psichologinių matmenų, originaliai joms pritaikęs F. Hegelio istorijos koncepcijas, kuriomis dramatizavo istorinių tragedijų konfliktus. Savo personažais išreiškė ne istorines charakterių ar įvykių ypatybes, bet moralinį visuomenės tapsmą, naujų vertybių atsiradimą (Vert. past.).

       3 Straipsnio autorius J. Biliūną cituoja iš angliško vertimo: Six stories by Jonas Biliūnas. Translated by I. Geniušienė // Vilnius, Summer'99.

       4
Plg. J. Biliūno akių motyvo transformacijas originaliame tekste: „Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane žiūrėjo...“; „Maloniai žiūrėjo int moterį ir matė, kaip iš po jos ilgų blakstienų mirgėjo akys kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės. Tas žvaigždes jisai ir užsimerkęs matydavo...“; „Bet kaip tik Juozapota dviem jautriom žvaigždėm iš po ilgų blakstienų int jį žvilgterėdavo, visa užmiršdavo...“ (Vert. past.).
       5 Panaši moralinė transformacija vaizduojama R. Akutag
awos novelėje „Beždžionė“ (Vert. past.).