tekstai.lt

Jolanta Liubeckaitė. Susitikimas su Mariumi Ivaškevičiumi

 

Marius Ivaskevicius
Marius Ivaskevicius
      Molėtų viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su kraštiečiu rašytoju, dramaturgu, režisieriumi Mariumi Ivaškevičiumi, kuris skaitytojams žinomas kaip novelių knygos „Kam vaikų“, romanų „Istorija nuo debesies“, „Žali“, pjesių „Kaimynas“, „Malyš“, „Madagaskaras“ ir kt. autorius. Per susitikimą rašytojas pajuokavęs, kad čia susirinko „ivaškevičiofilai“ arba „ivaškevičiomanai“, papasakojo, ką jis šiuo metu Molėtuose veikia. Pasirodo, Mariui gimtuosiuose namuose kūrybinės „atostogos“ – rašo naują pjesę Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui (rež. R. Tuminas) apie Adomą Mickevičių ir filosofą mistiką Andžejų Tovianskį, pagal dabartinį administracinį suskirstymą gyvenusį Molėtų rajone, Antašventės dvare, netoli Joniškio. Pjesėje A. Mickevičius – ne Vilniaus laikų jaunas romantikas, bet subrendęs žmogus, su sergančia žmona gyvena Paryžiuje, skaito paskaitas apie literatūrą, susitinka su iš Lietuvos atvykusiu A. Tovianskiu, kuris prikelia iš ligos patalo poeto žmoną. A. Tovianskis apie save kalbėjo kaip apie Mesiją. Šis žmogus įkūrė religinę mistinę sektą, turėjo nepaprastą charizmą, gebėjo daryti didelę įtaką žmonėms, buvo išmokęs hipnozės. Lenkų literatūroje A. Tovianskį stengiamasi nuvainikuoti, tačiau jo įkurta sekta Prancūzijoje išsilaikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Su šio mistiko pavarde M. Ivaškevičius susidūrė vaikystėje, pradėjęs domėtis įžymiais žmonėmis, kilusiais iš gimtojo rajono. Enciklopedijoje parašyta, kad A. Tovianskis turėjo neigiamos įtakos A. Mickevičiui, įtraukė jį į sektą.

 

Lenkai labai susidomėjo pjese, nori gauti pirmumo teisę savo šalyje statyti spektaklį. Marius pasvajojo, kad galbūt Antašventėje būtų galima atkurti dvarą, į kurį atvyktų turistai. Rumunai turi Drakulą, mes turėtume A. Tovianskį – mistinę asmenybę…

 

Rašytojas sakė, kad kūrybą veikia patirtys. Jos negali neveikti, nes „rašai iš savęs, iš to, ką išgyvenai. Kai to nebeužtenka, imi iš aplinkos, rašytinės medžiagos“.

 

Paklaustas, ką mano apie bibliotekas, M. Ivaškevičius teigė, kad pats skaityklose neskaito, geriau nusiperka knygų, nes jas naudoja kaip medžiagą: rašo, brauko, pasižymi tai, kas svarbu. Jei eina į biblioteką, tai į abonementą pasiimti knygų. Rašytojas išreiškė viltį, kad bibliotekos, kaip ir knygos, išliks ir technologijoms plečiantis. Knygos turi savo kvapą… Galbūt žmonės nebemokės rašyti ranka, nebeskaitys teksto ne ekrane, tačiau dar kelioms kartoms po mūsų jos bus reikalingos. Jei knygos pakeis savo pavidalą, bibliotekos prie to prisitaikys.

 

Marius pasakojo, kad pats rašo ranka pirmas redakcijas, „švarindamas“ tekstą, perrašo kompiuteriu.

 

Prisiminęs šokių projektą, Marius pajuokavo, kad tai jam kaip A. Mickevičiui legionų kūrimas. Įdomu buvo pamėginti pasimokyti šokio meno ekstremaliomis sąlygomis. Rašytojas sakė: „Nesigailiu, kad dalyvavau, nors buvo nemažai skepsio ir aplink mane, ir iš manęs.“ Ar tai atsispindės kūryboje? Dabar rašydamas pagalvoja, kaip vaizduojamu laiku žmonės šoko, kokius šokius šoko aukštuomenė, kokius – smuklėse. Gal patirtis šokių šou atsispindės kaip detalė.

 

Jaunajai vakaro dalyvei pasidomėjus, ar mėgdavo mokykloje rašinius rašyti, kūrėjas patikino, kad tai buvo geriau, negu spręsti uždavinius, be to, gaudavo geresnius pažymius. Viskas, kas šiek tiek sekasi, pradeda patikti.

 

Kalbėdamas apie ankstyvąją kūrybą prisipažino, kad į pirmuosius spausdintus tekstus žiūri kritiškai: „Nebenorėčiau taip rašyti, nes nebepatinka taip skaityti. Neskaitau savo kūrinių. Kai romano „Žali“ vokiečių kalbos vertėja, rengdama straipsnį enciklopedijai, klausė kažkokių detalių, turėjau gerokai paskaityti ir prisiminti. Beje, manau, kad „Žali“ – tai geriausia, ką man pavyko parašyti.“

 

Susitikimo pabaigoje rašytoją su „pusjubiliejumi“ (kovo 26 dieną Mariui sukako 35-eri) pasveikino Viešosios bibliotekos direktorė V. Raišienė.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)