Šių metų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už knygą „Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai“ (2007) gegužės mėn. pradžioje Panevėžyje įteikta rašytojai, literatūrologei Viktorijai Daujotytei. Premija teikiama už prozos ir meninės publicistikos kūrinį, įprasminantį dabartinio žmogaus gyvenimą, teigiantį jo moralines ir dorovines ypatybes.
Spausdiname Viktorijos Daujotytės kalbą, pasakytą per premijos įteikimą.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija, kasmet skiriama Panevėžio rajono savivaldybės, yra viena iš garbingųjų mažųjų premijų, kurių nekompromituoja stumdymasis prie slenksčio, skambučiai, derinimai, spaudimai. Ar nenumaldomas troškimas premiją gauti. Mažosios literatūrinės premijos tebėra laisvos, tad gražios, prasmingos. Netikėtos. Panevėžys ir Panevėžio rajonas, Nevėžio gyvybinės ir kultūrinės arterijos žemės, turi daug vardų, kurie yra verti nuolatinio kartojimo, net ir jų vardo premijų skyrimo būdu. Bet Bitė, Gabrielė Petkevičaitė, yra svarbiausia – išsišakojusi, išsisėjusi Panevėžio krašto žemėse, vietose. Smilgiai, su savo dviejų šimtų metų senumo mokykla, Puziniškis, netikėta sala miškuose, mažas dvarelis – tradicinė Lietuvai kultūros vieta. Daugiau dėmesio Puziniškyje reiktų skirti Gabrielės tėvui Jonui Leonui Petkevičiui, gydytojų filantropų tradicijos kūrėjui ir tęsėjui.
Memorialinis Bitės butas sename mediniame name, kurių nedaug belikę modernėjančiame, vis labiau dominuojantį komercinį vaizdą įgyjančiame Panevėžyje, turėtų būti išsaugotas. Galime didžiuotis Panevėžio inteligentais (gydytojais, mokytojais, bibliotekininkais, tarnautojais), kurie sugebėjo susitelkti to medinio namelio globai; suremontuotas namelis galėtų priglobti mažas kultūrines Panevėžio draugijas, fondus, būrelius. Inteligentai tampa (gal ir visada buvo) mažuomene; kaip ir kitos mažumos, kurias politiškai, ideologiškai, europietiškai įsipareigojame globoti, jos taip pat turi savo teisių – ir teisę į mažas, kuklias, mažo, seno namelio patalpas. Nebūtina ir memorialinio buto laikyti tuščio, jame gali rinktis literatai, knygos, gamtos, kultūros mylėtojai. Tai atitiktų Bitės, nuolat būrusios apie save žmones, dvasią. Bitei patiktų žmonės kambariuose, kur ji gyveno.
Bitė lietuvių kultūroje pagal įsipareigojimus žmonėms, visuomenei, tautai, valstybei, kultūrai gali lygintis tik su Vaižgantu, – rašytojai, kuriems dera lotyniškas apibūdinimas – publicus. Vieši, viešuomenės žmonės. Kasmet gegužės pradžioje, sužystant medžiams, minime spaudos, žodžio, knygos laisvės dieną, minime ir tuos ypatingus XIX ir XX a. sankirtos žmones, kuriems lietuviško žodžio, lietuvių kultūros ideologija buvo ir jų pačių asmeninė ideologija. Mąstydami apie Bitę-Gabrielę Petkevičaitę, susitinkame su aukšta sąmone, su didelėmis sąmonės galimybėmis, su asmeninės ideologijos paveikumu, veiksmingumu.
Žmogų augina kultūra, kuri pati auga iš žmogaus, iš jo sąmonės, sielos. Kultūros istorijoje yra laikotarpių, kai itin aiškiai matoma, kaip kultūra, augdama iš žmogaus, ir žmogų kelia, stiprina, sutelkia kilnesniems veiksmams. XIX ir XX a. sankirta, intensyvusis Gabrielės-Petkevičaitės laikas, yra laikas atviromis šaknimis. Ten daug kas matoma. Ir tai, kad kultūros problema yra ir kilnumo problema. Kilnumas – nykstantis žodis, vis sunkiau mums savo aplinkoje rasti žmogų, apie kurį galėtume pasakyti: kilnus; jis (ji) pasielgė kilniai: atsisakė ne to, ką galėjo pasiimti ir nepasiėmė (tai tik padorumas), o to, kas suteikė atramą kitam, pakėlė jį gyventi. Kilnus yra ne tik pats sugebantis kilti, bet ir kitą pakelti. Kilnių nėra ir negali būti daug, bet jei jų nebūtų, viskas būtyje sumenktų, liktų pilka.
Taip, Bitė buvo kilnios prigimties. Jai buvo įgimta atsisakyti kito labui, prisiimti ir naštą, kurią buvo sunku pakelti; jos biografijos faktai kilnumą liudija nuo pat pradžios iki pabaigos. Klystume kilnumo ieškodami gyvenimo smulkmenose, kasdienybėje. Visko yra kiekviename gyvenime. Smulkmenos gali žmogų susmulkinti, bet smulkmenos, nors ir reikšmingos, negali nulemti gyvenimo vertinimo. Ypač žmogaus, kuriam yra lemti ir aukštieji gyvenimo lygmenys. Bitei, Gabrielei Petkevičaitei, aukštieji gyvenimo lygmenys priklausė ir iš prigimties (įgimti įvairiapusiai gabumai, plati jų amplitudė – nuo matematikos iki literatūros, jautri širdis, ieškanti prasmės), ir iš visuomenės įpareigojimų, kurie buvo teikiami jai iš tikėjimo ir pasitikėjimo. Bitė susiformavo savo aplinkoje, veikiama tėvo, gydytojo filantropo, „Varpo“, Vinco Kudirkos ideologijos, kurios centre – laisvi žmogaus įsipareigojimai kitiems, o aukštasis labora yra ir ne tik moralinė pareiga, bet ir etinis principas. Pagal labora principo vykdymą Bitė mūsų kultūroje yra tarp pirmųjų. Jeigu bandytume kurti savo tautos žmonių, gyvenusių pagal Vinco Kudirkos dvasios principą labora, galeriją, Bitė stovėtų greta Motiejaus Valančiaus, Petro Vileišio, paties Vinco Kudirkos, Felicijos Bortkevičienės, Vaižganto, Mykolo Krupavičiaus... Tai tik keli vardai, galerija turėtų prasitęsti iki dabarties. Bet dabartyje mes sustotume – lyg ištuštėjęs mūsų visuotinųjų prasmių laukas, nematome aukštuosiuose lygmenyse (valstybės, kultūros) žmonių, kuriuos laikytume kilniais... O juk Bitė buvo ne tik rašytoja, bet ir viena iš „Žiburėlio“ steigėjų, moterų veiklos organizatorė, Steigiamojo seimo narė. Buvo aukštai, bet tuo pat metu ir žemai, jungdama, derindama skirtingus žmogaus gyvenimo lygius, klodus, intencijas, taip pat privatumą ir viešumą.
Bitė buvo keliama; taip keliami mylimi, branginami ir vertinami žmonės. Jiems uždedama daug pareigų, bet ir mokama iki šiol niekada nedevalvuota valiuta – pagarba ir meile. Iki šiol. Kad galėjo būti taip puikiai restauruota Panevėžio viešoji biblioteka, kad jos kūrėjai tarsi buvo vedami teisingos seno ir naujo derinimo krypties, kaip man atrodo, yra ir Bitės nuopelnas. Vieta įpareigoja, tradicija gaivina.
Turbūt 1991 m., minint 130-ąsias Bitės gyvenimo metines, dalyvavome Panevėžy, viename iš renginių, kartu su Judita Vaičiūnaite. Kalbėjau apie tai, kad Bitelė buvo su kuprele, nepasižymėjo fiziniu grožiu, o Judita karštai užprotestavo – ne, Bitė buvo graži, visada įsivaizdavau ją gražią... Buvau ir tebesu poetei dėkinga už tuos žodžius, už tai, kad ir rašydama eilėraštį „G. Petkevičaitė-Bitė“, visiems mums tokį žinomą, kad ir citavimas tebūtų priminimas, ji mums patvirtino – graži: „Ir dėl kitų tau širdį / gal jau šimtmetį tebegelia kaip gėlė…“ Toks sąskambių tankis: gėlė, gėlė, Gabrielė... Kilnumui reikia grožio, grožis yra kilnus. Gabrielė dabar – mylimas mergaitės, moters vardas, gera jį turėti, bet juk ir įpareigoja. Turime būti įpareigoti, kad galėtume įpareigoti ir įsipareigoti. Tokia yra aukštoji gyvenimo linija. Ji neišnyksta, kaip neišnyksta dvasinė energija, tik persikeičia, persikūnija, persirašo.
Kultūros galėjimą veikti, taip pat ir jos kilnumą, lemia ne tik tai, kas sukurta, padaryta, pastatyta, parašyta, bet ir žmonės, kuriuos, praėjus bent šimtmečiui nuo jų gimimo, mes imame suvokti kaip žmogiškosios substancijos kūrinius. Bitė, Gabrielė Petkevičaitė, neabejotinai priklauso gražiausiems mūsų tautos genijaus sukurtiems žmogiškumo kūriniams. Niekas, kas vertinga, nesukuriama lengvai. Ir Bitė buvo grūdinta itin sunkiomis sąlygomis, kurias ji visada sugebėjo pakreipti kilnumui, kūrybai, įsipareigojimams saviesiems. Lemia ne sąlygos, lemia sąmonės reakcija į sąlygas.
Asmenybės išlikimą kultūroje lemia jo kūryba. Vienais atvejais kūryba yra tokia intensyvi, kad tarsi uždengia ar bent pridengia realų asmenį; pasakyčiau ir dar daugiau – itin intensyvi kūryba asmenį kartais išsekina, padaro jį ne tokį budrų ir atsparų išbandymams, kurie jam tenka. Taip yra su didžiausia mūsų poete Salomėja Nėrim, taip pat susijusia su Panevėžiu. Bitės atvejis – priešingas: jos asmenybė yra intensyvesnė už kūrybą, savo asmenybine visuma, į ją įjungiant ir visa, kas rašytojos sukurta, ji lemia daugiau. Tad ir įsirašymas į kultūrą kitas – asmenybinis, žmogiškojo fenomeno. Mes dar nesame giliai suvokę asmenybės svarbos kultūroje ir visuomenėje. Mūsų humanistika, taip pat ir mokyklinė humanistika, dar neišnaudojo galimybių, kurias teikia išskirtinių asmenybių įdomumas, asmenybinio turinio reikšmingumas, sąmonės aukštumas. Panevėžio kultūrininkams kyla mintis iš naujo išleisti Bitės „Karo meto dienoraštį“, kurio viso spausdinto teksto ir neturime. Palaikytinas tas pasiryžimas, tik svarbu, kad būtų padaryta profesionaliai. Dabar dokumentinių pasakojimų, dienoraščių laikas, ir Bitė gali naujai bei prasmingai suskambėti.
Bandau suvokti, kuo galėjau pelnyti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premijos lėmėjų dėmesį. „Saugančioje sąmonėje“ kelis kartus iškilo Bitės vaizdinys, gal daugiau iš santykių su Žemaite, vienu svarbiausių man lietuvių literatūros vardų. Žemaitė buvo svarbi ir Bitei, sakė, kad gebanti ją pažadinti, suteikti minčių, įkvėpimo. Galbūt argumentas ir tai, kad daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 1972 iki maždaug 1995) Vilniaus universitete skaičiau XX a. pradžios lietuvių literatūros istorijos kursą, nuolat ir nuolat susitikdama su Bite, kad ir ką pajudinčiau: realizmo prasitęsimą, varpininkų likimą, Žemaitę ar Povilą Višinskį, Čiurlionį ar Julijoną Lindę-Dobilą, Šatrijos Raganą ar Oną Pleirytę-Vaidilutę, pirmąsias lietuvių dailės parodas ar Lietuvių mokslo draugiją. Vieną atskirą paskaitą visada skyriau Bitei; taigi perskaičiau studentams per dvidešimt paskaitų, vis iš naujo permąstydama Bitelę, pergrupuodama jos kūrinius ir citatas. Tikiu, kad viena kita mintis liko ir studentams, panašiems į paukščius giesmininkus, kuriuos taip mylėjo Bitė. Galbūt ir mokytojams lituanistams, kursų dalyviams ar neakivaizdininkams. Negreit priėjau prie romano „Ad astra“, negreit suvokiau jo slaptąjį kodą, įkūnytą Elzės charakteryje ir likime.
Dar daug kas nepermąstyta, nesuvokta slypi tame prasmių lauke, kuris apibrėžiamas Bitės, Gabrielės Petkevičaitės, vardu.
Reikia dirbti – artėja ir 150-osios Bitės gimimo metinės.
Ką jai pasakysime?