tekstai.lt

Donata Mitaitė. Eduardo Mieželaičio gyvenimo post scriptum (Eduardas Mieželaitis: post scriptum, 2008)

Miezelaitis Post scriptum
Miezelaitis Post scriptum
      Eduardas Mieželaitis: post scriptum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 336 p.

 

Prisiminimų apie Eduardą Mieželaitį knygoje – sudarytojo Vlado Braziūno įžanga ir 44 kitų autorių tekstai. Be prisiminimų, čia esama dienoraščių fragmentų, E. Mieželaičio laiškų įvairiems adresatams ir kt. E. Mieželaitį prisimena poetai, vertėjai, redaktoriai, kritikai, dailininkai. Kalbama apie jo darbą Rašytojų sąjungoje, apie poeziją, apie gyvenimą Santakos kaime, kur poetas buvo nusipirkęs sodybą. Beveik visai nieko nesužinosime apie veiklą valdžios struktūrose, o ten vis dėlto E. Mieželaitis dirbo ilgą laiką. Minėtinas nebent Sigito Gedos prisiminimas apie nuteistųjų – ką nors sudeginusiųjų, apiplėšusiųjų, nužudžiusiųjų – laiškus, apie kuriuos jam pasakojo E. Mieželaitis, pridurdamas, kad ne vieną tokį yra iš kilpos ištraukęs. Matyt, E. Mieželaitis turėjo pareigų Malonės ar panašioje komisijoje. Manyčiau, kad prisiminimuose neatsispindi daugelis problemiškų, konfliktinių E. Mieželaičio gyvenimo ir veiklos aspektų, kurių atšvaitų, tikresnių ar mažiau tikrų nuogirdų galima rasti kituose šaltiniuose. Visiškai nėra šeimos, artimųjų prisiminimų. Taigi, koks E. Mieželaitis buvo namuose, kai išeidavo visi svečiai ir lankytojai, nesužinome nieko. Bet šiuo atveju prasmingiau kalbėti apie tai, kas knygoje yra.

 

Daugeliu požiūrių įdomus knygos pradžioje spausdinamas M. Martinaičio tekstas, nes jaunesnioji karta jau ne visada suvokia, kokia buvo situacija pokario Lietuvos kultūroje ir kodėl, šios dienos akimis žiūrint, labai silpnas knygas skaitytojai priimdavo kaip neįtikėtinus atradimus. M. Martinaitis rašo: „Be S. Nėries, beveik jokia kita žmoniškesnė lyrika buvo nežinoma mums, pokario kaimų ir mažų miestelių vaikams, ypač augusiems neturtingose šeimose, kur ne tik bibliotekų, bet ir knygų būdavo gana reta“ (p. 32). Kaip tik todėl skaitytojams didelį įspūdį darė E. Mieželaičio rinkinys „Dainų išausiu margą raštą“, kuriame buvo keliolika tautosakiškų eilėraščių, o vėliau nepaprastai šiltai sutikti pirmieji J. Degutytės, Just. Marcinkevičiaus, P. Širvio ir kt. rinkiniai. Panašų naujumo (be abejo, pirmiausia kylančio iš to, kad dideli tikrosios literatūros klodai buvo neprieinami) jausmą išgyveno ir tada dar Maskvoje gyvenęs dešimtmetis G. Jefremovas, skaitydamas jau premijuotą E. Mieželaičio „Žmogų“: „Beveik nieko nesupratau. Visa buvo pernelyg sudėtinga. Dabar to kūrinio raišką pavadinčiau socialistiniu, o dar geriau – romantiniu modernizmu. Toks dalykas tada buvo neįtikėtina naujovė. Žavėjo ir patys eilėraščiai, ir Stasio Krasausko graviūros. Jie drauge nešė žinią apie kažką didinga ir neįmanoma.“ M. Martinaitis korektiškai, bet taikliai pažymi, kad žodžius „komunistas / žmogus / aš“ įpiršo poemos „Žmogus“ vertėjai į rusų kalbą, tačiau į lietuvišką tekstą jie perkelti savanoriškai, ir „tie trys žodžiai kaip deguto šaukštas medaus statinę pagadino tai, kas buvo „Žvaigždžių papėdėje“ (p. 34). Recenzuojamoje knygoje toks deguto šaukštas yra A. Drilingos pasažas apie tą patį „Žmogų“: „...žodžių „aš, komunistas“ nebuvo, buvo tiesiog „aš, žmogus“. Versdamas eilėraštį į rusų kalbą vertėjas Borisas Sluckis (jis, kaip ir dauguma Maskvos vertėjų, versdavo iš bet kokios pasaulio kalbos nemokėdamas nė vienos, išskyrus rusų, gal dar jidiš) tą eilėraštį „patobulino“ suteikdamas jam neva laiko dvasią“ (p. 220). Nežinau, ar mokėjo B. Sluckis jidiš, ar ne, tačiau šie A. Drilingos žodžiai dvelkia elementariu antisemitizmu. Tarp kitko, B. Sluckis puikiai mokėjo ne tik rusų, bet ir vokiečių kalbą, ir, be abejo, nepaisant kilmės, priklausė rusų kultūrai. Turintiesiems jam rasistinių pretenzijų siūlyčiau paskaityti nesunkiai internete surandamą jo eilėraštį „Apie žydus“.

 

Knygoje esminis yra santykio su sovietine valdžia klausimas, nors daugelyje tekstų svarstomas gana aptakiai. G. Jefremovas prisimena paties E. Mieželaičio žodžius apie jo įsitraukimą į politinę veiklą („Aš iš tikrųjų maniau, kad statau pasaulinę komuną”) ir įspūdį, D. Samoilovo užfiksuotą dienoraštyje: „Jis kankinasi ir nežino, kas geriau: išeiti ar prikišti savo ranką. Vis dėlto jo ranka bus minkštesnė” (turimas galvoje dalyvavimas valdžios struktūrose). Bent du prisiminimų autoriai gana šiurpiai prisimena pokarį. M. Macijauskienė cituoja E. Mieželaičio žmonos žodžius: „Kai tik sužinodavo, jog bus siunčiamas į kaimus agituoti į kolūkius ir dalyvauti represinėse akcijose, nusigerdavo iki žemės graibymo. Tai ar tokį žmogų siųsi?” (p. 258). Žurnalisto Leono Keblo pasakojimas – savotiška tokio elgesio preliudija: 1948 m. jis kartu su E. Mieželaičiu ir kitais buvo savaitei išsiųstas į komandiruotę, kur, kaip pasirodė, reikėjo ne skaityti paskaitas apie kolūkinio gyvenimo privalumus, bet dalyvauti žmonių trėmimo ir jų turto nusavinimo akcijose. E. Mieželaitis, L. Keblas ir prieškarinių laikų pogrindininkas P. Karaliūnas sukrėsti ir pasipiktinę kitą dieną grįžo į Vilnių. Dievai žino, į kokias dar kolizijas E. Mieželaitis buvo laiko ir pareigų įveltas, ar ir pats įsivėlęs, kaip jos laužė poeto asmenybę. A. Bernotas perpasakoja pakalbį su poeto Santakos kaimynu ir žvejybos kolega lenkų poetu H. Šilkiniu, kuris sakęs, kad kartais E. Mieželaitis atsiverdavęs kaip per išpažintį, tik prašydavęs to neskleisti: „Visoje Lietuvoje nėra žmogaus, kuriam galėčiau patikėti šias paslaptis, o vienam nešioti darosi vis sunkiau ir sunkiau“ (p. 154).

 

Iš dalies dėl pokario E. Mieželaitis labai jautriai reagavo į kritiką. V. Sventickas knygoje teigia, kad „kiekvieną jį kritikuojantį Eduardas Mieželaitis susiedavo su Kazio Preikšo ir Genriko Zimano „stovyklomis“. (Čia reikėtų įterpti daug faktų ir komentarų. Bet literatūros žmonėms jie žinomi, o kitiems dabar jau vis tiek nerūpės)“ (p. 317). Deja, daug kam (man irgi) tokie faktai ir komentarai nebežinomi. Kai ką, aišku, galima susirasti ano meto spaudoje, tačiau vis tiek apmaudu, kai kas nors pasako: „Žinau, bet jums nesakysiu.“ Pokario metais negailestingai kritikos daužytas, vėliau E. Mieželaitis buvo jai alergiškas. Aišku, tikėtina, kad prie tos alergijos stipriai prisidėjo ir viešas pripažinimas, gautos premijos, užimamos svarbios pareigos (juk žmogui ne taip jau sunku patikėti, kad jis tobulas ir neklystantis). Dėl teisybės reikia pasakyti, kad R. Šilbajorio „fontanu lietuvių poezijos aikštėje“ pavadintas E. Mieželaitis ne tik savųjų raštų gausą teisino ar grindė fraze „laikas atsirinks”, bet tuos pačius žodžius sakydavo ir kolegai, dvejojančiam, ar iš tiesų viską, ką parašai, reikia išspausdinti.

 

Daugelyje tekstų kalbama apie E. Mieželaičio asmenybės mįslę, susijusią ir su įgimtais būdo bruožais, ir su patirtomis traumomis, ir su oficialiu pripažinimu. M. Martinaitis kalba apie „apsauginę neprieinamumo kaukę ar pozą“, R. Rakauskas sako, kad E. Mieželaitis, „tvarkingas ir kultūringas, dar turėjo kažkokio oficialumo šleifą“, J. Stauskaitė mini „daugybę puošnaus triukšmo” aplink poetą. G. Jefremovas cituoja D. Samoilovo dienoraštį, kuriame daug kalbama apie gėrimą, apie E. Mieželaičio garbės troškimą, tačiau pabrėžiama, kad jis vis tiek atrodė esąs „iš kito pasaulio”. A. Bernotas rašo, kad Santakoje E. Mieželaitis būdavo visai kitoks negu Vilniuje, nors ir panašus ne į kokį eigulį, bet į bajorą. Rašytojų sąjungos rūmai „jį kartais neatpažįstamai pakeisdavo. Jam patikdavo, jei kas jį atitinkama proga pavadindavo lietuvių poezijos kunigaikščiu arba tai įrašydavo naujamečio sveikinimo atviruke, Rašytojų sąjungos rūmuose toks ir buvo – valdingas, neretai irzlus, nemėgstantis prieštaravimų valdovas” (p. 160). V. Sventickas bando geranoriškai, nors ir nelabai įtikinamai teisinti tokį E. Mieželaičio elgesį: „Net jo pasipūtimas (apie tai daug istorijų) dabar geriau vadintinas kultūros žmogaus orumu: esu menininkas, ir prašau su tuo skaitytis.“

 

Recenzuojamoji knyga reikšminga ir tuo, kad joje skirtingų kartų poetai bando objektyviai įvertinti E. Mieželaičio vaidmenį lietuvių poezijos istorijoje. Jau V. Braziūnas įžanginiame straipsnyje kalba apie knygos sudarytojo darbą, prisiimtą kaip skolą, ne vieno poeto nujaučiamą ar aiškiai įsisąmonintą. K. Platelio mintys šia tema – vienos esmingiausių: „E. Mieželaitis – ypatinga figūra lietuvių šiuolaikinės poezijos istorijoje – novatorius, formos meistras, eiliavimo virtuozas, romantikas, simbolistas, estetas, jis lygino kelius tiems, kurie turėjo ateiti po jo, tačiau pats pernelyg lengvai slydo paviršiumi, savo žodžių sraute skandindamas poezijos perlus. Kovoje prieš cenzūrą jis buvo mūsų, anuometinės kritikos vadinamų modernistais, pusėje, nors, regis, iki pat mirties sovietinę santvarką laikė sava. Tai rodo jo pasitraukimas į tylą Sąjūdžio laikais. Mano įsitikinimu, tokia jo laikysena taip pat nusipelno pagarbos.“ Turbūt taip. Tačiau niekaip negali pajusti pagarbos A. Voznesenskiui, kurio E. Mieželaitį ir J. Baltušį ginanti ir lietuvių nacionalinį atgimimą smerkianti kalba cituojama knygoje (p. 232). Pasirodo, jis, ne kartą lankęsis Lietuvoje, nieko čia nesuprato.

 

Kai kurie E. Mieželaičio gyvenimo epizodai knygoje vaizduojami skirtingai. Pavyzdžiui, du autoriai rašo, kad E. Mieželaitis rūkydamas sukėlė gaisrą Kišiniovo viešbučio kambaryje, o vienas – kad Kijevo. Vienas pasakoja, kad Kišiniove tiesioginėje televizijos laidoje E. Mieželaičiui užsišnekėjus ir viršijus laidos laiką, moldavai atšaukė tolesnę laidą ir leido lietuvių poetams kalbėti kiek nori; kitas tikina, jog šeimininkai tiesiog išjungė kameras. Pristatydamas knygą Rašytojų klube, sudarytojas V. Braziūnas aiškino, kad jis, kaip senas kraštotyrininkas ir tautosakos tekstų rinkėjas, tyčia sudėjo į knygą skirtingus variantus, leisdamas skaitytojams pajusti, kaip gimsta mitai. Gal ir taip. Tiesą sakant, įsiskaičius į tekstus, greit išaiškėja, kas teisus, o kas tiesiog perpasakoja epizodą, jį šiek tiek pakeisdamas ar pagražindamas.

 

Nežinau, ar tiesa tai, ką iš H. Šilkinio pasakojimo persako A. Bernotas apie Santakos namų vasarą paskutiniais E. Mieželaičio gyvenimo metais: „Kol Eduardas sirgo, prasibrovė žiurkės ir ėmė šeimininkauti, kai kur pravarė tunelius išilgai lentynų, kiaurai per visą sustatytų knygų eilę. Per pasaulinės literatūros klasikų veikalus, per garsių filosofų, poetų tomus žiurkių išgraužti urvai žiojėjo lyg kokios juodos ir kraupios kiaurymės anapusybėn“ (p. 166). Kažkuris iš memuaristų pasakoja Santakos sodyboje iš viso buvus mažai knygų – poeto biblioteka likusi Vilniuje. Nesistengdama išsiaiškinti tiesos, priimu A. Bernoto pasakojimą kaip įsimenantį literatūrinį vaizdą.

 

Memuarai visada subjektyvūs, daugybė mįslių lieka ir perskaičius šią knygą. Bet labai gerai, kad ji yra, kad prisiminimų autoriai ne teisia, bet nori suprasti „lietuvių poezijos kunigaikštį“, galvodami apie jį jau visiškai pasikeitus aplinkybėms. Šiandien labai daug ką, kalbant apie anuos laikus, reikia aiškinti ir komentuoti. Absoliučiai nebeįmanoma ir kad kas nors taip „prakilniai“, kaip pasakytų V. Kubilius, norėtų būti tituluojamas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)