tekstai.lt

Jūratė Sprindytė, Loreta Jakonytė. Tamošaičio vitaminologija (Regimantas Tamošaitis. Vitaminų pardavėjas, 2007)

 

Vitaminu pardavejas
Vitaminu pardavejas
      Regimantas Tamošaitis. VITAMINŲ PARDAVĖJAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 197 p.

 

Gegužės vidurdienis Antakalnyje. Guodžiamės Sauliaus Šaltenio posakiu iš kultinės aštuntojo dešimtmečio apysakos „Riešutų duona“: „Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut“, ypač po kelių posėdžių iš eilės.

 

Loreta Jakonytė. Tokius posėdžiautojus Regimantas Tamošaitis užjaučia savo esė „Pranešimas“.

 

Jūratė Sprindytė. Jo knyga „Vitaminų pardavėjas“ verčia permąstyt intelektualios veiklos tikslingumą. Kai kuriais tekstais jis konstatuoja tam tikrą postintelektualizmo fazę. Bet, nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), R. Tamošaičio „vitaminai“ – maistas smegenims, porcija intelektualios prozos. Vitaminologo opusai.

 

L. J. Atsvara šaržuojamoms akademinėms ir buitinėms mąstymo bei elgsenos klišėms – jutimiškumas ir individualus įspūdis. Išgirsti ar pamatyti lyg pirmąkart (kad net klausimas „kuri šiandien esanti diena?“ pasirodytų mįslingas). Netikėtas perspektyvas atveria ne samprotavimai tarptautiniais žodžiais ir turinį praradusiais terminais, o savitas asmens sąmonės filtras.

 

J. S. Giedrė Kazlauskaitė yra šmaikščiai pasakiusi, kad esė pavidalais jos buvęs dėstytojas sprendžia dilemą tarp akademinio žmogaus ir laisvūno rašytojo. Pašiepdamas konvencijas, iš jų išsilaisvina. Sąmojingai parodijuojamas akademizmas atskleidžia mokslinių interpretacijų iliuziškumą, padeda ir mums kritiškai žvilgtelėti į profesinę veiklą. Įsikaliname tarp simbolių, reikšmingų žodžių: „Miega noumenas, prabunda fenomenas, o tarp jų nėra jokio ryšio“ (p. 56). Parodomas visa ko reliatyvumas, ritualų komizmas, subtiliai žaidžiama terminais „pranešti“, „pranešimas“. Taip kvestionuojami patys pažinimo pagrindai, ne tik mūsų provincijos intelektualaus būvio seklumos.

 

L. J. „Esė pavidalų“ nūnai sausakimša. Prisimenant Jūsų straipsnio įskeltą ginčą apie esė stereometriją (nuo fiziologinio taško iki universalesnių sferinių daugiabriaunių), kokias matytumėt R. Tamošaičio koordinates?

 

J. S. Kaip literatūros istorikė, turiu ženklinti tendencijas. R. Tamošaitį iš kitų eseistų ryškiai išskiria domėjimasis Rytų filosofija ir kompiuterių technologijomis. Kritikai turi knygą arba autorių prišlieti prie jau žinomų tendencijų, kad net neskaitę susiorientuotų – apie ką rašoma, kokios autorius pakraipos. Formaliai jis tiktų „Šiaurės Atėnų“ eseistų komandai, bet iš tiesų yra „atskiras“, savitas. Tą išskirtinumą pastebėjau 2001 m. gegužės 23-iąją, kai buvo išspausdinta esė „Vitaminų pardavėjas“, mano požiūriu, programinis Regimanto kūrinys. Akimirksniu įvyko „nušvitimas“ – žybtelėjo, jo žodžiais tariant, nelyg perdeganti elektros lemputė ar „karosas pilvą išvertė“. Dalyvavom studentų konferencijoje Palangoje. Regimantą buvo apėmusi labiau aptemimo nei nušvitimo būsena, bet tik kontrastingų būsenų kaita ir leidžia rašyti tokias esė. R. Tamošaičio tekstų atžvilgiu man nuolat įvyksta periodiniai nušvitimai-aptemimai (tai pasirodo nuobodu ir vienoda, tai atvirkščiai – intelektualu ir polisemantiška). Iš kur naujumo pojūtis? Dar niekad anksčiau lietuvių prozoje nebuvo taip konceptualiai supriešintas organinis ir virtualus pasaulis kaip knygoje „Vitaminų pardavėjas“ („Esu netikros tikrovės netikrasis gyventojas“, p. 49).

 

L. J. Kompiuterinė leksika įtikinamai paversta egzistenciniu žodynu; programinė tikrovė išnaudota žmogaus „sielos algoritmams“ ir „proto nerimui“ apmąstyti. Anot autoriaus, „kompiuteris nėra žmogaus sielai svetimas daiktas – tai jos imitacija ir plėtinys, tai psichikos projekcija, tai tavo nuolat struktūruojamas chaosas. Jis padeda tau išsilaisvinti, atsipalaiduoti ir vėl grįžti į savo pasakų pasaulį“ (p. 48). Dažnai kompiuteriu žaidžiantis (ne dirbantis!) subjektas ne tik praktikuoja naują meditacijos formą – kavos puodelis prie skystųjų kristalų židinio – bet ir nuolat veda paraleles tarp technologinių darinių ir homo sapiens (pvz., žmogus – duomenų rinkinys). Komanda „Enter!“ skamba lyg šūkis, reprezentuojantis „enteristų“ filosofiją: būti-žūti-vėl pradėti, reinkarnuojantis begalę kartų. Beje, knygoje R. Tamošaičio kompiuteris dar angliakalbis; sulietuvinta versija su „pasauliniu voratinkliu“ ar pranešimu „kompiuterį ruošiamasi užmigdyti“ būtų nemažiau metaforiška ir žadinanti interpretacijas.

 

J. S. Šelmis žaidėjas, žaidimų teorijos ir praktikos specialistas, ir net tam tikras manipuliatorius. Virtualybė patraukli tuo, kad ji ir laikina, ir amžina, šis pasaulis nesunaikinamas, todėl patikimas bei saugus. Čia nebėra egzistencinio nerimo ir mirties baimės, nes kur nėra organikos, nėra ir pačios mirties: „Skaitmeninė šviesa mus telydi“ (p. 41). Žaidybinės funkcijos suteikia personažui ypatingą galios pojūtį. R. Tamošaičio kūryboje iškyla kitokia kitokio žmogaus tapatybė.

 

L. J. Įdomi pasakotojo ir veikėjų pozicija: laikosi atokiai, bet akylai stebi; reaguoja į aplinką, bet godžiau rakinėja savo potyrius. Kartais dirgliai tūžta, tyliai kikena ar bravūriškai krečia išdaigas (pvz., „netyčia“ spusteli baro mygtuką kavinėje), kartais giliamintiškai mąsto ir sentenciškai samprotauja, linguoja ir medituoja.

 

J. S. Personažo, pasakotojo credo: „Linguoju, vadinasi, esu.“ Linguoja ant vienokojės kompiuterio kėdės, pasinėręs į virtualybę. „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ – dabartiška Vytauto Mačernio frazės versija. Pasaulis praeina ekrane. Lingavimas, beje, turi ir kitų konotacijų – linguoja psichiškai nestabilus žmogus arba tas, kuriam labai skauda, kuris kenčia. Išgirdęs, kad stichija gydo, liguistai susiskaidęs „jautrus egoistas su psichopatiniais polinkiais“ (p. 110) nuvažiuoja prie jūros ir bando susidėlioti savo asmenybės portretą, pasiekti vientisumo, bet nė iš tolo nepavyksta. Žmogus negali išjungti sąmonės – daugumos esė vyksmas ir yra individo sąmonės turiniai, būklės, būsenos (nemąstau, permąstau, sumąstau, įsimąstau) arba pojūtis, kad kažkas mąsto už mane. Daugelio esė veiksmas vyksta personažo ar pasakotojo galvoje, t. y. apmąstoma, kas dedasi su pasaulį reflektuojančia sąmone, kokiais pavidalais ji reiškiasi.

 

L. J. Skirtingi personažai – nuo apsiuvų pardavėjų iki mokslininkų – panašiai kiūto savam kiaute. Jie lyg žmonės-salos, individai sau. Komunikacija nevyksta (tekste „Pokalbis“ vidinis monologas neįstengia rasti žodžių dialogui balsu), tačiau jos ir neieškoma. Santykiai su kitais arba atsitiktiniai, arba neteikia prasmės ir džiaugsmo (namiškių noras bendrauti erzina, konferencijas privalu atsėdėti). Autistiška būsena – ne gyvenimo drama, o pasirinkimas.

 

J. S. Filosofai sakytų, kad gnoseologiniu atžvilgiu – tai solipsizmas, kai vienintele pasaulį pažįstančia realybe laikomas mąstantis subjektas. Nors to mąstymo nuolat išsižadama, jis pašiepiamas, iš sąmonės išlipti neįmanoma („Už mano sąmonės ribų – tik kapinės“). Anot R. Tamošaičio, tapatybę apibūdina posakis „ką asimiliuoji, ir kiek disimiliuoji“ – tai galima suvokti fiziologiškai, bet dažniau ši dichotomija reflektuojama mentaliniu lygmeniu. Ką sugeria, o paskui produkuoja mūsų sąmonė, smegenys, dažniausiai R. Tamošaitis sako: „Galva.“ Galvos topika labai įdomi, čia ji – pasaulio centras, čia suvis nebejaučiama arba primena spalvotą gaigalo galvą ir t. t. (Žmogų sudaro „neparašytos mintys“, p. 74.)

 

L. J. Deklaruojamą nesusireikšminimo nuostatą pažeidžia pats knygos subjektas – jis susireikšmina nesiliaujančiu dėmesiu sau („Turiu silpnybę matuoti begalinį laiką savimi“, p. 43). Egocentriškas tiek egzistavimas, tiek pasakojimas.

 

J. S. Nebesam autentiški – matau prieštarą tarp pasakotojo susikuklinimo ir puikybės, kūriniuose esama tokio dvigubumo liudijimų, kaukių kaitaliojimo. Dėstytojo statusas ironizuojamas, bet tik erudicija ir išsilavinimas leidžia taip spręsti ir rašyti. R. Tamošaičio antrininkas-pasakotojas kūrena krosny spalvotus žurnalus, bet pats juose noriai spausdinasi (ugnis „išgrynina ir viską atleidžia“). Tarsi įteisina savo viešą veiklą šituo sukūrenimu, neva sukuria ironišką distanciją. Žmogus nori viešumos, dėmesio, čia puoselėja socialinį įvaizdį, čia jo išsižada. Žurnalai traktuojami kaip „žmonių musgaudžiai“, bet prie jų vis tiek limpama. Gyvenimo, elgsenos, pačių daiktų prieštaringumas, ambivalentiškumas pagautas net detalėmis, kalbos ženklais: musės išmata – išmatavimas arba kūrentojas ir kūrėjas (esė „Laikas krosnis kūrenti“).

 

L. J. Iš keliaprasmiškumo randasi didelė knygos skaitymo intriga. Įvairūs pasakojimo lygmenys slysta nepasiduodami vienareikšmėms interpretacijoms. Mainosi pasakotojo perspektyvos, tonacijos ir kaukės; fantasmagoriškas vizijas pratęsia eseistiški mintijimai ar net publicistiški apibendrinimai. Ypač specifinis santykis tarp rimtumo ir juoko – tarsi pasakotojas tuo pačiu metu ir formuluotų subrandintą mintį, ir ją ironizuotų (skaitytojo reikalas pasirinkti priimtinesnį kodą). Tariamai naivus, primityvokas, stačiokiškas personažas – išbandyta literatūrinė priemonė išgauti šviežią žvilgsnį ar pašaipą. Viskas R. Tamošaičio tekstuose bent dvipusiška – kaip Bauerio ėriuko patalai ir Turino drobulė (esė „Mano CV“).

 

J. S. Tai viena talpiausių knygos esė – joje krikščioniškoji dimensija integruota į pačią pasakojimo struktūrą, bet Turino drobulė, deja, jau tik lukštas, tik aukščiausio rango simbolis, nuo kurio šiuolaikinis žmogus baisiai atitolęs. Be to, čia atsiskleidžia ir kita dvejybė – susvetimėjimas tarp asmens ir jo socialinės reprezentacijos. Jei neturi CV, tavęs ir nėra.

 

L. J. Tekstai įvairūs: mąslūs ir komiški, alegoriški ir tiesmukiški, abstrakčiai rutuliojantys mintį ar plėtojantys siužetus, yra net savaip lyriškų (pvz., „Seni namai“). Knygos viršelyje įspaustos nuorodos „esė“ autorystę R. Tamošaitis priskiria leidyklai (interviu „Nemune“, 2008, kovo 13 d.), o pats šį žodį ima į kabutes. Kokius dar žanrinius variantus siūlytumėt?

 

J. S. Kaip esė jie pernelyg netipiški. Gal kai kurie jų – fikcijos, feljetonai, mitologijos, etiudai, groteskai? Alegorijos, kapričai, interliudijos?

 

L. J. Burleskos? Juodojo humoro inkliuzai?

 

J. S. „Ketinimų“ skyriuje, sakyčiau, – absurdeskos. „Aptemimų“ dalyje – meditacijos, parabolės. Įvadinis skyrius „Nostalgijos“ bus artimiausias tradicinės prozos mėgėjams, nes jame daugiau siužetiškumo, įprastų priešpriešų (dirbantis „bulvių“ žmogus ir poilsiaujantis „pomidorų“ – šiltnaminis). „Padėkos diena“ panaši į novelę su akcentuotu finalu (kai giminaičiai aplanko seną tetą, ji jau mirusi). O „Kepeninės dešros gatvė“ mena sovietmetį, bet gali būti ir vartotojų visuomenės groteskas, nes dievdirbys it kultinę skulptūrą sakralizuoja šaukštą. Kitą konotaciją šaukštas įgyja kaip pažinimo įrankis (juo pažinimo jūros neišsemsi – tad šaukštelis metaforizuoja įmanomo pažinimo mizerišką kiekį). Tą liudija ir laibakotis šaukštelis, nufotografuotas ant ketvirtojo viršelio, agnostiko intrumentas.

 

L. J. Kai autorius taip geba paprastus daiktelius apauginti reikšmėmis, vietomis kliūva įprastesnės schemos, kurios bemaž neišvengiamai daigina nuspėjamas interpretacijas (pvz., apie vartotojiškumą, rašliavos perteklių, žiniasklaidos agresyvumą, kasdienybės skubą). Kita vertus, atpažįstamų priešpriešų dėmenis R. Tamošaitis išmoningai pavadina, antai žaibiškai išpopuliarėjo naujas tipažas – „bulvių žmogus“.

 

J. S. Ar nebus tik „runkelių“ sinonimas?

 

L. J. Akademinį darbą dirbantys eseistai neretai sako, kad kurdami esė jie išsilaisvina iš mintį ir raišką varžančio disciplinuotumo. Kaip šiuo požiūriu atrodytų R. Tamošaičio tekstų struktūravimas? Net ir sutinkant su jo „mišria“ literatūrine technika, kai kurie fragmentai atrodo pertekę žodžių ar praradę kūrinio slinktį (pvz., šmaikščiojo „Dantisto“ perdėm ištįsęs monologas).

 

J. S. Aš irgi daug kur pasigedau slinkties ir ypač labiau akcentuotų pabaigų, kai kurie tekstai tarsi sukasi užburtu ratu. Galime tik spėlioti, ar tai konceptualios išdaigos, ar tiesiog nežinojimas, kaip išsisukti. Atrodo, Regimantas visai rimtai sako, kad gyvenimas yra didesnis už mus, už visas mintis, simbolius, prasimanymus, vaizdinius, prietarus, tikėjimus, rašymus ir tų rašymų kanonus. Į viską reiktų žvelgti spontaniškiau, paties gyvenimo akimis. Juk ir žodžio „vitaminai“ pirmas dėmuo tą pabrėžia.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)