tekstai.lt

Leonas Peleckis-Kaktavičius. Apie „Jaunystės prie traukinio“ autorių


       Iki okupacijos – keturi romanai

       Kaune Kazys Jankauskas gyveno kambarėlyje, kurį nuomojo drauge su Henriku Radausku. Poetas mėgo kartoti, kad literatūroje jau viskas pasakyta ir pagarsėti galima tik moderniška išraiška, stiliumi. O jei šito nepadarei iki trisdešimties metų ir nebepadarysi. „Tau artėja trisdešimt, – kartą sakė K. Jankauskui. – Ir jei nieko dabar neįvyks, tai ir liksi nežinomas.“
       Įvyko. Romanas „Jaunystė prie traukinio“ (1936) pasirodė jo autoriui einant trisdešimtuosius. „Sakalo“ išleistą knygą redagavo kurso draugas Bernardas Brazdžionis.
       Buvo daug gerų atsiliepimų, tvirtinimų, kad šiuo romanu K. Jankauskas užsirekomendavo kaip subrendęs, talentingas beletristas. Pačiam K. Jankauskui brangiausi buvo Vinco Mykolaičio-Putino žodžiai, kurie tapo ir atsakymu jį kaltinusiems didele Knuto Hamsuno įtaka: „Jankauskas nėra Hamsuno įtakoje, – jų talentai giminingi“.
       Romanas iš geležinkelininkų gyvenimo kėlė didelį susidomėjimą. Buvo net diskutuojama, ar yra realiame gyvenime tokių žmonių, kokie pavaizduoti knygoje, – gyvenančių daugiau širdies, jausmų, nuotaikos gyvenimą. Tiesa, be impresionistams būdingų personažų, čia gali užtikti ir to laiko aktualijų, jaunos valstybės piktžaizdžių: romane pavaizduoti sudėtingi darbininkų ir darbdavių santykiai, valdininkų, viršininkų nesąžiningumas. Siužeto naujumas ir medžiagos šviežumas lėmė sėkmę.
       O M. Link.[evičiaus] mintys ypač intriguojančios: „Jeigu K. Jankauskas būtų amerikietis, jau Jaunystę prie traukinio matytume ekrane – taip gyvai čia pasakojama, taip čia viskas remiasi dinamiškumu. Kaip atrodo veikėjo veidas, išorinė išvaizda, mes nematome, bet matome, kaip jis bėga be kepurės, per lauką, kaip jis verkia, kaip jis myli, kaip bučiuoja moterį, kaip geria. Koks ten buvo toks viliojantis Jono dūšią miškas, mes nežinome, bet girdime, kaip dainuoja pušų viršūnės, kaip dainuoja jų spygliai, mes žinome, kad ten yra be galo gera ir ramu. Čia tiek dinamikos, jog atrodo, kad net žemė juda, kad čia viskas sukasi, kunkuliuoja, verda“ („Ateitis“, 1936, Nr. 7–8, p. 302–303).
       Iki sovietinės okupacijos K. Jankauskas parašė ir išleido keletą romanų ir apysakų – „Vieškelyje plytų vežimai“ (1938), „Juodojo milžino žmonės“ (1939), „Žygyje“ (1940) bei apsakymų ir apysakų rinkinį „Dulkini batai“ (1938). Bene didžiausią susidomėjimą sukėlė „Vieškelyje plytų vežimai“. Praėjus šešiasdešimt septyneriems metams, šiuolaikinės novelės meistras Juozas Aputis, leisdamas knygą, ją pavadino „Vieškelyje džipai“, neslėpdamas, jog tokiam pavadinimui atsirasti turėjęs įtakos K. Jankauskas.
       Romane K. Jankauskas vaizduoja besikeliantį į vienkiemius kaimą, naujakurių gyvenimą. Nyksta kaimas šiaudiniais stogais. Vieškeliu plūstantys plytų vežimai – tarsi simbolis į mūrinę Lietuvą. Amžinas studentas, rašytojas, idealistas Stasys grįžta į gimtinę, kur gyvena jo ligota motina ir gimnazijos laikų mylimoji Karilė, besiruošianti ištekėti už inžinieriaus Plėtros. Pastarasis – jo mokslo draugas, spėjęs ne tik gauti diplomą, bet ir pasistatyti plytinę, kurioje dirba daug aplinkinių kaimų žmonių. Uždirbtus pinigus jie prageria čia pat Plėtros tėvo pastatytoj smuklėj. Senasis kaimas griūva. Kaimo vyrai įniršę kerta sodus. Tarp jų – ir Stasys, labai branginęs gimtąją trobą ir viską, kas šalia jos. Nepakeldama pasikeitimų miršta jo motina. Plėtra prikalbina Karilės tėvą nušauti Stasį. Bandymas nepavyksta. Stasys su Karile palieka kaimą, pasiryžę pradėti naują gyvenimą. Išvažiuojantys mato pilną vieškelį plytų vežimų.
       Anot Viktoro Katiliaus „stipriai savitas impresionistinis metodas leidžia autoriui išvengti tikrų charakteristikų; jo žmonės pusiau realūs, pusiau nerealūs“ („Dienovidis“, 1939, Nr. 1, p. 44–46). Bendraamžis talentingas prozininkas teigė, kad, K. Jankauskas „yra iš tų rašytojų, kurie lydimi daugelio laukiančių akių. Taip pat ir šią knygą reikia skaityti ne tik tam, kad dar kartą pajustume perlūžtančios šalies tragediją, bet ir tam, kad pažintume originalios plunksnos vingius“.
       „Čia žmonės nebėra tokie šešėliai, kaukės, kokie jie buvo ankstyvesnėse jo novelėse. Bet ir čia, kaip ir visoj Jankausko kūryboj, iš kiekvieno puslapio, iš kiekvieno pokalbio trykšta gyvas, švelnus sąmojus, kuris darniai suaugęs su per visą romaną nutįstančiu, visą gyvenimą apgaubiančiu lyrizmu“, – pažymėjo K. Ramojus („Ateitis“, 1939, Nr. 3, p. 190–191).
       „Skaitydami „Jaunystę prie traukinio“, pasigedome pabaigos. Atrodė, kad tas Jonas dar turės kada nors grįžti ir toliau tęsti savo ne visai aiškią politiką. Neapsirikta. Šitame romane Jonas ateina Stasio vardu“, – taip atrodė J. Poviloniui („Židinys“, 1938, Nr. 12, p. 766–768).
       Knyga „Dulkini batai“ sudaryta iš devynių novelių ir apysakų. Šešiuose kūriniuose karaliauja geležinkelininkai. Vėl susitinkame geležinkelio darbininkus, kurie geria vogtą spiritą, ginčijasi, o vienas jų kastuvu užmuša kitą („Užmušė“). Čia ir gobšusis ruožo valdytojas inžinierius Upėnas („Tryliktasis kelias“), miškininkas materialistas, užmiršęs savo vargstančią motiną, ir jo draugas, širdies ir sielos žmogus („Draugai“), ir kt. Knyga dėl kai kurių kūrinių ištęstumo sulaukė priekaištų, tačiau būta ir pagyrimų. Eugenijus Matuzevičius rašė: „Dulkini batai“ įdomūs, jie bus skaitomi. Mus žavės gražus, stilingas, ir nuotaikingas gamtos pavaizdavimas, gaivalinga gamtos meilė, ryškūs geležinkeliečių gyvenimo momentai, kurie mūsų literatūroje dar visai nauji“ („Studentų dienos“, 1939, Nr. 2, p. 7).
       „Juodojo milžino žmonės“ – apysaka iš brangios K. Jankauskui geležinkelininkų aplinkos. Kūrinys apie jaunus žmones, pasirinkusius mėgstamą darbą: vienas jų – garvežio mašinistas, kitas – pečkurys. Knyga nenuobodi, intriguojanti. Kažkodėl pasirašyta K. Janonio slapyvardžiu. Įdomu, kad ji pirmaisiais sovietinės okupacijos metais sulaukė gana teigiamo įvertinimo. Dar daugiau: literatūriniame pasaulyje negirdėtas kritikas Kostas Pakalnė padarė tokias išvadas, apie kurias autorius, rašydamas apysaką, nė nesapnavo: „Tik pažvelk į tas iš suodinų veidų energija, gerumu ir pasitenkinimu trykštančias akis – ir norisi juos apkabinti, išbučiuoti ir sušukti: „Štai kur tikrieji viso krašto žemės sūnūs, kokių laukia socialistinė Tėvynė!“ (kurs. mano – L. P.-K.; „Mokykla ir gyvenimas“, 1941, Nr. 2, p. 94).
       Inteligentas klajūnas, benamis, tarsi perkeliamas iš vieno kūrinio į kitą. Jis niekur neįleidžia šaknų, visąlaik apsėstas ilgesio ir neįgyvendinamų fantazijų, nesirūpinantis rytojaus diena. Toks ir romano „Žygyje“ herojus – praradęs dvarą, o dabar alkanas ir apiplyšęs, bet dėl to neišgyvenantis, kupinas nežemiškų svajonių.


       Sūnus Aleksandras: „Pagrindiniai įvykiai aprašyti“

       K. Jankausko šeimoje – du sūnūs: fizikos profesorius, habilituotas daktaras Zigmas ir architektas Aleksandras. Aleksandras Jankauskas pabandė prisiminti tai, kas liko neužfiksuota paties rašytojo, prieš tai atkreipdamas dėmesį, jog neaprašytų, didesnio dėmesio vertų dalykų iš tikrųjų likę labai nedaug. Beveik viskas atsidūrė knygoje „Ne pirmas kartas“ („Vaga“, 1988 ir 1993).
       Pasibaigus karui, po ilgų klajonių 1946 m. Jankauskai atsidūrė Kaune, apsigyveno Dzūkų gatvėje. Antrame namo aukšte buvo Ievos Simonaitytės butas, o pirmame įsikūrė K. Jankauskas su šeima. Anot Aleksandro, jiems, berniūkščiams, paslaptingiausia buvo to dviaukščio namo, kuris ir dabar tebestovi, dalis – tamsus rūsys su katiline ir keliomis žemomis patalpomis. Šiaurinis namo fasadas prisispaudęs prie gatvės, o nemažas sklypas ir didelė terasa – pietų pusėje. Gyventi čia buvę ir patogu, ir jauku. Tai nemažai priklausė ir nuo tėvo, kuris rūpinosi ne tik namų jaukumu, bet ir sodu, daržu, aukšta vijokliais apaugusia medine tvora, kurią vis reikėdavo sustiprinti.
       Neretai pamokas tekdavo ruošti prie žvakių šviesos ar žibalinės lempos, nes dažnai išjungdavo elektrą. Aleksandras prisimena, kaip kartą tėvas, prašydamas neišjungti šviesos, vaišino elektriką, bet šis net po to savo žodžio netesėjo. Ne vienas pokarinis apsakymas parašytas užsidegus žvakę.
       Turėjo K. Jankauskas ir kitų buitinių rūpesčių – atsikėlęs penktą valandą ryto užkurdavo rūsyje katilą, nes tame name buvo vietinis šildymas, o grįžęs iš tarnybos patikrindavo, ar viskas gerai. Pats privalėjo pasirūpinti ir kuru – malkomis, anglimis. Vasarą parsivežtąsias malkas pjaudavo, kapodavo, žinoma, padėdavo ir sūnūs. Prisimenant ramų K. Jankausko charakterį, nesunku patikėti Aleksandro tvirtinimu, jog tėvas su buitimi lengvai ar net linksmai susitvarkydavo. Kai prieš kažkurias šventes sprogo šildymo vamzdžiai, rašytojas nenusikeikė, bet ekspromtu surimavo: „Švenčių proga vamzdžiai sprogo“. K. Jankauskui paklusdavo šaltkalviški ir panašūs įrankiai, kaimynai jį kviesdavosi į pagalbą užsitrenkę duris ar prispyrus kitai buitinei bėdai.
       Dzūkų gatvėje įvairiomis progomis būdavo ir nedidelių švenčių. Ir pas Jankauskus, ir pas I. Simonaitytę. Įsimintiniausios – I. Simonaitytės gimtadieniai. Šituose namuose ne kartą viešėjo poetai Eugenijus Matuzevičius, Jonas Graičiūnas, vertėjas Aleksys Churginas, kartais – įspūdingas aukštas žilas ponas – rašytojas Karolis Vairas-Račkauskas, taip pat dailininkai Telesforas Kulakauskas ir Petras Rauduvė.
       Kai Aleksandras Dailės muziejuje išvysta T. Kulakausko pieštą Balio Sruogos portretą, prisimena jo atsiradimo istoriją. Grožinės literatūros leidykloje dirbęs tėvas dažnai lankydavo savo buvusį profesorių, o dabar ir kolegą, sykį į namus parsinešė jo dovanotą pypkę. O kartą, išsiruošęs į svečius, Ąžuolyne sutiko T. Kulakauską, kuriam pasiūlė eiti drauge ir nupiešti B. Sruogos portretą. Taip K. Jankauskui su profesorium belošiant šachmatais atsirado anglimi pieštas bene labiausiai pavykęs B. Sruogos portretas. K. Jankauskas mėgdavo pasakoti apie šitą atsitikimą.
       Kiekvieną rytą K. Jankauskas pradėdavo mankšta. Šitam skatino ir vaikus. Prausdavosi tik šaltu vandeniu. Buvo puikus plaukikas. Giminėje būta ir pagarsėjusių sportininkų, pavyzdžiui, šiauliškiai pusbroliai Bernardas ir Ronaldas Jankauskai, vienas – boksininkas (kariuomenėje tapo Baltijos laivyno bokso čempionu), kitas – futbolininkas, žaidęs Šiaulių „Elnio“ komandoje, vienu metu buvęs net kapitonu. Žinoma, vienam ar kitam rungtyniaujant Kaune rašytojas su abiem sūnumis sėdėdavo sporto halėje ar stadione. Tokie įpročiai nepraėjo be pėdsakų: jaunieji Jankauskai nepamiršo sporto varžybų ir kai jų tėvą išvežė į lagerį. Tiesa, tuomet jau sudėtinga buvo gauti bilietus, todėl dažniausiai Zigmas ir Aleksandras lipdavo per stadiono tvorą.
       Tėvas su sūnumis kartu ir maudydavosi, meškeriodavo, vaikščiodavo. Nusivesdavo į Karmelitų ar Vilijampolės paplūdimius, keliaudavo panemune ar plaukdavo garlaiviu Nemunu iki Lampėdžių, Kačerginės, Kulautuvos. Praleisdavo su vaikais visą dieną. Aleksandrui įsiminė vienas nelaimingas atsitikimas – tėvas kapodamas malkas stipriai įsikirto pirštą, apie mėnesį turėjo vaikščioti parišta ranka. Taip atsitiko karštą vasarą. Daug kas stebėjosi, kad K. Jankauskas maudėsi kaip ir visada – plaukiojo irdamasis viena ranka, sužeistąją laikydamas iškeltą virš vandens.
       Leidyklos darbuotojai nuolat rengdavo iškylas į gamtą – Birštoną, Pažaislį. Taip pat ir į Palangą. K. Jankauskas mėgdavo nuplaukti tolyn į jūrą, ten, kur giliau, ypač jei prie kranto būdavo didelės bangos. Aiškindavo labai paprastai: ten bangavimas ramesnis.
       Kai Kaune prasidėjo didieji vežimai, tėvas dar dirbo leidykloje. Neaplenkė jie ir kelių šeimų iš Dzūkų gatvės. O kai K. Jankauską atleido iš darbo, prie jų namo išdygo civiliai apsirengęs sargybinis. Sargybiniai keitėsi – atsirėmę į tvorą šalia vartelių stovėjo ir dieną, ir naktį. Įdomiausia, kad stebėjo priešais jų dviaukštį esančias gatveles, apsimesdami, kad jiems visiškai rašytojas nerūpi.
       Sūnūs nematė tėvo suėmimo. Kai grįžo iš mokyklos, jau buvo užkalinėjamos durys, antspauduojamas rašytojo darbo kambarys. Enkavėdistams išsinešdinus, motinos paliepti vaikai sudegino kelis lietuviškus leidinius. Netrukus Aleksandra Jankauskienė su sūnumis buvo apgyvendinta bendrame bute su kita šeima. Mat vienam iš rašytoją suėmusių saugumiečių patiko K. Jankausko butas ir nutarė į jį persikelti.
       1950 m. vasara pasitaikė labai karšta, K. Jankauskas skundėsi, kad kameroje daug kalinių ir labai tvanku. Į pasimatymus su nelaimėliais ateidavo 50–100 artimųjų. Tarp grotomis apkaltų langų stovėdavo prižiūrėtojas, kuris atidžiai klausydavosi kiekvieno žodžio. Tas kalėjimo pastatas Kaune, Kęstučio gatvėje, ir šiandien toks, koks buvo prieš pusę amžiaus, gal net ir tas pasimatymų kambarys tebėra.
       Rašytojas buvo nuteistas dvidešimt penkeriems metams už vokietmečiu išspausdintus du antitarybinius apsakymus. Pirmą kartą jie perspausdinti dvidešimtame literatūros almanacho „Varpai“ numeryje (2006). Pagrindinis akstinas parašyti „Pirmą ešeloną“ buvo sesers Janinos, gyvenusios Šiauliuose, šeimos išvežimas.
       K. Jankausko didieji išbandymai lageriuose vienaip ar kitaip užfiksuoti jo apsakymuose „Dvi galaktikos“ („Vaga“, 1990) ir romano „Ne pirmas kartas“ antroje knygoje. Apsakymus, 1952–1955 m. rašytus lageriuose pieštuku, išsaugojo žmona. Jie paskirti „paniekinimą ir nežmoniškas kančias patyrusiems broliams“. Daugiausia K. Jankauskas dirbo miško kirtimo darbus. Rašytojas sūnums pasakojo, kad kalinių gyvenimas lageriuose buvo sunkesnis negu tremtinių, nes tremtiniai turėjo daugiau laisvės.
       Nuteisus rašytoją, A. Jankauskienei vienai teko išlaikyti šeimą. Vyrui tapus politiniu kaliniu, ne taip paprasta buvo išsilaikyti ir savo pareigose – Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės vaistinės vedėjos vieta daug kam rūpėjo, pasitaikė net tokių „pretendentų“, kurie, atėję pas ligoninės direktorių, tiesiai sakė: girdėję, kad yra laisva vieta, nes vedėja politiškai nepatikima. Visa laimė, kad ligoninės direktorius buvo doras žmogus. Taip pavyko atsilaikyti.
       Kai kas iš tų, kurie tuomet turėjo valdžią, pasakydavo, kad K. Jankauskas nuteistas už „Varpuose“ išspausdintus antitarybinius apsakymus. „Ar skaitėt?“ – klausdavo A. Jankauskienė. „Ne“, – atsakydavo. „Tai kodėl kalbat, jei neskaitėt?“ – taktiškai, kaip jai buvo įprasta, paklausdavo moteris. Atrodo, niekas iš tų klausėjų niekada nebuvo tų apsakymų matęs. O gal nenorėjo šito viešai pripažinti? Bijojo, kad neapkaltintų antitarybinės lektūros skaitymu?
       Sugrįžimą iš lagerio 1955-aisiais yra užfiksavęs fotografas. Artimiesiems tas įvykis iki smulkmenų įsiminė ir be popieriuje užfiksuoto vaizdo. A. Jankausko teigimu, įspūdis, ypač pirmasis, buvo pritrenkiamas: iš traukinio išlipęs tėvas vilkėjo kalinio uniforma – išblukusiom tamsiom kelnėm, drabužiu, kurio nepavadinsi nei švarku, nei marškiniais. Ant galvos kėpsojo kepurė kietu snapeliu, rankoje laikė medinę dėžę ir lazdą. Bet svarbiausia – buvo labai geros nuotaikos.
       Tuo metu Jankauskai gyveno netoli stoties. Todėl nedidelė sutinkančiųjų kompanija į namus su rašytoju viduryje ėjo pėsčiomis.
       Iš lagerio paleido su dokumentu, kuriame parašyta „osvoboždion so sniatijem sudimosti i poraženija v pravach“, tačiau žodžio „reabilituotas“ nebuvo. Gal todėl pradėti gyvenimą iš naujo buvo ne taip paprasta. Tuo labiau, kad nebebuvo Rašytojų sąjungos narys. Kol gavo pastovų, nors ir mažai apmokamą darbą Panemunės mokyklos bibliotekoje, kurį laiką K. Jankauskas dirbo Kauno „Žemprojekto“ institute – taisė projektų aiškinamųjų raštų kalbą ir stilių. Rašytojo sūnaus teigimu, darbas bibliotekoje patikęs. Ne tik knygas mokiniams išduodavęs, bet ir šachmatais su mokytojais palošdavęs. Be to, pradėjo iš leidyklos gauti vertimų. Dirbo ir prie savo kūrinių, tačiau, ką rašė, nemėgdavo pasakoti. Nebent atsakydavo rašąs „ką nors savo“. Po ketverių metų, 1959-aisiais, daug kam netikėtai pasirodė naujų apsakymų knyga „Krito kaštonai“. Deja, „atlydys“ truko neilgai. Ir vėl – tyla, šįkart net iki 1984 metų, iki knygos „Stogas ir žvaigždėtas dangus“.
       Ilgainiui rašytojas vėl pradėjo lankyti futbolo rungtynes. Kaip ir anksčiau, negalėjo ilgai ištverti be gamtos. Aleksandras pasakojo, kad bent keletą kartų visa jų šeima vasarojusi Dzūkijoje, prie Lavyso ežero. Šių apylinkių miškai beveik nelankomi, čia gausu grybų. K. Jankauskas mėgdavo pasikalbėti su vietiniais žmonėmis apie lenkų laikus (kaimas buvo likęs lenkų valdomoje zonoje), pokario miškinius, stribus, apie dabartį. Nors Atgimimas buvo dar toli, svetingas dzūkas Jankauskams rodė ir savo miško bei žemių planą. Dalis čia patirtų įspūdžių vėliau persikėlė į knygą „Šermukšnis prie ežero“, kurią 1996 m. išleido „Varpų“ redakcija. Knygos pavadinimą padiktavo Lavyso ežero pakrantėje augantis šermukšnis.
       K. Jankauskas mėgdavo grybauti ir Kleboniškio miške, žinojo nemažai grybingų vietų. Žiemą niekada nepamiršdavo palesinti paukščių: zylėms pririšdavo lašinių gabalėlį, o priešais langus besirenkančioms varnoms atitekdavo duona. Žiūrėti į lesančius paukščius buvo rašytojo silpnybė.
       Viena išvyka į Lampėdžių vasarvietę rašytojui netikėtai priminė skaudžią praeitį. Apie tai, kas atsitiko, K. Jankauskas papasakojo čia atvykusiam jo aplankyti Aleksandrui. Pasirodo, Lampėdžių poilsio namų direktorium bedirbąs buvęs kalėjimo tardytojas. Apie tą į komercinę veiklą persimetusį enkavėdistą prasidėjus Atgimimui K. Jankauskas papasakojo jį aplankiusiems žurnalistams. Ar kas iš jų ištesėjo pažadą ir nuvažiavo pasikalbėti apie negarbingą praeitį, žinių nėra.
       Daugiausia svečių Jankauskų namuose susirinkdavo Kazimierinių, kartais ir didžiųjų katalikiškų švenčių proga. Dažniausiai ta pati kompanija, iki 10–15 žmonių. Susikaupimo metas šioje šeimoje visada buvo Kūčios ir Didysis penktadienis. Aplankydavo kartais ir vienas kitas lagerio draugas ar pažįstamas, taip pat buvusios Šiaulių gimnazijos mokinės. Kadangi buvo kilęs iš gausios šeimos, kartkartėm K. Jankauskas lankydavosi brolių ir seserų šeimose, dažniausiai Šiauliuose. Pats mėgdavo lankyti senus ir jau šiais laikais sutiktus draugus. Senieji – tai V. Katilius, J. Povilonis, o iš naujųjų – Klemkų šeima. Rašytojas apie šią bičiulystę yra ne sykį pasakojęs, rodė ir skulptorės Jadvygos Klemkienės sukurtą jo biustą. Dailininkas Vytautas Klemka yra kelių K. Jankausko akvarelinių portretų autorius. Rašytojui mirus, J. Klemkienė nuliejo nedidelį antkapinį bronzinį bareljefą.
       K. Jankauskas visais laikais klausėsi „Amerikos balso“ ir „Vatikano žinių“. „Gaila, kad mama nebemato šių įvykių“, – su širdgėla kalbėdavo sūnums, atvykusiems į svečius po Nepriklausomybės paskelbimo. Kaip skaudžiai išgyveno žmonos Aleksandros netektį, iš arti teko įsitikinti ir šių eilučių autoriui.
       Per dieną rašydavo po dvi tris valandas. Net artėjant devyniasdešimtmečiui dažniausiai vis užtikdavau už rašomojo stalo. Sūnaus Aleksandro įsitikinimu, buvo iš tų rašytojų, kurie prie popieriaus lapo atlikdavo tai, kas iš anksto buvo apgalvota, visada žinodavo, ką užrašys. Kitaip dirbdavo gavęs kokį vertimą. Norėdamas laiku baigti darbą, prie stalo užtrukdavo ir ilgiau. Aleksandrui brangu tai, ką yra parašęs jo tėvas, iš įvairių kūrinių yra įsiminęs kai kuriuos palyginimus, vaizdus, jie kartais pažadina prisiminimus ar nuteikia ilgesniems apmąstymams. Pavyzdžiui: „Gaivus saulėtas rytas – viltis, išaušusi diena – nusivylimas ir kasdienybė“. Arba – netikėtas ir neįprastas vaizdas: „Šaltą žiemos rytą iš nukirsto sausuolio pakilo uodų spiečius, iki tol ramiausiai tūnojęs drevėje ir laukęs pavasario“. Nepamirštamas žaliagalvio antino gyvenimas ir jo pabaiga karo įvykių fone. Kaip ir „Jaunystę prie traukinio“ recenzavusio literatūros kritiko pastebėjimas, kad žmonės prie geležinkelio gyvena nesikeičiančiame pasaulyje su savo rūpesčiais, o traukiniai vis važiuoja ir važiuoja pro šalį lyg koks amžinas judėjimas. K. Jankauskas tai jautė beveik fiziškai.
       Aleksandrui susidarė įspūdis, kad savo prisiminimuose tėvas nesivaržydamas pasakojo gryną, nepagražintą tiesą.