tekstai.lt

Miguel de Unamuno. Krikščionybės agonija

Miguel de Unamuno
Miguel de Unamuno
      Migelis de Unamunas (Miguel de Unamuno, 1864–1936) – įžymus ispanų filosofas, romanistas, poetas, dramaturgas. Mūsų skaitytojai dar gerai prisimena jo prozos knygą „Migla. Trys pamokomi romanai ir prologas“, išleistą 1975 m. „Krikščionybės agonija“ pirmą kartą išspausdinta Paryžiuje 1925 m. prancūzų kalba, tai – vienas svarbiausių rašytojo filosofinių poleminių veikalų. Ispaniškai knyga pasirodė tik 1931 m. M. de Unamuno kūrinyje gvildenamos dvi pagrindinės temos – nemirtingumas ir tikėjimas, plėtojamos mintys, kurios buvo išsakytos knygoje „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“ (1912, liet. – 2003).

Spausdiname „Krikščionybės agonijos“ pratarmę bei pirmus du skyrius.

 

 

Pratarmė

 

Mirštu, nes nemirštu.

    Šventoji Teresė Avilietė
 

Krikščionybė yra universali dvasinė vertybė, kurios ištakos glūdi pačioje žmogaus individualumo gelmėje. Jėzuitai sako, kad jos esmė – pripažinti mūsų individualaus, asmeninio išganymo sandorį, ir nors jėzuitai šį teiginį laiko pamatiniu, aiškindami jį kaip ūkinės teologijos klausimą, mes galime pritarti jam tik kaip pradinei tezei.

Kadangi problema yra grynai individuali, todėl ir universali, esu priverstas trumpai išdėstyti asmeninio, individualaus pobūdžio aplinkybes, kuriomis šį pradėtą rašyti kūrinį atiduodu tavo, mano skaitytojau, nuožiūrai.

Karinė mano nelaimingosios tėvynės diktatūra nutrėmė mane į Fuerteventūros salą, kur aš gavau progą praturtinti savo vidinę religinę ir netgi mistinę patirtį. Iš salos mane ištraukė prancūzų burlaivis, nuplukdęs į Prancūziją; paskui įsikūriau Paryžiuje, į celę panašiame kambarėlyje, šalia Triumfo arkos Etualio aikštėje. Ten ir gimė šis rašinys. Čia, Paryžiuje, apsunkusiame nuo istorijos, visuomeninio ir pilietinio gyvenimo pilnatvės, veik neįmanoma pasislėpti kokiame nors kampelyje, kuris būtų laisvas nuo istorijos, todėl tenka ją išgyventi. Čia aš nematau nei ištisus metus sniego užklotų kalnynų, kurie Salamankoje mano dvasiai teikė peną, nei Palensijos plynaukštės tyrų, kur dega mano vyriausiojo sūnaus namų židinys ir nurimdavo mano širdis, nei jūros, virš kurios vandenų kasdien regėdavau kylant saulę Fuerteventūroje. Čia teka Sena, o ne Nervionas, mano gimtojo miesto Bilbao upė, kurioje junti jūros potvynių ir atoslūgių pulsą. Čia, šitoje celėje, mano penas buvo knygos, knygos, kurios bemaž atsitiktinai pasitaikydavo po ranka. Tas atsitiktinai ir yra laisvės pradas.

Tokiomis asmeninėmis religinėmis ir, drįsčiau sakyti, krikščioniškomis aplinkybėmis ponas P. L. Couchoud manęs paprašė parašyti brošiūrą (cahier) jo leidžiamai Christianisme1 serijai. Tarp kitko, jis pats man pasiūlė ir pavadinimą „Krikščionybės agonija“, nes jau buvo susipažinęs su mano veikalu „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“.

Kai ponas P. L. Couchoud kreipėsi į mane su tokiu prašymu, aš skaičiau Charleso Maurraso „Enquete sur la monarchie“2 – ką nors tolimesnio nuo Evangelijos ir įsivaizduoti negali! – kur skaitytojas šeriamas sušvinkusios mėsos konservais, patiektais iš velionio grafo Josepho de Maistre’o skerdyklos.

Šitoje iš pagrindų antikrikščioniškoje knygoje aš perskaičiau 1903 m. „L’Action Franēaise“3 programos ištrauką: „Tikram patriotui tėvynė yra visų svarbiausia, todėl visus politinius klausimus jis kelia, svarsto ir sprendžia vadovaudamasis nacionaliniu interesu.“ Perskaitęs šią frazę, prisiminiau žodžius „mano karalystė ne iš šio pasaulio“ ir pagalvojau, kad tikras krikščionis – jei tiktai tikras krikščionis gali egzistuoti pilietiniame gyvenime – kiekvieną klausimą, politinį ar bet kuris kitą, turi kelti, svarstyti ir spręsti vadovaudamasis asmeniniu amžinojo išganymo interesu, amžinybės požiūriu. O jei tėvynė žūsta? Krikščionio tėvynė ne iš šio pasaulio. Krikščionis turi paaukoti tėvynę tiesos labui.

Tiesa! „…Dėl jos niekas nepuoselėja iliuzijų, ir visa žmonija, skaitydama išminčiaus akyse, be užuolankų jį klausia, ar tiesos gelmėj neslypi liūdesys“, – rašė E. Renanas.

Šių Viešpaties malonės – o gal nemalonės – 1924 metų lapkričio 30 dieną aš dalyvavau Šventojo Stepono graikų stačiatikių bažnyčios, stovinčios šalimais, George‘o Bizet gatvėje, pamaldose. Ten ant didelės ikonos su Kristaus atvaizdu, užimančios visą timpano plokštumą, perskaičiau graikišką užrašą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Ją perskaitęs vėl pasijutau esąs saloje ir pagalvojau, veikiau pasvajojau: ar kelias ir gyvenimas tikrai yra tas pat, kas tiesa, ar tiesa ir gyvenimas neprieštarauja vienas kitam; o gal tiesa žudo, o gyvenimas mus apgauna? Tokia minčių eiga privertė mane susimąstyti apie krikščionybės agoniją pačiame manyje ir kiekviename iš mūsų. Ir apskritai, ar krikščionybės gali būti anapus kiekvieno iš mūsų?

Čionai ir glūdi tragedija. Juk tiesa yra kolektyvi, visuomeninė, net pilietinė; tikra yra tai, dėl ko mes sutariame ir su kuo suprantame vienas kitą. O krikščionybė yra individuali, neperteikiama. Todėl ji ir agonizuoja kiekviename iš mūsų.

Agonija, a’gonia, reiškia kovą. Agonizuoja tai, kas gyvena kovodamas, kas kovoja su pačiu gyvenimu. Ir su mirtimi. „Mirštu, nes nemirštu“, – taip skamba karšta Šventosios Teresės malda.

Apie savo agoniją, savo kovą už krikščionybę, krikščionybės agoniją manyje, jos mirtį ir prisikėlimą kiekvieną mano dvasinio gyvenimo akimirką aš ir noriu tau, skaitytojau, papasakoti.

1871 metų birželio 24 dieną abatas Loysonas, Julesas Théodore‘as Loysonas, savo broliui tėvui Hiacintui* rašė: „Netgi tiems, kurie dar palaiko tave ir nėra prieš tave nusistatę, atrodo, jog tai, ką rašai, yra dabar nesvarbu, nes šiais laikais visiems pirmiausia rūpi bendri interesai. Jie baiminasi, kad tavo priešai pasirinko tokią taktiką, kuria siekia nuvilioti tave į šią bendrų interesų teritoriją ir ten sunaikinti.“

Taigi religijoje, ypač krikščionių, neįmanoma kalbėti apie didžiuosius bendrus religinius, amžinus, universalius interesus, nesuteikus jiems asmeninio, sakyčiau, individualus pobūdžio. Kad apreikštų savo krikščionybę, savo agoniją, kovą už krikščionybę, bet kuris krikščionis turi pasakyti apie patį save: Ecce christianus4, kaip Pilotas, pasakęs: „Štai žmogus!“ Jis turi apreikšti savo krikščionišką sielą, krikščionio sielą, kuri kūrėsi kovojant, agonizuojant už krikščionybę. Jo gyvenimo prasmė yra sielokūra; siela yra nemirtingas pačios sielos kūrinys. Juk mirus kaulai atitenka žemei, siela, kūrinys – istorijai, jeigu tik ji iš tiesų gyveno, tai yra kovojo su laikinuoju gyvenimu už amžinąjį. O gyvenimas, kas yra gyvenimas? Arba – suteikus klausimui dar tragiškesnę prasmę – kas yra tiesa? Juk tiesos neapibrėši, ji pati apibrėžia viską, pati yra apibūdintoja; gyvenimo irgi neapibrėši.

Vienas prancūzų materialistas, nepamenu kuris, pasakė, kad gyvenimas yra prieš mirtį nukreiptų funkcijų visuma. Šitaip jis apibrėžė gyvenimą kaip agoniją, arba rasi kaip polemiką. Vadinasi, gyvenimas jam buvo kova, agonija. Kova su mirtimi ir kartu su tiesa – mirties tiesa.

Kartais kalbama apie struggle for life, kovą už gyvenimą; bet šis gyvenimas už kovą yra pats gyvenimas, life, ir kartu pati kova, struggle.

Reikėtų susimąstyti apie tai, kad mirtis, pasak biblinės sakmės iš Pradžios knygos, atsirado pasaulyje drauge su mūsų pirmųjų protėvių nuodėme, nes jie panūdo tapti dievais, tai yra nemirtingais, žinančiais gera ir pikta, o šis žinojimas suteikia nemirtingumą. Paskui, pasak tos pačios sakmės, pirmoji mirtis buvo smurtinė mirtis, žmogžudystė, kai Kainas užmušė Abelį. Ir brolžudystė.

Daugelis klausia, kaip dvesia žvėrys – liūtai, tigrai, panteros, begemotai ir kiti – giriose ar dykumose, kur jie gyvena? Ar juos nužudo kiti žvėrys, ar jie dvesia natūralia mirtimi, pasitraukę į ramų kamputį, kad nusibaigtų pavieniui, vieniši, kaip mirdavo didžiausi šventieji? Šitaip, be abejo, mirė didžiausias kada nors gyvenęs šventasis, nežinomas šventasis, nežinomas netgi pačiam sau. Galbūt jis gimė jau negyvas.

Gyvenimas yra kova, ir vieningumas gyvenimo labui yra kova ir kyla iš kovos. Nepavargdamas kartosiu, kad niekas taip nesuvienija žmonių kaip mūsų nesutarimai. Ir tik mūsų vidiniai nesutarimai, mūsų gelminiai prieštaravimai kuria mūsų vidinę santarvę, vidinę mūsų gyvenimo vienovę. Kiekvienas susitaiko su savimi, kaip Don Kichotas, tik mirties patale.

Ir jei toks yra fizinis ar kūniškas gyvenimas, tai psichinis ar dvasinis gyvenimas yra atitinkamai kova su amžinąja užmarštimi. Ir su istorija, mat istorija, tai yra Dievo mintis žmonių planetoje, neturi galutinio žmogiško tikslo, ji yra kelias į užmarštį, į pasąmonę. Ir visos žmonių pastangos yra skirtos suteikti istorijai žmogišką tikslą, arba antžmogio tikslą, kaip sakytų Nietzsche, mintijęs apie didį absurdą: socialinę krikščionybę.

 
 
Agonija
 

Taigi agonija yra kova. Ir Kristus atėjo nešdamas mums agoniją, karą, o ne taiką, ramybę. Jis pats tai mums pasakė: „Nemanyk, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais“ (Mt 10, 34–37). Dera prisiminti, kad namiškiai, motina ir broliai, ėjo sulaikyti jo, sakydami, kad jis pamišęs, netekęs proto, nuovokos (Mk 3, 21). Ir dar Jis kalbėjęs: „Aš atėjau žemėn įžiebti ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!.. Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“ (Lk 12, 49–54).

„O kaipgi ramybė?“ – paklausite jūs. Juk Evangelijoje galima rasti tiek ištarmių, dar aiškiau bylojančių apie ramybę. Tačiau ši ramybė, taika esti kare, o karas – taikoje. Tai ir vadinasi agonija.

Kai kas gali pasakyti, kad taika yra gyvenimas (arba mirtis) ir kad karas yra mirtis (arba taika), bet yra bemaž nesvarbu, ką su kuo tapatinti, juk taika kare (arba karas taikoje) yra gyvenimas mirtyje, mirties gyvenimas ir gyvenimo mirtis, tai yra agonija.

Gryniausias konceptizmas, sakysite? Bet konceptizmas tai ir Šventasis Paulius, Šventasis Augustinas ir Paskalis. Aistros logika yra konceptuali logika, poleminė ir agoninė logika. Ir Evangelijoje apstu paradoksų, kurių žaizdre lydosi dogmų kaulai.

Ir pats Kristus visad agonizavo kartu su krikščionybe*.

Kokie šiurpiai tragiški yra mūsų nukryžiuotieji, mūsų ispaniškieji Kristūs! Tai agonizuojančio, o ne mirusio Kristaus kultas. Miręs Kristus jau palaidotas, radęs atilsį ramybėje, mirusį Kristų jau palaidojo kiti mirusieji, tai Viešpaties kapo Kristus, Kristus, gulintis kape; tačiau garbinamas Kristus ant kryžiaus yra agonizuojantis Kristus, šaukiantis consummatum est!5 (Jn 19,30). Kaip tik šitam Kristui, šaukiančiam „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“, meldžiasi agonizuojantys tikintieji, tarp jų ir tokie, kurie tiki, kad jie neabejoja, kurie tiki, kad tiki.

Būdas kaip gyventi, kovoti už gyvenimą ir gyventi kova, tikėjimu – tai ir yra abejonė. Apie tai jau rašiau kitoje savo knygoje, primindamas tą Evangelijos vietą, kur sakoma: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9,24). Tikėjimas be abejonės – negyvas tikėjimas.

Bet ką reiškia abejoti? Žodis dubitare turi tokią pat šaknį kaip skaitvardis duo, du, kaip ir duellum, dvikova. Agoninė arba poleminė abejonė, labiau paskališka negu dekartiška, arba metodinė, gyvenimo abejonė (gyvenimas yra kova), o ne kelio abejonė (metodas yra kelias) – tokia abejonė byloja kovos dvilypumą.

Tikėti tuo, ko nesame matę, mus moko Katechizmas, tai yra tikyba; tikėti tuo, ką matome – ir nematome – protas, tai yra mokslas, o tikėti tuo, ką dar pamatysime – arba nepamatysime – viltis ir tikrasis tikėjimas. Aš teigiu, tikiu kaip poetas, kaip kūrėjas, žvelgiantis į praeitį, atsiduodantis prisiminimams; aš neigiu, netikiu kaip rezonierius, kaip pilietis, žvelgiantis į dabartį; aš abejoju, kovoju, agonizuoju kaip žmogus, kaip krikščionis, žvelgiantis į nerealią ateitį, į amžinybę.

Taigi mano ispaniškoje tėvynėje, mano ispanų tautoje, agoninėje ir poleminėje tautoje egzistuoja agonizuojančio Kristaus kultas; tačiau taip pat yra ir Mergelės Skausmingosios, Sopulingosios, kurios širdį yra pervėrę septyni sopulių kalavijai, kultas. Tai nėra tas pat kaip italų Pieta³. Čia garbinamas ne tiek nuimtas nuo kryžiaus Sūnus, laikomas ant Marijos kelių, kiek pati Motina, Mergelė Marija, kenčianti, agonizuojanti su Sūnumi glėbyje. Tai Dievo Motinos agonijos kultas.

Kai kas man sakys, kad dar egzistuoja ir Kūdikėlio Jėzaus, Pasaulio Išganytojo, kultas, Prakartėlės kultas ir Mergelės, gimdytojos ir kūdikio žindytojos, kultas.

Niekada nepamiršiu reginio, kurį teko stebėti Šventojo Bernardo dieną 1922 metais trapistų vienuolyne, netoli Palencijos. Vienuoliai giedojo iškilmingą giesmę Mergelei Marijai jos šventykloje, apšviestoje belyčių bičių vašku. Viršutinėje pagrindinio altoriaus dalyje matėsi ypatingos meninės vertės neturintis Mergelės Marijos žydrais ir baltais apdarais atvaizdas. Šis paveikslas, atrodo, vaizdavo jos pirmąjį apsilankymą pas giminaitę Šventąją Elžbietą Išganytojo gimimo išvakarėse. Iškėlusi rankas į dangų, ji, regis, norėjo nuskristi su savo saldžiausia ir tragiškiausia našta: Neištartuoju Žodžiu. Po visą šventyklą sklido litanija, kurią giedojo trapistų vienuoliai – jauni ir seni, vieni dar nepasiekę tėvų amžiaus, kiti jau seniai jį peržengę.

„Janua caeli! – meldėsi jie, – ora pro nobis“6. Tai buvo lopšinė, niūniuojama mirusiajam, ar tiksliau, dar negimusiajam. Regis, jie svajojo, kad jis gyventų iš naujo, tik atgaline tvarka, kad atgimdamas vėl grįžtų į vaikystę, savo mielą vaikystę, vėl patirtų dievišką motinos pieno skonį ant lūpų ir sugrįžtų į ramias bei saugias motinos įsčias, kur sapnuotų palaimingą priešgimdyminį sapną per amžių amžius, per omnia saecula saeculorum. Visa tai kažkuo primena budistų nirvaną, vienuolišką sampratą, tačiau tai irgi agonija, nors ir rodosi, kad tai jos priešybė.

Tėvas Hiacintas (nedera pamiršti, kad iš tiesų buvo tėvas, ir apie jo tėvystę išsamiau pakalbėsime vėliau) savo dienoraštyje 1873 m. liepos 9 dieną, kai jam turėjo gimti sūnus, mistinės ir kartu kūniškos santuokos vaisius, užrašė tokį samprotavimą apie sielos nemirtingumą ir kūno prisikėlimą: „Tegu jis ramiai snaudžia po motinos širdimi, nugrimzdęs į tą malonų devynių mėnesių miegą, kuris jam skirtas.“ Tai ir yra tas malonus miegas be sapnų, priešgimdyminis žemės rojus, apie kurį svajojo trapistų vienuoliai.

Priešingai, portugalų mistiko brolio Thomé de Jesu´so knygoje „Os trabalhos de Jesus“7 kalbama apie kančias, kurias patyrė mūsų Viešpats Jėzus Kristus per tuos devynis mėnesius motinos įsčiose.

Abiejų vienuolių, atsiskyrėlių, kančios yra ne seksualinio geismo, o motinystės ir tėvystės kančios, tai yra baigtinės būtybės kančios. Jie kenčia todėl, kad jų kūnas, nukreiptas į dvasią, neįsiamžina, nepratęsia savęs. Mirčiai, taigi pasaulio, jų pasaulio pabaigai artėjant, jie dreba iš nevilties, tikėdamiesi kūno prisikėlimo.

Trapistų vienuoliai giedojo: „Mater creatoris, ora pro nobis!“8 Motina Sutvėrėjo! Žmogaus siela trokšta sukurti sau Sutvėrėją, kuris ją į-amžintų (eternizarla). Mater Creatoris! Motina Sutvėrėjo! Tai buvo sielvarto šauksmas, agonijos šauksmas.

Mergelė Marija vadinama QeotókoV, Dievo Gimdytoja. „Ir palaimintas tavo įsčių vaisius“ (Lk 1, 42), tai yra Žodis, per kurį visa atsirado, kas tik yra atsiradę (Jn 1, 3). Ne tik siela, bet ir žmogaus kūnas, kūnas, kuris turi prisikelti, siekia sukurti Žodį, kad šis sukurtų sielą ir ją į-amžintų, taip pat sukurtų ir kūną, sielos lopšį ir kapą, kūną, kuriame siela gimsta ir negimsta, miršta ir nemiršta. Negimti yra mirti, o nemirti – gimti. Štai tokia yra agonijos dialektika.

Galbūt kai kas iš tų vargšų trapistų anuomet meldėsi už mano atsivertimą. Ir gal pats to nežinodamas jis meldėsi už savąjį.

Šitaip agonizuoja krikščionybė.

Bet kas yra krikščionybė? Nes būtų ne prošal, sakysite jūs, pateikti nors kokį jos apibrėžimą.

 
 

Kas yra krikščionybė?

 

Krikščionybę dera apibrėžti agoniškai, polemiškai, kaip kovos funkciją. Turbūt geriausiai būtų pradėti nuo to, kas nėra krikščionybė.

Ši lemtinga priesaga „-ybė“ (-ismo) – krikščion-ybė – verčia galvoti, kad kalbama apie kažkokį mokymą, tokį kaip platonizmas, aristotelizmas, dekartizmas, kantizmas, hėgelizmas ir pan. Tačiau taip nėra. Priešingai, mes turime puikų žodį – krikščioniškumą (cristiandad), kaip tik reiškiantį savybę būti krikščionimi (lygiai kaip žmogiškumas reiškia būti žmogumi, žmogišku) ir kuriuo galiausiai imta vadinti krikščionių bendruomenę. Tiesą sakant, šis žodžių junginys yra absurdiškas, mat bendrija panaikina krikščioniškumą, o pastarojo prielaida yra vienatvė. Priešingai, niekas nekalba nei apie platoniškumą, aristoteliškumą, dekartiškumą, kantiškumą ar hegeliškumą. Be to, hegeliškumas, buvimas hegelistu ir hegelystė (hegelidad), buvimas Hegeliu, visai nėra tas pat. Tačiau mes neskiriame krikščioniškumo nuo kristybės (cristidad), nes buvimas krikščionimi nėra tas pat, kaip būti Kristumi. Juk pats krikščionis tampa Kristumi. Tą gerai suprato Šventasis Paulius, savo širdyje išgyvenęs Kristaus gimimą, agoniją ir mirtį.

Šventasis Paulius yra pirmasis didis mistikas, pirmasis krikščionis tikrąja to žodžio prasme. Nors Šventasis Petras buvo pirmasis, kuriam apsireiškė Mokytojas (žr. Couchoud „Apie Pauliaus apokalipsę“, II skyrių „Le Myste³re de Jésus“9), Šventasis Paulius pajuto Kristų savyje, Kristus apsireiškė jam, bet tikėjo, kad Jis mirė ir buvo palaidotas (1 Kor 15,19). Ir kai Paulius buvo iškeltas iki trečiojo dangaus, ar kūne, ar be kūno, jis nežinojo, užtat Dievas žino (šimtmečiais vėliau tuos žodžius pakartos Šventoji Teresė Avilietė), jis buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, regis, tai vienintelis būdas išversti a’rrhta r‘h´mata; ši antitezė labai būdinga agoninei, tai yra mistinei agonijai, agonijai, kurios stiliui įprastos antitezės, paradoksai ir net tragiškas žodžių žaismas. Juk mistinė agonija žaidžia žodžiais, žaidžia Žodžiu, žaidžia Logu. Ir žaidžia, kad jį kurtų. Galbūt pats Dievas žaidė kurdamas pasaulį, ne tam, kad žaistų juo, o kad žaisdamas jį kurtų, nes kūrinija ir buvo žaidimas. O pasaulį sukūręs, Viešpats atidavė jį žmonių ginčams ir Dievo ieškančioms religijoms. Ir kai Šventasis Paulius buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus, į rojų, jis girdėjo „slaptingus žodžius“, kurių nevalia žmogui ištarti (2 Kor 12, 2–5).

Kas nepajėgia to suprasti ir pajusti, pažinti bibline prasme, tai yra duoti pradžią, tegu nemėgina suprasti ne tik krikščionybės, bet ir antikrikščionybės, taip pat istorijos, gyvenimo, tikrovės ir asmenybės. Tegu jis užsiima politika, partine politika, arba jeigu yra eruditas, tegu verčiau atsiduoda sociologijai arba archeologijai.

Ne tik Kristus, bet ir visas žmogiškasis ir dieviškasis potencialas, gyvasis ir amžinasis žmogus yra suvokiamas mistiniu pažinimu, vidumi, lig pat šerdies, ir tik šitaip pažįstantysis, mylintysis tampa pažintuoju ir mylimuoju.

Kai Levas Šestovas, pavyzdžiui, samprotauja apie Pascalio mintis, jis, rodosi, nenorįs suprasti, kad neužtenka pritarti pastarojo mintims, jog būtum paskalininku, bet reikia būti Pascaliu, tapti Pascaliu. Aš pats ne kartą, skaitydamas knygas, susidurdavau su gyvais žmonėmis, o ne su filosofais, mokslininkais ar mąstytojais, ir susidurdamas su žmogaus siela, ne su mokymu, sakydavau sau: „Bet juk tai aš pats!“ Buvau Pascalis ir gyvenau jo amžiuje, jo aplinkoje, buvau Kierkegaard’as ir gyvenau Kopenhagoje. Ir taip pat buvau kitais, ir gyvenau juose. Argi tai nėra geriausias sielos nemirtingumo įrodymas? Kas jeigu jie jaučiasi gyveną manyje, kaip aš juose? Gal ir aš po mirties žinosiu, ar man skirta šitaip atgimti kituose. Kita vertus, ar ir dabar, šią akimirką, kas nors galėtų gyventi manyje, būdamas ne manyje, jei aš pats dabar negyvenčiau jame? Kaip visa tai paguodžia! L. Šestovas sako, kad Pascalis „nenumaldo skausmo, nepaguodžia ir kad „užmuša bet kokią paguodą“. Taip mano daugelis, bet kaip jie klysta! Nėra didesnės paguodos nei gėla, nėra vaisingesnės vilties negu neviltis.

Sakoma, žmonės nori taikos. Ar tikrai taip? Juk sakoma, kad žmonės siekia ir laisvės. Ne, žmonės nori taikos karo metu ir karo – taikos metu; jie nori laisvės po tironijos padu ir nori tironijos po laisvės padu.

Šitos laisvės ir tironijos atžvilgiu negali sakyti nei homo homini lupus, žmogus žmogui – vilkas, nei homo homini agnus, žmogus žmogui ėriukas. Ne tironas pagimdė vergą, bet atvirkščiai, vergas pagimdė tironą. Tik jis pats užsikrovė ant sprando savo artimą, o ne šis privertė jį tai padaryti, mat žmogui būdinga tingėti ir kartu bijoti atsakomybės.

Vėl grįždami prie mistinio pažinimo, prisiminkime Spinozos žodžius: non ridere, non lugere, neque detestari, sed intelligere, nei juoktis, nei verkti, nei nekęsti, bet suprasti. Intelligere, suprasti? Ne, greičiau pažinti bibline prasme, mylėti… sed amare. Spinoza kalbėjo apie „intelektinę meilę“, bet Spinoza, kaip ir Kantas, buvo viengungis ir, matyt, mirė skaistus. Ir Spinoza, ir Kantas, ir Pascalis buvo viengungiai, tikriausiai neturėjo ir vaikų, tačiau ir nebuvo vienuoliai krikščioniška prasme.

Taigi krikščionybė, tiksliau – krikščioniškumas, nuo tos akimirkos, kai ji užgimė Šventojo Pauliaus širdyje, nebuvo doktrina, nors ir buvo dialektiškai išreikšta; krikščionybė buvo gyvenimas, kova, agonija. Doktrina buvo Evangelija, Geroji Naujiena. Krikščionybė, krikščioniškumas buvo pasirengimas mirčiai ir prisikėlimui, amžinajam gyvenimui. „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“, – pasakė Šventasis Paulius.

Galima kalbėti apie tėvą Paulių arba apie tėvą Šventąjį Paulių, nes kaip apaštalas jis taip pat buvo ir šventasis tėvas, bet niekam nešaus į galvą kalbėti apie tėvą Spinozą arba tėvą Kantą. Galima ir būtina kalbėti apie tėvą Lutherį, vienuolį, kuris buvo vedęs, bet nieku gyvu tėvu negali vadinti Nietzsche’s, nors kai kas mano, jog progresuojančio paralyžiaus ištikto Nietzsche’s „anapus gėrio ir blogio“ tėra vien tėvo Lutherio „vergiškos valios“ sola fide10 išraiška.

Krikščioniškumas buvo Dievažmogio kultas: Dievažmogis gimė, kentėjo, agonizavo, mirė ir prisikėlė iš mirusiųjų, kad perduotų savo agoniją tikintiesiems. Kristaus kančios buvo krikščionių kulto centras. Ir šių kančių simbolis yra Eucharistija, Kristaus kūnas, kuris miršta ir palaidojamas kiekviename, priimančiame komuniją.

Savaime suprantama, dera skirti, kaip jau nesyk esu sakęs ir kartojęs, krikščionybę, tiksliau – krikščioniškumą nuo evangelizmo, nes Evangelija kaip tik yra mokymas.

Tai, kas nevykusiai buvo pavadinta „pirmykšte krikščionybe“, tai yra neva iki Kristaus mirties gyvavusioje krikščionybėje, evangelizme, matyt, glūdi visiškai kita religija, ne krikščioniška, o judėjiška, griežtai monoteistinė religija, tapusi teizmo pagrindu.

Vadinamoji pirmykštė krikščionybė, Kristaus krikščionybė – ir šitai yra toks pat absurdas, jei ne didesnis nei Hegelio hegelizmas, nes Hegelis buvo ne hegelininkas, o Hegelis buvo, kaip sakyta tūkstančius kartų, – apokaliptinė. Jėzus Nazarietis tikėjo greit ateisiant pasaulio pabaigą, todėl kalbėjo: „palikite mirusiems laidoti savo numirėlius“ ir „mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Ir tikriausiai tikėjo kūno prisikėlimu kaip žydai, o ne sielos nemirtingumu kaip platonikai, tikėjo antruoju savo atėjimu pasaulin. To įrodymus pateikia bet kuri knyga, sąžiningai aiškinanti šventuosius tekstus. Juk egzegezė ir sąžiningumas eina drauge.

O būsimajame pasaulyje, Dievo karalystėje, kurios visi laukė greit ateisiant, kūnui nereikės daugintis, nereikės skleisti savo sėklos, nes ten nebus mirties.

Evangelijoje pagal Matą (Mt 22, 23–33) pasakojama – ir čia atsiskleidžia pamatinė krikščionybės esmė, – kad pirmiausia Kristui pinkles spendė fariziejai, klausdami jį, ar valia mokėti ciesoriui, imperijai mokesčius, ar ne. O kai jis atsakęs, kad „atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“, tą pačią dieną pas jį atėjo sadukiejai, kurie, kitaip negu fariziejai, nepripažino kūno prisikėlimo ir Anapilio, ir klausė: „Mokytojau, Mozė yra pasakęs: Jei kas mirtų bevaikis, tegu jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių. Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui. Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo. Visų paskiausiai numirė ta moteris. Ta, kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona. Juk visi ją turėję.“ Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės. Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje. O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ Tai girdėdama, minia stebėjosi jo mokslu.

Štai iš čia ir ima pradžią krikščionybės, duodančios atkirtį ir fariziejams, ir sadukiejams, agonija.

Tačiau kai mirė Jėzus ir prisikėlė Kristus, tikinčiųjų širdyse gimė tikėjimas kūno prisikėlimu ir kartu tikėjimas sielos nemirtingumu, kad juose agonizuotų. Štai šita didinga dogma apie mirusiųjų prisikėlimą pagal judėjus ir sielos nemirtingumą pagal graikus davė pradžią Šventojo Pauliaus, helenizuoto judėjo-fariziejo, kuris mikčiojo galinga polemine graikų kalba, agonijai.

Artėjančios pasaulio pabaigos nerimui nuslūgus, pirmieji krikščionys, tie, kurie klausėsi Jėzaus ir jam klojo palmių šakas įžengiant į Jeruzalę, pamatė, kad Dievo karalystė į gyvųjų ir mirusiųjų, tikinčiųjų ir netikinčiųjų žemę – „teateinie tavo karalystė“ – dar neatėjo, tuomet kiekvienas iš jų ėmė nujausti savo asmeninio pasaulio pabaigą, savo pasaulio, pasaulio, kuriuo buvo jis pats, kurį nešiojosi savyje, pabaigą; jie ėmė nujausti savo kūniškąją mirtį ir savo krikščionybę, savo religiją; iš mirties baimės kilo paradoksas: individuali religija, religio quae non religat11. Nes mes, žmonės, gyvename drauge, bet mirštame po vieną, juk mirtis yra galutinė vienatvė.

Artėjančios pasaulio pabaigos ir Dievo karalystės atėjimo lūkesčiams neišsipildžius, krikščionims numirė ir istorija. Juk pirmieji evangeliniai krikščionys, klausę ir sekę Kristumi, turėjo istorijos sampratą ir jausmą. Galbūt jie žinojo ir Izaiją, ir Jeremiją, tačiau šie pranašai neturėjo nieko bendra su Tukididu.

Couchoud teisus sakydamas („Le Myste³re de Jésus“, p. 37–38), kad Evangelija yra „ne istorija, kronika, pasakojimas ar gyvenimas“, o Geroji Naujiena. Šventasis Paulius vadino ją Paslaptimi (Rom 10, 15–16). Evangelija yra Dievo apreiškimas.

Tačiau šis Dievo apreiškimas, ši paslaptis nuo šiol turėjo jiems tapti istorija. Istorija yra vystymasis, kismas, o apreiškimas nei vystosi, nei kinta, nors grafas Josephas de Maistre‘as su dialektine agonija kalbėjo apie „apreiškimo apreiškimą“.

Kūno prisikėlimas, judėjų fariziejiška, fizinė – kone kūniška – viltis, ėmė konfliktuoti su sielos nemirtingumu, graikų platoniška, pneumatine arba dvasine viltimi. Čia ir glūdi tragedija, Šventojo Pauliaus agonija. Ir krikščionybės taip pat, mat kūno prisikėlimas yra fizinis, visiškai individualus dalykas. Vienišius, vienuolis, atsiskyrėlis gali atgimti kūniškai ir gyventi, – jeigu, žinoma, tai gyvenimas, – tik Dievuje.

Užtat sielos nemirtingumas yra dvasinis, socialinis dalykas. Kas sukuria sau sielą, kas po savęs palieka kūrinį, tas amžiams gyvena jame ir kartu kituose žmonėse, žmonijoje, tol, kol ji gyvuos. Tai ir reiškia gyventi istorijoje.

Vis dėlto fariziejų tauta, kurioje užgimė tikėjimas kūno prisikėlimu, vylėsi gyvensianti socialiai, istoriškai, tautiškai. Tikrąja judėjų dievybe buvo ne Jehova, bet pati žydų tauta. Racionaliai mąstantiems judėjams-sadukiejams Mesijas buvo pati žydų tauta, išrinktoji tauta. Ir jie tikėjo jos nemirtingumu. Iš čia ir kilo judėjiškas rūpestis pratęsti giminę, siekis turėti daug vaikų, pripildyti jais žemę; iš čia ir jų patriarchatas.

Dėl to jie ir rūpinasi palikuonimis. Kaip tik todėl žydas Karlas Marxas siekė sukurti proletariato filosofiją ir piktnaudžiavo protestantų pastoriaus Malthuso dėsniu. Judėjai-sadukiejai, materialistai siekia prisikelti savo vaikų kūnuose. Ir piniguose, aišku... Šventasis Paulius, judėjas-fariziejus, spiritualistas, siekė kūno prisikėlimo Kristuje, istoriniame, o ne fiziniame Kristuje (paskui aš išsamiau išdėstysiu apie tai, ką aš turiu omenyje sakydamas istorinis, nes tai yra ne kažkas realaus, bet idealaus), siekė prisikėlimo krikščioniškos sielos nemirtingume, istorijoje.

Štai čia abejonės, dve-jonės (dubium) ir dvi-kovos (duellum) bei agonijos ištakos. Šventojo Pauliaus laiškai mums pateikia tauriausią agoninio stiliaus pavyzdį. Agoninio, ne dialektinio stiliaus, nes juose nėra dialogo, užtat apstu kovos, polemikos.

 

______________________

 

1 Krikščionybės (pranc.).

2 Monarchijos tyrinėjimą (pranc.).

3 Prancūzų akcija (pranc.).

* M. Hutin A. Le Pčre Hyacinthe, prźtre solitaire (Tėvas Hiacintas, vienišas kunigas), 1893–1912. – Paris, 1924. (Aut. past.)

4 Štai krikščionis (lot.).

* „Jėzus agonizuos ligi pat pasaulio pabaigos; turi būdrauti visą tą laiką.“ Tai rašė Pascalis „Kristaus paslaptyje“ („Le Mystčre de Jésus“), ir rašė tai agonizuodamas, nes būdrauti yra sapnuoti nemiegant, sapnuoti agonizuojant, agonizuoti. (Aut. past.)

5 Atlikta (lot.).

6 Dangaus vartai, melskis už mus! (lot.).

7 Jėzaus darbai ir vargai (port.).

8 Motina Sutvėrėjo, melskis už mus (lot.).

9 Jėzaus paslaptis (pranc.).

10 Vien tikėjimu (lot.).

11 Religija, kuri neriša (lot.).

 
Versta iš:

M. de Unamuno. La AgonĶa del crĢstianismo.

Alianza Editorial, S. A., Madrid, 2000

 

Iš ispanų k. vertė Linas Rybelis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)