Šis žygis prasidėjo ne nuo Gedimino aikštės. Jis prasidėjo nuo didelio neteisingumo, kurį visi patyrėme ir tebepatiriame, išgyvenome ir tebeišgyvename netekę tautinių simbolių, tradicijų tęstinumo, ekonominio, politinio suvereniteto, iškentę sibirus, gyvenę slegiami kasdienių praradimų. Skaudžios ekologinės žaizdos bei valdininkijos neatsakingumas, nebaudžiamumas ir demogogija tiesiogiai pastūmėjo mus veikti. Nemunas, Neris, Nevėžis ir daugelis Lietuvos upių – jau tik vaizdingi paplavų ir srutų grioviai. Kuršių marios dūsta, spauda skelbia apie oro užterštumą Jonavoje, Kėdainiuose, Naujojoje Akmenėje, Mažeikiuose ir kitur, o vyriausybė, kalbama, vis tiek ketina leisti Naujojoje Akmenėje deginti Tarybų Sąjungos europinės dalies sudėvėtas padangas... Problemų skaudumas per daug akivaizdus, kad, žmogau, įsitikintum: pasikliaut valdininkijos gera valia – jau nusikalstama.

 

Kelionę, vadinamą dviratininkų ekologiniu žygiu „Lietuva – mano namai“, sumanė trys vyrukai iš Mokslų akademijos, visi fizikai, visi Sąjūdžio idėjų išpažinėjai: Artūras Greičius, Šarūnas Talandis ir Rimantas Astrauskas. Pirmajam rūpėjo labiau pakylėti dalykai („...tautos gyvastingumo paslaptis...“), antrajam – konkrečiais gerais darbais padėti žmonėms („...na, upelį išvalyt, senam žmogui malkas sukapot...“), trečiasis buvo kupinas politinių agitacinių tikslų. Tik niekas neįsivaizdavo, kaip tas žygis atrodys, o juo labiau – kas laukia jo dalyvių po to. Bet kai 1988 m. liepos devintą dieną po mitingo Vingio parke „Žemynos“ klubo pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila paskelbė apie rengiamą ekologinį žygį dviračiais, trauktis nebebuvo kur.

Kelios dienos prieš žygį Mokslų akademijos salėje Rimantas Astrauskas taip apibūdino pagrindinius kelionės tikslus: šnekėsim žmonėms apie ekologinių reikalų svarbą, aiškinsim Sąjūdžio mintis, rinksim parašus po laiškais: TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui N. Ryžkovui dėl reikalavimo nutraukti Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą, ir – TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui A. Gromykai dėl kareivio A. Sakalausko tragedijos bei atkreipsime dėmesį į kariuomenės moralinį smukimą, prašysime tarpininkauti, kad A. Sakalauskas būtų grąžintas gydyti į Lietuvą ir atiduotas tėvų globai. Dirbs sociologų grupė: pildys anketas, kuriose atsispindės žmonių žinios apie Sąjūdį, ekologines problemas. R. Astrauskas pasiūlė pasidalyti į apylyges grupes: vieną – laiškų, kitą – sociologų, dar vieną – plakatininkų, pasirengusių bet kada sukurti reikalingus plakatus, ir vadinamąją avangardo, kuri miestuose, miesteliuose turės pasirodyti anksčiau už kitus, kad iškabintų ten skelbimus apie mūsų atvykimą. Vadovų nebūsią: visi vadovai ir visi eiliniai. Dalyvių sąrašų taip pat nebus. Dalyvauja ar nedalyvauja, valandą, dieną ar abi savaites – kiekvieno laisvas reikalas. Bus tik „šturmanai“, žinantys maršrutą, o ką nuveiksime, priklausys nuo mūsų pačių. Vienys gera valia bei bendri kilnūs tikslai, kurie ir mus turėtų kilninti, daryti geresnius... Išvyksime liepos 20-ąją 13 val. iš Gedimino aikštės.

 
1988.VII.20 GEDIMINO aikštė VILNIUJE – PABRADĖ
 

Kai pusvalandį prieš numatytą išvykti laiką artėjau Gedimino aikštės link, buvau pakiliai nustebintas iš tolo sušvytėjusio mūsų tautinių vėliavų geltonumo. Aikštėj prie varpinės būriavosi keli šimtai žmonių. Virš jų plaikstės plakatai: „Ne – III Ignalinos blokui“, „Ignalina – novyj Černobyl’“, „Moskva – bud’te v gostiach, kak v gostiach“, „Pažadinkite Lietuvą“... Prie Katedros kolonų stovėjo būrelis jaunimo. Iš ten sklido smuikelių muzika, matėsi užrašas „Konservatorija remia dviratininkus“. Į palydinčiuosius ir išvykstančiuosius kreipėsi R. Astrauskas, trumpai nusakė žygio tikslus. „Žemynos“ klubo pirmininkas Juozas Dautartas apibūdino klubo atsiradimo priežastis (Lietuvos vandenų, oro užterštumas), tikslus (propaguoti gamtosaugos idėjas, viešinti skaudžias problemas, nuo šiol valdžią turintys teatsako už savo veiksmus ir jų pasekmes). „Neverta laukti, – užbaigė, – kol praregės kai kurie vadovai, reikia veikti!“

Išlydintiesiems mojant, apžergėm dviračius ir pro Gedimino kalną, tiltuku per Vilnią, tiltu per Nerį, Žirmūnų gatve pradėjom savo kelionę. 

Pirmą kartą stabtelėjome prieš Nemenčinę ant kalno, kur baigiasi dviračių takas. Čia vienas „šturmanas“ atkreipė dėmesį į pirmąjį nesklandumą: būtina važiuoti kartu, neišsiskirstyti, padėti atsiliekantiems. „Vėliava, su kuria keliaujam, turėtų pakylėti mus aukšiau už bet kokį egoizmą.“

 

 Pirmoji nakvynės vieta – erdvi miško aikštelė netoli Pabradės, prie Žeimenos upės. Atgužėjom – ir kaip grybų po šilto lietaus čia dygte pridygo palapinių, o prie įvažiavimo ant ilgo žalio audeklo atsirado didžiausias užrašas: „Stok į bet kurią organizaciją, kuri stengiasi sustabdyti žemės niokojimą. Neduok ramybės savo deputatams, jei tau atrodys, kad gamta nesaugoma kaip dera. Protestuok, stenkis, kad valdžia sukrustų. Atmink: augalai ir gyvūnai neturi deputatų, jie negali streikuoti, jų niekas neužstos, iškyrus mus, žmones.“ Daugelis turėjo ir savo užrašus. Štai rudabarzdis vyrukas ant marškinių priekio užsirašęs: „Trečiam blokui – ne!“, o ant nugaros – „Remkite Sąjūdžio veiklą!“ Štai kepurė, matau, su užrašu: „Neteršk Lietuvos“, tolėliau prie palapinės betriūsiančiai ant nugaros: „Baimė – mūsų nelaimė.“ (Net krūptelėjau, tuos tris žodžius perskaitęs. Lyg atradimas jie buvo mano minčiai, jau seniai ieškojusiai, kaip apibūdinti tą per daugelį metų vešliai įsikerojusią mumyse baimę. „Nelaimė!“ Taip trumpai, taikliai ir aiškiai pasakyta.) „Komjaunimo tiesos“ korespondento prašymu pavakary buvome sukviesti į būrį: norėjo sužinoti, kiek mūsų yra, kokia važiuojančiųjų „socialinė sudėtis“, iš kur esame... Priskaičiavo apie 120. Studentų – 23, moksleivių – 26, darbininkų – 9, apie pusšimtį – tarnautojų. Jauniausiam – 12 metų, vyriausiam – 54. Kauniečių atsiliepė 15, iš Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės, Druskininkų, Šalčininkų, Klaipėdos – po du, iš Šilutės ir Prienų – po vieną. Visi kiti – iš Vilniaus. Dvidešimt viena moteris. Tiek terūpėjo korespondentui. R. Astrauskas kreipėsi į žygio dalyvius klausdamas, kas kokių tikslų (turistinių, ekologinių, tautinių...) skatinamas leidosi į šią kelionę. Visi kaip susitarę: „Ne turistinių...“ – „Taip, – tad pertarė klausėjas, – o ekologiniai neatsiejami nuo tautinių...“ (Akivaizdu, jei išliks ta pati šėtoniška priklausomybė nuo centrinių ministerijų, nuo Maskvos, – tyliu tyliu, – gamtosaugos mums tikrai nepavyks sutvarkyti: taip ir nunuodys ne mūsų valdomos jonavos, kėdainiai, mažeikiai, sniečkūs...)

Visi išsiskirstė, o aš vis teberymau ant žolės vienas. Užplūdo liūdesys ir abejonės – neatskiriami mano palydovai. Štai jau keturis dešimtmečius kramtau šiokią tokią duoną, bet visa netikra, nepastovu, sieloje tuštuma. Štai vėl kažkas stumia „baladotis po pasaulį“. Kam? Kodėl?.. Ak, žmogau žmogeli, vis dar puoselėji viltį būti „reikalingas“, būti „veiklus“, „dalyvaut“. Taip taip, dalyvaut bent sakydamas: atsitieskim, žmonės, ištarkime, kad – esam! Nebevergaukim baimei, nesitaikstykim su beasmeniškumu, dogmatizmu, nepraraskim orumo, tikėjimo savimi. Ištarkim pagaliau „aš“, ištarkim „mes“, ištarkim „Lietuva, Tėvyne mūsų“... Baugūs neįprasti žodžiai, siekiai, už kuriuos gali būti net ir be atodairos nubaustas. Liūdna. Politinės laisvės principą, idėjas prieš despotizmą Vakarų Europos švietėjai skelbė jau prieš porą šimtmečių, o tu, žmogau, iki šiol jauti skaudžią prasmę apie tai šnekėti, tai skelbti. Antra vertus, argi būtina per dienas minti pedalus, kad galėtum ką pasakyti... Pagaliau – ar išdrįsi, ar pajėgsi, visą gyvenimą mokytas slapstytis ir tylėt...

Pakeliu galvą, matau, kaip mano bendražygiai grupelėmis šnekučiuojasi, sėdi apie lauželius, triūsia prie palapinių, siuvasi prie drabužių mažas trispalves vėliavėles, emblemas su Gedimino stulpais. Ataidi lūpinių armonikėlių garsai, mielos širdžiai mūsų dainų melodijos...

Iš kaimų grįžta sociologai. „Ne, – sako, – nieko čia žmonės apie Sąjūdį nežino. Ir lietuviškai nesupranta. Beje, kaip išversti į rusų kalbą „Persitvarkymo Sąjūdis“?..“

 

1988.VII.21. PABRADĖ – ŠVENČIONYS – IGNALINA – DRINGIO ež.

 

Naktis buvo šilta, trumpa ir beveik bemiegė: kone iki šviesos iš visų pusių smelkėsi šnekos. Švintant jos kiek pritilo, bet netrukus vėl nesulaikomai suklego, ištvino: rytas!

 

Ir štai mūsų raudonas–žalias–geltonas dviratininkų kaspinas labai prastu plentu, iš po sunkvežimų ratų aikštingai šiaušiančiu dulkių karčius, plazda Švenčionių link.

Švenčionys – nei lietuviškas, nei rusiškas, nei lenkiškas miestelis. Mes, keturi grupės vyrukai, jame pasirodėm pirmieji (taip jau atsitiko). Sustojom prie valgyklos, papietavom ir ėmėmės savo darbo: išskleidėm stendelį su kareivio A. Sakalausko nuotrauka bei trumpu jo tragedijos aprašymu: pareigingas, doras žmogus tarnavo Leningrade, „seniai“ kareiviai iš jo tyčiojosi, kol kareiviukas nevilty (anot spaudos, „afekto būsenoje“) iššaudė savo kankintojus. Jį, aišku, suėmė (jis nė nesipriešinęs). Generolai, be abejo, labai nepageidavo, kad byla iškiltų į viešumą, tad štai A. Sakalauskas – dabartinio Kaliningrado psichiatrinėje ligoninėje. Mūsų laiške reikalaujama, kad tas žmogus būtų grąžintas gydyti į Lietuvą, tėvams. Ir dar – kad vyriausybė atkreiptų dėmesį į kariuomenės moralinį smukimą, vadinamąją „dedovščiną“. Žmonės paskaito ir dažniausiai – pasirašo. Bet štai viena žilstelėjusi senutė, apsirengusi baltu, tik labai murzinu chalatu, nė nebaigusi to rašto skaityti, kad ims bartis, garsiai šaukti per visą miestelio aikštę, piktintis: ar ji čia turinti pasirašinėt už žmogų, kuris nušovė tiek kareivių! „O kaipgi tie, kuriuos nušovė! O kaipgi – jų motinos! Ar ten ne žmonės! Žmogžudys! Matyt, ne mažo pono sūnelis, kad čia važinėjat, renkat parašus už tokį!..“ Mūsų vienas vyrukas bandė jai aiškinti. Moteriškė dar labiau įsiplieskė. Apspito žmonės, kai kurie ėmė tramdyt, ir ji dingo, iš kur atėjusi, – už valgyklos durų... Žiūriu, artėja prie manęs karininkas (vyr. leitenantas). Klausia, koks čia triukšmas. Trumpai paaiškinęs tiek teištariau: „Juk jūs žinot, kaip yra kariuomenėje...“ – „Žinau, žinau, – ir net nusikeikė žmogus, – taip jiems ir reikia“ (suprask, nušautiesiems). Pasižiūrėjom vienas į kitą: malonaus veido, šviesių akių karininkas. (Buvau gi ir aš toje kariuomenėje, labai gerai atsimenu žmogų žeminančias patyčias, kurias ten patiria naujokai nuo „senių“). Karininkui nuėjus netoli stoviniavusi moteriškė ir sako: „Skaičiau šios dienos laikrašty („Komj. tiesa“, 1988.VII.21) žinutę apie dviratininkus. Ar jūs esat iš tų?“ – „Na jau taip, – sakau, – turbūt iš tų.“ – „Tai koks čia jūsų tikslas?“ – „Pirmiausia – skelbti apie atominės elektrinės pavojų, o antra – apie kareivėlį... skaitėt?“ – „Skaičiau, skaičiau. Bet įdomu, kaip jūs čia važiuojat?! Ir niekas nedraudžia?!“ – „Kol kas lyg ir niekas. Gal daug kam ir nepatinka, bet va kažkaip judam...“ – „Įdomu. O mes čia tebegyvenam galvas nuleidę.“ – „Kaip tik ir norim ištarti žmonėms, – apsidžiaugiau tokia puikia proga „sakyt“, – norim ištarti, kad gana jau mums gyventi galvas panarinus, reikia pakelti jas, tas mūsų galvas, prisiminti, kad esam žmonės...“ Visą gyvenimą pratylėjęs, nesuprasdamas, kaip manyje atsirado, atsivėrė tokie žodžiai – net nukaitau... „Reikia reikia, – pertarė moteriškė, – bet va kitaip ir nebemokam.“ Kiek palūkėjusi, vėl stebėjosi neatsistebėdama: „Įdomu... Susibūrė – ir važiuoja per Lietuvą. Ir dar va su tokiom kepuraitėm: geltona, žalia, raudona... Įdomūs laikai atėjo, nematytai įdomūs.“ Staiga vienu metu abu atkreipėm dėmesį, kad visa pagrindinė Švenčionių gatvė, vadinama „Vilniaus“, nukabinėta Lietuvos TSR ir TSRS valstybinėmis vėliavomis. „Kokia proga?!“ – sužiurom vienas į kitą ir niekaip negalėjom rasti atsako. Moteriškei atsisveikinus („Na, laimingai jums, laimingai...“) po geros valandos toptelėjo į galvą: gi šiandien liepos dvidešimt pirmoji, Vilniuj net gatvė tokiu pavadinimu yra. Gal bus kokio „išvadavimo“ diena. Taip jau, matyt, ir bus...

Po antruoju laišku dėl trečiojo bloko statybos nutraukimo žmonės pasirašinėjo net su įniršiu. Bet priėjo vienas vyrukas ir sako: „Niekus vežiojat, vyrai.“ – „Kodėl?“ – klausiu. „Esu statybinykas. Abu dabartinius blokus stačiau ir pria- trečiaja- dirbu. Va, – parodė į būrelį vyrų, – visi čia statybinykai. Ir a-nys tų patį gali pasakyt: raikia uždraust pirmų blokų, e trečių, kai bus dukumentai, statyt. Pirmų – uždaryt. Visai uždaryt: a-nas genda, genda ir genda. Jį tik palaidžia – ir byra anas, ir vėl gesink . Razneš a-nas vienųkart visus čia.“ – „A tai ka-lj a-nas ta-ks?“ – išsidaviau, kad ir aš gi rytų aukštaitis. „Jį statia- labai skubom: davai, davai ir davai! Planai dega! Nu – ta-kį ir pastatia-... Untras geras, e pirmas – kad jį grausmas... Ne tų raša-t, vyrai.“ – „Tai po tokiu raštu nepasirašytumėt?“ – „Ne!“ Ir piktas nuėjo.

Kai atriedėjo visi mūsiškiai, pasirodė jauna mergaičiukė, pasakė esanti Švenčionių rajono laikraščio korespondentė ir paklausė, ko, kur, iš kur mes važiuojam. Būryje stovėjęs vyriausias tarp mūsų vyriškis netikėtai labai energingai, karštai ėmė šnekėt apie Lietuvėlės ekologines bėdas: atominę elektrinę, Jonavą, Kėdainius, Mažeikius, teršalus Nemune, upelius ir ežerus, prisodrintus iš laukų atitekančių nitratų, pasmirdusias Kuršių marias, Naujojoj Akmenėj numatomas deginti padangas ir – kad esama planų kitoj Lietuvos pusėj, Latvijos teritorijoje, Liepojos rajone, statyti kažką panašaus į ignaliniškę... Mergaičiukė rašėsi rašėsi rašėsi. O kai jai buvo gana, šnekėtojas pasisakė pavardę, savo adresą ir paprašė, kad būtinai jam atsiųstų laikraštėlį, kuriame visa tai bus išspausdinta. Akgi, kad sutriko mergaičiukė: „Jei išspausdins... jei straipsnį išspausdins...“ – ėmė atsiprašinėt. Gailu buvo ją stebėti...

 

Iš Švenčionių traukėm Ignalinos link... Nuo čia nelauktai netikėtai prasidėjo stebuklas, kuris lydėjo per visą visą Lietuvą: pravažiuojančios mašinos – žybt žybt šviesomis! – sveikina. Arba – kad užskardens! Pažvelgi į vairuotoją – šypsosi ranką iškėlęs! Tarpuvartėj ar pakelėj, žiūrėk, stovi moterytė ar vyras, taip šviesiai šypsosi – net graudulys užtvindo gomurį... Įvažiavom į Ignaliną: kiekvienoj sankryžoj, šaligatviuose – žmonės, žmonės! Švyti, mojuoja rankomis: Laimingai jums! Laimingai! Sėkmės jums! „Kaip vis dėlto reikia mums Lietuvos, kaip mums jos reikia...“ Krūtinę užlieja netikėto, laimingo atradimo žodžiai, lengvi ir šviesūs: „...Kaip vis dėlto mums jos reikia...“

Ignalinoj sustojom aikštėje šalia milicijos pastato. Nepraėjo nė keliolika minučių, aplink jau buvo ankšta nuo žmonių. Mūsiškiai pasklido tarp jų su peticijomis, sociologinio tyrimo anketomis, plakatininkai išskleidė minėtąjį žalią užrašą, iškėlė „Trečiam blokui – ne!“, dar kiti prie kuprinėmis kuprotų mūsų dviratėlių išdėliojo stendus su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingų Gedimino aikštėje birželio dvidešimt ketvirtąją, Vingio parke liepos devintąją bei neseniai Vilniuje vykusio Latvijos, Estijos, Lietuvos studentų festivalio „Gaudeamus“ nuotraukomis, lietuviška simbolika, Tautiškos giesmės tekstu, Sąjūdžio programos ištraukomis. Žmonės net „kietai“ juos apspito – žiūri, žiūri į neregėtus, nematytus vaizdus, negirdėtus, nežinomus, pirmą kartą skaitomus žodžius: „suverenitetas...“, „sąžinės laisvė...“ Ogi tas jų veidų rimtumas ir atidumas! Ogi akių, įsikibusių į plakatų ir visų kitų užrašų tekstus, godumas! Štai šalia kelios senučiukės apie jaunėlesnę, kuri, susikūprinusi prie stendo, stropiai skaito, skaito, skaito: „...nemokantiems lietuvių kalbos neleisti dirbti vadovaujančio darbo...“, „reikia vienybės ir pasitikėjimo tarp mūsų, reikia – ir vadovybėj...“ Po kiekvienos pastraipėlės senučiukės net lošteli: „Va! Čia tai!..“; „Švinti žodžiai!..“ Kai dėmesys stendams kiek atslūgo, pasigirdo balsų: „Ar bus kokių kalbų?“; „Negi nebus mitingo?“ O niekas iš dviratininkų, pasirodo, nebuvo tam pasirengęs. Pagaliau vienas (matyt, tas, kuriam labiausiai skaudėjo, kad bus apvilti gyvo Žodžio laukę žmonės) ryžosi. Paėmė jis garsiakalbį ir ėmė sakyt: „Mes nemanėm šnekėti, bet, matau, išvažiuoti nieko neištarus – jau nebeišeina, tai būtų nemandagu.“ Sutrikęs patylėjo. „Sąjūdis – tai mūsų viltis...“ Ir daugiau neberadęs žodžių, pakvietė visus „rytoj aštuonioliktą valandą į Sniečkų“, kur būsiąs rimtas mitingas, atvyksią žmonių iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės. „Dabar – dovanokit mums, iki pasimatymo.“ Išdalijom pluoštelį lapelių – „Sąjūdžio žinios“. „Paskaitykit, kitam duokit, nelaikykit namuose, dar negalim užtektinai turėt...“ Ak, nebuvau matęs, tikrai nebuvau matęs šitaip godžiai, šitaip alkanai ištiestų rankų. Bet tik kelios jų galėjo džiaugtis delnuose suspurdusiu laikraštėliu... „Tai karalystėje gyvenam, – gniaužė krūtinę, – tai karalystėje! Pasaulio laimingiausioj ir laisviausioj šaly! Dėl kurios net revoliucijų kraujai kadaise jūrom plūdo!..“

 

Susikrovėm savąją plakatinę mantą, apžergėm dviratėlius ir patraukėm į nakvynės vietą: Ginučių kryptimi už devynių kilometrų nuo Ignalinos, prie Dringio ežero. „Dėkui jums... Dėkui jums, – plodami ir mojuodami lydėjo žmonės, – dėkui jums.“

 

1988.VII.22. DRINGIO ež. – DŪKŠTAS – ATOMINĖ ELEKTRINĖ – SNIEČKUS – TRILYPIO ež.

 

Dūkštas jau laukė mūsų, aikštelėj prie pašto net mikrofono garsintuvą įrengęs. Šviesavo jau pažįstamų veidų, vakar Ignalinoj matytų. Sociologai bei laiškininkai pasklido tarp spėriai besirenkančių žmonių, plakatininkai išdėliojo stendus, kiti, kas kaip mokėjo, kalbėjosi su žmonėmis. Po Ignalinos buvo akivaizdu: be pašnekesio, mitingo ar kaip kitaip jį pavadintum, – neišsiversi: Dūkšte žmonės to tikėjosi. (Vėliau sužinojom: moteriškę, pasirūpinusią mikrofonu, garsintuvo įrengimu, rytojaus dieną „kvietė“ milicija...) Taigi viešai nieko nepasakius išvažiuot buvo jau neįmanoma. Kalbėt ryžęsis R. Astrauskas, šios kelionės, anot jo paties žodžių, „vienas šturmanų“, pirmiausia apibūdino šio žygio tikslus (jau girdėtus), paminėjo sveikatos apsaugos ministro straipsnį, rašytą praėjus mėnesiui po Černobylio avarijos. Ten postringauta: jei tomis dienomis negėrėt pieno, nesikaitinot prieš saulę, buvot namuose – tai gerai. Tačiau avarijos dienomis niekas ne tik neaiškino žmonėms, kaip elgtis, bet ir pačią nelaimę stengėsi nuslėpti. „Norime, kad ateity tokia demagogija nesikartotų. Ekologinės katastrofos atveju turi būti nedelsiant paaiškinama žmonėms kaip elgtis.“ Ir apie Ignalinos atominę elektrinę objektyvios informacijos iki šiol niekas neteikia: ten viskas užslaptinta. Argi tai normalu?! Tarkim: kur laidojamos radioaktyvios panaudoto kuro atliekos? Kas bus, sakykim, po trisdešimties metų, kai elektrinė pasens? Išeitis tikriausiai bus viena: apmūryt. Va ir turėsim tokį radioaktyvų kukulį – amžiams... Paminėjo ir Lietuvos vyriausybės leidimą Naujojoje Akmenėje deginti padangas. „Ta proga leiskit suabejot, ar tokia vyriausybė verta liaudies pasitikėjimo... Apie mūsų problemas šiandien įmanoma kalbėti viešai tik įkūrus Sąjūdį. Jo tikslai, reikalavimai dabar tokie:

1. Lietuvių kalba Lietuvoje – valstybinė!

2. Lietuvos ekonominis, kultūrinis suverenitetas.

3. Respublikos pilietybė.“

Skambėjo žodžiai ir apie Sąjūdžio komisijas, sudarytas pagal veiklos kryptis, apie jų žmonių norą, kad programas visi svarstytų, siųstų patarimus, pageidavimus. Oficiali spauda Sąjūdžio iki šiol nepripažįsta, neigia, stengiasi neįsileisti jo žodžio į savo skiltis... Sąjūdis perėmė Lietuvos tautinius ženklus: trispalvę vėliavą, Gedimino stulpus, Vytį. Niekas neturįs teisės už juos persekioti žmogų: tai nesanti buržuazinė simbolika, bet – ateinanti iki mūsų dienų iš amžių glūdumos, net nuo keturioliktojo amžiaus: toks yra Vytis ir tokie Gedimino stulpai...

Po mitingėlio stoviniavau su vienu šviesutėliu senuku, besidžiaugiančiu tuo, ką aplink mato ir girdi. Tik jo džiaugsmas, gėrėjimasis buvo sumišęs su grauduliu, apgailestavimu: „Ot kad prieš trisdešimt metų šitiaip būt prasidėjį – o! Kol da- nepaskindį buva-m liūni – o! Jūs tai nežina-t, jauni da-...“ Prie mūsų atskubėjo kitas senukas – mažytis, gunktelėjęs – sveikindamasis kyštelėjo delną kaip ližę ir sujaudintas tarė: „Matai! Matai!“ Mano pašnekovas tyli, šypsosi. O atskubėjusysis: „Raikia kakia- peštuka-, noriu nuspaišyt Vytį.“ Ištiesiu jam savo tušinuką. Senučiuks čiupt ir prie stendo, kurio apatinėj daly raudonam fone Vytis: uždeda ant jo atsineštą plono popieriaus skiautę ir ima sunkiai, negrabiai, labai atsidėjęs vedžiot kontūrus... Akivaizdu, tam žmogui rašymo priemonę laikyt gal tekdavę, kai tik reikėdavo pasirašyt ant kokio valdiško popieriaus...

Šiltai, geranoriškai palydėti, atsisveikinom su Dūkštu, patraukėm (mūsų tada buvo – 137) prie elektrinės.

Dar gerokai neprivažiavus iki jos, akis ima badyt nusiaubtos gamtos vaizdai: plačiausi miško kirtimai, išvartos, grioviai, riogsantys gelžbetonio gabalai... O diena – net plieskia. Kelias platus, tik nuo krašto iki krašto gerokai išdaužytas. Be perstojo riaumoja galingi sunkvežimiai, tvoskia karštais dūmais, šiaušia dulkes, akmenukus. Tikras pragariūkštis. Tad važiavimas labai įtemptas.

Pusiaukelėj prisivijo lengvoji mašina: pro jos langą plaikstėsi Didelė Graži Tautinė Vėliava! Pralekia mus aplenkdama, grįžta atgal švytėdama! Ir vėl – pralekia! Plakasi – net ūžia – mūsų Trys Spalvos – Geltona Žalia Raudona! Šventė, kurios vardas Vėliava! Vėliavos Pakylėjimas! Ai, plyšta širdis nuo to šviesumo... Važiavimo nelengvumai – tik dulkė pakely...

 

Štai ir atominės jėgainės grakštūs mūrai. Pusvalandį palūkuriavusius kieme („Trečiam blokui – ne!“), mus įleido į vidų. Fojė – nuotraukų parodėlė: „Direktor“ (baltu chalatu, tarytum chirurgas), kažkoks „Ministr“. Viena nuotrauka pavadinta „Nastuplenije progresa“: grandioziniai gelžbetoniniai karkasai, milžiniški kaminai, priešaky – vienišas išdžiūvęs medis, pastiręs kerėpliškomis šakomis... Taip taip: nastuplenije progresa!

Visi – į salę! Susitikimas su direktoriumi ir dar vienu žmogum. Pastarajam šiek tiek apibūdinus elektrinę, šnekos (žinoma, ne lietuviškai, bet rusiškai) ėmėsi direktorius: „Ar, jūsų supratimu, reikia statyti trečią bloką?“ Visi: „Neee!“ – „Gerai, – kiek sutriko direktorius, – jeigu jums nereikia troleibusų, kompiuterių ir iš viso – elektros energijos, mes galim ir abu veikiančius uždaryt.“ Visi prapliupo nesulaikomai plot. Kai plojimai vargais negalais atslūgo, pajutęs mūsų nuotaikas, nepasitikėjimą juo, direktorius vėl klausė: „Labai įdomu žinoti, koks jūsų požiūris į mus, kas mes jums: draugai ar – priešai?..“ Įsivyravo nejauki tyla, kol kažkas pasakė: „Žmonės, ir tiek.“ (Gegutės kiaušinis kielės lizde, – patylėjau, turėdamas omeny, kad ir direktorius, ir dauguma čia – svetimtaučiai, kolonistai.) Iš salės siūbtelėjo visa klausimų griūtis: apie elektrinės poveikį aplinkai, avarijų tikimybę, viešumo, informacijos stoką, pateikiamų duomenų (ne)tikrumą, gyventojų nuomonės nepaisymą, būtinumą elektinės valdymą perduoti Lietuvai... Direktorius atsakinėjo kantriai, guviai, vėl ir vėl atkakliai teigdamas, kad elektrinė ekologiškai nekalta: „Nedūmija.“ Ir vėl: „Nedūmija, kaip šiluminės elektrinės.“ Po kiek laiko – iš naujo: „Nedūmija.“ Teisindamasis dėl viešumo stokos, pažadėjo nuo šiol bet kuriame Lietuvos dienraštyje, kuris tik sutiks, nuolat skelbti elektrinės darbo kontrolės duomenis. „Neseniai Lietuvos vyriausybė nutraukė trečiojo bloko statybos finansavimą, tačiau darbai tęsiami. Kodėl?“ – „Tie darbai – tik konservavimas to, kas padaryta.“

Pakalbėta ir išsiskirstyta. Nepatiklumo, neatvirumo nuotaika. Kas čia teisus, kas čia ne, kas kaltas, kas ne... Viskas aišku, ir viskas neaišku... Jau skubam skubam: laukiami nelaukiami Sniečkuje?

Saulė tebeplieskia. Vėl pralekia „vėliavėta“ mašinėlė. Po jos – taip pat su plakančiom, ūžiančiom – antra, trečia... Žiū, vienoje matytas veidas: Terleckas Antanas. Na, šis žmogus tikrai gal turi moralinę teisę mūsų vėliavą aukštai laikyt. Kiekgi jis metų už ją iškalėjo... Plazdam savo geltonu–žaliu–raudonu skaistumu...

Ignalina pasitiko pakiliai, Dūkštas patriotiškai, o Sniečkus... Sniečkus, iš pradžių atrodė, – visai nelaukė. Bet kai sustojom centrinėje aikštėje (prie prekybos centro), netrukus patyrėm, kad Sniečkus – dar ir kaip ruošėsi mus sutikti! Čia esą sklidę gandai: atvyksta maždaug pora tūkstančių lietuvių smogikų, reikės gintis. Kažkokie žmonės rikiavę jaunuolių postus, mokė skanduot „duraki duraki“... Taigi čia „oras“ iš pradžių atrodė nekoks, slogokas. Keli vietiniai paaugliai net bandė kviestis vieną kitą iš mūsiškių „už kampo pasiaiškint“. Būta atvejo, kai moteris, laikydama ant rankų vaikiuką, rodė į vieną atvažiavusįjį, ragino: „Bej evo, bej.“

Mums atvažiavus čia atvyko profesorius Bronius Genzelis ir vertėjas Virgilijus Čepaitis. Kai jie prabilo į susirinkusiuosius, žmonės apspito taip „kietai“, taip godžiai, kad, net ir labai norėdamas, besistengdamas, artyn neprisimušiau. Garsintuvų čia nebuvo. V. Čepaitis pirmiausia prabilo apie tautinę vėliavą, kuri, atrodo, labiausiai stulbino sniečkiečius: „Su šia vėliava Lietuva įstojo į TSRS sudėtį. Lietuvos delegacijai būnant Maskvoje, ji kabėjo Kremliuje, bet vėliau buvo paskelbta nacionalistine. Dabar reikia ją reabilituoti.“ Jis aiškino Sąjūdžio siekius. Išvada tokia: „Nebėr kur trauktis, reikia persitvarkymo iš esmės.“

Pasak B. Genzelio, mūsų miestai nejaukūs, neatsiklausiama žmonių, kai valstybė tiesia kelius, stato gamyklas. Tai – ydinga. Aplinka teršiama tokiu tempu ir mastais, kad, iš esmės nekeičiant padėties, Lietuva po penkiasdešimties metų būsianti nebetinkama žmonėms gyventi. „Kad taip neatsitiktų, turim pasirūpinti patys. Niekas kitas už mus to nepadarys... Ar jus, sniečkiečius, medikai informuoja apie aplinkos užterštumą?“ – „Nee...“ – nutęsė žmonės. „Taigi, kol ne vėlu, reikia keist tokią padėtį.“

Vėl kalba V. Čepaitis, paskui B. Genzelis, vėl kuris iš dviratininkų ar vietinių. Kiekvienas – labai teisuoliškai, karštai. Žmonės buriasi į vis „tirštesnį“ spiečių, visi nori šį tą girdėt, bet ne kiekvienam tai pasiseka. Šurmulys, grūstis, pasipiktinimai – „Kodėl neįrengti garsintuvai, nieko nesigirdi!“ Minia nejučia subyrėjo į daugybę mažų mitingėlių: grupelės, grupelės, o jų vidury – vis po žygio dalyvį. Arba atvirkščiai: žygio dalyviai apspitę „kietesnį“ akiniuotą sniečkietį. Ir visi imasi iš paskutiniųjų, įrodinėja savo tiesas (na, ačiū Likimui, – žodžiais įrodinėja). Aikštės pakrašty akmuo su užrašu: „Čia bus pastatytas atominės elektrinės energetikų miestas“ tikrai dar nebuvo girdėjęs regėjęs tiek aistrų, tokios nuomonių įvairovės. Tačiau galiausiai, žiūrėk, ir sutaria: būtina užtikrinti, kad Ignalinos elektrinės neištiktų tai, kas įvyko Černobylyje. Reikia daugiau atvirumo, viešumo. Vietiniai piktinasi, kad jie net paprasčiausiais radioaktyvumo matuokliais neaprūpinami. Būtina kiekvienam reikalauti sveikos aplinkos. Reikia, kad elektrinę valdytų Lietuvos vyriausybė, tada esą lengviau būtų tvarkytis... Tik va toji vėliava – kaip krislas akyse. Žmonės vėl ir vėl prašo paaiškinti, ką gi ji reiškia. Net ir prie manęs, tylenio, kai prieš pat išvykimą stovėjau nuošaly atsirėmęs į savo dviratėlį, laukiau, kada pradėsim judėt, priėjo pusamžis žmogus ir tyliai paklausė, ką visgi reiškianti ta vėliava, juk Lietuvoje yra viena... Aiškinau kiek sugebėdamas ir užbaigiau: „Turės būti pripažinta būtent ši vėliava, ji – tikroji, ji – mūsų tautinėje sąmonėje.“ Stebėjosi mano pašnekovas, gūžčiojo pečiais. Stebėjausi ir aš: iš kurgi tokie drąsūs žodžiai ir toks „žinojimas“ ūmai radosi. Net baugoka pasidarė... Prie mūsų priėjo trys paaugliai: sustoję klausėsi, kraipė galvas ir, atrodo, menkai ką suprato, kol vienas visiems paaiškino: „Eto že Pribaltika...“

Audringa buvo tame mieste mūsų svečiavimosi valandomis, tikrai audringa... Tačiau jutau: priešiškumo ledai, mums išvykstant iš Sniečkaus, liko gerokai aptirpę. Žmonės pamatė, kad keliaujam ne susipriešinimo, bet supratimo, bendrų siekių ieškodami. Kai kas net Sąjūdžio sąskaitos numerio ėmė teirautis. Miestelio lietuviai, ko gero, pirmą kartą pamatė, kad jų ten ne taip jau beviltiškai mažai. Sniečkaus lietuvių gyvenimas gana nykus, net lietuviško vaikų daželio nėr, tik mišrūs arba rusiški. Mieste labai daug svetimtaučių kareivių: ir vis – „juodukai, juodukai“ (iš Vidurinės Azijos). Ant stendo prie kareivinių puikuojasi didžiulės raidės: „AE – delo našich ruk!“

Paskui buvo ilgas važiavimas labai purvinu nežvyruotu keliu, dviračių nešimas per dvi aukštas sanpylas, ant kurių – bėgių juostos (į Vilnių, į Daugpilį), ilgas riedėjimas kalvelėm, pakalnėm, miško proskyna – iki Trilypio ežero.

Miške ant kalvelės mūsų jau laukė kaip žilas žynys – profesorius B. Genzelis. Susispietėm apie jį – ir ėmė pasakot apie Sąjūdžio (visų mūsų!) rūpesčius, tikslus, siekius. Dabar esą daug šnekama, kad ir socializmo sąlygomis galimi kapitalizmo daigai, tačiau, analizuodami mūsų visuomenę, aiškiai matome ir feodalizmo reliktų. Tos partinių ir ūkinių valdininkų „tėvonijos“ , kuriose jie – nebaudžiami vienvaldžiai, liudija būtent feodalizmą. Nė vienoj civilizuotoj šaly taip nėra, kad kiekvieną viršininkėlį vežiotų asmeninis vairuotojas...

Iš socialinių Sąjūdžio tikslų pirmiausia minėtini jaunų žmonių reikalai: atlyginimai menki, stinga butų. Jauna šeima be tėvų paramos praktiškai negali išsilaikyti. Tai ją slegia, lemia menką gimstamumą, specialistų nevisavertiškumą...

Pirmiausia būtina siekti ūkiskaitos, ekonominio savarankiškumo. Ekonomiką turi valdyti pinigas, ne politikai.

Svarbiausias politinis uždavinys dabar – kad būsimieji rinkimai nebūtų paversti farsu. Kandidatai turį pateikti savo programas, kad žmonės galėtų vertinti, rinktis. Jeigu įvyktų demokratiniai rinkimai, kiti reikalai pajudėtų sparčiau...

Būtinų būtiniausia šiandien įsteigti bent vieną nepriklausomą periodinį leidinį. Kaip tai padaryti? Estijoj toks išaugo iš vieno mažo laikraštėlio, labai išplėtus jo tiražą. Kaip bus Lietuvoj – dar nežinia...

Profesorių išlydėjome (atrodo, tikrai nuoširdžiai jam dėkingi) jau gerokai įtemus. Nulingavo nusūpavo jis pakalne tarp medžių, aukštai iškėlęs šviesią galvą...

O mes savo palapines statėm jau apgraibomis.

(Buvo, viskas buvo: B. Genzelio kalba kalvelės viršūnėj, aplinkui mes lyg avys apie Kristų iš velykinio atviruko. Tarp visų ir mano... avytė, viešai, bet šiek tiek lyg ir slėpdamasi, nuošaly, kad kuo mažiau kam „į akį kristų“, stropiai užrašinėja, užrašinėja... Šalia stovi kita ir galvos kryptelėjimu kaimynei rodo į mane: įtartinas... Tyliu, nejaukiai susigūžęs, atkakliai skrebenu...)

Na, reikia bent kiek ir pamiegot.

 

1988. VII. 23. TRILYPIO ež. – DIDŽIASALIS – PALUODĖ – SALAKAS –

DEGUČIAI – DAUGAILIAI – UTENA

 

Liepos dvidešimt trečiosios rytą šimtaratis mūsų vėrinys pajudėjo vieškeliu, vizgenančiu pro Trilypio ežerą Didžiasalio kryptimi.

Riedėjau kaip visada paskutinis to vėrinio karoliukas. Ir – gerokai atitrūkęs, atsilikęs, nes rūpėjo apie kelionę užrašyt žodį – kol „neišsivadėjęs“, kol juo nusakomas veiksmas, įspūdis dar čia pat, gyvi. Ar aš kaltas, kad į galvą, į širdį jis atplūsta ir tada, kai pedalus jau būtina mint...

 Skubėjau vydamasis. Žiūriu – viena mūsų mergaičiukė šalikelėj šnekasi su senute. Man priartėjus ėmė skubiai surinkinėt savo popierius (minėtus laiškus, anketas). „Sudie, sudie...“ – „Laimingai, vaikeli...“ Moterytė žvilgtelėjo į mane, žvilgtelėjo į mergytę – ir nejučia suvirpo jos lūpos... „Verkt noris... Viskas nusiboda-...“ Ir balta jos rankelė, tarsi gobdama tariamus žodžius, prigludo prie krūtinės. Mergaitė, lyg būtų nusikaltus, sutrikusi kartojo: „Suprantu... Suprantu...“ Nuskubėjom. Ai, nors iš kailio išsinerk: tiek kančios žmonėse pritvinkę... Ką gi mes su dviratėliais... Nebent tą vėliavytę, plazdančią prie vairų, per Lietuvą pervešim: kaip šviesų ženklą, kaip viltį: gal ims keistis mūsų gyvenimas, gal bent galimybė atsiras jį keisti, gal ir – į gerą... Bet vis atrodo – mažas, menkas, vis patylėt, atrodo, geriausia, vis paklust, „nežinot“, pasitraukt į šalį – tinkamiausia... Gyvenimas eina, metai pralekia... „Verkt norisi.“

Apie pastarųjų laikų pasikeitimus (prariedančiojo vieškeliu akimis) galėčiau pasakyti: ties kolūkių kontoromis kai kur nebėra buvusių milžiniškų skydų, plakatų su šaunančiom į dangų, žmonių gerovės kilimą rodančiom rodyklėm, gausų derlių liudijančiom diagramom ir laimingais kolūkiečių veidais. Daug kur vietoj jų styro vien surūdiję geležiniai stendų strypai, rudi buvusių plakatų rėmai. Niekas nesigiria tuo, ko neturi. Gal ir tai jau laimėjimas...

Salakas sutiko mus ypač pakiliai ir džiaugsmingai. Ta proga net bažnyčios varpas visa galybe gaudė. Žmonės laukė aikštėje ties bažnyčia. Pasišnekučiavom apie Lietuvą, padainavom apie ją ir mus. O kai užgiedojo etnografinis ansamblis, moteryčių akyse ašaros žėrėjo... Kunigas pasakojo apie garsiąją Salako bažnyčią, krikščionybės įvedimo Lietuvoje jubiliejaus šventimą. Sugiedojom Tautišką giesmę ir palydimi „laimingai jums“ nukreipėm dviratėlių vairus Degučių, Utenos link.

Čia iš pradžių smulkiai, bet vis įsismarkaujant ėmė lyti, pakilo smarkus priešinis vėjas: sunkiai, labai sunkiai yrėmės iki Utenos. Ir vis dar ta milicijos mašina, visais savo žibintais švytuluodama, žiūrėk, atlekia, pralekia, apsisuka, vėl aplenkia, vėl dingsta lietuje. Po kiek laiko – vėl ir vėl... Ko jie nori? Paaiškėjo, kai privažiavom Uteną: miesto gatvėmis neleido važiuot. Vedėmės dviračius šaligatviais. Taip buvom priversti pavėluot į hipodromą, kur tą dieną vyko žirgų lenktynės, ten tikėjomės „įsivelti“ į didelį žmonių būrį...

Bet pavakary žmonės mūsų laukė Utenos miesto Tarybų aikštėje.

Iš pradžių kaip ir kitur kelionę apibūdino jau lyg ir nuolatinis Šnekėtojas. Paskui apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo priežastis ir tikslus – svečias ir pagalbininkas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys V. Čepaitis. Pasak jo, persitvarkymo procesas, prasidėjęs prieš trejus metus, – įstrigo. Būtina jį aktyvinti, pirmiausia – išsikovot, kad valdžia skaitytųsi su žmonėmis, jaustųsi atsakinga už savo veiksmus. Sąjūdžio bendrieji šūkiai šiandien: Viešumas! Demokratija! Suverenitetas! Tarp artimiausių konkrečių siekių – demokratiniai rinkimai. Laimėjimai kol kas tik „simboliški“: štai aikštėj tautinės vėliavos, niekas neplėšia nuo dviratininkų drabužių su Vytimi, Gedimino stulpais...

Prabilo uteniškis: miršta Vyžuonos upelė, kasmet į ją vis patenka naftos, Utenoj klesti girtavimas, Jono Basanavičiaus gatvė piko valandomis – mirties gatvė, joje kasmet žūsta vaikų, būtinas miesto apvažiavimas, gamyklos nuodija orą, nuo mėsos kombinato miestas ima ir pasmirsta... Liepos dvidešimt pirmąją Utenoj įsikūrė šešiolikos žmonių Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Pirmasis jos laimėjimas: išreikalauta, kad pagaliau būtų pradėtas restauruoti paminklas Jonui Basanavičiui...

Viešiems kalbėtojams ir klausimams „išsisėmus“, pakiliai nuaidėjus Tautiškai giesmei, bendras sambūris, kaip ir Sniečkuje, pažiro į daugybę mažų „mitingėlių“: grupelės, žmonių rateliai, o jų viduryje – po dviratininką. Ir kiekvienas, tik pasiklausyk, – lyg visažinis! – kad šneka gi, kad aiškina! „Reikia pradėt gyventi naujai, nebevergaut anoniminiams nurodymams „iš viršaus“... kovot su girtavimu... reikalauti radikalaus švietimo sistemos reformavimo... nedalyvauti rinkimų farse... te vadovai būna ne „nuleidžiami iš viršaus“, bet renkami vietos žmonių... reikia puoselėti tradicijas, mokytis savo istorijos, gerbti tėvų ir protėvių atminimą... reikia „spausti iš apačios“, kad mūsų vyriausybė atsikratytų Maskvos diktato...“

Vaikštau tarp žmonių – lyg didžiausioj, švenčiausioj šventėj. Esu tylenis, miknius, viešai kalbėti visai „nepritaikytas“. Ir toks apėmė džiaugsmas! Nenupasakojamas, neperteikiamas šioj kunkuliuojančioj aikštėj, kur taip gyvai išsakomi gražių žmonių dešimtmečius tylėti ir tavieji žodžiai. Artimai nepažįstu nė vieno iš tų žmonių, bet kai jie dabar kalba – išties gražūs. Tyliu: „Pašėlo tauta, pašėlo... Ak, kaip reikia.“

Pro šalį eina du vyrukai, matyt, uteniškiai. Vienas sako: „Girdėjai!.. Da- aš netikėjau... Durnas! Myslijau, liatuviai – visi parsdaveliai. Kad jį grausmas, a!..“

(...ai, užsimerk akimirką, nebematyk, nebegirdėk... nebetelpa krūtinėj... nebeištversi jau tos ugnies, to džiaugsmo, to kartėlio – tos tvindančios vilties skaudumo... įkvėpk, įkvėpk giliai, įsileisk gaivaus oro – teužpučia, teužgesina...)

Kai kalbos baigėsi, didžiulėse dviračių sąvartose „išsikapstę“ savuosius, apsupti žmonių, laukiam ženklo važiuot – ir čia vienas iš mūsų vyrukų užvedė dainą. Po jos – kitą, trečią. Vis apie kareivėlį, apie „sūnaus kapą“. Tam vyrukui artimiausios esą kaip tik tokios – „krauju, skausmu rašytos...“ Bet štai ir „šturmano“ Aido balsas: „Važiuojam!“ Dainuodami ir pajudėjom. Žmonės ploja: „Ačiū! Laimingai!“

Viena moterytė ūmai pakėlė veidą į dangų, delnus priglaudė prie krūtinės lyg maldai: „Ačiū Tau, Dieve, už tokį gražų jaunimą!..“ Nutolom – vis dainuodami...

Vakare mokyklos sporto salėje žmonėms rodėme videofilmą iš Sąjūdžio mitingų: Gedimino aikštėje, Vingio parke, prie Eltos.

Toje pačioje salėje kartu su dviratėliais ant grindų ir miegojom.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)