tekstai.lt

Namai ir benamystė literatūroje. Literatūrologai Viktorija Daujotytė, Regimantas Tamošaitis, filosofas Arvydas Šliogeris, kultūrologas Vytautas Rubavičius (1)

Litnamiai
Litnamiai
      Regimantas Tamošaitis. Namai – regis, aktualiausia socialinė ir ekonominė šių dienų žmogaus problema. Šiandien už namus, kurie bent jau Vilniuje kainuoja milijonus, žmogus turi paaukoti beveik visą savo gyvenimą. Tai – fizinė erdvė, būstas, būtina žmogiškosios egzistencijos sąlyga. Turėti namus yra ir būtina, ir gera. Ypač – savo. Kaip dainuodavo „Hiperbolė“: „Gera turėti namus!“ Prie namų ir žolė žalesnė, dainuojama kitoje angliškoje dainoje. Dėl tokios egzistencinės būtinybės namų sąvoka nuo seniausių laikų apaugo simbolinėmis reikšmėmis, tai – vienas svarbiausių kultūros archetipų ir literatūros temų. Todėl namai turi eilę archetipinių, simbolinių, mitologinių, metafizinių ir teologinių konotacijų.

Namai, sakyčiau, yra ne tiek fizinė erdvė, kiek žmogiškųjų santykių kūrimosi vieta. Ne bet kuri buveinė gali būti vadinama namais. Kalėjimo niekaip nepavadinsi namais, nors ten gali būti visi civilizuoti patogumai ir saugaus gyvenimo sąlygos.

Todėl namai pirmiausia yra žmogiškosios prasmės skleidimosi vieta, kur asmuo gali jaustis saugus, laukiamas, mylimas, gerbiamas, kur juo tikima, pasitikima, kur ir jis pats gali realizuoti savo poreikį rūpintis, globoti, mylėti. Kitaip pasakius, namai yra žmogaus prasmės ir vertės vieta. Tai nebe pasaulio reikšmių, bet prasmių laukas, nebe vien faktų, bet ir vertybių vieta – metafizinė žmogiškumo erdvė. Sakyčiau dar taip – apriorinė žmogiškumo kategorija. Be žmogiškų namų nėra žmogaus.

Namuose žmogus gimsta, subręsta, įsimyli, tuokiasi, augina vaikus. Pagaliau ramiai miršta. Namai – gyvybės ratas. Be tikrų namų visi tie žmogiškieji reikalai lyg nereikšmingi, atsitiktiniai. Tarsi jie ir yra, bet kažkokie netvarūs, nepatikimi. Pats žmogus be namų yra nevisavertis.

Be žmogiškų santykių šilumos bet kokie namai yra nieko verti. Vienas mano pažįstamas, mirus jo tėvams, gyvena pats sau vienas dideliame name. Tačiau jo buveinė greičiau primena kapą nei žmogaus namus. Jie šalti ir nejaukūs, laikini kaip bendrabutis, į juos nesinori įžengti.

Didysis archetipų meistras Kristijonas Donelaitis namus taip pat susieja su gyvybės dėsniu – parskridęs gandras su savo gaspadine pirmiausia puola rūpintis namais: „Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus, / Rado ant visų kampų permier pagadintus. Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, / Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.“

Namų idėja pirmiausia suaugusi su šeimos sąvoka. Taip pat ji turi ir laiko, žmogiškos istorijos matmenį. Namų idėjoje slypi aristokratiškumo, giminės tęstinumo, paveldimumo reikšmė. Elitinėje miesto kultūroje tai herbu paženklinti kilmingų dinastijų ar giminių namai, tradicinėje kaimo kultūroje šis tęstinumas, giminės reikšmė yra pririšti prie žemės, prie sodybos. Žemaitijoje namai ir vadinami gyvenimu. Šiuolaikinis miesto žmogus tos tradicijos kaip ir nebeturi – nei jis miesto aristokratas, nei savo senolius menantis kaimietis, – jis yra galai žino kas, kažkoks civilizacijos anonimas. Vietoj namų jausenos nešiojasi „egzistencinį nerimą“. Šiuolaikinis žmogus dažniausiai yra lyg ištremtas, lyg išmestas į pasaulį. Tokia benamystės šiame „Taboro slėnyje“ jausena, manau, sustiprina krikščionybės, kaip visuomeninės ideologijos, atgimimą. Nes ji projektuoja namus transcendencijoje ir šiuolaikinį benamį lyg nuramina: gerai, kad neturi namų, kad esi vargšas, tau už tai – Dievo karalystė. Kaip tame Bern. Brazdžionio eilėraštyje, kur lyrinis subjektas džiaugiasi: „Kaip gerai, kad mano tėvas biednas mirė.“ Kai nieko neturi, tada tarytum viskas yra tavo („Mūsų laukas, mūsų lankos, viskas mūsų“) – kažkokia proletariška ideologija. Kas neturi namų, tas lyg ir nemirtingas, nepririštas prie šio pasaulio: „Mes neturime namų pas juodą girią, / pas mus vakaras per amžius neateis.“ Bet ši religinė paguoda, kaip ir philosophae consolationis, manęs netenkina, tai „žalių vynuogių“ etika, – mes ne tik turime teisę turėti namus, bet ir pareigą juos kurti bei saugoti.

Manau, kad tikrai žmogiška civilizacija yra ta, kuri garantuoja žmogui namus ar bent jų įsigijimo galimybę, kaip prigimtinę teisę. Šėtoniška civilizacija (nerandu tinkamesnės metaforos), pasinaudodama šiuo egzistenciniu namų poreikiu, pavergia žmogų, atima jo gyvenimą, išsunkia jo dvasines ir gyvybines jėgas. Daugelį metų, iki pat senatvės, plušti tik tam, kad išsipirktum savo būstą? Ką tai reiškia, jei ne žmogaus gyvenimo vertės sunaikinimą, jei ne asmens pavergimą? Juk pasiimdamas iš banko paskolą žmogus turi uždirbti mažiausiai du namus: vieną sau, kitą – bankui, t. y. kapitalizmo sistemai. Iš kur tas ekonominis rentabilumas, jei ne iš žmogiškųjų resursų?

Sielos ir pasaulio tarpininkas yra kūnas, asmens ir gyvenimo tarpininkas – namai. Štai per tą namų atributą kapitalizmas ir pagauna nematerialią žmogaus esmę, ir pavergia ją, ir įkalina. Ir nors kapitalizmas atima iš žmogaus namų teisę arba priverčia už juos parsiduoti, vergauti visą gyvenimą (kol esi skolingas bankui – namai ne tavo, tu neturi saugumo, gyveni baimėje), žmogus visuomet kovojo ir kovoja už prigimtinę, būtinąją teisę turėti namus. Na, kapitalizmas ir visa jo verslo bei pinigo dvasia neabejotinai yra žmogaus priešas. Ir namus jis paverčia tiesiog preke. Tik gimtųjų namų atmintis nepasiduoda tokiam prasmių sunaikinimui.

Dar yra ir estetinis namų aspektas. Man, pavyzdžiui, tikri namai visada turėjo būti šalia upės. Lėkštoje lygumoje įsikūrę žmonės, mano nuomone, ir patys lėkšti savo dvasia. Kaip keistu prieštaravimu stebėdavausi V. Mykolaičio-Putino gimtine, kurios kraštovaizdis panašus į banalų stalą su nedideliu Aušrakalnio iškilimu toje nykioje plokštumoje. Erotinis elementas, toks intymus spurgelis pragmatinėje erdvėje, vienintelė atrama vaizduotei. Kai pasaulis aplink toks banalus, vien tik bulvių vagos ir burokų lysvės, gyvam žmogui kūrybinė vaizduotė tiesiog gyvybiškai būtina.

O mano mamai tikri namai būtinai turėjo būti greta miško – be medžio normalaus gyvenimo ji negalėjo net įsivaizduoti. Todėl savo namų aplinką ji pavertė tikromis džiunglėmis – vietoj normalaus daržo buvo pilna visokių nenaudingų, bet užtat gražių medžių: šaltekšniai, ožekšniai, kukmedžiai, klevai, beržai, riešutmedžiai – aibė medžių. Ten būdavo gera.

Kitiems žmogaus namai turi būti surišti su kultūrinėmis vertybėmis, su istorine atmintim, architektūra. Pavyzdžiui, toks yra J. Vaičiūnaitės pasaulis. O visos tos Justiniškės, Fabijoniškės arba Arvydo Pilaitė, kur standartinė gatvė, išdidžiai pavadinta I. Kanto alėja, – ar ten esama namų? Ar ten taip pat gyvena žmonės? Sakyčiau, jie ten buvoja, savo gyvenimo laiką leidžia kaip masinės visuomenės įkaitai. Yra ir miestų, kurie kelia siaubą savo nežmogiškumu. Mažeikiai, kai kurios Elektrėnų erdvės – man ten slogu.

Tačiau žmogus gali atrasti dvasios namus: knygoje, mene, bažnyčioje – čia kaip kam. Dabar daug kas atgaivos ieško „Akropolyje“, kituose prekybos centruose. Juk ne vien dėl prekių ten plūsta žmonių minios. Na, tai atskira tema.

O mūsų literatūroje namų mitologija turi – ar bent turėjo – stiprias tradicijas. Prisiminkime B. Radzevičių. Jo herojaus gyvenimas prasideda nuo gimtosios, gimdančios erdvės, nuo namų, nuo sužmoginto daikto tikrovės. Ir norint suvokti žmogaus tragiško likimo priežastis, reikia grįžti į pačią jo buvimo pradžią, į gimtųjų namų tikrovę: „Užtruksime čia ilgai. Reikės į kiekvieną daiktą ir veidą atidžiai įsižiūrėti, kitaip nieko mes čia nepamatysime, nesuprasime.“ Juk tikroji žmogaus tragedija ir yra namų netektis. „Toli tavo namai... O gal išvis namų tu neturi? Gal niekad jų neturėjai? Toli, toli... Todėl ir šaukei...“ – apie šios dramos priežastis, konstatuodamas gyvenimą kaip užsitęsusią egzistencinę traumą, kaip namų netektį samprotauja personažas. Ir eina per gyvenimą ratais, vis bandymas grįžti į tuos savo namus, kad juose atrastų save.

Taigi, benamystė literatūroje. Kalbėjau apie namus kaip apie ypatingą erdvę, žmogiškojo buvimo teritoriją. Dar galima pridurti, kad namai visuomet yra ir siekiamybė: idealių namų, kaip ir idealios šeimos, niekad nėra. Namai nuolatos yra kuriami, kaip ir idealas – visuomet tik siekiamas. Todėl jie tokie svarbūs – kaip žmogaus dvasinio augimo sąlyga. Namai – sąvoka intencionali ir kartu – idealistinė. Ir kur galėtume rasti tinkamesnę vietą namų idėjai kaip ne literatūroje? Idealo ilgesio išraiška ir yra kūryba, literatūros rašymas. Tikras kūrėjas visuomet kažkiek nepatenkintas, nes jis trokšta idealo, o šis – neįmanomas. Tai lyg paradoksas, kažkokie sąmonės ar valios spąstai, bet geriau ir būti negali. Žmogus visą gyvenimą kuria namus, šeimą, – tai juk irgi kūryba. Literatūra – nuolatinis žmogiškų prasmių erdvės kūrimas, tai – antrieji žmogaus namai. Priglaudžiantys kiekvieną, neturintį tikrųjų. Tikra literatūra yra sauganti, globojanti, ir tik tokią mes atpažįstame kaip tikrą. Žodžiu, yra knygos, kurios mums padeda gyventi. Baisu ir pagalvoti, jeigu tokių knygų nebūtų. Gal ir mūsų čia nebūtų – nei šioje, nei kurioje nors kitoje vietoje. Geros knygos šiluma – tarsi ir namų šiluma. Tai tokia mano abstrakti idealistinė namų idėja, kurią, beje, labai keistai sustiprina realių namų ir benamystės problema.

O kaip yra šiandien naujausioje mūsų literatūroje? Kiek dar joje likę žmogaus namų? Kaip asmenybės reikšmės, kaip tautinės kultūros, kaip dvasinio gyvenimo konstantų?

Viktorija Daujotytė. Pasakysiu pirmą mintį, kuri kažkodėl dabar sukasi galvoje. Šįryt pusę aštuonių geriame arbatą, ir Vytautas Markevičius, radijo žurnalistas, lyg niekur nieko sako: o dabar kalbėsime apie benamius! Kaip tik prieš šį mūsų suplanuotą pokalbį. Ir kviečiasi į studiją visokių šios problemos žinovų, taip pat – kas įdomiausia – porą tikrų benamių. Specialistai bando pasitikrinti, kiek tų benamių Lietuvoje turime. Prieš porą metų mėginta skaičiuoti.

Vytautas Rubavičius. Apie pusantro, gal du tūkstančiai.

Arvydas Šliogeris. Nesąmonė. Jų yra daug daugiau...

V. D. Ir paskui paaiškėja štai kas. Kad šitą klausimą reikalauja svarstyti Europos Parlamentas prancūzų iniciatyva. Pagalvojau, pačiu laiku „Metų“ redakcija sumanė šitą pokalbį.

R. T. Man tai rūpi ir filosofiškai, ir gyvybiškai. Be to, pokalbio pavadinimas gražiai skamba: namai ir benamystė... Jei temos pavadinimas gražus, ji neišvengiamai pritrauks ir gilios prasmės, protingų minčių. Grožis be prasmės neegzistuoja.

V. R. Mes savo pokalbiu atsiliepsim Europos Sąjungos direktyvoms?

A. Š. Tai toks yra Briuselio biurokratų įsakymas.

V. D. Iš tų benamių kalbos paaiškėjo, kad jie gerai žino: benamių visada buvo ir bus.

A. Š. Tai jau šventa tiesa...

V. D. Ir jautėsi, kad jie labai abejoja galimybėmis išspręsti benamių problemą.

V. R. Mat kai jau turi namus, privalai juos išlaikyti. Tai ne visada lengva ir paprasta.

V. D. Keistas mūsų pokalbio įvadas...

R. T. Užtat gyvenimiškas. Kartais atrodo, kad literatūra – kaip grynųjų archetipų ir simbolių viešpatija – nemėgsta realaus gyvenimo keistenybių. Gyvenimas visada sudėtingesnis už literatūrą. Todėl literatūra – idealizmo sfera. Nušlifuoja visus kampus, pašalina visas keistenybes. Nes nuoga gyvenimo tikrovė literatūros kūrinyje atrodo netikroviškai... Tad gal pakalbėkim visgi literatūriškai, idealistiškai – kad dvasia atsigautų.

A. Š. Kai man buvo pasiūlyta ši tema, pirmiausia suglumau ir galvoje pasidarė tuščia. Ir tai labai keista, nes visas savo knygas rašiau tik apie tai – apie namus ir benamystę. Tai buvo mano pagrindinė tema, ir dabar ji tokia liko. Pajutau, kad keista kalbėti apie tai, apie ką kalbi visą gyvenimą. Bet tai tarp kitko. Man ši tema siejasi su labai svarbiu intelektualiniu mano gyvenimo įvykiu. Turėjau du tokius autorius, kuriuos visuomet rikiuodavau į vieną gretą, tai Williamą Faulknerį ir Marcelį Proustą. Ir ne taip seniai atsirado trečias, kuris ir man buvo netikėtas. Tai XVIII a. pabaigos anglų istorikas Edwardas Gibbonas (1737– 1794), parašęs vienintelę knygą „The History of the Decline and Fall of the Roman Empire“, t. y. apie Romos imperijos nuosmukį ir žlugimą. Tai šis autorius man reabilitavo Apšvietą, kurios aš pakęst negalėjau, – ji man visada asocijavosi su tokiais piliečiais kaip Voltaire‘as, Denis Diderot ir kitais iškrypėliais, trumpai tariant – avigalviais. O E. Gibbono veikale pamačiau, ką reiškia tas Apšvietos žmogus! Neįtikėtina, tiesiog žadą praradau. Visų pirma, kokia kalba! Prieš tai buvau skaitęs rusišką kompendiumą, paskui atsitiko taip, kad į Panevėžio biblioteką atsiuntė E. Gibbono veikalą kaip dovaną – milžiniškus šešis tomus. Pasiryžau skaityti angliškai. Apstulbau – neįtikėtinas kalbos gražumas ir aiškumas, palyginti rusiškas vertimas yra jovalas. Tai tokia mano įžanga. Kaip ji siejasi su mūsų tema? Pradėsiu nuo paskutinio tomo, kurį kaip tik dabar ir skaitau. Apie laiką maždaug nuo IX iki XIV šimtmečio. Tai Tamerlano, Čingischano, tiurkų imperijų kūrimosi laikas, turkų seldžiukų, po to Otomanų imperija ir paskutiniai Bizantijos istorijos šimtmečiai, apie kuriuos jis rašo. Europa tada po truputį tik pradeda busti. Tai štai, skaitydamas šį tomą, priėjau liūdnoką išvadą: nomadas – tai monstras žmogaus pavidalu. Nes tai būtent nomadų triumfo epocha. Tai puikiai žinoma kad ir iš vidurinės mokyklos istorijos. Bet kai visa tai parašyta su tokia jėga – apie Timūro žygdarbius, apie Otomanų imperiją – tuomet įspūdį tiesiog sunku nusakyti. Tai kažkoks apokaliptinis kraujo ir purvo paveikslas. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, mes gyvename panašiu laiku. Nomadų epochoje. Bėda tokia, kad mus nomadais verčia būti prievarta. Visa šiuolaikinė ideologija – nuo Briuselio vyriausybės iki televizijos – yra agresyviai nukreipta į tai, kad būtų sudaužyti žmogaus namų pamatai. Todėl tai, nuo ko mes pradėjome – nuo tų Briuselio direktyvų apie benamystę, – yra gryniausia veidmainystė. Benamystės niekas nesukūrė, joks atskiras žmogus, tiesiog technologinė civilizacija pasirodė esanti ne kas kita, kaip nomadų civilizacija. Bet ji dar tik įeina į savo – pavadinkime taip – klasiką, dar ji nepasiekė tokių apimčių kaip minėtais istoriniais laikais. Tačiau nomado paradigma, mano nuomone, yra ta pati. Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau – o greičiau anksčiau nei vėliau – bus ateita prie tų klaikybių, kurios sunkiai suvokiamos normaliam protui – bent jau graikiškos orientacijos protui, – kurias kadaise išdarinėjo visi tie turkai ir mongolai. Pagaliau ir europiečių Kryžiaus karai – kas tai? Lygiai tokios pačios klaikybės. Žmogiškumo nuosmukis tiesiog iki žmogėdrystės. Galvojau, kodėl taip yra? O mintis labai paprasta: juk nomadas nesirūpina savo pasauliu. Jis tik naikina. Jis ne tik kad nekuria – man tas žodis čia apskritai netinka, gal net priešingai, juk dabartinė civilizacija kuria net per daug. Bet blogiausia, kad jis neturi kuo rūpintis.

R. T. Nomadas dabar naikina pasaulį jį vartodamas. Nomadas šiandien yra vartotojas. Iš mūsų mėgina padaryti vartotojų civilizaciją. Tarytum alkanų skėrių ordas. Man nomadas ir vartotojas yra tas pats, nes realiai nomadų kultūros, kokios jos buvo senovėje, dabar neegzistuoja. Tiksliau – egzistuoja kitaip, kaip kapitalizmas ir vartotojų masės.

A. Š. Ir šiuolaikinis nomadas tampa naikintoju – nepriklausomai nuo jokių psichologinių ar sociologinių veiksnių. Jis naikina pasaulį. Nes jis nebeturi tos vietos ar tų daiktų, kuriuos jis mylėtų. Priminsiu žodžius iš savo pirmosios knygos, kurie skamba gal kiek sentimentaliai, – jis neturi meilės lauko, neturi prieraišumo lauko. Kaip tai galima susieti su dabartine situacija? Dabar egzistuoja tokios transnacionalinės korporacijos. Įsivaizduokime tos korporacijos, kaip ten juos vadina, – egzekutyvą. Tarkim, jis gimęs kokioje Ajovoje, vaikystę praleidęs Mongolijoje, studijavęs Kembridže, o gyvena Madrido viešbutyje. Beje, jam pačiam tai visiškai nesvarbu, jis pats užmiršęs, kur gimęs ir kur gyvenęs. Jo gyvenimas yra visiškai kaip Tamerlano kareivio. Tas egzekutyvas neturi vietos, prie kurios būtų prisirišęs. Dabar įsivaizduokime, kad toks egzekutyvas, kaip jau yra daroma ir Lietuvoje, vadovauja, tarkim, kiaulių fermai. Tai ar jam labai rūpi ta vieta, aplinka, kurioje jis tvarkosi su savo kiaulių pramone? Jam visiškai nerūpi, jam nusispjauti, jis čia sunaikins viską iki galo. Taigi technologinis nomadas, arba kitaip – technologinis barbaras (man tai tas pats), jis sunaikins miškelius prie kokios Kelmės, paskui išvažiuos į Ukrainą, nusiaubs viską kur nors prie Dnepro, vėliau nuvažiuos į Zambiją ir taip pat viską nusiaubs – ir visas jo gyvenimas bus tik siaubimas ir nieko daugiau. Toks žmogus nieko pasaulyje nesaugo – visas pasaulis jam yra tik resursų rezervuaras. Viskas tik resursai ir jokių daiktiškai inkarnuotų tikslų. Toks žmogus neturi jokių skrupulų. Aš kalbu ne apie moralę – aš kalbu apie tas pareigas, kurias man uždeda tas medelis, kurį aš pats pasodinau. Arba ta sodyba, kurią aš pats pastačiau ar kurią mano senelis pastatė. Arba tas gyvulėlis, kurį auginu. Aš jį galbūt papjausiu, taip reikia, bet visgi man jis turi vardą, ir man jį pjauti būna gaila, – tiesiog turiu tai padaryti, taip reikia.

V. D. Ar esi tai daręs?

A. Š. Nesu, bet yra, kas turi daryti, ir čia nieko nepakeisi. O nomadas – kas jam? Nei jis turi medelį, kurį būtų pasodinęs, nei jis turi paršiuką, kurį augintų, nei jis turi sodybą, kurią būtų pastatęs pats ar kurią būtų pastatę jo tėvai. Tai destruktyvus padaras, jis neturi nieko savo. Man šiuolaikinis technologinis barbaras yra baisesnis už Atilos ar Tamerlano barbarą. Kodėl? Nes Tamerlano barbaras švaistėsi kardu, ietim, strėle ir ugnim, ir kliovėsi tik savo muskulais. O dabartinis barbaras gali naudotis neįtikėtinais resursais. Branduolinės bombos, kompiuteriai, galingi ekskavatoriai, dinamitas, buldozeris, genų inžinerija – jo griaunamoji galia padidėjusi tūkstančius kartų. Per tūkstantį metų – tūkstantį kartų. Ką galėjo padaryti pats baisiausias Atilos kareivis? Sunaikinti kokį kvadratinį kilometrą apgyventos žemės. Šiandien Atilos įpėdinis, technobarbaras, visų pirma, aišku, amerikonas (toks klasikinis, niujorkinis amerikonas), dabar jis trimis mygtuko spustelėjimais gali sunaikinti kokį dešimt kubinių kilometrų planetos. Jis tai ir daro. Todėl, jei mes dar norime išlikti šitoje planetoje, tai mums, nori nenori, lieka vienas kelias – sugrįžti į žmogaus užgyventą erdvę. Ir pasaulio globa – tiesioginis rūpinimasis daiktiškąja aplinka, o ne kokie ten pompastiški globalizacijos projektai. Nes kas dabar yra globalizacija? Barbarizacija! Nomadizacija! Nes be namų žmogus yra niekas, laukinis. E. Gibbonas savo veikale tai parodo tiesiog fantastiškai įtikinamai, nors tiesiogiai to ir neįrodinėja. Jis leidžia suvokti, kas atsitinka, kai civilizacijos arenoje atsiranda monstras-nomadas. Pasirodo, Tamerlanas buvo išsilavinęs žmogus – formaliuoju, raštingumo požiūriu. Rašo memuarus, beje, puikia kalba. Ir čia pat užkariauja miestą, sunaikindamas jį iki pat pamatų, o jo pergalės simbolis yra kaukolių piramidės. Manau, kad ir dabartinis išsimokslinęs barbaras darys tokius pat dalykus.

V. R. Europiečiai tokių piramidžių XX a. taip pat pristatė daugybę, pralenkė visus visų laikų siaubūnus. Jokie tamerlanai jų nepranoks. Negali manyti, kad jie ėmė pavyzdį iš Tamerlano ar kitų šios srities žymūnų.

V. D. Europiečiai su savo piramidėmis buvo autentiški.

A. Š. Tai va, technologinis, arba kiekybinis, pasaulio naikinimas ir yra nomado paradigmos įdiegimas mūsų civilizacijoje. Ši paradigma pradedama fanatiškai diegti kartu su moderniosios technologijos atsiradimu. Kiekybinis žvilgsnis naikina pasaulį. Nacizmas, bolševizmas – tiesioginis to nomadinio technologinio barbarizmo apsireiškimas. Bet visa tai – tik žiedeliai, gal ir mes dar sulauksime kur kas gražesnių dalykų.

V. R. Literatūroje ir apskritai mūsų vakarietiškoje mąstysenoje išėjimas iš namų bei sugrįžimas į juos yra archetipinis egzistencinis veiksmas ar vyksmas, giliai įaugęs į gyvenimišką ir kultūrinę patirtį, pasireiškiantis įvairiais kūrybiniais pavidalais. Rašydami vienokį ar kitokį tekstą, mes į jį įtraukiame – sąmoningai ar nesąmoningai – visus tuos išėjimo ar sugrįžimo aspektus. Pats žodis išeiti ar sugrįžti ima verti gausybę su juo siejamų įvairiuose tekstuose įsikūnijusių prasmių bei vaizdinių. Vienas iš gražiausių ir galingiausių yra sugrįžimo į Itakę vaizdinys-archetipas. Išeiti ir sugrįžti. Išeiti iš Egipto ir sugrįžti į tėvynę, susirasti ar susiręsti gimtuosius namus. O kad išeitum iš Egipto, turi būt išėjęs ar išvytas iš gimtųjų namų. Išėjimas ne visada savanoriškas. Mūsų literatūroj yra daug įvairialypės prievartos nulemto žmogaus išėjimo.

V. D. Benamystė, išėjimas iš namų – tai ir Arvydo motyvas...

V. R. O poezijoje tiesiog neįmanoma prie žodžio sugrįžimas nepridėti vienokios ar kitokios Itakės archetipinio vaizdinio reikšmės. Tokia jau mūsų kultūros duotybė. Ir dar viena svarbi archetipinė tema – sūnaus paklydėlio sugrįžimas. Romano ar eilėraščio intonacijose šitie registrai vienaip ar kitaip visuomet jaučiami, ir nuo šito niekur nepabėgsime. Toks jau yra tas mūsų iš graikų bei krikščionių kylantis kultūrinis arealas ir visa mūsų pasaulėjauta.

A. Š. Atsiprašau – tik jau ne krikščionių!

V. R. Nuo krikščionybės niekur nepabėgsime, o ir bėgti galėtume tik Šventojo Rašto vaizdiniais. Pagalvokime, kas grindžia sugrįžimo į Itakę vaizdinį, kokios aplinkybės jį kildina? Ką tas vaizdinys nurodo? Jis nurodo tam tikros civilizacijos kilmę. Karu grindžiamos ir karo persmelktos civilizacijos. Ne vienas Vakarų mąstytojas, filosofas, kūrėjas civilizacijų atsiradimuose, jų egzistencijoje įžvelgia ypatingą karo vaidmenį. Prancūzų filosofas Paulis Virilio karą laiko ne tik svarbiausiu civilizacijų kūrimosi veiksniu – karas kildina meninę estetinę pajautą ir meninę kūrybą. Tai homoseksualaus kario kūno – karas yra vyrų reikalas – ornamentavimas ir kovose sukauptų randų, kurie tampa regimais sociokultūriniais rašmenimis, estetika.

V. D. Kaip tik tokio vyro ir laukia moterys...

V. R. Laukia nesulaukia: vienos – sugrįžtančių, kitos – tiesiog prievartautojų. Tačiau apie moteris kiek vėliau. Man atrodo, kad pasaulyje tokių nomadų, apie kuriuos mes kalbame, nebuvo iki atsirandant kapitalizmui. Visi tamerlanai ir atilos nebuvo klajokliai. Jie turėjo tėvynę, tik kitaip tvarkė savo ūkį, pereidami iš vienos giminei ar genčiai priklausančios vietos į kitą. Jie tas savo teritorijas nepaprastai saugojo. Saugojo žemę, žinojo, kaip su ja sugyventi. Ypač tai būdinga mongolams. Jie plėšdavo kitus – įsiverždavo, degindavo, žudė. Rengė ilgai trunkančius karinius žygius. Bet kitus plėšė visi. Tai būdinga visoms civilizacijoms, taip pat ir didžiosioms, kuriose vėliau susikūrė demokratija. Juk dar mename ir kolonializmo laikus, o Afrikoje, taip pat ir kituose regionuose sėkmingai plėšikaujama ir šiuo metu – korporacijų lygiu. Civilizacijos savo galybę pirmiausia siejo su karu, užgrobimais, su vergų darbo jėga. Mums svarbu suvokti, iš kur kilo dabartinis nomadizmas, apie kurį taip vaizdžiai kalbėjo Arvydas. Mano nuomone, dabar didysis nomadas, kildinantis visą nomadystės įvairovę, yra kapitalas. Žmogus tos nomadizmo galios yra verčiamas vienaip ar kitaip prisitaikyti, tad jis pats dėl savo išsiugdomų nomadiškų įpročių nėra tiek kaltas, kiek esame linkę įsivaizduoti. Žinoma, žmogus atsako už savo sprendimus, tačiau tie sprendimai dažniausiai yra atsakas į susiklostančias aplinkybes, kurių jis neturi jėgų paveikti, o dažniausiai – ir suvokti. Žmogus – reflektyvus padaras, tačiau sisteminės aplinkybės jį verčia daryti tai, kas naudinga kapitalui. Nedaugeliui pavyksta tas aplinkybes įveikti. Visa tai, ką sakė Arvydas, galima nusakyti K. Marxo ir M. Heideggerio žodžiais. Pastarasis rašė apie pagrindinį Naujųjų laikų gamtamokslinio požiūrio, o K. Marxas – apie kapitalo įsiviešpatavimą. Abiejų strategijų tikslas tas pats: pulti, užgrobti ir nusiaubti, nes kitaip nei gamtamokslinė, nei kapitalo sistema negali gyvuoti. Pirmas etapas buvo kolonizacinė sklaida, kai kapitalizmas kolonizavo pasaulį, veržėsi iš savo ekonominių geografinių ribų – tai buvo geografinis kapitalo judėjimas. Toks ir yra tikrasis kapitalo nomadizmas. Tas jo veržimasis smarkiai pakeitė pasaulį, daugybę žmonių išstūmė iš jų gimtųjų teritorijų. Kaip pasikeitė Šiaurės ir Lotynų Amerika, Afrika, kiti kraštai? Antroji ekspansija vyko, kai kapitalui nebeliko kur eiti, tad jis metėsi į kultūrą. Tikslas – užgrobti kultūrą ir ją paversti ištekliais, prekėmis ir t. t. Kultūros paverčiamos bešaknėmis ženklų sistemomis, kuriomis keliauja jas nusiaubdama kūrybinė valia. Žmonės visomis jėgomis perdirba kultūrų išteklius, stengiasi, kad jų kultūrinė bei meninė produkcija patektų į pasaulinę rinką. Pati kultūra lengvina jų nomadizmą, nes kapitalu grįstoje kultūroje žmogui nelieka šaknų, jis nebetenka namų jausenos, būdingos ankstesnėms kultūroms, kur žmogus natūraliai siejosi su gimtine, namais, šeima... Kapitalizmo sistemoje tie žodžiai nebetenka šviesos.

R. T. Tos sąvokos nėra rentabilios, į jas neinvestuosi, jų neparduosi. Nors metaforiškai galėtume pasakyti, kad daugelis šiandien pardavė gimtinę. Bet patikslinčiau, ne su dideliu džiaugsmu ir dažnai ne laisva valia, o stumiami gyvenimo aplinkybių.

V. R. Ir trečioji nomadizmo stadija, kurią regime dabar, žmogų išveda iš jo prigimtinio kūno. Dabar užimama, užgrobiama gyvybė, siaubiamos slaptingosios jos valdos. Tai genetikos, genų inžinerijos sritis. Dabar kapitalas aptinka naujus išteklius – jau pačioje gyvybėje. Ir žmogus iš savo kūno iškeliauja į dirbinį, kuris pats save persikuria. O persikūręs žmogus aptinka naujas savosios egzistencijos problemas. Beje, šiuo metu jau formuojasi nauja teologijos kryptis, apmąstanti, kaip Biblija ir krikščionybė interpretuotina techno sapiens požiūriu. Žmogus suvokia, kad jis jau yra lemtingai technizuotas ir perkurtas pagal savo įsivaizdavimą, o ne Dievo atvaizdą. Žmogus pereina į komunikacinio nomadizmo būseną – savo smegenimis tiesiogiai susisaisto ar suauga su kompiuterinėmis sistemomis. Nanobioinfotechnologijos. Sugrįžimas į pradinę duomenų bazę, į klonavimui pasitelkiamą genetinį kodą.

R. T. Iš esmės nomadizmas – žmogaus prigimties bei gamtos pasaulio prievartavimas, iškraipymas?..

V. R. Nomadizmo pavidalai įvairūs. Tačiau derėtų labiau pasigilinti į kūrėjo jauseną. Poetindami namus, sugrįžimą, mes apeiname kūrėjui būdingą išėjimo ir benamystės jauseną. Galėtume sakyti – kūryba yra sielos klajonė. Kūryba – išėjimas iš namų. Išeinama pasitikti nenuspėjamos nuožmios nežinomybės ar lemties. Dažnai – nebesitikint sugrįžti. Tačiau kūryboje vis grįžtama – į vaikystę, į sodybą, į pradinę pasaulį perkeičiančią erotinę patirtį... R. Granauskas, nebeišeidamas iš namų, nepaliaujamai grįžta į vaikystės gimtinę, kuri kildina visą žmonių gyvenamą pasaulį.

V. D. Gal dar truputį apie bendresnius dalykus. Namai – ir buities, ir būties sąvoka. Kaip ir benamystė – yra žmonių, kurie iš prigimties yra benamiai, klajūnai. Menininkų prigimtyje klajūnystės genas yra stiprus, klajoklius menininkus sunku būtų suskaičiuoti. Josifas Brodskis apie Aną Achmatovą: valdovė klajūnė... Lietuvių kultūroje tikrai yra suformuotas stiprus namų centras, literatūra namų jausmo tiesiog persmelkta. Galima sakyti, kad lietuvių literatūroje dominuoja namų žmogus, pokalbio įžangoje tai gerai pasakyta R. Tamošaičio. Žemdirbių kultūros išpuoselėta sodyba — namai nėra tik namas, o visa gyvenimo aplinka, gal net visa žemė, kuri yra dirbama, apdirbama. Šiaurietiška gamta mokė žmogų namus branginti; be namų neišgyvensi – be namų ugnies, šilumos. Turime archetipinių lietuviškos namų jausenos poetinių pavyzdžių – be jau cituotų ir Salomėjos Nėries posmas iš „Eglės žalčių karalienės“: „Trobelytė menka / Ir ugnelė skaidri – / Atiduotum kažką! / Kam tu jos neturi?“. S. Nėries ir klajūnėlio motyvas, atsargiai paremtas aliuzija į Bibliją, kad Dievo sūnus neturi kur galvos priglausti.

Didaktiniais motyvais žmonės buvo skatinami namus branginti, jų laikytis. Kada pasigirsta klajūno, namų neturinčio žmogaus motyvas? Jau XIX a., o XX a. pradžioje klajūnas jau įsitvirtina kaip žmogaus tipas – prisiminkime kad ir Lazdynų Pelėdos apysaką „Klajūnas“. Ši tema taip pat atspindi kapitalizmo paradigmą: tai žmogaus laisvė palikti namus ir ieškoti geresnio gyvenimo; su tuo susijusios žmogaus iliuzijos, taip pat neišvengiamas iliuzijų žlugimas ir bandymas grįžti. Namai kartais būna pasiekiami, kartais jau ir ne. Toks yra visas ciklas. Arvydo mintis, kad namai – pagrindinė jo tema, ir kad ji yra dvejopa: namai – sodyba, kaip graikų polius, ir namų metafora – Debesija, graži sąsaja su B. Radzevičiumi. Kartos tema: žmonės, kurie išėjo iš namų, bet kartu ir liko namuose – ypač pokario kartos žmonės. Net išėję savo sąmonėje jie išsaugojo savo Debesiją. Pagalvojus, kiekvienas gyvenimo siužetas remiasi išėjimo iš namų, persikėlimo į kitą vietą, bandymo sugrįžti arba sugrįžimo motyvais. Ypač stipri sugrįžimo iliuzija.

Tradiciniai namai yra sėslaus gyvenimo būdo atributas. Sėslumas yra konservatyvus. Kiekvienas siužetas, pirmiausia paties gyvenimo siužetas, remiasi išėjimu iš namų, kelione, persikėlimu į kitą vietą. Visi išeiviai yra išeiviai iš savo namų, visi ateiviai įprastiems namams tradiciškai atrodo pavojingi.

Prisimenu pokarį, maždaug 1952–1953 metus, į atmintį įsibrėžė išvežtųjų namai – visi juos esame matę, – į kuriuos iš kažkur nežinomu būdu atsikeldavo svetimi. Ir labai greitai tuos namus, žmonių namus, tvarkingus ir prižiūrėtus, tie svetimi paversdavo, kaip sako žemaičiai, laužais. Imdavo kūrenti tvoras, tai pirmas žingsnis, plėšdavo lentas nuo daržinių sienų, paskui ir nuo namo: viename gale gyvena, kitą – kūrena, sakydavo kaimynai. Ir viskas – tuojau nelieka darželių, sunyksta sodai. Niekas nesisekdavo – duždavo langai, krisdavo gyvuliai, viskas nykdavo akyse.

V. R. Didžiulis, europinės apimties pavyzdys – visas Karaliaučiaus miestas.

V. D. Tikrai, kaip tik norėjau eiti prie Karaliaučiaus temos. Daug mūsų krašto, Žemaitijos, žmonių išvažiavo į Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštą – manau, ypač iš tavo gimtinės, Regimantai?

R. T. Taip, bet man nuo vaikystės įsiminė nė išbėgę į Klaipėdos kraštą (jų nė nemačiau), bet atbėgę iš ten ir įsikūrę, kur augau, Šilalės rajone, Pūtvėje. Tie žmonės buvo liuteronai, kažkaip kitaip gyveno, kitaip dirbo, kitoks buvo jų mąstymas. Mūsų kaimynė garbioji Omama (taip jie vadino seneles) vis rodydavo Bibliją, iš kurios man įsirėžė baisūs paveikslai – su velniais ir sadistiniais žydų istorijos epizodais. Įvarė man siaubo, galvodavau, kad baisi ši knyga, nors įdomi. Bet jie gyveno kažkaip užsislėpę, nerodydami savo tikėjimo. Šiaip buvo darbštūs ir tvarkingi žmonės. Tačiau jų palikuonys, mano bendraamžiai, prisitaikė prie vietinių – prasigėrė, o guvesni pabėgo ieškoti geresnės duonos, pirmiausia galbūt į savo nesąmoningai suvokiamą tėvynę – Vokietiją.

V. D. Ontologiniai konfliktai vyksta tarp savųjų, tarp tų pačių namų žmonių ir tarp ateivių, svetimųjų. Lietuvių tauta ir lietuvių kultūra turi gana dramatišką šių konfliktų istoriją. Negalime sakyti, kad istoriškai ir lietuviai nėra buvę svetimieji, plėšę kitų namų. Karaliaučiaus kraštas teikia tiek daug įdomios ir kartu skaudžios medžiagos vokiečių žurnalistams ir publicistams (gal labiausiai žinome Ullą Lachauer, jos knygas „Rojaus kelias“, „Rytprūsiški likimai“). Jis buvo ir išbandymo žemė lietuviams, gal daugiausia žemaičiams. Žmonės, kurie išvažiavo į nusiaubtą kraštą, rado visko pilnus namus, bandė juose įsigyventi, pasisavinti. Čia, kaip tuomet sakydavo, buvo palikta daug gero. Atvažiavę kai kas, sakė, net karves nemelžtas rado. Spintose – pilna rankšluosčių ir patalynių. Bet mažai kam naujoje vietoje pasisekė. Namai svetimus žmones nesuprantamu būdu atstūmė. Ir ateiviai nežinojo, kaip elgtis su svetimu geru, jo netausojo. Niekas ten neprasigyveno.

V. R. Gal pernelyg netoli buvo tas svetimas geras, kad jie ten keltųsi įsikurti? Jie vyko pabūti, vyko kuriam laikui, siekdami prasigyventi. Visą laiką jautė svetimą dvasią, galinčią pareikalauti savo teisių.

V. D. Taip, jiems buvo svarbu ten prasikurti, prasigyventi, pagyventi. O gal ir pasislėpti – juk visko buvo.

V. R. Kažkiek nuplėšti ir vėl grįžti į savo kraštus. Jie atėjo su laikinumo jausmu.

R. T. R. Granausko apsakyme „Su peteliške ant lūpų“ veikėjas nuperka namą – sodybą savo tėvui gražioje vietoje, prie ežero, bet jo tėvas jaučia, kad ši vieta, šis namas svetimo žmogaus nepriima, tarytum atstumia. Sako, reikėtų nemažai žemės nukasti, kad senosios šeimininkės dvasia pasitrauktų, ir tai dar vargu, ar tie namai įsileistų kitą žmogų. Rašytojo mintis – tikrų namų negalima imti ir nupirkti kaip niekur nieko, lyg kokį daiktą. Bet šiuolaikiniam vartotojui, matyt, galima, jam – be jokių problemų. Ir nupirkti, ir vėl parduoti, pelno gauti. Namai dabar virsta pelninga preke. Žinoma, tiems, kurie moka suktis. Vartotojui ir verslininkui namai kaip žmogiška kategorija neegzistuoja. Nebent jis gali pasinaudoti žmonių sentimentais – daugiau išlupti už kam nors brangią vietą, parduoti namą kartu su vaizdu į ežerą, paspekuliuoti vietos istoriškumu...

V. D. Kaip yra dabar? Kas pasikeitė namų ir benamystės koordinacijose? Ir pas mus grįžo kapitalizmas, grįžo privatinė nuosavybė, laisvė daugiau užgrobti, ypač manipuliuojant žemės nuosavybe; galima turėti daug namų, daug sklypų. Grįžo laisvė užgrobti, kaip ir laisvė turėti. Neskiriu šių dviejų dalykų: man laisvė turėti reiškia ir laisvę į ką nors pasikėsinti – kad galėtum turėti daugiau. Čia matau didžiulę žemės nuosavybės problemą, kokia ji yra mūsų dienomis.

Kiek turi sklypų? – kartą žurnalistė paklausė vienos žemėtvarkininkės. Negaliu taip greit pasakyti, gal keturiolika, – toks buvo atsakymas. Viena lemtingiausių klaidų, kuri padaryta atsikuriančioje mūsų valstybėje, kad buvo įteisintas žemės kilnojimas, kad žemė tapo kilnojama, lyg ji būtų daiktas. Pasiėmei sklypelį ir keli jį, kur sugalvojai. Tai galutinai išjudino namų pamatus, kada nors šį lemtingą žingsnį suvoksime buvus tokį pat pražūtingą mūsų savasčiai klaidą, kaip ir svetimųjų bei savųjų rankomis vykdytas kaimų naikinimas, sukėlinėjimas į vadinamąsias grupines, nors ir buvo susietas su pažanga – su melioracija, žemių gerinimu. Bet tai buvo fiktyvi pažanga, pažangos fikcijų ir dabar sutinkame tiek ir tiek. Juk sėslumas, namų branginimas gali būti laikomas konservatyvumu, trukdančiu pažangai. Kapitalizmas yra keliaujantis – įmonės perkeliamos iš vienos šalies į kitą, kur pigesnė darbo jėga, pelnui palankesni mokesčiai. Žmonės keliauja paskui darbą, verslą, pelną. Iš naujo kuriasi – šiandien čia, rytoj kitur. Namai laikini, laikina, bet patogi pastogė.

V. R. Apskritai žemės nuosavybė yra keistas dalykas. Visi jaučia, kad žemė šiaip jau negali būti kieno nors nuosavybė, kad ir kokia šventa tą nuosavybę pripažintume. Pats nuosavybės šventumo pripažinimas yra ne tik šlykštus, bet ir iškrypėliškas aktas – juk šventa ji tampa krikščioniškos kultūros aplinkoj. Žemė tampa nuosavybe tam tikru aktu – vyriausybė ima ir paskelbia nutartį, bet juk tai – tik žmonių sprendimas. Dabar jau žinome, kaip siekti ir pasiekti šventumo ir kas didžiausi pasaulio šventieji. Visi suvokia, kad čia kažkas iki galo neaišku, neišspręsta, nes juk žemė ne žmogaus sukurta, tik jam dovanota. Ne konkrečiam žmogui, bet visiems žmonėms.

V. D. Pasakysiu taip: savo sąmone net nesuvokiu žemės nuosavybės. Taip pat kaip ir dangaus, oro, vandens...

V. R. Taip, tai žmonių sugalvotas dalykas, kuriuo grindžiama didelė nelygybė – turinčių ir neturinčių žemės, turinčių jos daug ir neturinčių ar mažažemių. Kažkas štai ima ir gauna tą žemę. Ir jau ja naudojasi arba ja prekiauja. Nesvarbu, už ką gauna – už nuopelnus, kaip mūsų savanoriai, ar už ką kita, svarbu pats keistas, savavališkas žemės davimo ar gavimo veiksmas ir su juo susijęs žmogaus statusas. Jei turi valdžios, tai gali „pasidaryti“ ir žemės.

A. Š. Na, tuo metu Lietuva dar buvo izoliuota nuo Kapitalo technologinės sistemos.

V. R. Taip, tuo metu dar tik vyko valstybės kūrimosi etapas, dar nebuvo galima viskuo prekiauti į kairę ir į dešinę.

V. D. Prisiminkime, kad Lietuvos žemė išeina iš lietuvių žmonių nuosavybės srities, mes jos visi po truputį netenkame...

V. R. Taip, ji išeina mums iš po kojų, mes jau vaikštome ne visai mūsų žeme. Mūsų – jausenos, suaugimo, o ne nuosavybės požiūriu. Nes jei visa Lietuva bus išparduota keliems šimtams šeimynų, tu po Lietuvą laisvai nevaikščiosi kur panorėjęs. Tada žemė bus visai tautai išėjusi iš po kojų. Tauta – be savo žemės, be didžiųjų namų...

V. D. Žinoma, nes namai stovi ant žemės. Jei nėra žemės, nėra ir namų.

V. R. Jie nebeturės kur stovėti. Namai stovės, bet tai nebebus žmogaus namai.

V. D. Tačiau be privačios nuosavybės įteisinimo namų iš esmės negali būti. Namai ir atsirado kaip privačios nuosavybės arba laisvės turėti galimybė. Taip, dabar Vilniuje užsidirbti butui yra beveik nerealu. Teisinga R. Tamošaičio mintis, kad jeigu žmogui reikia namų, jis privalo uždirbti dviem butams – paskolos didelės, ir butai neabejotinai dar brangs. Ši situacija susidarė dėl to, kad buvo leista pralobti (pelningai perkeldinėjant žemę) daliai žmonių, kuriems milijonas nėra dideli pinigai, tad dalis neišvengiamai turėjo nuskursti. Mūsų vidurinis sluoksnis (daugiausia inteligentai) mato neperžengiamą bedugnę tarp savo atlyginimo ir buto kaip namų galimybės. Ir ne tik Vilniuje. Ir dėl to turime tokią gausią emigraciją.

A. Š. Mane pastaraisiais metais kamuoja tokia gal kiek savimeiliška įžvalga ir net bloga nuojauta, keistas jausmas, kad unikaliausia, ką turėjo lietuvių kultūra (ir literatūroje, ir gyvenime), buvo būtent namų paradigma kaip metafizinis ir egzistencinis tautos pamatas. Kodėl bloga nuojauta? Esu jau pagyvenęs ir turiu nemažą intelektualinę patirtį, todėl kai ką galiu numatyti. Imkime vadinamąją filosofiją. Ir paklauskime: kada Vakarų filosofijoje namų tema – kosmoso, kosmopolito arba, kaip ją vadinu, Debesijos tema – buvo patekusi į apmąstymų lauką ir kada ji išnyko? Atsakymas aiškus: ši tema baigiasi su Platonu. Visa Vakarų Europos (negraikiškos), teutonų filosofija yra nomadiška. Iš esmės nomadiška. Tai prasideda nuo Aleksandrijos kliedėtojų ir nuo krikščionybės. Kaip tik krikščionybė sunaikina – su šėtonišku įniršiu – žmogaus prisirišimą prie daiktų. Su baisiu įniršiu, nors pasakoma paprastai: štai pagonis, štai nuodėmingas kūnas, štai blogyje grimzdintis pasaulis, štai pragaro išperos – Saulės garbintojai. Pažiūrėkite į mūsų kunigus ar apskritai į lietuvišką katalikybę. Jiems tauta yra paskutinėje vietoje. Tauta ne kažkokia mistine ar nacionalistine prasme, o tauta kaip individų, prisirišusių prie tam tikrų vietų, ansamblis. Ne, taip neturi būti, sako jie, žmonių tėvynė – danguje, neregimybėje, grynojoje „dvasioje“. Krikščionybė irgi yra monstras, nuo pat atsiradimo gyvenantis dviejuose matmenyse. Vienas tarsi pririštas prie daiktų, prie žemės, bet tikrasis yra už horizonto. Būtent krikščionybė yra nomadų paradigmos metafizinė kristalizacija, praktikoje virstanti gryniausiu kapitalizmu. Kapitalizmas, mano požiūriu, yra ne kas kita kaip ekonomistinis krikščionybės variantas, ne menkiau fanatiškas negu katalikiškasis jo pirmtakas. Kapitalas turi lygiai tokį patį statusą, kurį krikščionybėje turi Viešpats Dievas. O Dievas – patogus išradimas, kaip ir Kapitalas. Jei Dievas yra, viskas leista, nes bet kokią niekšybę galima pateisinti jo vardu. Kapitalo vardu irgi pateisinamas bet koks nusikaltimas – pavyzdžiui, „atsilikusių“ tautų genocidas. Ekonominiai „pagoniai“ turi būti arba „pakrikštyti“ (t. y. tapti Rinkos vergais), arba sunaikinti.

V. R. Nesakykim, kad lygiai, bet kad jis siekia to statuso, tai neabejotina...

A. Š. Man tai yra visiškai tas pats. Kapitalas yra savotiškas absoliutas. Ar tu gali jį pamatyti, parodyti pirštu, įvardyti? Ar tu gali jį autorizuoti? Negali. Kapitalas – kaip ir Dievas – visagalis, visažinis, nepakantus kitiems dievams, amžinas, neregimas, nelytimas, kerštingas, reikalaujantis kruvinų aukų, ir taip ad infinitum. Koks tolesnis krikščionybės tęsinys? Šis tas iš kvantų teorijos: fizikos šamanai teigia, kad elementari dalelė vienu metu egzistuoja visose visatos vietose. Dievas ir Kapitalas irgi egzistuoja visose – bent jau žemės rutulio – vietose. Kur slypi klaikybė? Kadangi Dievas-Kapitalas yra visur, jų nėra niekur, todėl bet kuri konkreti vieta turi būti pakrikštyta arba kapitalizuota, t. y. sunaikinta. Pereikim kol kas tik per filosofiją. Nuo Platono iki M. Heideggerio Vakaruose nėra nė vieno mąstytojo, kuris būtų pasakęs: štai čia yra žmogaus namai, jo gyvenimo pagrindas. Štai čia yra kosmosas, daiktai, prie kurių aš esu prisirišęs ir juos saugau. Nė vienas taip nesakė, visi tik aukštino kažkokį absoliutą, dvasią, pasaulio sielą, substanciją, refleksiją, mąstymą, sąvoką, abstrakčią sąmonę – aš mąstau, vadinasi... Čia pat atsiranda ir visokios dievybės, trejybės, rojai, išganymai, palaiminimai, prakeikimai, socializmai, šventieji, krištoliniai rūmai, eretikai, revoliucijos, holivudai... M. Heideggeris pirmas po dviejų su puse tūkstančių metų sugrįžta prie žemės, prie daikto. Jis yra pasakęs, kad baisiausia mūsų epochos nelaimė yra tėvynės prarastis, turėdamas galvoje kaip tik namų prarastį. Nors atvira ištarme to nepasakė, bet galvoje turėjo sėsliojo žmogaus naikinimą, technikos siautėjimą ir panašius dalykus. Jau sakiau, kad nomadas sugrįžo, mes gyvename nomado sugrįžimo epochoje. Jis sugrįžo kartu su krikščionybe, ir sugrįžo radikaliai, nes naujųjų laikų mokslas sukuria technines priemones realizuoti krikščionybės idealus. Kaip sakytų J. G. W. Hegelis, realizuoti totalybę.

 

Parengė Regimantas Tamošaitis

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)