tekstai.lt

Namai ir benamystė literatūroje. Literatūrologai Viktorija Daujotytė, Regimantas Tamošaitis, filosofas Arvydas Šliogeris, kultūrologas Vytautas Rubavičius (2)

 

Litnamiai
Litnamiai

Tęsinys. Skaityti pradžią

 

V. R. Aš sakyčiau kitaip: panaikindamas krikščionybę, nuversdamas Dievą ir užimdamas jo vietą. Apvertimas. O M. Heideggeris kalboje aptinka būties, būsto ir mintijimo sąsajas, kurios skleidžiasi per gimtinės kelelius bei proskynas ir teikia minčiai būtiško mąstymo ritmą.

A. Š. Bet struktūra lieka ta pati. Fiat Das Kapital, pereat mundus*. Baigsiu tuo, nuo ko pradėjau. Man kyla išdidi mintis, laikykit ją kad ir pasipūtėliška, bet aš manau, kad mūsų, lietuvių, kultūra tuo požiūriu yra absoliučiai neeuropietiška. Jinai kaip tik neigia tos nomadiškos mąstysenos pamatus. Ir iš Europos aš nieko negaliu išmokti. Gal kažkada kažką ir išmokau, bet dabar iš jos nebegaliu mokytis. Nuo jos man reikia bėgti, izoliuotis kiek tik įmanoma.

V. D. Gal mes turime grįžti prie tos idėjos ar utopijos, apie kurią kalbėjo Marija Gimbutienė, prie senosios Europos?

A. Š. Atleisk už tokį pasakymą, man visa tai – iš pasakų repertuaro.

V. D. Na, pasaka – rimtas dalykas... Reikia į ją sugrįžti mintim.

A. Š. Niekur nereikia sugrįžti, reikia likti ten, kur tu esi! Kokia čia dar senoji Europa? Ir iš viso – ar tokia buvo?

V. D. Tai jei mes neturime nieko bendra su senąja Europa, tai kas ir iš kur mes esame? Taip, vėlesnė banga, bet ji užklojo senąją...

A. Š. Kas man rūpi, iš kur aš esu! Aš esu čia, dabar, šioje vietoje. Pacituosiu dar ir J. G. W. Hegelį: visai nesvarbu, kas ir iš kur atsirado, svarbu, ar tai yra teisinga savyje ir sau! Koks man skirtumas, iš kur aš atsiradau? Koks man skirtumas, ar ten senoji Europa, ar kokie dinozaurai, ar Didysis Sprogimas! Man svarbu tik tai, kad aš esu dabar ir čia.

V. D. Bet, Arvydai, kaip tada namai? Kas mums yra namai, jų istorija? Ar tavo namai – tik tavo? Mano namai kažkaip yra...

A. Š. Žinoma, kad mano namai! Ir tavo namai yra tik tavo. Kitokių ir būti negali. Europa – mūsų namai, bet ne mano.

V. D. Tavo namai – visa Šliogerių tėvonija. Aš žinau šitą vietą.

A. Š. Tu ją gali parodyti pirštu, ar ne?

V. D. Taip, galiu, nors ir nežinau, kiek ir kaip ta vieta tęsiasi.

A. Š. Nesvarbu, bet juk tu žinai tą vietą?

V. D. Be abejo, vietą žinau...

A. Š. Tai va, tai svarbiausia.

V. D. Žinoma, svarbiausia. Bet vis tiek galvoju – kaip ir iš kur visa tai? Iš kur tai tęsiasi? Kokie ten gyveno žmonės, kaip jie ten atsirado? Juk jie nenukrito iš dangaus.

A. Š. Tai ką mes apie juos galime žinoti?..

V. D. Bet mes bandome žinoti, mums įdomu...

A. Š. Man tai nesvarbu... Man svarbu aukštyn kojom apversta S. Šalkauskio idėja, kad Lietuva yra ne Vakarų ir Rytų kultūrų sintezė, bet tų abiejų kultūrų atmetimas. Aš turiu pabėgti nuo tų metafizinių struktūrų, kurias mums prievarta bandė primesti bolševikai, o dabar bando primesti anglosaksai-teutonai. Pasirodo, kad tai yra tas pats: ir rusų bolševizmas, ir anglosaksų-teutonų kapitalizmas atsirėmę į tą patį pamatą – Dievą-Kapitalą, kurio (ne šio pasaulio) karalystę teroristiškai kuria technomaniakas-nomadas, nekenčiantis „pagoniškos“ konkretybės ir bet kuria kaina besistengiantis virsti mašina. O juk mašinai tėvynė nereikalinga.

V. D. Bet gal ir mes patys esame tas bolševizmas ir kas tik nori, mumyse viso šito yra kiek tik nori. Mes niekaip negalime būti kažkokie atsiskyrę grynuoliai. Ir mumyse esama baisaus, siaubingo bolševizmo. Argi jo dabar nematome?

A. Š. Manyje jo tikrai nėra, atsiprašau, o už kitus aš nekalbu. Nesakysiu, kad tavyje jo yra ar kad Vytautas jo turi. Bet manyje jo nėra, tikrai. Aš visada buvau ir esu antibolševikas. Taip pat ir antikrikščionis – nes krikščionybė yra pirmoji, ankstyviausia bolševizmo forma. Po to buvo vokiškas ir rusiškas bolševizmas. Galiausiai – technologinis bolševizmas.

V. D. Tai iš ko mes tai matome? Truputį pasižvalgykime į savo žmones. Kokių stiprių esama namų jausenos reliktų. Pasižiūrėkime ir į mūsų Marcelijų Martinaitį. Namų žmogus iš esmės, ne tik kad savo gimtosios trobos sienas susivežė, bet ir tuo, kad sodina, laisto, augina, kad katiną laiko. Visgi unikalios jausenos žmogus. Ir Juozas Aputis. Kuris negali kitaip gyventi. Įsikūręs Zervynose, tokiu pat būdu kaip ir jo tėvai apsirūpinantis malkomis, sugebėjęs pakelti seną sukiužusią trobą. Namai tokiems žmonėms negali būti butas, jiems reikia daugiau. Kodėl? Kodėl grafikei Gražinai Didelytei šaltomis žiemomis reikėjo likti vienai užpustytame miškų kaimelyje? Kodėl ji ten buvo namuose, galėjo kurti? Buvo šalta, ne itin jauku, gal ir baugu, bet jos siela buvo namuose, nes buvo kūrybinga. Mąstydami apie namus, mąstome apie sąmonę ir kūną. Kai esame tik kūnas, mums užtenka, kad būtų šilta, saugu. Kūno sąmonei to per maža, jai reikia įsibūti, įsižiūrėti, įsiglausti. Kuo sąmonė gilesnė, kūrybingesnė, tuo ji išrankesnė namams. Ne komfortui, ne patogumams – namams, kurie galiausiai yra mūsų buvimo būdas.

A. Š. Juk aš apie tai ir kalbu. Jie ir liudija tą mūsų jauseną.

V. R. Tai unikali jausena žmonių, kurie turėjo kur grįžti. Bet yra ir karta, gimusi šeštame dešimtmety, kuri neturi kur grįžti. Grįžti į butą viename ar kitame mieste – tai jau visai kas kita, nei grįžti namo. Butas nėra namai. Nei tau vietovės, nei tau gimtinės, nei tau kapų netoliese...

A. Š. Tada suformuluokim mūsų bendrą mintį, kurią traktuokim, kaip norim, – ar kaip imperatyvą, arba kaip utopiją, jei norite, – kad mes esame unikalūs; kad tai unikalus lietuvių bruožas, išskyrus graikus, daugiau nežinau, kad į pirmą planą būtų iškeltas toks, atrodo, paprastas ir kartu visiškai unikalus dalykas – ištikimybė Tėvynės Žemei, Daiktams ir Dangui. Tokios niekur nerandu, net perėjęs visus devynis intelektualinio pragaro ratus; nė vienoje Azijos kultūroje, nė jokioje teutoniškosios Europos šalyje (nesakau tik apie graikus), jokių inkų, actekų, arabų ar majų kultūrose, nekalbant jau apie dabartinės Amerikos kultūrą – jos niekur nėra!

V. R. Bet, Arvydai, čia būdami mes galime pajusti tik vieną – savo kultūrą. Ir žiūrime į kitas kultūras labiau iš savo įsisąmonintų abstrakcijų, kurias sukūrė didieji protai.

A. Š. Bet jie išreiškia pačią esmę...

V. R. Nevisiškai. Juk kapitalas, kuris nusiaubia, užkariauja visas tautas, sulygina ir mano visas rases bei tautas, vis tiek neišreiškia tų kultūrų žmonių esmės – jis pereina per tuos žmones, suvirškina juos ir eina toliau.

V. D. Gerai, prisiminkime: kadaise buvo toks geras kirgizų rašytojas (rašęs ir rusų kalba), mažai kam šiandien bežinomas – Čingizas Aitmatovas. Romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (graži teatrinė versija mūsų Jaunimo teatre) pirmasis sukūrė žmogaus be atminties ir be namų tipą, davė jam mankurto vardą. Negali sakyti, kad šitos kultūros neturėjo prieraišumo prie namų, prie žemės.

A. Š. Namų, kaip pagrindinio metafizinio orientyro, jie vis tiek neturėjo.

V. R. Jiems namai buvo jurta ir giminės teritorija, kurią laikė šventa.

V. D. Bet jie turi tai, kas būdinga ir mums. Vidurinės Azijos tautos labai brangina giminystės, kraujo ryšius. Garbės reikalas išvardyti protėvius bent iki penktos kartos. Kaip tik ten pirmiausia ir buvo pastebėta, kas atsitinka žmogui, kai jis giminystės ryšius arba namus praranda. Žmogus be atminties – puikiai valdoma darbo jėga, pavaldi manipuliacijoms. Manipuliuojama sąmonė – baugiausia, kas gali atsitikti žmonijai. Ir tai jau atsitinka. Literatūra tą pavojų jaučia.

A. Š. Beje, pamiršau paminėti dar vieną dalyką, man svarbų atradimą – stiprų namų jausmą dar turėjo žydai. Tai Pažadėtosios Žemės archetipas. Taigi yra trys tautos, kurios turėjo šį pamatinį archetipą: graikai, žydai ir mes. Daugiau niekas.

V. R. Jeigu jau pripažįstame tokią svarbią, taip mus iškeliančią, idėją, tai... O gal dar ir latviai bei estai?

V. D. Reikia turėti labai svarbių liudijimų, kad pagrįstume tokias tiesas. Taip, turime žydų Pažadėtosios Žemės idėją – tai jau yra įrodymas. Žinome graikų Itakę.

V. R. Turime S. Daukantą.

A. Š. Turime M. Martinaitį, B. Radzevičių...

V. D. Labiausiai, man atrodo, turime Vytautą Mačernį – absoliutų šito polio, sodybos reiškėją. „Esu savo žemėje...“

A. Š. Ir koks puikus žodis – sodyba! Sodyba kaip Gamybos ir Kūrybos antipodas. Tai, ką tu pasodini – ne ką pagamini, ne ką sukuri, bet ką augini, ką puoselėji kaip Dangaus ir Žemės dovaną. Tai ne gamyba, ne statyba, ne montavimas, ne kūryba. Sodyba – man pastaruoju metu tai vienas gražiausių žodžių. Pats gyvybės principas!

V. R. Ir kūrybos. Ir sugyvenimo su gamta bei pasauliu. Auga ne savaime, o sodinant ir prižiūrint, tačiau augimo galia kyla ne iš žmogaus, – ji kildina ir žmogų, ir sodą, ir sodybą. Ta galia leidžia save suvokti kaip sodybą, o leisdama ir įpareigoja sugyvenimui sodyboje.

V. D. Ir sodybos tu negali taip paprastai įsigyti, kur nors nuvažiuoti ir nusipirkti prie ežero.

A. Š. Ir ji negali būti tavo. Sodybą Tau dovanoja nežmogiškieji daiktai, nuo kurių Tu priklausai. Kai Robertas Beinartas mano tekstus vertė į anglų kalbą, jis ilgai ieškojo atitikmens sodybai, jis nerado tinkamo angliško žodžio.

V. R. Galbūt manor?

A. Š. Ne, jis sodybą vertė žodžiu grange, bet pratęsiu mintį. Mes turime daug tokių autorių, liudijančių sodybos idėją. S. Daukantas, Vaižgantas, B. Radzevičius, V. Mačernis, M. Martinaitis, J. Aputis, Just. Marcinkevičius. O Sigitas Geda! Jis dažnai labai plačiai skrajoja, bet visuomet turi savo žemę. Taigi mūsų žodžio žmonės, kalbos žmonės patys galingiausi yra tie, kurių kalbos centre yra namai, sodyba. Nežinau nė vieno svarbaus, kuris būtų kitoks. Reikėtų pašnekėti ir apie Vincą Mykolaitį. Juk jo pasaulio centre yra Aušrakalnis. Niekada niekur jis nuo jo nepabėgo. Paliudijimų lietuvių literatūroje turime daugiau, negu reikia.

V. R. Mūsų visa literatūra yra skausmingo išėjimo iš namų ir grįžimo namo istorija. Išėjimo sugrįžti ir sugrįžimo, kai jau nebėra kur grįžti, tragedija.

V. D. Prisiminkime Antaną Kalanavičių: sugrįžo pražūti.

V. R. Tas sugrįžimas sykiu buvo išėjimas iš visuomenės, kurioje bandyta įsikurti. Nepritapta. Nesileista būt pritapusiam. Sugrįžęs tapo laisvas poetinis klajūnas. Kalbos klajūnas. Egzistencinės tokios gyvenimo kūrybos reikšmės dar nemokame įžvelgti.

V. D. Tik gyventi nebebuvo kur.

A. Š. Juk klasikinė šios temos figūra yra Marius Katiliškis. „Išėjusiems negrįžti“.

V. R. Be šitos fundamentalios temos literatūroje yra ir jos atitikmenys, tarkim, vaikystė. Svarbiausios patirties vietos, brangaus ir skaudaus suvokimo. R. Granausko kūryboje yra namai, bet yra ir kažkas daugiau – vaikystės skausmo ir šviesos patirties vieta.

A. Š. Vėl prisiminsiu W. Faulknerį – jo kaimelį, taip pat ir M. Prousto atmintį – Kombre peizažus.

V. R. Kitokia patirtis Renatos Šerelytės kūryboje. Keista nuotaika: tarsi turėjusių būti, bet nebuvusių namų ilgesys. Jos tekste tos vietos nepaprastai tiksliai nurodomos, aiški topografija ir visa kita. Bet kokie ten veikia personažai? Tarsi nieko neturintys – jokių namų, nieko. Nebeturintys nieko. Bet jie veikia vienoje konkrečioje vietoje, kuri tarsi turėtų būti jų gimtinė, tačiau nėra... Ir šalia – Alvydo Šlepiko novelės! Visai kita tonacija. Šviesos ir tamsos požiūriu R. Šerelytė yra tamsi, A. Šlepikas – šviesus. Kad ir ką jis rašytų – net tragedijas – jo žmonės turi savo vietą, turi namus. O kokia galinga stebuklinė giminės, sodybos, gimtinės jausena pulsuoja Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklingoje patvorių žolėje“ ir romane „Po mūsų nebebus mūsų“!

R. T. Keistas jausmas, kai nebėra namų. Nei tėvų, nei namų – tarsi jie viską išsinešė su savimi anapus. Lyg būtum jų nevertas. Grįžtu į tėviškę, sukaupęs drąsą nuvažiuoju į gimtuosius namus, kurie dar yra ir mano, bet visa ši vieta žvelgia į mane lyg su priekaištu, tarsi būčiau sunkiai kaltas. Ir senstantis namas, ir sulaukėjęs sodas, ir agresyviais atvašynais apsitraukianti upė šalia mūsų pievelės. Įžūlūs bebrai nugraužė mano prižiūrėtus medžius, neliko jaukios smėlėtos pakrantės. Tik vietinių girtuoklių paliktos šiukšlės. Viskas temsta, tolsta, svetimėja. Pasižvalgau aplinkui kaip koks nevykėlis turistas, kaip apsimetėlis, ir bėgu iš ten, tačiau niekur nerandu vietos. Niekur nieko neturiu, kas tikrai būtų mano. Ne tik simboliškai ar psichologiškai, bet ir realiai. Tik tėvų ir senelių veidai mažytėse patamsėjusiose nuotraukose. Bet jeigu būčiau likęs ten, tuose tėvų namuose – būčiau niekas. Kaip M. Martinaitis yra rašęs: kas būčiau, jeigu būčiau likęs? Pravažiuotų sau profesorė Daujotytė pro mano kaimą, sakė jis, gal ir atkreiptų dėmesį į pagėrusį žmogelį, kaimo keliuku sunkiai besivarantį dviratį... Visada prisimenu tuos M. Martinaičio žodžius ir tą neišsprendžiamą kalbos ir laiko fatalizmą: kas būtų jeigu būtų?.. O A. Šlepiko miestelis tikrai – senas, bet gyvas ir šviesus. Lyg iš ten niekas niekur neišvažiuoja. Tačiau visokie Molėtai ir Utenos man atrodo kaip Vilniaus dalis – net ir išvažiuodami iš ten žmonės kažkaip sugeba tose vietose pasilikti. Antai Marius Ivaškevičius, kilęs iš Molėtų, Vilniuje gyvena prie to paties Molėtų kelio. Viename kelio gale – tėvų, kitame – jo paties namai. Sekasi žmonėms...

V. R. Noriu pakalbėti apie dar vieną temą – moterų benamystės. Man jau kiek laiko kelia nerimą kalbos nuoroda į esminį, egzistencinį vyrų ir moterų skirtingumą, kuris skleidžiasi socialinių santykių srityje. Žmogaus gyvenime bene svarbiausiu virsmu dar visai neseniai buvo laikomos vedybos. Kas sueina vedybose? Jaunikis ir... nuotaka. Ką reiškia nuotaka?

V. D. Na, gal ne nuotekos?..

V. R. Šaknis tai ta pati. Nuotaka yra ta, kuri nuteka. Nuotaka išteka, nuteka ir atiteka. Tokia moters lemtis – tekėti. Moterys – takios? Takesnės už vyrus? Mergaitė tarsi neturi namų – ji auga tam, kad ištekėtų ir nutekėtų. Platus tekėjimo, takumo semantinis laukas. Tačiau čia ir M. Heideggerio taip mėgstamo tako semantika. Juk takas veda tarsi savaime tekėdamas. O jaunikis sėdi vietoje, rodydamas pasauliui savo jaunumą. Tačiau juk moteris palaiko ir kuria namus, į kuriuos atiteka. Ne vyras, o moteris, šeimininkė kuria ugnį.

V. D. Ir jaunikis būna užkurys... Ne visai taip yra. Nuotaka teka, bet: iš namų – į namus. Ją beveik perneša, labai atsargiai, su visais ritualais, kad namai priimtų.

V. R. Tačiau kada prasideda visos tos tragedijos, aprašomos literatūroje? Atitekėjus.

R. T. Tada prasideda nuotakos adaptacija.

V. D. Taip, kyla konfliktų tarp individų, o naujus namus reikia „prisijaukinti“. Bet šiandien šita „laimė nutekėjimo“ (pagal Žemaitę) yra globalinė.

V. R. Moters namų, taip pat jos vienišumo jausena subtiliai skleidžiama Violetos Šoblinskaitės romane „Vilkų marti“. Jame išrašyta, sakyčiau, tam tikra moters pasąmonės „gramatika“ , padedanti pajusti kalbines jausenų lytis ir tarsi leisti joms pačioms rutuliotis.

A. Š. Aš nežinau, apie ką jūs čia diskutuojate, tad geriau pratęsiu savo mintį. Mūsų tautos misija buvo... Kaip rašiau Viktorijai – pastatyti paminklą Bulvei. Juo įtvirtinti namų archetipą, kaip visiškai unikalų.

V. D. Bet bulvė – nelietuviškas augalas...

R. T. Gal roputę?.. Taip pas mus seni žmonės vadino bulves. Juk čia atsispindi kažkokia kultūros istorija. Iki bulvių atsiradimo augindavo kitus šakniavaisius.

A. Š. Gali būti roputė arba rugys. Koks skirtumas! Dar kartą akcentuoju: unikalų namų archetipą puoselėjo tik trys tautos – graikai, žydai ir mes. Bet, man regis, jau saulelė nusileido. Jau mes esame sunaikinti.

V. D. Dabar jus pralinksminsiu, šį tą paskaitysiu. Internete skaičiau tokį simptomišką straipsnelį, pasirašytą Evelinos vardu. Įdėtas „Delfyje“ (2008, kovo 26) tokiu pavadinimu: „Namai – ne vieta. Namai – jaukumas“. Jauna moteris, baigusi studijas, pasiliko Danijoje. Namai jai jau nebesiejami su vieta. Tik su ramybe, saugumu, jaukumu. Namai, kur randi truputį geriau, daugiau...

A. Š. Namai yra piniginė...

V. D. Ir dar daugiau: jei tu toje Danijoje nuolat prisiminsi Lietuvą, savo namus, visokius rūpintojėlius, tai Danijoje niekuomet negyvensi. Reikia viską užmiršti.

A. Š. Tai ir yra tavo minėto mankurto metafizika. Numarinta atmintis.

V. D. Elementarus kalbėjimas, kuris nebūtų patraukęs mano dėmesio, jei viena pastraipa nebūtų baigta sakiniu „Erčia, kur gaivus vanduo“. J. Apučio vieno geriausių apsakymų, įeinančių į mokyklos programas, pavadinimas, išsprūstantis nei iš šio, nei iš to. Savaime suprantama, be autoriaus vardo. Jaunoj sąmonėj pavadinimas įstrigo kaip mokykloje girdėta frazė, kalbos ženklas, įstrigo ir išsitarė kaip tam tikra priklausomybė namams ir namų kultūrai. Nėra taip paprasta, nėra taip lengva atsižadėti namų, kaip kartais atrodo. Dalį savo namų žmogus, jei yra nors kiek aukštesnės sąmonės, o ne tik dirbantis, perkantis, vartojantis mechanizmas, išsineša su savim. „Erčia, kur gaivus vanduo“ negali būti bet kur; frazė yra persunkta mentalinių prasmės kodų, susidariusių kaip tik Lietuvoje, persunkta tautos atminties, patirties. Gaivus vanduo – patirtas, atsimenamas. Erčia – ypatinga vieta, erdvės atskirumas, erdvė tau, tavo keliui ar takeliui, tavo mintims. Namai susiję su atmintim – ar ne su svarbiausia sąmonės galia. Jei žmogus neturi (ar nebeturi) atminties, jis nebeturi ir namų. Ir nebegali jų turėti. Bet tai nereiškia, kad jis negali gerai, pasiturimai gyventi, būti geras gamintojas ir geras vartotojas.

R. T. Namų sąmoningai atsisako, kad galėtų pritapti prie patogesnio pasaulio, bet namai tebelieka kažkur pasąmonėje kaip slapta savastis. Labai įdomūs mechanizmai. Pati prigimtis priešinasi asmens virsmui, saugo substanciją.

V. R. Tą savastį užrašo pats kūnas, kurio taip lengvai neapgausi.

V. D. Gilioji sąmonė kažkokiu būdu priešinasi, saugo „erčią, kur gaivus vanduo“.

A. Š. Man kyla kitokia asociacija. Kas yra ta mūsų emigrantė? Kas tie visi emigrantai? Tai – vergiškos psichologijos žmonės. Marionetės. Visiškai valdomi globalinių pasaulio vėjų, tos klaikios Dievo-Kapitalo galios. Žmonės be stuburo. Pagalvojus apie tuos mūsų emigrantus, manęs visai nevilioja šūkiai, kad jie sugrįžtų, kad tam reikia rengti visokias grįžimo programas... Tegul tos tautos skiautės sau laksto po platųjį pasaulį, – jie jau žuvę, jų jau nebėra! Jų nereikia visai! Išvažiavo ir tegul dingsta! Tai galų gale valkatos! O baisiausia, kad tai vergiški žmonės. Vergo archetipas. Vergas irgi neturi tėvynės.

V. D. Arvydai, yra atvirkščiai: jie – visiškai laisvi žmonės.

A. Š. Kokie jie laisvi žmonės? Nepainiok laisvės su judėjimu tuštumoje!

V. D. Ar tai nėra galutinė pakopa laisvei?

A. Š. Atsiprašau – laisvė yra įsipareigojimas. Kaip tai buvo apibrėžiama senovės Graikijoje: laisvė yra įsipareigojimas vietai, šiuo atveju – sodybai, savo tėvynei, savo valstybei. Tai yra susisaistymas, bet ne pakrikimas.

V. R. Tačiau jeigu tėvynė privatizuota? Jeigu jos nebėra?

R. T. Norėčiau ir aš susisaistyti su sodyba, bet jos nėra. Tiesiog nėra. Ji buvo provincijoje, bet ją atėmė Vilnius, mano profesija, o naujos susikurti tokioje privatizuotoje Lietuvoje jau nebeįmanoma. Mano tėvai sodybą susikūrė sovietmečiu, o aš, gyvendamas laisvoje Lietuvoje, – jau negaliu.

V. D. Žmonės pajuto, kad tėvynės nebėra, kad joje paprastam žmogui nebėra teisių. Juk ne jie sukūrė tas sąlygas, dėl kurių buvo priversti bėgti iš Lietuvos. Čia negalima gyventi, jie negali išmaitinti vaikų! Tačiau kuo ir kaip maitinti – irgi klausimas.

R. T. Iš esmės žmones iš tėvynės išstūmė stambusis kapitalas, turtuolių klasė. Naujieji kapitalistai, kurie yra ne kas kita, kaip buvę senieji bolševikai bei jų palikuonys. Vyrai juodais drabužiais. Ir kiek pažinojau tų emigrantų, stažuodamasis Čikagoje, visi svajoja grįžti namo, į Lietuvą. Tyčia klausinėdavau, visi kaip vienas atvažiavę tik dvejiem trejiems metams, su vienu tikslu: kad užsidirbtų pinigų namams ar butui tėvynėje. Ir visi jau gyvena ten daugiau nei dešimt metų su blėstančia grįžimo viltimi. Nes Lietuvoje jiems vietos nebėra, čia jau viskas užgrobta. Čia jau irgi šeimininkauja tie patys bankai. Ir emigrantų uždarbiai šiandien mums juokingi – ką jie čia galėtų su tais savo vargo doleriais nuveikti? Dar be pažinčių, be pozicijų? Vienas giminaitis po dešimties metų trumpam grįžo į Vilnių, pas artimuosius. Manė, nustebinsiąs visus savo galimybėmis, bet greitai apsiblausė, apniuko. Užteko kad ir mūsų „Akropolyje“ apsilankyti. Tokių parduotuvių Amerikoje nematęs... Ir apskritai stebėjosi pasikeitusia Lietuva. Jūs labai gerai gyvenate, sakė. Vėliau grįžo į savo amerikietiškąją vergiją, nes čia įsikurti per menki jo finansai. Džiaugiuosi, kad čia gyvenu – tai puikiausia šalis, kokią žinau, bet išgyventi čia labai sunku. Ir darosi vis sunkiau. Aš suprantu ir užjaučiu tuos, kurie anksčiau tuos sunkumus numatė ir norėjo nuo jų apsisaugoti parsiduodami į Amerikos kapitalo vergiją. Dabar nereikia taip toli keliauti – parsiduoti iki gyvos galvos gali ir čia.

V. R. Kaip pradinėje kapitalizmo stadijoje Anglijoje valstiečiai buvo suvaryti į miestus, atitraukti nuo žemės? Kapitalui reikėjo darbo jėgos! Dabar – tas pats: kapitalas ieško ir randa geriausių vietų savidaugai, tad sutraukia į jas minias darbo jėgos, žmogiškųjų išteklių. Po kurio laiko pakyla, palikdamas dykras, ir patraukia paskui save naujas darbo jėgos minias. Kapitalas ugdo įvairiausius žmogaus dvasinius, meninius ir pažintinius poreikius, tačiau viską verčia ištekliais ir prekėmis, nususindamas pasaulį. Ir jeigu mums čia, Lietuvoje, pavyko išsilaikyti tokiais sunkiais laikais, neturėtume iš aukšto žiūrėti į tuos, kurie tokios galimybės neturėjo ir dėl savo, dėl savo vaikų išlikimo ar gerovės bėgo į užsienį.

A. Š. Kodėl? Kiekvienas turi galimybę. Žmogus neturi galimybės tada, kai jį pasodina į gyvulinį vagoną ir išvaro už Baikalo. Bet kad dabar neturėtų galimybės... Juolab kad aš konkrečiai pažįstu daug iš tų išvažiavusiųjų.

V. R. Bet visiems tas netaikytina, nes dauguma Lietuvos rajonų nuskurdo visiškai. Pagrindiniai emigrantai ir yra iš tų nuskurdintų rajonų. Ypač jauni žmonės, kuriems nėra jokio normalaus darbo.

R. T. O tokie ypač nori gyventi. Nori šeimą turėti, ją išlaikyti. Bet dabar jie jau tikrai prapuolę: niekada neužsidirbs tiek, kad galėtų be rūpesčių grįžti į Lietuvą.

V. D. Žinoma. Norėčiau reaguoti į tą Regimanto mintį: išvyko užsidirbti pinigų butui. Tai Lietuvoje šiandien yra nerealu. Lietuvoje savo darbu butui tikrai neuždirbsi. Bet kaip tokia situacija susidarė? Ji negali būti tokia.

A. Š. Vienas iš akcentų yra toks: saulutė jau nusileido, ir mes nebesugrįšime ten, kur buvome.

V. D. Girdint šitą Arvydo mintį rodosi, kad jis žodis žodin kartoja V. Mačernį. Mes atėjome į Europą, kai jos saulė jau leidosi.

A. Š. Na, čia jau ne mano, čia Osvaldo Spenglerio idėjos. Europos saulutė irgi nusileido, net žemiau nei Lietuvos.

V. D. Grįžkime prie kitos metaforos: saulė leidžiasi, bet ji kasdien pateka.

A. Š. Ji patekės jau be mūsų.

V. D. Na, bent kitiems...

A. Š. Ne, aš nedejuoju. Priešingai. Jei kalbėčiau apie save, turėčiau sakyti, kad niekada dar nebuvau taip susijęs su mūsų žemės ploteliais kaip dabar. Yra Alksnupiai, Valiliškiai ir prie Grūdos yra, ir...

V. D. Tikras benamis... Klajūnas...

A. Š. Aš – ne klajūnas. Tai – mano namai.

V. R. Klajūnas nepaneigia namų. Iš pokalbių su Pauliumi Normantu įstrigo jo pasakymas: kuo ilgiau gyvenu ir kuo daugiau keliauju (klajoju – jis save vadina „pasaulio valkata“), tuo labiau sugrįžtu į Žemaitiją, į tą savo gyvenimo konkrečią vietą...

V. D. Į tas savo pelkes...

V. R. Taip, į tas pelkes. Ir čia jis puikiai jaučia nuotaiką kad ir tų senų kapinaičių, kur dar susirenka pagiedoti tikri žemaičiai...

A. Š. Sutinku, kad klajūnas – tai ne nomadas.

V. D. P. Normantas – Lai Vėjus... Ir jei grįšim prie literatūros, pripažinsim, kad kūrėjai savo dvasioje tikrai turi daug klajūniško elemento.

V. R. Tai susiję ir su romantiška menininko pasaulėjauta, be to, juk pačiu kūrybos aktu turi kažkur išeiti: iš kalbos, iš namų, iš giminių, iš žmonių – iš visų tų dalykų taip radikaliai išeinama, kad paskui labai sunku sugrįžti. Visa tai, kas palikta, tampa skausmingu pėdsaku, kuris velkasi paskui menininką, bet iš namų neišėjęs irgi nieko nepadarysi, nieko nesukursi.

V. D. Taip, nesukursi nieko. Sakykim, Regimantas yra užčiuopęs esminių dalykų. Jo vaizduotėje seni namai veikia lyg koks fenomenas. Štai yra tokie Vilniaus Užupio namai (novelė „Seni namai“) ir sąmonėje atsirandanti kita erdvė. Pacituosiu vieną sakinį: „Vaikštau po pasikeitusius gimtinės laukus, matau juodus arimus – ilgos, begalinės vagos, keista, kad čia viskas taip plačiai išarta – iki pat horizonto, – kad aplink taip tamsu, toks žemas dangus ir kad mūsų namai stovi vidury arimų.“ Namai – kaip mūsų dalis, kaip esmė. Jie gali būti prarasti, nutolę. Ir kartu jie – mūsų savastis. Štai Regimantą stebina V. Mykolaičio-Putino kraštovaizdis...

R. T. Neįsivaizduoju, kaip ten galima gyventi, toje Suvalkijoje. Kaip ant stalo, vien lygūs, plokšti laukai. Ne žmonėms, o burokams...

V. D. Taip, mums, žemaičiams, sunku įsivaizduoti. Bet visgi – tas mažytis Putino tėviškės kalnelis. Juk tikras jo vardas – Krušakalnis. O Putinas jį sukūrė kaip Aušros kalną, Aušrakalnį. Išdidino jį. Nuo to kalnelio, kurio tėra keli metrai, išvis nieko nesimato. Palyginkit, kas matosi nuo Girgždutės, Medvėgalio ar Šatrijos... Bet kūrybinė sąmonė ir tą gimtųjų namų kauburėlį išdidina kaip kokią ypatingą aukštumą, nuo kurios matyti tokie saulėlydžiai...

R. T. Stovėjau aš ant jo ir verkti norėjosi – nieko nesimato. Vien ganyklos ir vagos. Apgaulinga ir visa kūryba, efemeriška kažkokia. Kartais manyje kyla pasipriešinimo, neigimo banga. Tai ne mano žinojimas, bet mano namai priešinasi visam tam kalnelio idealizmui, visoms toms plynės abstrakcijoms.

V. D. Ir vis dėlto sąmonė susikuria tokius namus, kokių jai reikia. Nepaisydama fizinių išmatavimų, ji kuriasi metafizinius... Sąmonė modeliuoja.

A. Š. Aš siūlau grįžti prie žodžio siela. Jis yra žymiai tikslesnis, geresnis negu sąmonė. Jis viską apima – ir sąmonę, ir pasąmonę, ir protą, ir kalbą... Jis toks savas ir tikslus.

V. R. Tačiau ir sąmonė ne tokia jau paprasta. Sąmonė „veikia“ įveikdama individą, kreipdamasi į kitus ir pritraukdama kitus. Ji reiškia bendrą mąstymą, mąstymo sąsajumą. O kai sąmonė visiškai ir besąlygiškai atsiduoda mokslui, tai virsta sąmokslu. Beje, lygiai kaip ir rusų kalboj. Pridėkime dar ir sąžinę.

R. T. Jei neklystu, siela – vokiškos kilmės. Seelen, ar panašiai. Lietuviškai būtų – vėlė. Bet ji jau gyvena su velniais. Su Vėlinu – vėlių valdovu. Na, čia kalbos romantika, man ji nieko nereiškia. Siela vis tiek neturi vardo. Lietuviškai – tiesiog pats...

A. Š. O siela privalo turėti šaknis. Sodybą privalo turėti. Jeigu siela neturi sodybos, ji virsta tik sąmone.

R. T. Kaip ir vėlė be velėnos.

V. D. Arba – nesąmone.

A. Š. Ir tada randasi nesąmonės fenomenologija. Sulig tuo, manau, mums reikėtų pokalbį baigti. Kai bendraudavau su žurnalistais, visi mūsų pokalbiai baigdavosi maždaug tokia fraze, visi jie kaip susitarę sakydavo: Profesoriau, o gal jūs pasakykite ką nors optimistiškesnio? O čia jūs kalbėjote taip pesimistiškai... Bet pasakysiu beveik ciniškai: aš negaliu gyventi nei už tuos, kurie buvo, nei už tuos, kurie dabar kapanojasi, nei už tuos, kurių čia nėra. Tai – jų reikalas, ne mano. Aš galiu gyventi tik už save. Ir aš turiu tėvynę, turiu namus, esu taip tvirtai suaugęs su ta savo žeme, su savo sodyba, taip tvirtai įsodintas, kad manęs iš čia tikrai niekas nebeišraus. Nebent kas nors įsodintų į gyvulinį vagoną, tada – kitas reikalas. Bet dabar – niekas mano namų nepakeis. Žodžiu – man yra gerai. Yra gerai todėl, kad turiu savo namus. Ir galiu tą savo gyvenimo gerumą, tą savo psichologinį komfortą, kaip dabar sako psichologai – naujieji šamanai, – susieti būtent su tuo, kad turiu namus. Aš visą laiką jaučiuosi esąs namuose, net būdamas kur nors kitur. Kur tik būčiau, niekada neatitrūkstu nei nuo Šermukšnių gatvės, nei nuo Alksnupių... Tai neįtikėtinai nuostabus dalykas. Tad mano gyvenimas dabar pasidarė daug smagesnis negu jaunystėje. Vis dėlto jaunystėje esama daug nomadizmo. Tai – išėjimo laikas, o aš jau sugrįžau. Mano esminės knygos lemtingas skyrius taip ir vadinasi: „Sangrąža“.

V. D. Taip. Būti, vadinasi, būti namie. Kitokios būties formos mums nėra. Tai būsena, jausmas, jausena.

R. T. To vienas kitam ir palinkėkim. O namai – kintantis dydis. Juose reikia būti, juos kurti, nuolatos kūrenti...

 

* Tebūnie „Kapitalas”, tepražūna pasaulis.

 

Parengė Regimantas Tamošaitis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)