tekstai.lt

Požiūriai. Eugenijus Ališanka, Marcelijus Martinaitis


       1. Globalizacija, migracija, buvimas pasaulio piliečiais, laisvoji rinka – tokios ir panašios sąvokos tapo įprastos mūsų tikrovei ir kasdienybei. Kaip Jūs matote, vertinate Lietuvą, lietuvius šiandienos pasaulio erdvėje? Kokias regite Lietuvos ateities perspektyvas, o gal – pavojus?

       2. Kūryba ir konkurencija. Atrodo, nesugretinami ar net negretintini dalykai. O gal vis dėlto? Ar galima teigti, kad visos knygos dabar gali būti prilygintinos prekėms, o visi kūrėjai – jų gamintojams?

       3. Jūs esate poetas. Populiariausių knygų sąrašuose dažniausiai – proza. O kur ir kaip, Jūsų akimis, dabar yra poetas ir poezija apskritai? Ar lengva būti su poezija?


       EUGENIJUS ALIŠANKA

       1. Lietuviai jau ne vieną šimtmetį gyvena įdomų gyvenimą, nuolatos susidurdami su vienokiais ar kitokiais iššūkiais. Ir net tuomet, kai, regis, nebelieka išeities, ji atsiranda ar yra atrandama. Kokios perspektyvos švietės Lietuvai, sakykim, 1863-iaisiais, po nuslopinto sukilimo? Arba 1945-aisiais, stojus „pasaulinei taikai“?
       Šiandien mes esame kokie esame. Kokie galėjome būti, jeigu istorija būtų susiklosčiusi kitaip? Kokie šiandien būtume, jeigu, pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga prieš keletą dešimtmečių būtų pasukusi Kinijos ekonominio stebuklo keliu? Ar nebūtume šiandien Rusijos Tibetas? O gal Taivanas ar Honkongas? Į tokius klausimus galima atsakinėti tik darant rytinę intelektualinę mankštą. Esame Europoje ir pasaulyje, mokomės gyventi naujomis sąlygomis.
       Gal mes kiek per staiga ištrūkome iš narvo – netgi gamtosaugininkai ne iškart paleidžia ilgai narvuose laikytus žvėris į laisvę, ne kiekvienas žvėris ir sugeba prisitaikyti prie natūralios aplinkos. Koją kiša nusilpęs savisaugos instinktas. Arba – pasikeitus ekologinei pusiausvyrai, iškyla pavojus ištisoms rūšims, kaip antai Australijoje. Prieš keliolika metų iš vietinių gyventojų pabėgo kelios katės, jos sulaukėjo, mutavo, ėmė daugintis ir dabar jų – jau keli milijonai. Šiandien tos laukinės katės kelia mirtiną pavojų vietinėms gyvūnų rūšims, kurios čia saugiai, nesusidurdamos su plėšrūnais, gyveno dešimtis ar šimtus tūkstančių metų. Mes irgi nesame apsaugoti nuo tokių ekologinių katostrofų. Patys esame mutantai.
       Kita vertus, staigus susidūrimas su nauju geopolitiniu, ekonominiu ir informaciniu kontekstu privertė lietuvius greičiau mokytis naujų žaidimo, kitaip sakant – išgyvenimo, taisyklių. Neabejoju, kad lietuviai turi pakankamai stiprų išlikimo instinktą. Jis buvo ugdomas pastaruosius pusantro šimto metų itin sudėtingomis sąlygomis. Lietuviai išmoko gintis. Išsaugojo kultūrą, kalbą, netgi ilgai tryptą orumą. Nežinau nė vieno rimtesnio lietuvių rašytojo, kuris būtų pradėjęs rašyti kokia nors svetima didžiąja kalba kaip daugelio kitų tautų atstovai. Gal tai tik neišsilavinimo pasekmės, kalbų nemokėjimas? Matysim, ką darys būsimieji rašytojai, grįžę iš oksfordų ir monmartrų. Bet tai jau vėl futurologija.
       Kol kas lietuviai daugiau ginasi, negu puola. Tai ir yra vienas iš pavojų. Tą esame ne kartą patyrę krepšinio aikštelėje. Pasaulis yra kur kas žiauresnis, jis primena actekų žaidimus pralaimėjusiųjų galvomis. Šimtai tūkstančių galvų, nuriedėjusių į pievagrybių ar apelsinų plantacijas Europoje, didžiausias savižudžių skaičius, nuo alkoholio mirštantys ar žūstantys talentai – tai tik kalbant apie vaiskų gintaro lašelį. Apie spragas gynyboje. Apie inkliuzus. Apie labiausiai matomus dalykus.
       Iliuzija, kad esame sodinami prie vaišėmis nukloto stalo, jau išsisklaidė – mes susėdome apie karaliaus Artūro apskritą stalą. Trauktis per vėlu. Tiesą sakant – ir kur?
       Turime išmokti klausti. Nes atsakinėdami į klausimus mes tik ginamės.

       2. Nemanyčiau, kad kūryba ir konkurencija yra nesugretinami ar negretintini dalykai. Visa šiame pasaulyje yra susiję, tik kartais mes linkę kai kuriems reiškiniams suteikti autonomišką statusą, matyti tik vieną pusę, gal net sušventinti. Kitaip sakant, iš realybės paveikslo išsikirpti artimesnius dūšiai angeliukus ar paukščiukus. Taip atsitiko ir su kūryba. Dar niekaip neatsigaunam po epochos, kai kūryba buvo tapusi savotiška kvazireligija, iškilusi tarsi dramblio kaulo bokštas virš Dievo užmirštų plynių. Bene vienintelis „švarus“ užsiėmimas šiapus geležinės sienos. Iš tikrųjų ne visai taip buvo ir tada. Juo labiau taip nėra dabar.
       Be to, kas sakė, kad konkurencija yra nešvarus reikalas? Konkurencija nėra svetima ir religijoms, prisiminkime konkuruojančius dievus graikiškame Olimpe ar pavydų Jahvę, visą religinių karų panoramą. Visa, kas žmogiška, man nesvetima, sakė vienas išminčius, bet, regis, ir visa, kas dieviška, mums irgi nesvetima. Konkurencija slypi pačioje kūrybos šerdyje. Nes kūryba neatsiranda ex nihil, absoliučiai tuščioje vietoje. Rašytojas susiduria su kalba, kuri egzistuoja jau iki jo, su dešimtimis ar tūkstančiais kūrinių, kurie jį yra vienaip ar kitaip paveikę, pagaliau jis nerašo dykumoje, drugiams ir driežams. Jis priverstas kautis dėl išlikimo, konkuruoti kartais net su nematomais konkurentais ar demonais, gal ir su savimi pačiu. Nes tik grafomanas gali džiaugtis parašęs eilėraštį kaip Bložė ar apsakymą kaip Aputis. Prieš kelerius metus Peterburge vieno pašnekesio metu rusų poetas Viktoras Krivulinas taikliai apibūdino rašytoją – „neišsipildęs tironas“. Tironas – tikras ar ne – visad konkuruoja. Ypač su kitais tironais. Ergo, nebūkime naivūs, rašytojas nėra jau toks božij oduvančik. Tačiau ši konkurencinė energija yra nukreipta į pačią kūrybą. Kūrybos katalizatorius, kuris, prasidėjus procesui, iškrinta nuosėdomis.
       Vėliau įsijungia kitos konkurencijos formos – kai kūryba išeina į viešumą, atsiduria žurnaluose ar knygose. Patys rašytojai dalyvauja savo knygų pristatymuose, knygų mugėse, kalba per radiją ar televiziją, kai kurie gal ir sukandę dantis, kartais rodydami grimasas, tačiau neišdrįsta prisipažinti, kad kartu dalyvauja konkurencinėje kovoje. Nes, norint būti skaitomam, negana tik parašyti knygą. Kad tai suprastų net ir naiviausias rašytojas, užtenka apsilankyti knygynuose: tūkstančiai knygų, iš kurių pirkėjas išsirenka vieną, geriausiu atveju – porą knygų. Tam, kad būtų perkama tavo knyga, turi nukonkuruoti tūkstančius kitų knygų ir autorių.
       Tad ar gali knyga būti ne prekė? Deja, samizdato laikai, kai knyga neturėjo ISBN ir lipduko su knygos kaina, taip pat toli, kaip ir komunizmas. Tai, kad aš knygą skolinuos ar imu iš bibliotekos, reikalo nekeičia. Pagaliau prie šventos konkurencinės kovos prisideda ir leidėjai, kurie galbūt ją labiausiai ir apnuogina. Parodo jos materialiąją išraišką. Grimasą.
       Kaip jau minėjau, pasaulis žiaurus. Arba – tiesiog natūralus. Atrankos principai padeda rūšims išlikti. Rašytojams – taip pat. Kaip rūšiai. Kaip individas norėčiau galvoti, kad esu kūrėjas, o ne gamintojas. O sancta simplicitas!

       3. Poezija gimė anksčiau negu daugelis kitų literatūros žanrų, kuriuos ji ir išugdė. Ji tokia sena, kad, regis, nelabai bežino, ką daranti, kur esanti ir ką apie ją galvoja aplinkiniai. Laukia Oscaro už viso gyvenimo nuopelnus. Kartais atrodo, kad ją tik tai ir palaiko. Net pats klausimas sufleruoja, kad šiandien su poezija nekokie popieriai. Maži tiražai, ji nepatenka į populiariausių knygų sąrašus, greičiausiai nelengva su ja ir būti, ar ne? Tikra tiesa, nelengva.
       Tačiau ne todėl, kad jos nėra topų sąrašuose ar kad ji nesugeba išmaitinti. Tie, kuriems tai tampa pagrindiniu rūpesčiu, susiranda kitų globėjų. Nelengva, nes poezija kaip kažkokia perversiška meilė – ji traukia ir atstumia vienu metu. Tarsi apimtų nuobodis ir kartu jausmas, kad be jos gyvenimas netektų prasmės. Nes gyvenu su ja ilgai, galima sakyti – visą gyvenimą. Nes aš numirsiu anksčiau negu ji, daug anksčiau.
       Klausėte, kur yra poezija? Ji sugrįžta ten, iš kur kilo – į kalbą, į kūną, į judesį, į daiktus, į mūsų sapnus. Todėl vis mažiau jos matome plika akimi. Ir todėl svarbu ją paliudyti. Paliudyti savo gyvenimą.


       MARCELIJUS MARTINAITIS

       1. Šie anketoje kursyvu išrašyti žodžiai šiandien bene dažniausiai vartojami įvairiose konferencijose, publicistikoje, politikų kalbose, šiaip rašiniuose, nenueina nuo liežuvio tiems, kurie laiko save jau gyvenančius toje neapibrėžtoje globalinėje erdvėje. Kiti ja gąsdinami, ji jiems pilna mistinių baimių, postmodernių mitų apie virtualias baidykles, modernius pinigingus kenkėjus bei pagalbininkus, kurie, panašiai kaip mitologijoje, yra nematomi, tik stebimi jų veiksmų padariniai ar kenkimo ženklai. Kaip ir senosios tradicinės kultūros žmogų, taip ir dabartinį kankina klausimas: kas valdo šiuolaikinį pasaulį? Dievas? Velnias? Lietuviškos raganos? Net atrodo, kad ir mūsų valdžią kažkas valdo. Kas?
       Štai jau pusantro dešimtmečio tose erdvėse ieškome kenkėjo ir jo niekaip negalime pagauti. Mitinių sakmių būtybės kadaise slapstydavosi miškuose, raistuose, o dabar – tai KGB archyvuose, tai Maskvoje, tai Amerikoje ar net Briuselyje. Ta erdvė, iš kurios kyla tariamas kenkimas, mums tapo globalinė, siurbianti į save žmones, pinigus, kultūras, o ir mus – tokius sau patiems gražius lietuvius. Mitinės naujos erdvės interpretacijos lietuviams labai tinka, nes dar tebesame pakankamai mitinė tauta, vis dar tikime, kad kažkas mumis nuolat manipuliuoja.
       Sakykime, mums žymiai geriau, kad toks Uspaskichas liko „nepagautas“ ir tik kai kuriems ypatingiems politikos žyniams retkarčiais matomas ar net girdimas iš kokios mistinės erdvės. Kas būtų, jeigu jis čia, Lietuvoje, būtų apklaustas ir viskas išaiškinta? O juk tai yra sumanus ir talentingas manipuliatorius, savotiškas Ilfo ir Petrovo Ostapo Benderio antrininkas, kuris, jei kas prisimena filmą, Vasiukuose surengęs masinį šachmatų mačą ir gėdingai jį prakišęs, neria pro langą, o Lietuvoje prakišęs savo partiją Uspaskichas – per valstybės sieną į tamsias buvusios sovietinės imperijos erdves. Taigi neliktų mitinės kenkėjo istorijos. Kiek mitinių pasakojimų apie esantį kažkur virtualioj erdvėj dabar gali pateikti žiniasklaida, seimūnai, specialiosios tarnybos, kas tik nori aiškinti nepaaiškinamus dalykus!
       Iš tos globalinės erdvės mums apsireiškia ir įvairūs gelbėtojai. Dabar nežinia, iš kur, ypač prieš naujus rinkimus, pasirodys naujas mitinis herojus? Kas jį mums pasiųs? Gal dabar – iš Briuselio?
       Kita vertus, atkūrėme Nepriklausomybę beveik neturėdami kokios nors aiškios valstybės ideologijos, tik keletą labai galingų mitų bei įtaigių istorinių pasakojimų apie praeitį, kurią norėjome pakartoti. Bet tai atkurti buvo neįmanoma visai kitame pasaulyje. Tie mitai vienaip ar kitaip žlugo, bet jų vietoje ėmė reikštis nauji, siekiant suvokti ir interpretuoti prieš mus atsivėrusią visai naują pasaulio erdvę, kurią reikia pajausti, dažnai pasitelkus naują postmodernią mitologiją. Juk gerai žinojome, kaip reikia elgtis raistuose, patamsiuose, nuošaliuose statiniuose vidurnaktį, okupuotiems svetimųjų. O kaip dabar Europoje, Briuselyje?
       Ar ne per daug kuriama įvairių mitų, baimių, užsimirštant savo pačių namuose? Štai šnekama, jei iš TEN negausime pinigų, tai neturėsime to ir to, nepadarysime ir pan. Kodėl mes mąstome, kad esame labiausiai pažeidžiami, priklausomi nuo to, kas ne mūsų, kas už mūsų namų kiemo, kad ten yra jėgų, kurios mus perdirbs, pakeis mūsų veidus, vardus, mūsų žodžius, padarys pasaulio piliečiais? Kita vertus, baiminamasi tos globalinės erdvės, bet tuo metu iš jos laukiama pagalbos, gelbėtojo! Juk mes daug ką patys, be jokių briuselių galime, turime ir privalome pasidaryti.
       Tą virtualią globalinę erdvę sukūrė elektroninės komunikacijos priemonės, nafta, pinigai, terorizmas, ne tik mūsų gražios lietuviškos dainos, seniausia indo-europiečių kalba. Terorizmas – visai naujas globalinis veiksnys, juo sumanūs veikėjai gali manipuliuoti ne vien žmonių gyvybėmis, bet ir valstybių saugumu. Anksčiau tą globalinį vaidmenį atlikdavo totalitarinės ideologijos, jų amžius šiandien, atrodo, baigėsi ir jas akivaizdžiai keičia kiti sunkiai valdomi veiksniai.
       Kai Lietuvoje kur nors bus susprogdinta teroristų bomba, suprasime, kad jau tikrai gyvename globaliniame pasaulyje. O apie pasaulio pilietį galiu pasakyti tik tiek, kad visur, kur tik nukeliauju, geriausiai jaučiuosi esąs lietuvis.

       2. Knyga, atsidūrusi ant prekystalio, neišvengiamai tampa preke, kuri gali būti menkai susijusi su kūrinio menine, kultūrine ar istorine verte, net ir turiniu, o daugiau su savo spalvingais viršeliais, reklama. Kūrinys nėra tas pat, kas knyga, kuri parduodama, perkama, mainoma, išmetama, sudeginama. Kūrinys, kurį rašau, jokių piniginių ar komercinių išraiškų neturi, išskyrus tik tai, kiek man kainavo popierius, kiek, spaudant kompiuterio klavišus, sunaudota elektros, kiek kaštavo autobuso bilietas, su rankraščiu keliaujant iki leidyklos. Už tai man niekas neatlygins, jeigu kūrinys netaps knyga.
       Praeityje literatūrinė kūryba, ypač poezija, reiškėsi savo grynu vertybiniu pavidalu, panašiai kaip šventos giesmės, liaudies dainos. Juk ir K. Donelaičiui nė į galvą nešaudavo mintis, kad jo „Metai“ turi būti įvertinti dar ir pinigais ir kad po šimto metų vadinamojoje knygų rinkoje poema taps vertinga preke.
       Kaip žinoma, daugelis garsių klasikos kūrinių buvo parašyta ne iš gero gyvenimo arba jo nesitikint. Ar tuo metu nebuvo parašyti geriausi, ilgaamžiai kūriniai? Ar ta gausi šiandieninė literatūrinė „produkcija“ nebus mūsų pačių visiškai „suvartota“? Štai išlieka kūriniai, kurie dar taip neseniai buvo rašomi ir „į stalčių“, gerai nežinant, kokiu būdu paplis, ar iš viso paplis tie tekstai, eidami per rankas kaip rankraščiai, kaip pogrindžio spauda, režimo persekiojami tekstai ir pan.? „Honoraras“ galėdavo būti kalėjimas, tremtis, politinis persekiojimas.
       Knygos samprata, susieta su leidyba, pelnu, yra gana naujas dalykas, ypač ryškų pavidalą įgijusi XIX a. Atsirado literatūros paklausa, kai skaitymas tapo masiniu reiškiniu. Tam talkino naujos spausdinimo technologijos, įgalinančios masiškai tiražuoti leidinius. Iškilo reikalas leidėjams išlaikyti kuriančiuosius literatūrą, todėl pradėta dalytis pelnu su autoriais, laukiant iš jų „pelningų“ kūrinių, atsirado honorarai. Lietuvių literatūra, nori to ar nenori, gerokai pavėlavusi taip pat įžengė į komercinę epochą.
       Kūrinys tampa preke, kai autorius savo kūrinį parduoda ar parsiduoda, kitaip tariant, ima dalyvauti knygų rinkoje, savo autorystę perleidžia komercijai, kur veikia kiti, jau nekūrybiniai, veiksniai.
       Mūsų literatūra, išsivadavusi iš ideologinių varžtų, daugmaž tampa priklausoma nuo komercijos, kuri neką mažiau deformuoja jos vertybines nuostatas. Žinoma, tai priklauso ir nuo autoriaus laikysenos. Jeigu nori, ir šiandien gali rašyti „į stalčių“, o tokiu stalčiumi tampa, sakykime, internetas, galimybė pačiam dauginti tekstus, nelaukiant už tai jokio atlygio. Mums naujas dalykas: autoriai patys apmoka leidybos kaštus ir visą tiražą karučiais parsiveža į namus.
       Šiandien jau ir Lietuvoje rašomi kūriniai, taikantis prie tam tikrų reklaminių bei komercinių standartų, tikintis patekti į perkamiausių knygų sąrašus bei garsias tarptautines knygų muges, sulaukti savo kūrinių vertimų į kitas kalbas. Reikia tik pasigriebti paklausią ir tuo metu skaitytojus intriguojančią temą, su ta knyga kiek galima greičiau patekti į vadinamąją rinką, jei ne pats, tai kas nors pasirūpins reklama.
       Koks galingas daiktas reklama, parodo vis gaivinama „Da Vinčio“ istorija. Ši gana vidutinė knyga, atitinkamai įpakuota, aprūpinta intriguojančiais komentarais, kurie, beje, būna įdomesni už šio kūrinio turinį, apkeliavo daugybę šalių, vis dar nenustojant pumpuoti jos populiarumo, kol vėl kas nors bus išmesta į tą globalinę knygų rinką.
       Paties kūrinio teksto šiandien jau lyg ir neužtenka. Reikia kokios nors reklaminės istorijos, įvykio, triuko, tikro ar suvaidinto skandalo. Panašiai yra „daromos žvaigždės“. Žiniasklaidos kriminalizuotai sąmonei ypač tinka kokiu nors nusikaltimu, dviprasmišku elgesiu pagarsėjusios istorijos, autoriaus atvaizdas pirmuosiuose populiarių laikraščių puslapiuose šalia susikompromitavusio politiko ar pagauto sukčiaus.
       Šiandien jau net ir poezijai neužtenka teksto, jo skaitymo, publikos akivaizdoje reikia kaip nors „išsidirbinėti“, pasakyti nešvankybę, be kurių neapsieina TV šou laidos, teatrų spektakliai, net ir eiliuojančios panelės gana drąsiai tekstuose reklamuoja savo fiziologinius pojūčius. Ką padarysi, tokia dabar paklausa.

       3. Pamatyti poezijos knygą tarp skaitomiausių šiandien beveik neįmanoma. Tarp tokių reitingų sąraše kažkada švystelėjo bene vienintelis Just. Marcinkevičiaus poezijos rinkinys. Čia vėl reikia turėti mintyse tai, kad tuose sąrašuose paminėtas ne poetas, o konkreti knyga kaip perkamiausia. Jeigu būtų klausiama, kokie žinomiausi poetai, be jokios abejonės, pavardžių sąrašas būtų kitoks ir ilgesnis. Tuomet aiškiai matytume, kaip paklausa, galime ją pavadinti komercine, masinėje kultūroje atsiskiria nuo vertybinių išraiškų.
       Nemanau, kad jeigu masiškai neperkamos poezijos knygos, jau yra pažeista vertybinė visuomenės sąmonė ir kad anksčiau būta geriau, kai išpirkdavo ir idėjinių grafomanų knygas. Tikrų poezijos skaitytojų niekada nebuvo ir nebus daug. Svarbiausi suvokimai žmonėse yra giliau nei tokie išoriniai dalykai kaip autorių populiarumas, kiekybinis literatūros paplitimas, komercinė sėkmė parduodant knygas ir pan.
       Ar man lengva būti su poezija? Lengva, kaip ir anksčiau, kai ji man buvo, o ir dabar tebėra, laisvės sritis. Jau kažkur rašiau, kad poezijoje buvau labiausiai laisvas. Galiu sakyti, kad šiandien esu absoliučiai nepriklausomas menininkas, nepriklausomas nuo kokių nors įsipareigojimų vertinti, spausdinti, pragyventi iš kūrybos, pagaliau – kasdien rašyti, kad visur ir visada būčiau poetas. Su niekuo nelenktyniauju. Tik kartais apima toks negerumas, kad štai atgautosios laisvės lyg ir nebereikia. Ir ne man vienam. Ar ne labiau esi laisvas, bent kūryboje, kai sieki laisvės, o ne dabar, kai esi nepriklausomas nuo kažkokio nematomo, negirdimo, o gal ir niekur nesančio nieko? Keista nesvarumo būklė, prie kurios stengiuosi priprasti.

       2006. X. 12