tekstai.lt

Fernando Pessoa. Piemuo ir jo banda

 

Fernando Pessoa
Fernando Pessoa
 
 
I
 

Niekada neganiau aš bandų

Bet jaučiuosi taip, lyg būčiau ganęs.

Mano siela tarsi piemuo,

Nugairinta vėjo ir saulės,

Keičias sulig Metų Laikais,

Viską stebi ir mato.

Ir Gamtos ramybė, tuščia, be žmogaus,

Ateina prisėsti šalia.

Bet aš liūdnas tarsi saulėlydis,

Kokį regi mūsų vaizduotės,

Kai toli slėnyje oras vėsta

Ir junti, kaip skverbias naktis,

Tarytum drugelis pro langą.

 

Bet liūdesys man teikia ramybę

Nes jis nuoširdus ir teisingas,

Dar todėl, kad liūdesio sieloje esti,

Kai ji galvoja apie savo buvimą,

O rankos pačios skina gėles, jai to nepastebint.

 

Lyg varpelio skambėjimas,

Atsklindantis nuo kelio posūkio,

Visos mano mintys laimingos.

Bet man skaudu būtų žinoti, kad jos vien laimingos,

Ir nenorėčiau,

Kad, užuot buvusios laimingos ir liūdnos,

Būtų tik džiugios ir laimingos.

 

Galvojimas vargina, tarsi šlepentum per lietų,

Kai kyla vėjas ir, rodos, vis smarkiau įsilyja.

 

Aš neturiu ambicijų ir nieko netrokštu.

Kad aš poetas, man nieko nereiškia.

Tai būdas man būti vienam.

 

Ir jeigu retsykiais –

Svajose – užsinoriu virsti avinėliu

(Ar net banda,

Kad pasklisčiau po šlaitą iš laimės

Staiga pakvaišęs nuo daugybės dalykų),

Vien todėl, kad jaučiu tai, ką rašau saulei leidžiantis,

Kai ranka debesies perbraukia šviesą

Arba tyla nuvilnija lygia žole.

 

Kai sėdu rašyti eilių,

Arba kai, klajodamas keliais ir takeliais,

Rašau jas savo minčių popieriuj,

Juntu, kaip mano delnas gniaužia piemens lazdą,

Matau savo paties siluetą

Kalno viršūnėj

Žiūrintį savo bandos, sekantį savo mintis,

Arba žiūrintį savo minčių, stebintį savo bandą

Ir keistai besišypsantį, kaip tas, kuris nesupranta, kas jam sakoma,

Bet apsimeta, jog supranta.

 

Aš sveikinu visus, kurie skaitys mano eiles,

Ir jiems nusilenksiu, nukelsiu kepurę,

Kai jie pamatys mane ant namo slenksčio

Diližanui pakilus ant kalvos keteros.

Aš juos pasveikinsiu ir palinkėsiu saulės šviesos,

Ir lietaus, jeigu jie nori lietaus,

Palinkėsiu, kad, kai grįš į savo namus,

Priešais atvirus langus

Jų lauktų mėgstamos kėdės,

Ant kurių įsitaisę jie galės skaityti mano eiles.

Ir jas skaitydami galvoti,

Kad aš tiesiog gamtos dalis –

Pavyzdžiui, senas medis,

Kurio pavėsyje, būdami vaikai,

Jie nugriūdavo apkvaitę nuo savo žaidimų,

Ir į atbrizgusios prikyštės kraštus

Nuo įkaitusių kaktų nusibraukdavo prakaitą.

 
 
V
 

Ir negalvojime pakanka metafizikos.

 

Ką aš galvoju apie pasaulį?

Ar žinau, ką aš galvoju apie pasaulį?

Jei susirgčiau, apie jį galvočiau.

 

Ką aš manau apie reiškinius?

Kokios yra mano mintys apie priežastis ir pasekmes?

Ką suprantu apie Dievą ir apie sielą,

Ir apie pasaulio sukūrimą?

Aš nežinau. Galvoti apie šiuos dalykus man reiškia užmerkti akis

Ir nieko negalvoti. Tarsi užtraukti

Savo lango užuolaidas (kuris, beje, be užuolaidų).

 

O reiškinių paslaptis? Tarsi žinočiau, kas yra paslaptis!

Vienintelė paslaptis ta, kad esama žmonių, kurie apie jas galvoja.

Stovintis saulėje ir užmerkęs akis

Nežino, kas yra saulė,

Ir ima galvoti apie daugybę šiltų dalykų.

O kai atsimerkia ir pamato saulę,

Apie nieką jau negalvoja,

Nes saulės šviesa verta daugiau

Už visų filosofų ir visų poetų mintis.

Saulės šviesa nežino, ką ji daro,

Todėl ji neklysta, yra visiems bendra ir gera.

 

Metafizika? Kokia metafizika slypi šiuose medžiuose?

Kad jie žali, vešlūs ir turi šakų,

Kad atėjus laikui duoda vaisių ir neverčia mūsų galvoti,

Mūsų, kitokių padarų, neįstengiančių jų įvertinti.

O kokia metafizika būtų geresnė už medžių,

Nežinančių, kam jie gyvena,

Nežinančių, kad jie to nežino?

 

„Vidinė reiškinių sandara...“

„Visatos vidinė prasmė...“

Visa tai melas, visa tai mums nieko nesako.

Kaip galima galvoti apie tokius dalykus.

Kaip galima sukti galvą apie priežastis ir apie tikslus,

Kai auštant traukias naktis ir virš tamsių medžių kontūrų

Tingiai mirksi pirmos aukso švieselės!

 

Galvoti apie vidinę reiškinių prasmę

Taip pat beprasmiška, kaip galvoti apie sveikatą

Arba nešioti iš šaltinių vandenį stikline.

 

Vienintelė vidinė reiškinių prasmė ta,

Kad jie neturi jokios vidinės prasmės.

 

Aš netikiu Dievu, nes niekuomet nesu matęs jo.

Jeigu jis norėtų, kad juo tikėčiau,

Manau, tikrai ateitų su manimi pasikalbėti,

Atidarytų mano duris

Ir pasakytų: Štai aš!

 

(Galbūt absurdiška klausytis tokių dalykų

Nežinančiam, kas tai – stebėti reiškinius,

Nesuprantančiam kito, apie juos kalbančio,

Ypač tuomet, kai tuo būdu raginama juos stebėti.)

 

Tačiau jei Dievas yra medžiai ir gėlės

Ir kalnai, ir mėnulio šviesa, ir saulė,

Tuomet aš tikiu jį,

Tuomet tikiu jį kiekvieną valandą

Ir visas mano gyvenimas yra vien malda ir vien mišios,

Ir komunija, kurią priimu žvilgsniu ir klausa.

 

Tačiau, jeigu Dievas yra medžiai ir gėlės,

Ir kalnai, ir mėnulio šviesa, ir saulė,

Kodėl tuomet aš jį vadinu Dievu?

Aš jį vadinsiu gėlėmis ir medžiais, ir kalnais, ir saule, ir mėnulio šviesa;

Nes, jeigu jis nori, kad matyčiau jį,

Kaip saulę ir mėnulį, ir gėles, ir medžius, ir kalnus,

Ir jeigu jis man pasirodo kaip medžiai ir kalnai,

Ir mėnulis, ir saulė, ir gėlės,

Jis nori, kad aš jį pažinčiau

Kaip medžius ir kalnus, ir gėles, ir mėnulio šviesą, ir saulę.

 
Todėl jam paklūstu,

(Ar aš žinau apie Dievą daugiau, negu Dievas apie save?),

Aš jam paklūstu savo buvimu,

Kaip tas, kuris atmerkia akis ir mato,

Vadina jį mėnulio šviesa ir saule, ir gėlėmis, ir medžiais, ir kalnais,

Myli jį negalvodamas,

Galvoja apie jį žvilgsniu ir klausa,

Ir būna su juo kiekvieną akimirksnį.

 
 
XII
 

Vergilijaus piemenys grojo dūdelėmis ir kitais instrumentais

Ir literatūriniais žodžiais dainavo apie meilę.

(Beje – niekad nesu skaitęs Vergilijaus,

Ir kodėl jį turėjau skaityti?)

 

Bet Vergilijaus piemenys, vargšai, yra tik Vergilijus,

O Gamta yra graži kaip senovėje.

 
 
Versta iš:

F. PESSOA. POESIA 3 Vols. Assirio&Alvim, Lisboa

 

Iš portugalų k. vertė Nijolė Simona Pukinskaitė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)