tekstai.lt

Eugenijus Ališanka. Improvizacijos birželio tema

 

Alisanka
Alisanka
      Kadaise versdamas Jeromo Rothenbergo eilėraščių ciklą „Gėlių kantata“ patyriau trikdantį jausmą – vis pasikartojantis tuose eilėraščiuose žodis „gėlės“ manyje visiškai ištrynė to žodžio prasmę. Jis liko be jokių referencijų, pakibo ore, tapo netgi grėsmingas. Pajutau, kad nebesuprantu ne tik to žodžio, bet ir žymiai daugiau. Nesusilaikysiu nepacitavęs vieno iš ciklo eilėraščių:

 

sieros gėlės, kurios virsta erelių gėlėmis

ar baltos avino gėlės, kurios virsta kreidos ir plunksnų gėlėmis,

gėlių vėliavos, iškeltos safyro gėlių lauke

ar gėlių paveikslai, zirziantys lyg elektros gėlės

ar peilio pavidalo geltonos gėlės, kurios virsta žaibo gėlėmis

tuo metu, kai tėvai pučia gėlių kriauklių ragus, kurie sprogsta lyg garso                                                                                                                 gėlės,

ar gėlių vandens kriauklių ragus, kurie virsta sirenų gėlėmis

geltoname gėlių sapne, skubiame ir nebyliame lyg narkotinės gėlės,

gėlių upės po angelų gėlių tiltu

ar plunksnų upių gėlės, kurios virsta mėnulio ir planetų gėlėmis

 

Analogiški spazmai galbūt ištinka kiekvieną, giliau pažvelgusį į kalbą. Ypač rašytoją. Todėl dažniausiai stengiamasi greičiau pabėgti nuo žodžio, užkabinti jį pačiu paviršiumi ir atsiduoti žodžių jungtims, kalbos grandinėms, sintaksei, šitaip išvengiant žodžio atveriamos juodosios skylės. Prisiminkime kad ir garsųjį Rytų garsažodį OM – tariančiajam jį dešimtis kartų nebereikia kalbos, tame žodyje jam veriasi visos prasmės, kurios susilieja į vieną, prilygstančią beprasmybei.

 

Panaši, nors gal ir ne to paties lygio, skylutė atsivėrė, kai sumąsčiau šioje esė paimprovizuoti birželio tema. Iš pirmo žvilgsnio toks pažįstamas žodis „improvizacija“, kurį vartojam pernelyg nesukdami galvos dėl jo etimologijos ir vartojimo galimybių, staiga man tapo akmeniu, ties kuriuo suklupau. Ar tai, ką jau parašiau, rašau ir netrukus parašysiu, gali būti pavadinta improvizacija? Bet tokiu atveju turėčiau sakyti, kad ir eilėraščių rašymas yra improvizacija. Tačiau kuo tuomet skirsis improvizacija nuo kūrybos? Ar kūryba įsivaizduojama be improvizacijos?

 

Nusprendžiau pasidomėti, ką sako griežtieji žodynai.

 

Improvizacija (lot. improvisus – nenumatytas, netikėtas): 1) eilėraščio, muzikos kūrimas be išankstinio pasirengimo; kartu kuriama ir atliekama; 2) kūrinys, sukurtas per jo atlikimą, iš anksto nepasirengus.

 

Nepalengvėjo. Iš apibrėžimo seka, kad improvizacija in sensu stricto tinka tik poezijai ir muzikai. Ir ji neatskiriama nuo atlikimo. Su muzika lyg ir aiškiau, muzikinės improvizacijos man pažįstamos bent jau iš džiazo sferos. Poetinės improvizacijos priklauso istorijai, šiandien kaip ir išnykusios. Pastaraisiais metais teko susidurti tik su vienu išties improvizuojančiu poezijoje personažu – Jonu. Vadinu jį personažu, o ne poetu todėl, kad jis ir nėra poetas – jo amatas yra židinių mūrijimas. Sykį, kai vežiau jį į sodybą mūryti židinio, pakeliui jis padeklamavo keletą keistų eilėraščių. Kažką panašaus į „čiastuškinį“ serialą. Tačiau vienas tekstas kažkaip neaiškiai tęsėsi, niekaip nepriartėdamas prie atomazgos, ir tik iš trumpų pauzių ir riktų supratau, kad jis išties tą eilėraštį kūrė čia pat, kitaip sakant, improvizavo tikrąja šio žodžio prasme. Židinį jis mūrijo irgi improvizuodamas, bet improvizacija nebandė kompensuoti profesionalumo ir išmanymo – šitų dalykų jam netrūko. Vertas Ilfo ir Petrovo plunksnos didysis improvizatorius. Personažas.

 

Nepalengvėjo ir todėl, kad man nepatinka, kai kas nors, tebūnie ir autoritetingi žodynai, atiminėja teisę į žodžio laisvę. Žodžio laisvę pačia tiesmukiausia prasme. Kitaip sakant, supratau, kad man belieka improvizuoti improvizacijos tema. Arba birželio tema. Juk, gerai pagalvojus, birželis lygiai tokia pati juodoji skylė, ne taip juk ir svarbu, nuo kurios pradėsi. Esu stovėjęs ne vienos jūros pakrantėje, ir labai dažnai tos jūros skyrėsi tik mano galvoje.

 

Lygiai taip pat galima improvizuoti beržės, jaunio, mėšlinio, sėtinio, visjavio tema. Visi šie žodžiai kadaise įvardijo tą patį birželio mėnesį. Kiekvienas iš jų atveria vis naujas improvizacijos temas, byloja apie lietuvių žemdirbiškos kultūros vaizduotę, jos paslankumą, laisvę – juk šiandien birželis mums yra tik birželis. Bandau įsivaizduoti, ką galvojo, sakykim, Konstantinas Sirvydas, birželį vadindamas kirmėlių mėnesiu, o Simonas Daukantas – kirmiešu. Mėnuo, kai iš visų plyšių ir skylių ima rodytis visokio plauko kirmėlės? Kai jaunas kopūstų galvas užplūsta žali kirminai? Kaip šiandien pavadintų vaizduotę turintis žemdirbys šį keistą mėnesį? O kaip – filologijos katedros profesorius?

 

Kas yra tas birželis visiems? Tik kalendorinis mėnuo? Ir kas yra birželis man? Kol negalvoju, atrodo, kad tai akivaizdybė. Užtenka stabtelėti ties juo kad ir minties krašteliu – pasidaro nelabai aišku, bet užtat įdomiau. Atsiranda galimybė improvizuoti. Ir, žinoma, prisiminti, nes šie dalykai vargu ar atskiriami.

 

Jeigu reikėtų ilgai negalvojant atsakyti į psichoanalitiko klausimą, su kuo man siejasi birželis, sakyčiau, su pradžia. Galbūt giliau kapstantis savo praeityje surasčiau tam ir argumentų – mokykloje, universitete birželį prasidėdavo atostogos, kitaip sakant, gyvenimas. Bet ir šiandien birželis išsaugojo pradžios likutinę vertę. Laukiu birželio, nors ir suvokiu savo iliuzinius ar inertiškus lūkesčius. Bent jau todėl, kad birželio mėnesį pradeda trumpėti dienos. Ir todėl, kad kiekvieną birželį suvoki, kad jis nėra kuo nors geresnis už, tarkim, gegužę. Gal netgi atvirkščiai – gegužė dar pilna laukimo.

 

Berašydamas šias eilutes prisiminiau vieną savo eilėraštį, parašytą daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Parašytą birželio mėnesį apie birželį. Ir vadinasi „Birželis“:

 

birželis, švelnus, beveik moteriškas

vardas, prisiimantis naštą pradžios,

jau neįsakomos naktys, kalbantys su mumis

nusįgręžia ir beveik sutirpsta

gulsčiuose saulės stulpuos; nėra kitos

tokios akimirkos, kai dilgteli netektis,

žydinčios dilgėlės tvorų atvašynuose,

vos vos apvytę lapai pirmieji

ir pakanka: jau nuokalnė, ratai, dardantys

išdžiūvusios upės dugnu, skeldėja jau

rūbo klostės, sukaupusios dulkių dvasias,

vos vos krypteli putpelės snapas, ir

pievos pilvu nusidriekia tamsus virpulys:

tarytum brydė iš šių namų, iš šio mėnesio,

iš šito pasaulio
 

Birželis yra vienintelis mėnuo, pavadintas mažybiniu vardu. Išties švelnus, kažkoks moteriškas. Gal netgi androginiškas, kuriame slypi daugiau galimybių, daugiau gyvybės, bet kartu daugiau ir mirties. Vaizduotė ir atmintis jas išplėtoja. Taip būtų galima atrakinti kiekvieną mėnesį. Sakykim, T. S. Eliotas savo „Bevaisę žemę“ pradeda žodžiais: „Balandis – žiauriausias mėnuo.“ T. S. Eliotui – balandis, man – birželis.

 

Birželį apstu švenčių ir minėtinų datų. Visos vienaip ar kitaip susijusios su manimi, su mano praeitimi, istorija. Birželio mėnesį švenčiama Tėvo diena. Turiu tėvą ir pats esu tėvas. Sveikinsiu, ir kartu nerimauju, kad nebūsiu pasveikintas. Jonines švęsime kartu su mano mama Janina, kaip jau daugelį metų, kaime, susėdę apie tėvo sumeistruotą ilgą medinį stalą, susikursime laužą. Dainų nebus, mūsų giminė nėra daininga. Per šias šventes lanko, F. G. Lorcos žodžiais, liūdniausias džiaugsmas, – štai dar viena vasara su tėvais. Birželio mėnesį Lietuva mini Okupacijos ir genocido dieną. Lemtingą dieną mano šeimai. Būtent 1941-ųjų birželį mano mamos ir tėvo šeimos buvo išvežtos į Sibirą. Jiems birželis išties buvo žiauriausias mėnuo. Mama, tuomet aštuonerių metų mergaitė, pamena, kaip jos mama, mano močiutė, atvažiavus rusų kareiviams, apimta nevilties blaškėsi palei ežerą norėdama nusiskandinti. Nepakėlė rankos prieš save, užtat rusai pakėlė ranką prieš jos artimiausią žmogų, jį po metų sušaudė Rešiotų kalėjime. Netekusi vyro ir tikėjimo Dievu, ji su meile augino vaikus Sibire. Įveikusi savo neviltį, suteikė viltį kitiems.

 

Pagaliau birželį minime ir dar vieną datą – Sąjūdžio įkūrimo dvidešimtmetį. Tą birželį buvau grįžęs atostogų iš Severomorsko, kur tarnavau leitenantu statybiniuose būriuose. Iš draugų sužinojau, kad Mokslų akademijos salėje vyks svarbus susirinkimas. Perpildytoje salėje išgyvenau euforiją, čia prasiveržė dešimtmečius slopintas laisvės jausmas. Susirinkimas nepriminė iki tol matytų, kai viskas būdavo parengta iš anksto, – žinomi pranešėjai, tezės ir rezultatai. Labiau priminė iki užsimiršimo užsižaidusius vaikus, renkančius piratų laivo kapitonus ir bocmanus. Buvo ir tokių, kurie mėgino abejoti pačiu žaidimu, tačiau jų buvo mažuma. Tąkart laimėjo nutrūktgalviai. Šiandien sakyčiau, tai buvo aukščiausio lygio improvizacija, ten buvo „kartu kuriama ir atliekama“. Istoriją išties keičia ir kuria improvizacija, ir aš džiaugiausi, kad buvau to vyksmo, istorijos lūžio liudytojas. Po trijų dienų jau važiavau iš Murmansko oro uosto į Severomorską, į dalinį, ir pro autobuso langą stebėjau kelio atšlaitėse sniego likučius. Tą birželį man vasara nepriklausė.

 

Kažkodėl improvizacija dažniausiai asocijuojasi su kažkuo nerimtu, improvizacijai leidžiama prisiimti mažiau atsakomybės, jai tarsi daromos kokybės nuolaidos. Bet pamirštama, kad gerai improvizuoti, tarkim, muzikoje gali tik meistrai, kad profesionalaus muzikanto improvizavimas skiriasi nuo, pavyzdžiui, mokinuko, neišmokusio pamokos, improvizacijos. Improvizacija – ne kokybės ženklas, ji gyvenimo ir kūrybos ženklas. Improvizuoju, vadinasi, gyvenu. O gal gražiau būtų atvirkščiai – jeigu gyvenu, improvizuoju. Ne viskas pavyksta, bet, sakykit, kam yra pavykę – netgi Jonui, židinių meistrui, „kartu kuriant ir atliekant“ eilėraštį tik į pabaigą pritrūko kvapo. Ir įdomiausia, kad vien riktai išdavė paslaptį – čia būta improvizacijos. Tik klaidos ir paliudija, kad improvizuojame. Kad gyvename. Net ir birželį.

 

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)