tekstai.lt

Laura Laurušaitė. Prozos skaitymai – indiferentiškas snaudulys ir antidepresantai

 

Rugsėjo 25–27 d. jau ketvirtą kartą Šiauliuose vyko Europos literatūros dienos „Po šiaurės dangum“. Europai šiemet atstovavo du latviai, trys airiai, škotas ir velsietė, aštuoni lietuviai. Visai tarptautinei prozininkų gildijai vadovavo Markus Roduneris, žmogus orkestras, kalbantis 14 kalbų (septyniomis jų – pavydėtinai puikiai) ir suspėjantis atlikti ne tik renginių organizatoriaus, bet ir vedėjo, buhalterio, vertėjo, leidėjo, gido funkcijas.

 

Literatūros skaitymai įdomūs jau vien tuo, kad iš prigimties intymų knygos ir skaitytojo dialogą čia pertraukia mediatorius – autorius, o užsieniečių atveju – dar ir teksto vertėjas bei skaitovas. Be to, nori nenori, susikerta ir pačių literatų vienišos orbitos. Ir kiekvieno autoriaus kūrybos monologas, įsiliejęs į skaitymų polilogą, suskamba kitaip. Per tris dienas vyko penki prozos skaitymai, kuriuose prisistatė po tris rašytojus – iš viso penkiolika autorių, tarp jų – du šeimyniniai duetai (Laura Sintija Černiauskaitė su Regimantu Tamošaičiu ir Violeta Šoblinskaitė su Gasparu Aleksa).

 

Skaitomas tekstas transformuojasi sulig kiekviena instancija – vertimas pakeičia autorinį kalbos bangavimą, muzikinį ritmą, skaitovai permaino loginę akcentuaciją, kol galiausiai prieinama paskutinė grandis – klausytojo sąmonė. Nemažai buvo diskutuota apie žanro pasirinkimą, ir akivaizdu, kad nepalyginamai geriau skamba (ir almanache atrodo) arba apsakymas, kuris yra išbaigta vienovė, arba esė, nes ji nė neturi pretenzijos į išbaigtumą, o iš konteksto dirbtinai išoperuotas romano fragmentas nusėda klausytojo sąmonėje kaip sunkiasvoris raizginys. Skaitymą balsu nuo seno pripažįstama turint maginių galių – kartojamos mantros nugramzdina į dvasinį transą, o pasakos, paprastai skaitomos vaikams prieš miegą, užliūliuoja ir nugramzdina į snaudulį. Prozos skaitymų tikslas, sakyčiau, priešingas – ne tik neleisti salei užmigti, bet ir priversti ją atsibusti, pažadinti mintį, reakciją. Prie šio „žadinimo“ prisidėjo ir renginio vedėjai: Laimantas Jonušys negailėjo iškalbingų faktų ir kiekvienam autoriui turėjo paruošęs po klausimą, o R. Tamošaitis kiekvieną kalbą palydėdavo giliomis spontaniškomis interpretacijomis.

 

Saulės miestas pasitiko bobų vasaros (atleiskit, feministės!) saule, kuri iš nykaus padūmavusios Britanijos rūko išlindusiems svečiams, įsivaizdavusiems Lietuvą kaip stereotipinę Land of Rain, pasirodė anaiptol ne šiaurietiška. Bet pirmas įspūdis pasiklausius literatūros – kad išties šiaurėjame, niūrėjame, baltiškumas įgauna skandinaviško atšiaurumo bruožų, o skaidrus šmaikštumas transformuojasi į nuožmesnes humoro formas. Akivaizdu, kad kokybiniai skirtumai tarp mūsiškių ir svečių ne per didžiausi, gal tik pastarųjų tekstai labiau pilietiški, o mes dažnai perdėm susismulkinę ir nulindę į savo akiplotį tesiekiančias temas. Asmeninis susireikšminimas arba susvetimėjimas dažnai užgožia šeimos ir santykių pjūvius, todėl nustebino, kad užsieniečių tekstuose šeima traktuojama kaip vertybė, gana skirtingus tekstus vienija darnių santykių, solidarumo leitmotyvas.

 

Literatūros entuziastų klausytojų gretos Šiauliuose nebuvo gausios, bet, pasak L. S. Černiauskaitės, tai Šiaulių antiprovincialumo rodiklis – jei šis miestas būtų paskutinis užkampis, salė būtų lūžusi. Kita vertus, ir Povilo Višinskio viešosios bibliotekos erdvė, kur vyko skaitymai, tokiam renginiui buvo gerokai per didelė. Juk visada geriau maža apypilnė salė nei didelė apytuštė.

 

Siaubo apsakymu apie filosofą M. Heideggerį ir katinus auditoriją šiurpino Guntis Berelis – prozininkas ir ryškiausias latvių postmodernistų brolijos kritikas, nuolat nušienaujantis naujausią vietinės literatūros ir vertimų derlių. Savo tekstais jis šoka kasdienei logikai į akis. Anot jo, mūsų literatūra tik „sekli provincijos balutė“, „žodis įrodo savo galią, šaipydamasis iš savo negalios“ ir apskritai „literatūra neegzistuoja, yra tik jos žaidimo taisyklės“. Akivaizdu, kad šias taisykles autorius išmokęs nepriekaištingai, todėl savo kūrinius konstruoja kaip prikaustančius dėmesį detektyvus, kurie palengvina kultūros ženklų prisodrintos medžiagos suvokimą.

 

Jaunosios autorės – latvė Laura Broka-ne, Giedrė Kazlauskaitė ir Asta Plechavičiūtė – daugiausia pažįstamos iš publikacijų internete. Šiemet LRS pirmosios knygos konkursą laimėjusios A. Plechavičiūtės knyga „Spąstai“ jau pakeliui į spaustuvę, Laura Sintija į skaitymus atvyko nauju romanu „Benedikto slenksčiai“ nešina, o G. Kazlauskaitė, paklausta, ar nežada kitąmet pasekti jos pavyzdžiu, pademonstravo šiaurietišką santūrumą. Masinio susireikšminimo sraute, kai knygynus papildyti pretenduoja kone kiekvienas raš(inėj)antis, tokia pozicija ne tik kelia pagarbą, bet ir suteikia išskirtinumo. Su fragmentu iš dar teberašomo romano, kurio veiksmas vyks surogatinėje visuomenėje po gaubtu, supažindino Marius Ivaškevičius, kaip visada žvalus ir šmaikštus.

 

Šiaulių centrinės alėjos knygyne, kuris, kaip galima numanyti, šiame mieste pagrindinis, tikros literatūros buvo tik D. Kalinauskaitės, K. Navako, P. Rakštiko, L. Gutausko ir R. Granausko knygos, užtat nuo grindų iki lubų pritutinta E. de Strozzi ir Ko leidinių, tvoskiančių ryškių viršelių agresija, kuri netrunka transformuotis į depresiją. Antidepresantus siūlė prozos skaitymai ir „visparis“. Festivalio dalyvių maksima tapo toje pačioje centrinėje alėjoje 24 valandas veikianti „Maxima“, kur rafinuotų alkoholinių gėrimų pasirinkimas buvo kur kas visapusiškesnis nei varganas knygyno asortimentas.

 

Laurų Bermudų trikampis – Laura Broka-ne, Laura Sintija Černiauskaitė ir šio rašinėlio autorė – paskatino diskusiją apie mūzų vardus ir įkvėpimo svarbą. Be simptomiškų ir pranašingų sutapimų neapsieina nė vienas literatų sambūris. Pavyzdžiui, latvių prozos festivalyje buvo užėjusi Sofijų manija: dvi iš trijų per vieną vakarą skaičiusių autorių pagrindinę heroję pakrikštijo Sofija, o trečioji vietoje susizgribo vardą pakeisti – dėl tos pačios priežasties.

 

Atsipūsti nuo prozos buvo siūloma ekskursijose. Pamatėme du pagrindinius Šiaulių atributus: Kryžių kalną ir NATO karius, su kuriais netgi turėjome garbės gyventi tame pačiame „Šiaulių“ viešbutyje. Kartu su rašytojų desantu aplankėme sovietmečio raketų bazę, kur gigantiškų branduolinių širšių atakuojami leidomės į požeminius koridorius apžiūrėti 27 m gylio šachtų, kuriose buvo laikomos keturios raketos – kiekviena jų dešimtį kartų galingesnė už amerikiečių numestą ant Hirosimos. Apokaliptinės intonacijos aktualizavo Jaroslavo Melniko „Pasaulio pabaigą“.

 

Tačiau festivalio literatūrai ne visada pakako smogiamosios jėgos ir ne visada pavyko išvengti migdomųjų poveikio. Buvo visko: ir kokybiškos literatūros, teikiančios estetinį pasitenkinimą, ir, svečio Mike’o McCormacko žodžiais tariant, „įkvepiančio šlamšto, didingos paistalynės“. Mike’as veda kūrybinio rašymo Golvėjaus universitete (Airija) seminarą, kurį kai kuriems festivalio dalyviams būtų visai ne prošal aplankyti. Panašiam seminarui Kardifo universitete (Velsas) vadovauja ir velsiečių autorė Manon Rhys, Rašytojų sąjungos kūrybines prozos dirbtuves turi net kaimynai latviai, kurių auklėtiniams latviškuose prozos skaitymuose paprastai paskiriamas net atskiras renginys. Kadangi būsimųjų prozos meistrų net apie keturiasdešimt, norinčiuosius tenka atrinkti vidiniu balsavimu. Mūsiškiai, deja, į festivalį taip nesiveržė, Markui teko įkalbinėti ir perkalbinėti.

 

Dažniausiai tekstai atsiranda ir patiria viešumą už šio festivalio ribų, tad šiųmečiame almanache dominuoja kūryba, per pastaruosius dvejus metus jau matyta internete, kultūrinėje periodikoje, pačių autorių skaityta kituose literatūros forumuose ar net įtraukta į knygas. Viena vertus, toks perpublikavimas turėtų būti pateisinamas tik antologijose ir rinktinėse, bet turint galvoj, kad daugybė įdomių darbų tik šmėkšteli ir dingsta internetinės ir popierinės periodikos sraute, tokia almanacho literatūrinė donorystė neturėtų būti smerktina.

 

Sužavėjo užsieniečių pagarba renginiui ir organizatoriams – neką lietuviškai tesuprasdami jie išsėdėjo visuose skaitymuose, dalyvavo diskusijose, o velsietė M. Rhys net dešimt skirtingų ištraukų iš romano nepatingėjo parinkti, kad sudarytų visumos iliuziją. Airių, škotų ir Velso rašytojai simpatiški, komunikabilūs, neturintys didelės šalies komplekso, nors absorbavę britiškosios literatūros tradiciją.

 

Palyginant su panašiais festivaliais Latvijoje, susidaro įspūdis, kad lietuviai vieningesni, labiau linkę į neformalias diskusijas, o latviai labiau pasiskirstę į literatūrines grupuotes, tarp kurių ryškesnė konkurencija ir susipriešinimas. Iš kitų literatūros festivalių šiaulietiškasis išsiskiria tuo, kad čia nėra laimėtojų ir pralaimėtojų, nėra jokių žiuri ir materialių prizų. Didžiausias komplimentas, pasak pačių autorių, – kai publika pasitinka tekstą ne indiferentišku rudenišku snauduliu, o reaguoja gyva šypsena, kikenimu. Kaip liudija subjektyvūs klausytojų skonio tyrimai, daugiausia kikenimų (suprask, palankumo) nusipelnė G. Berelis, M. McCormackas ir G. Kazlauskaitė su J. Melniku, ne tik pamaloninę apsnūdusius adresatus neiškankintai ekspresyviais tekstais, bet ir privertę juos atsibusti.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)