Jau mokyklos suole sėdėdama žinojau, kad būsiu mokytoja. Taip, iš tiesų gimiau būti mokytoja. Mokytojas buvo mano senelis, mokytojavęs dar caro laikais ir rašęs pirmuosius lietuviškus vadovėlius pradžios mokyklai, kai buvo atgauta spauda, mokytojai – mano tėvai, mokytojai – tetos ir dėdė. Aš – jau trečioji pedagogų karta giminėje. Ir tikrai pedagoginį darbą visą gyvenimą – beveik keturiasdešimt metų – dirbau su didele meile ir atsidavimu.

 

Bet štai visai netikėtai – tokių staigmenų gyvenime esti – į mano pedagoginį pasaulį įsiveržė vertimas. Susigundžiau Valstybinės grožinės literatūros leidyklos pasiūlymu pabandyti versti. Taip ir prasidėjo. Leidykla pasiūlė – mano akimis šiandien žiūrint tikrai neatsakingai – versti Honoré de Balzaco romaną „Pusseserė Beta“. O aš lengvabūdiškai sutikau, nesusimąstydama nei apie savo vertėjiškus išteklius ir priemones, nei apie tai, kaip sunku savo gimtąja kalba apsakyti pasaulį, tokį skirtingą nuo to, kurį ji paprastai apsako, nei apie tai, kad mintis prancūzų kalba ir lietuvių kalba teka skirtingomis vagomis.

 

„Pusseserė Beta“ – tai Balzaco kūrybos gulbės giesmė. Ji atspausdinta 1847 metais, kai rašytojui bebuvo likę gyventi treji metai. Jis parašys dar „Pusbrolį Ponsą“, kurį aš taip pat vėliau išverčiau. Ir štai aš, vertėja naujokė, stačia galva įpuoliau, o paskui įklimpau į šio genijaus sintaksinį brūzgyną, į pasaulį, kur teko įvardyti daiktus ir reiškinius, mūsų krašte nematytus negirdėtus. Stvėriausi už galvos, susidūrusi su Europos aukštuomene ir ją pamėgdžiojusių buržua gyvenimu.

 

Bet likimas buvo man maloningas ir atsiuntė nuostabų redaktorių, šviesios atminties Dominyką Urbą. Šokdino jis mane, mokė, barė, ir jei aš tapau šiokia tokia vertėja, už tai turiu būti dėkinga Dominykui Urbui. Vėliau, darbuojantis vertimo baruose, dar dažnai tekdavo su juo susitikti, ir šiandien aš nepaprastai didžiuojuosi, kad savo genialų Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelio“ vertimą, kurį versdamas jis rado reikalo konsultuotis ir su manimi, dovanodamas man įrašė: Ramutei Ramunienei, mielai mano bendradarbei. Žodis „bendradarbė“ mane nepaprastai sujaudino.

 

Taigi „Pusseserės Betos“ vertimas išvydo pasaulį 1957 m. Pernai, 2007-aisiais, suėjo pusė šimto metų, kai sėdžiu prie rašomojo stalo, apsikrovusi knygomis, žodynais, enciklopedijomis. Ir mano gyvenime šalia pirmosios aistros atsirado antroji, paraleli aistra – vertimas.

 

Stengiausi prakalbinti XIX a. prancūzų literatūros didžiuosius rašytojus: Balzacą, Stendhalį, Mérimée, Flaubert’ą, Maupassant’ą; romantikus: Chateaubriand’ą, Vigny, Musset, Naudier, Nervalį ir dar daug kitų, jau vėlesnių rašytojų. Lietuviškai prabilo tokie pasaulinės literatūros herojai kaip Žiuljenas Sorelis, Fabricijus del Dongo, kunigaikštienė de Lanžė, Gobsekas, Karmen, pagaliau Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis ir daugelis kitų. Yriausi pirmyn savo pačios jėgomis, mokiausi iš kitų vertėjų, iš lietuvių rašytojų klasikų. Didelis padėjėjas man buvo, ypač verčiant Balzacą, įžymus lenkus vertėjas, daugiausia vertęs Balzacą, Źelenski-Boy.

 

Taip besidarbuodama neapsižiūrėjau, kaip lentynėlėje, kurią vyras padarė mano verstoms knygoms sudėti, nebeliko vietos, o Balzaco, įvedusio mane į vertimo pasaulį, išverčiau ne tik „Pusseserę Betą“, bet ir jo romanus „Pusbrolis Ponsas“, „Kunigaikštienė de Lanžė“, „Slėnio lelija“, „Tamsi istorija“, „Gobsekas“ bei kitus kūrinius.

 

Nepadedu plunksnos ir šiandien (su kompiuteriu aš, kaip ir dera XIX a. literatūros vertėjai, susikalbėti neišmokau). Šiais metais grįžau prie savo pirmosios meilės – XIX a. prancūzų literatūros ir ėmiausi Guy de Maupassant’o – išverčiau jo novelių rinkinį „Orla“.

 

Taigi braidau – jau penkiasdešimt metų, kaip minėjau, po vertimus tarp lingvistinių struktūrų, kultūrų, žodynų, civilizacijų pinklių, kurias spendžia mums vertimas, o įdėtą vargą ir triūsą atperka koks nors taikliai surastas žodis ar išradingai perteiktas posakis, dar didesnį pasitenkinimą suteikia sėkmingai išgvildenta originalo prasmė ir kuo adekvačiau atkurtas originalo stilistinis audinys.

 

Versti – sunkus ir atsakingas darbas, juk mums, vertėjams, tenka tarnauti dviem ponams: pirma, likti ištikimam autoriui ir kalbai, iš kurios verti, antra – skaitytojui ir kalbai, į kurią verti. Tai didžiulė atsakomybė, slegianti mūsų pečius ir dažnai įvaranti į neviltį, kai net ir tas „atkurti beveik tą patį“, kaip sako Umberto Eco, rodosi neįmanomas.

 

Versti į lietuvių kalbą iš prancūzų kalbos klasikos viršūnių – o mane labiausiai vilioja klasika – ne tas pat, kaip versti į kurią kitą kalbą, turinčią kelių šimtmečių literatūrinės kūrybos tradicijas. Prašmatni markizė – prancūzų kalba ir kukli mergaitė – lietuvių! Ir reikia, kad jos rastų bendrą kalbą! Kiekvienas vertėjas žino, kaip daug dar mums ko trūksta, kai imamės veikalų, kuriuose reiškiami subtilūs minties ar jausmo niuansai.

 

Pavyzdžiui, prancūzų kalba meilei nusakyti greta žodžio amour turi affection, tendresse, galanterie, coquetterie, inclination, attachement, dilection, piété...

 

Leiskite man užbaigti savo laišką šia poeto Sigito Gedos citata, kuri mums, vertėjams, nuskamba kaip didelė paguoda: „Vertimas yra įvadas į pasaulinę grožio ir išminties stichiją. Be šio įvado našlaičiais liktų visi žmonės, mokantys tik vieną kalbą.“

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)