tekstai.lt

Mindaugas Peleckis. Būti hipiu. Ir niekada nepasenti

alt
alt
      Kaune ir Vilniuje veikianti leidykla „Kitos knygos“ (www.kitosknygos.lt) – nepaprastai produktyvi ir įvairialypė knygų kalvė, kurios „produkcija“ – ir Vytauto P. Bložės eilės, ir anarchistiniai veikalai, ir XX a. klasika (K. Vonnegutas, H. Milleris), ir tokius „reiškinius“ kaip alkoholis ir kanapė bei naujausios politikos tendencijas (ypač Rusijos) nagrinėjančios verstinės knygos. Atskira leidyklos knygų grupė – „hipariškos“ knygos. Hipių laikus menantiems skaitytojams jos turėtų reikšti savąjį Vudstoką, o štai dabartiniai hipiai – www.hipiai.lt – vos 20–30 metų amžiaus. Tai – dar viena karta, kuriai norisi taikos, meilės, atradimų, laisvės (pirmiausia nuo bet kokios valdžios). Pristatome neseniai išleistas nesenstančias „hipių biblijas“, pasaulyje suskaitytas tūkstančių žmonių ir pagaliau pasiekusias mus.

 

ALDOUS HUXLEY. „Suvokimo durys / Dangus ir pragaras“ (2008), 158 p.

 

Suvokimo durys
Suvokimo durys

 

Anglų rašytojas Aldous Leonardas Huxley'is (1894–1963) antrąją gyvenimo pusę praleido JAV, kur parašė klasika tapusių romanų, esė, apsakymų, poezijos, kelionių aprašymų, scenarijų filmams. 47 knygų autorius vadinamas intelektualaus romano pradininku.

 

A. Huxley'is buvo mistikas (jo ir mirtis mistiška – už „suvokimo ribų“ iškeliavo tą pačią dieną, kai buvo nušautas JAV prezidentas Johnas Kennedy'is) ir pacifistas, domėjosi parapsichologija. Hipių judėjimo dvasiniu tėvu vadinamas A. Huxley'is žinomas kaip haliucinogenų vartotojas, jų veikiamas parašęs savo svarbiausias knygas.

 

Lietuviškai iki šiol galėjome susipažinti su A. Huxley'io romanais „Geltonasis Kroumas“, „Puikus naujas pasaulis“, „Kontrapunktas“ ir „Sala“. Dabar „Kitos knygos“ suteikia mums galimybę susipažinti su 1954 m. ir 1956 m. A. Huxley'io parašytomis esė knygomis. „Suvokimo duris“ autorius parašė per du mėnesius, remdamasis meskalino vartojimo patirtimi (1953 m. šio psichodelinio narkotiko rašytojui davė psichiatras Humphry'is Osmondas). Meskalinas randamas pejoto, San Pedro, Peru bei kituose kaktusuose, taip pat kai kuriuose kituose augaluose (pvz., ausytojoje akacijoje). Jis aptiktas 1897 m., 1919-aisiais susintetintas, vartotas šizofrenijai gydyti.

 

Paradoksalu – paauglystėje A. Huxley'is vos neapako, tačiau meskalinas jam po daugelio metų „atvėrė akis“. Knygoje „Suvokimo durys“ rašytojas pasakoja atsidūręs ties antgamtiškumo riba, kai knygos skleidžia „gyvąją šviesą“, vaza su gėlėmis švyti ir kvėpuoja, o bambuko kėdė tarsi ruošiasi atskleisti visų daiktų prigimtį. „Sąmonės išplėtimo“ patirtis, kitos tikrovės pažinimas kruopščiausiai išanalizuota „Suvokimo duryse“ (perskaitęs ją Jimas Morrisonas įkūrė grupę „The Doors“) ir „Danguje ir pragare“. Beje, posakis „Suvokimo durys“ paimtas iš Williamo Blake'o „Dangaus ir pragaro tuoktuvių“.

 

„Meskalinas man laikinai suteikė galių matyti užmerktomis akimis“ (p. 41), rašė A. Huxley'is. Cituoti, kaip tai darė J. Morrisonas, galima daug, todėl geriausia šias knygas tiesiog ryte praryti. Kitoks požiūris į pasaulį, unikali rašytojo patirtis, naudinga bet kuriam kūrėjui (net ir ne hipiui). Knygą išvertė Irena Jomantienė. Ačiū jai, kad leido lietuviškai suvokti A. Huxley'io haliucinacijas. Iš jų pati įspūdingiausia (aliuzija į dzenbudizmą): „Rožė yra rožė yra rožė“ (p. 25).

 

HUNTER S. THOMPSON. „Baimė ir neapykanta Las Vegase. Laukinė kelionė į amerikietiškosios svajonės šerdį“ (2007), 224 p.

 

Baime ir neapykanta
Baime ir neapykanta

 

Ši knyga – ne mažiau įtakinga nei A. Huxley'io haliucinogeniniai apmąstymai, tačiau, skirtingai nei mąslus „Suvokimo durų“ autorius, H. S. Thompsonas buvo labiau linkęs į nevaržomą gyvenimą ir savinaiką (nusižudė savo namuose). Psichodelinius narkotikus garbinęs H. S. Thompsonas (1937–2005) – vieną hipių laikų „biblijų“ parašęs žmogus, ir to nepaneigsi. Beje, tai – antroji hipių stabuko knyga lietuviškai (ji parašyta 1971 m.). 2006-aisiais „Kitos knygos“ išleido „Romo dienoraštį“. Šioje knygoje irgi aprašomi žurnalisto nuotykiai. Tiesa, „Romo dienoraščio“ veiksmas vyksta Puerto Rike, o „Baimės“ – Amerikoje. Ši knyga – kelionės romanas, sukurtas naudojant vadinamąjį „gonzo“ žurnalistikos stilių, kai rašantysis viską pasakoja subjektyviai, pirmuoju asmeniu.

 

Siužetas toks: knygos autorius, lydimas iš Samoa kilusios advokato daktaro Gonzo (vėliau H. S. Thompsonas savo autobiografijoje išaiškino, jog tai – meksikietis Oscaras Zeta Acosta), keliauja ieškoti „amerikietiškosios svajonės“ automobiliu, kuriame pilna narkotikų ir alkoholio. Pasiekę Las Vegasą, psichodeliniai keliautojai sugeba ne tik šiurpinti kazino bei viešbučių lankytojus, susidurti su policija, bet ir dalyvauti konferencijoje, skirtoje kovai su narkotikais.

 

1998 m. režisierius Terry'is Gilliamas pagal šią knygą pastatė filmą, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Johnny'as Deppas ir Benicio Del Toro. Ir knyga, ir filmas kupini sodraus humoro, kuris kartais būna niūrokas. Psichodelinės literatūros klasika tapęs romanas įsuka į savo serpantiną kaip milžiniškas kalnas. Užkopus į viršūnę, galima suvokti – „nejaugi aš tai padariau“? Knygos personažas, apimtas panikos priepuolio, suvokia: „Romas absoliučiai būtinas, kad iškęsčiau šią naktį – nugludinčiau šiuos užrašus, šį gėdingą dienoraštį… visu garsu per naktį staugiant magnetofonui: „Leiskite jums prisistatyti… Esu žmogus turtingas ir turintis skonį“ (p. 78). Jaunesnės kartos hipiams priminsiu – ši citata iš legendinės 1968 m. „The Rolling Stones“ dainos „Sympathy for the Devil“.

 

Iš tikrųjų tai trumpas apokalipsės (labiau vidinės) įvadas, kuris turėtų būti dėstomas būsimiems (ne tik „gonzo“) žurnalistams. Knygą išvertė poetas Marius Burokas.

 

CHARLES BUKOWSKI. „Faktotumas“ (2008), 197 p.

 

Faktotumas
Faktotumas

 

Gedimino Puloko išverstas „Faktotumas“ papildo žymaus girtuoklio ir itin produktyvaus vokiečių kilmės amerikiečių rašytojo, poeto Charleso Bukowskio (1920–1994) kūrinių kolekciją: dienos šviesą jau išvydo „Paštas“ (2004), „Skaitalas“ (2004), „Moterys“ (2004), „Pragaras skirtas vienišiems“ (2007), „Arklienos kumpis“ (2007). Ch. Bukowskis, vadinamas „purvinojo realizmo“ atstovu (arba tiesiog Bukas; čia nejučia peršasi aliuzija į lietuviško slengo žodį „būchas“, t. y. girtas), išleido apie 110 knygų, kurios įtaigiai veikia jau ne vieną skaitytojų kartą. Pagal „Faktotumą“ 2005 m. režisierius Bentas Hameris pastatė daug triukšmo sukėlusį to paties pavadinimo filmą.

 

Šios (kaip ir daugelio kitų) Ch. Bukowskio knygų herojus – visų galų meistras, niekur nesugebantis pritapti jo paties alter ego Henris Činaskis. Jis „eina per bobas“, girtuokliauja, keičia darbus, veltėdžiauja, lošia žirgų lenktynėse. Tačiau iš pažiūros tuštoki knygos motyvai čia parašyti tikro Meistro. Vien ko verta Buko autoironija, primenanti šaunųjį kareivį Šveiką: „Pirmas dalykas, kurį perpratau mokykloj, buvo tai, kad esu idiotas“ (p. 111).

 

Émile'io Zola natūralizmas buvo perdėm moralizuojantis, Ch. Bukowskio – visiškai ramus, hipiškai pacifistinis. Tai tiesiog gyvenimas, su kuriuo teko susidurti pačiam rašytojui. Daugelis teigia, jog jo knygos tinka skaityti pagiriomis. Gal. Žinau tik tiek, kad blaivus skaitydamas Ch. Bukowskį jautiesi mažumėlę apgirtęs ir atsipalaidavęs. Kaip rašytojas: „Sykį išėjau į lauką su kažkuo pasiaiškint santykių. Muštynės išėjo blankokos. Abu buvom pernelyg gatavi, o ir asfaltas – baisiai nelygus. Vos beišstovėjom ant kojų. Teko liautis…“ (p. 21).

 

RICHARD BRAUTIGAN. „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ (2007), 160 p.

 

Upetakiu zvejyba
Upetakiu zvejyba

 

Tai dar vienas senas hipis, kurio knyga „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ (1967; į lietuvių kalbą vertė Saulius Repečka; 2005 m. „Kitos knygos“ išleido 1964 m. parašytą R. Brautigano romaną „Arbūzų cukruje“) vadinama tikrąja „hipių biblija“. Šioji – pirmykščio gyvenimo (voldeniško) ilgesys, niekada nesibaigianti vaikystė, klajoklio, valkatos, girtuoklio nušvitimas, haliucinacijos, praregėjimas. Visa tai patyrus, civilizuotas gyvenimas atrodo kaip apgailėtinos nuoplaišos. Nors Vudstoke nebuvau, bet „hipių biblijos“ idėjos artimos. Jas supranta visi „tranzuotojai“ (išskyrus tuos, kurie autostopu keliauja, kad pasiektų greičio rekordą), klajūnai ir „svieto perėjūnai“. Nenuostabu, kad pačiame sex, drugs & rock'n'roll įkarštyje 1967-aisiais pasirodžiusi dar 1961 m. parašyta knyga „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ kaipmat tapo kultinė. Buvo parduota daugiau kaip 2 mln. jos egzempliorių.

 

R. Brautiganas sirgo šizofrenija, depresija ir alkoholizmu. Daugiau nei dešimt metų iki mirties jis vis sakydavo nusižudysiąs. Keturiasdešimt devynerių rašytojas nusišovė savo namuose (vienatvėje gyvenusio kūrėjo kūnas buvo rastas beveik po pusantro mėnesio). Rašytojas kulką į galvą paleido žiūrėdamas į Ramųjį vandenyną. Kažkada jis sakė: „Visi mes turime savo vietą istorijoje. Manoji – tai debesys.“

 

Dzenbudizmo įtaka psichodeliškam humoristui R. Brautiganui akivaizdi. „Man taip smagu prisiminti auštant žvejojančius žmones trikampėmis kepurėmis“ (p. 15), – rašo R. Brautiganas. Su tuo galėtų sutikti ne tik žvejai. Beje, knygos herojaus Šorčio vardu pavadintas vienas Mėnulio krateris, o grupė iš Teksaso „Trout Fishing in America“ nuo 1979-ųjų groja folkroką bei muziką vaikams...

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)