tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. Tuštumos švytėjimas (Lidija Šimkutė. Mintis ir uola, 2008)

Mintis ir uola
Mintis ir uola
      Lidija Šimkutė. Mintis ir uola / Thought and rock. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 143 p.

 

Naujos dvikalbės Lidijos Šimkutės knygos pradžioje Nobelio premijos laureatas J. K. Coetzee rašo, kad „rinkinio eilėraščiai yra nepaprasto skaidrumo, jie parašyti pasaulio atsivėrimo būsenoje, kai poetinė įžvalga kyla staiga kaip skriejantis paukštis“.

 

Apie šitą Lidijos Šimkutės eilėraščio lengvumo, jo skaidrią, orišką substanciją ir staigų paukščio judesį mąsčiau jau prieš paimdamas knygą. Galvojau, kad tai esminės poetės kūrybą apibrėžiančios sąvokos bei metaforos, oras ir paukštis. Ir dar saulė, kaip savaime suprantamas būties centras, emocinio skrydžio atskaitos taškas. Todėl įvadiniai žodžiai ir nustebino, ir patvirtino mintį, kad L. Šimkutė jau turi atpažįstamą savo poetinių vaizdinių sistemą, kad savo eilėmis ji išreiškia kažkokią lengvą oro dvasią.

 

Iš tiesų jos eilės yra lyg nuaustos iš miglų ar iš žvitrių saulės spindulių, o kaip priešprieša, išryškinanti šios dvasinės materijos lengvumą, išryškinama ir materijos masė, akmuo. Atrodo, kad L. Šimkutės eilėraštis yra lyg efemeriškas laumžirgis, trumpam paliečiantis saulės įšildytą pakrantės akmenį. Nes jos mintis ir emocija yra lengva, lyg distiliuotas gyvenimas, o tą mintį ar dvasios būseną supantis pasaulis yra sunkus, bet šiltas. Jis kažkaip pirmapradiškai tuščias, moteriškas ir motiniškas, kartais primenantis negimusių kūdikėlių rojų. Jame yra saulė, šiluma, motinystės aura, bet dar lyg nėra jokių žmogiškų santykių, ta lyg jaunos būtybės sąmonė prieš pasaulio atradimą. Lengva ir gražu. O intelektualinę eilėraščio potenciją, tiksliau – jo bemintiškumą. lengvai galima motyvuoti rytietiškumo estetika bei filosofija. „Žodžiai, kuriuos tariu, yra tik oras“ („Cikadų tyla“) – tai kaip ir Sapfo parafrazė, reiškianti nuostatą, jog žmogaus mintis yra tuščia materija. Net ne dvasia, o tik erdvė, aidas erdvėje. Kaip dzenbudizmo vandens ratilai arba skaidrūs varpelio garsai, nykstantys begalinėje tuštumoje, kurioje nebelieka žmogaus, bet kurioje tvyro neregima jo esmė. Net ir knygos iliustratorius (Viačeslavas Jevdokimas-Karmalita), atrodo, lyg būtų baigęs kokius dzenbudistinius piešimo tušu ir teptuku kursus, ištikimai seka tokiam ištuštintam žodžiui iš paskos. Beveik kanoniška knyga. 

 

Pati poetė man primena jūrų paukštį, žuvėdrą, kuri gyvena ar plevena kažkur tarp begalinių krantų, bet ne žemėje.

 

Žmogaus būtis šiuose tekstuose susilieja su kultūriniais atributais, kurie yra tokie pat tušti kaip ir juos suvokianti sąmonė: visą šį poetišką pasaulį jungia lengva tuštuma, kaip visų daiktų, reiškinių bei minčių motina. Antai: „TUŠČIAS LAPAS / žaidžia su laiko tėkme / mano smegenų labirintuose / klaidžioja mintys / be jokios atramos“ (p. 14). Žinoma, šioje nirvaniškų metaforų eilėje gražiai rikiuojasi giminiškos besvorės būties metaforos: tyla, aikštės, piramidės, prietemos, paukščių sparnai, peteliškės, kiemai, kiemeliai, laukai. Vien tik erdvės begalinis judėjimas – aukštyn ir tolyn. Virš viso to dar plevena „švytintys žodžiai“. Ir visa tai dar turi antropomorfinį pavidalą, kintančias būsenas įrėminantį principą – tai žmogaus veidas, jo eidos, idėja, pavidalas. Jis – hierarchiškas, sakralinis vaizdinys, prieš kurį nusilenkia net lengvasparnė būtis: „CIKADŲ TYLA apsupa prietemą / balandžiai / suglaudžia sparnus / prieš tavo veidą“ (p. 20). Tuštuma, regis, yra vienintelė realybė, nes: „ERDVĖ / suteikia / žodžiams / garsą“ (p. 38). Tai jau tiesiog geležinė tezė. O žmogaus liekanos šiame ar net aname pasaulyje stebina net dangų: „NUMIRĖLIŲ AKYS / už horizonto / susitinka sekmadieniais / kur sielos puotauta / ir grįžta į šviesą / kodėl dangus stebisi / tavimi ir manimi / kodėl dangus klaidžioja / su tavimi ir manimi“ (p. 44). Žmogus čia praeina nieko nepalikdamas – tik šilumos pėdsaką („kažkas praėjo / ir paliko šilumą“). Iš esmės ir gyvena ne žmogus, bet tik sparnų plevenimas, gėlės žydėjimas, žodžio švytėjimas, nes viską įgarsina tuštuma. Bet tai apokaliptinė lemtis, nes „ŽODŽIAI UŽMIGO / pakibę erdvėje“ (p. 60). Čia viskas užmirštama, išbarstoma, blunka, blėsta, nyksta, tai šviesaus nuovargio, abejingos nirvanos pasaulis. 

 

Minėtas erdvines sąvokas bei substancijas (tuštumą, šviesą, skaidrumą) reikšmingai papildo laiko kategorija, suteikianti L. Šimkutės eilėraščiui dinamiškumo įspūdį bei egzistencinio trapumo jausenas. Ir sąmonės santykis su tokia būtimi yra modernistiškai paprastas: tai žaidimas. Esmingiausia kūrėjo kategorija ir jo ne tik kūrybos, bet ir viso gyvenimo motyvacija. Mes esame kaip žaidimas – grakštus, elegantiškas, elegiškas; mes žaidžiame kūrybą ir gyvenimą, ir tai yra labai rimta.

 

Erdvę galima net sužeisti: „dalgio perskrostas oras / kraujuoja labiau / nei mintis“ (p. 92).

 

O gyvenimo žaidimai arba būties patirtys visur vienodai lengvos, vienodai šiltos ir šiek tiek nerūpestingos: ir Žemaitijos laukuose, ir ten, kur auga kaktusai bei papajos. Šitie augalai eilėraštyje skamba literatūriškai, kažkaip įprastai, o Žemaitijos laukai – tarytum poetiškai, egzotiškai. Nes visa tai, kaip poetinė tuštumos tapatybės vizija, atsispindi atramos nerandančios žuvėdros akyje. 

 

Vis dėlto L. Šimkutės eilėraštis moteriškas, mylintis ir glostantis įsivaizduojamą ar prisimenamą pasaulį, tai dieviškąją iliuziją mylintys tekstai: „PO NAKTIES SKĖČIAIS / ir švelnia žibintų šviesa / šešėliai šoka / prie baltos gardenijos“ (p. 26). Taigi ontologinėje naktyje – švelnumas ir dvasių šokis (archetipinis kosminis vyksmas, analogiškas lylos, žaidimo idėjai) prie estetizmo simbolio, balto dekoratyvinio medžio. Tai kaip ir Henriko Radausko programinio kūrinio parafrazė, eliminuojanti mintį ir paliekanti tik moteriškąjį estetiškumo pojūtį.

 

Beje, kai kur poetė pamiršta aukščiausią estetinio žaidimo principą ir ima samprotauti, inertiškai judėdama išdžiūvusia platonizmo vaga: „MINTIS / tapo šešėliu / negalėdama prasiskverbti / sulaužė visus įstatymus / užtrenkė visas duris“ (p. 36). Bet tai nėra stipriausi jos eilėraščiai. 

 

Šiame pasaulyje iš tiesų liūdna tik vienoje vietoje – Vilniuje. Sutemose Vilnius yra kaukoliškas, tuščiomis akiduobėmis žiūrintis į savo girtuoklius, tykančias kates ir šiukšlių užkaborius, ir „niūrią Katedros aikštę / gobia tuštuma“ („Temstant“, p. 32). Atrodo, kad šį miestą apleido ir šviesa, ir šventumas. Na, kiek baisesnis yra NYC pasaulis (p. 74), ir tai nenuostabu, nes civilizacija atima iš paukščių erdvę. O juk be paukščio nėra ir minties skrydžio, tik kanalizacijų garai ir narkotikų tvaikas. Ir juodas mefistofelis iš Niujorko metro. Ir pragariška kaminų ugnis.

 

Kartais atrodo, kad šie tekstai tarytum pereina kiaurai mane – neužstrigdami nei mano juslių, nei sąmonės tinkluose, kad aš juos perskaitau be jokio atgarsio sieloje... Nesu matęs tų cikadų, nė nežinau, kaip jos atrodo, kokius jausmus turėtų sukelti. Esu užaugęs, kur daug vešlių pievų, ir mano sąmonėje girdisi tik žiogų čirškimas. L. Šimkutės eilėraščiai man kartais tikrai atrodo australietiški. Ir lyg besiblaškantys tarp dviejų krantų – lietuviškojo ir angliškojo, nerasdami vietos, kur nutūpti ir nurimti. Kaip augalų sėklos be šaknų, kaip kokia religija su visu kosmosu, bet be Dievo.

 

O kai mintys darosi skaidrios, „beveik permatomos“ (p. 124), juk jų ir nebelieka. Lieka tik trapių daiktų tapyba. Ir dar nirvana – jūroje ir tyloje (p. 130), kur jau, regis, pasiekiamas budistinis idealas: būties suvokimas be suvokiančiojo, esatis be esančiojo, žodis be žmogaus ir be garso. Tada lieka tik „UOLOS ATODŪSIS“, kuris „susilieja / su laiko tėkme / jūroje“.

 

Tarp minties ir uolos (sąmonės ir akmens) trūksta vieno esminio komponento – gyvo žmogaus kūno. Todėl ir eilės yra lyg sterilizuotos, belytės, be jokio gyvenimo pėdsako, lyg to gyvenimo ir nebūta. Vien tik sąmonės žvalgymasis iš dangaus į tuščius žemės horizontus. Ta nuasmeninta tuštuma bei žodžio minimalizmas ir sukuria eilių filosofiškumo įspūdį. Tačiau tikroji filosofija taip pat turėtų kilti iš kažkokios gyvasties, joje turėtų atsispindėti gyvenimo nuostaba. Bet poetės eilutės yra kanoniškai griežtos, pabrėžtinai iškilmingos, vietomis patetiškos. Kartais kiek sentimentalios, antai Žemaitijos žemę dirbančių moterų kojos tarytum paverčia daina. Tokia poetine tiesa, kuri yra visiškai subjektyvus autorės fantazmas, sunku patikėti. Žemė čia tebėra žemė, kojos lieka kojomis, o daina plevena nebent kokioje nors Aukštaitijos tautosakoje ar Dzūkijoje, iš kurios įkvėpimo sėmėsi mūsų senieji romantikai bei pirmieji modernistai.

 

Lidija Šimkutė yra mėlynos spalvos poetė. Daugiau prasminių spalvų jos regėjime kaip ir nėra, tik visoks dangaus švytėjimas ir daiktų spindesys. Arba slogi civilizacijos tamsa. Ir iškilmingi žodžiai apie gražų nieką.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)