tekstai.lt

Jūratė Čerškutė. Keliaujantis su lagaminais sniego (Kęstutis Navakas. Du lagaminai sniego, 2008)

Du lagaminai sniego
Du lagaminai sniego
       Kęstutis Navakas. DU LAGAMINAI SNIEGO. – Vilnius: Tyto alba, 2008. – 206 p.

 

„Dalykai, kurių nematome, nepasiekiame ir nesuvokiame, visada kviečia vadinti juos jūra“ (p. 61), – taip naujausiame esė rinkinyje „Du lagaminai sniego“ rašo Kęstutis Navakas. Šios knygos aptarimas, kaip ir kiekviena jos esė, prasideda nuo jūros: iš tamsios sąmonės jūros iškyla asociacijos, vaizdiniai, mintys, nuotrupos, atsiminimai, kurie vis labiau ir labiau ryškėja, įgauna galimas aprašyti, aptarti bei įvertinti formas, o tai padarius, formos ir daiktiškieji pavidalai virsta... mažomis balto, puraus ir minkšto sniego pusnimis, kurios nusėda kažkur giliai (K. Navako atveju – nematomuose sielos lagaminuose, mano atveju – recenzijos lape). Iš esmės tai yra šios knygos kelias, jos judėjimo skaitytojo sąmonėje trajektorija. Bet apie tą judėjimą – nuo pačių knygos pradžių.

 

„Du lagaminai sniego“ – antra poeto, eseisto, literatūros kritiko ir vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato K. Navako esė knyga (o visame autoriaus kūrybiniame kelyje – septintoji). „Oficialiai“ į eseistikos pasaulį K. Navakas įsiveržė (arba – „įsirašė“) rinkiniu „Gero gyvenimo kronikos“ (2005), kurios buvo parašytos prieš gerą dešimtmetį, 1994–1996 metais. Taigi atrodo, kad K. Navako kaip eseisto „darbo stažas“ nemenkas ir, turint tai omenyje, norisi kuo greičiau skaityti bei vertinti naujausią rinkinį. O tą daryti – sunkoka, mat viename iš knygos viršelių pats autorius pateikia savotišką jos perskaitymo instrukciją („penki punktai apie šią knygą“), kurioje visiškai dešifruoja maginį knygos kodą „du lagaminai sniego“: „Tai tekstus siejanti metafora, kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti.“ Atrodo, kad K. Navakui tai patinka. Flirtuoti ir žaisti su skaitytoju. Suteikti jam vilties, kad jis supranta viską, ką autorius norėjo pasakyti. Kartu tai leidžia užvaldyti skaitytojo sąmonę ir būti tikram, kad, pateikus knygos suvokimo receptą, ji ir bus suvokiama daugiau ar mažiau teisingai, taip, kaip norėjosi autoriui.

 

Naujausias esė rinkinys sudarytas iš trijų dalių. Pirmąjį esė rinkinį „Gero gyvenimo kronikos“ žaismingai suskaidę balto, raudono ir žalio vyno puslapiai šiame rinkinyje, deja, nebepasirodo. Šįkart visą tekstų visumą dalyti imasi skirtingų nuotaikų tekstų pavadinimai, gebantys geriausiai atskleisti to skyriaus nuotaikas („Ten jūra“, „Nuskriausti vaiką“, „Nemiegantis Hamburge“). Pirmame skyriuje „Ten jūra“ sudėti bene patys mąsliausi (skaitytoją ir pasakotoją verčiantys mąstyti) tekstai, vienaip ar kitaip priskiriami tai neįvardytai, stichiškai ir neapčiuopiamai metaforai „ten jūra“. Kaip tik todėl kartais jie atrodo abstraktūs ir beasmeniški, kartais – labai konkretūs ir labai asmeniški. Reiktų pažymėti, kad šio skyriaus tekstuose iškyla esminiai rinkinio klausimai, arba „didžiosios bangos“, kurias įveikti bando K. Navako esė pasakotojas, dažnai pasirodantis kaip Kūrėjas, Kuriantysis Žmogus. Vėliau tos „bangos“, arba temos, arba problemos, kituose skyriuose vystysis ir plėtosis bei įtvirtins savo aktualų ir problemišką egzistavimą šiame K. Navako rinkinyje. (Tačiau apie tas „bangas“ – šiek tiek vėliau.)

 

Antrame skyriuje „Nuskriausti vaiką“ sudėti tekstai primena pirmąjį K. Navako eseistikos rinkinį „Gero gyvenimo kronikos“. Tai ir asmeniška patirtis, ankstyvos vaikystės prisiminimai iš Taujėnų dvaro, paauglystės ir ankstyvos brandos patirtys iš gyvenamosios Molėtų gatvės Kaune, galiausiai savųjų vaikų vaikystės stebėjimas, reflektavimas ir apmąstymas. Tai lengva ir žaisminga, „navakiška“ elegancija ir šmaikštumu persismelkusi teksto energetika bei nuotaika. (Beje, jeigu imtume mąstyti apie Kauną rinkinyje „Gero gyvenimo kronikos“ ir šiame, tai reiktų konstatuoti, kad K. Navako Kaunas traukiasi ir telkiasi iš esmės į savąjį rajoną, gyvenamąją Molėtų gatvę ir gyvenamąjį namą, kurį, kaip sako pats autorius, „įveda į literatūrą“. O namo „įliteratūrinimas“ šiame rinkinyje, žinoma, siejasi su tais sniego lagaminais, arba, kaip sakytų garsusis K. G. Jungas, su sielos archetipu.) 

 

Paskutinis rinkinio skyrius „Nemiegantis Hamburge“ – savotiška duoklė kelionių literatūrai. Tekstai, fiksuojantys įvairių kelionių įspūdžius, nuotrupas iš literatūrinių sambūrių ir susitikimų visame pasaulyje. Tai šmaikštūs, autoironiški, autobiografiški pasakojimai, kurie vargu ar gali palikti skaitantįjį abejingą, ypač jei tuose pasakojimuose atpažįstami šmaikštūs ironijos akmenukai, metami ne tik į kolegų, bet ir į savo daržą: „Tada jau AAJ eilė. Gąsdino, kad improvizuos, bet išsitraukia dvylika puslapių ir perskaito. Pirmą kartą sužinau, kad jis moka rašyti. Net ir vokiškai, nors „Fausto“ vertėjui, žinoma, padeda Mefistofelis“ (p. 197); „Ką tik mes su AAJ, moderniosios lietuvių lyrikos duetas „Modern Talking“, buvom atlikę apšildančiosios grupės vaidmenį. Šalia žvaigždės atrodėm kaip našlaičiai iš Rumunijos“ (p. 198). (Čia jau tenka sau pačiai prisipažinti, kad jei kada K. Navakas imtųsi rašyti kelionių romaną – būčiau pirmoji jo skaitytoja.)

 

Taigi „Du lagaminus sniego“ sudaro trys skirtingi skyriai, persmelkti vieningos „navakiškos“ estetikos, lengvo šmaikštumo ir stilistikos, nepaisant to, kad pasakojami įvykiai ir nutikimai skyriuose labai skiriasi. Tačiau, nepaisant to „nepaisant“, reiktų konstatuoti, kad visus šiuos tekstus kaip nematomas siūlas jungia jau anksčiau minėtos „didžiosios bangos“, arba temos.

 

Viena iš svarbiųjų temų – tuštuma, nesvarbu, kokiais pavidalais ji besireikštų. Tai ir tuščia vieta, kurioje nėra daiktų ir žmonių, ir tuščia vidinė būsena (vienuma ir silpnumas), ir tuščias lapas, it Damoklo kardas persekiojantis rašantįjį. Tuščio lapo baimė yra ryškiausia, beveik pamatinė šio K. Navako rinkinio pasakotojo baimė: „Vienas baisiausių dalykų mano kambary yra tuščias popieriaus lapas. Paniškai bijau tuščio popieriaus lapo, tiksliau to, ką ant jo ruošiuosi veikti. Teksto, koks jis bebūtų“ (p. 35); „Lapo griaučiai jį gąsdina, nes mėsa apaugti dažniausiai nėra linkę“ (p. 39). Dar neparašyto teksto baimė konkuruoja su kita kūrėją ištinkančia baime – teksto sunaikinimu: „Atrodo, kad nuo ryto, lyg nuspaudus kompiuterio klavišą, ekranu vis bėgo juodas brūkšnelis, naikindamas tekstą“ (p. 34). Tekstas šiame K. Navako rinkinyje įgauna platesnę sampratą, tapdamas jau nebe vien tik žodžių rinkiniu baltame popieriaus lape, bet ir pretenduodamas į Gyvenimo ir Pasaulio teritorijas. O abi jau minėtos baimės nuolat yra nugalimos popierinio pasaulio drąsos.

 

Tuštumos apmąstymas, vykstantis esė žanro erdvėje, leidžia K. Navakui laisvai ir neprisiimant jokių lemiančių bei kategoriškų pozicijų imtis tarsi nesąmoningai, tarsi netyčia, iš toli ir apskritai apmąstyti kuriančiojo būsenas ir jam iškylančius klausimus bei baimes. Kartu tai atskleidžia ir kitą temą, svarbiausią šio rinkinio klausimą – daiktiškumą, daikto būtį kūryboje ir gyvenime. K. Navako esė pasakotojas imasi spręsti nuo Platono filosofijoje ir literatūroje nuolat menamą ir sprendžiamą daiktiškumo klausimą ir kategoriją („Daiktai pernelyg tingūs keisti parodymus, dažniausiai juos perrašom mes, stebintys, todėl lašas mums nebėra lašas, akmuo nebėra akmuo, ir vėjas pučia pilna burna giliausios prasmės“ (p. 59); bandymą suvokti, ar daiktai būna, kai nėra greta žmogaus: „Grįžtu, ir daiktai vėl susigrąžina nors minimalias prasmes, ima kažką reikšti, jų balsas nors nestiprus, bet jau girdimas“ (p. 31); „Prisiminiau, kad ir mano draugės daiktai, kokie nors atsitiktiniai auskarai lentynoje, jai kur išvykus prisisunkia sunkios tylos ir žvilgsniu jų iš vietos jau nepajudinsi, užklius“ (p. 80). Tuštuma, supanti Kūrėją, ir joje esantys daiktai yra tarsi slaptas šio K. Navako rinkinio leitmotyvas, kurio didžiausia koncentracija justi esė „Tuščia vieta“. Šiame kūrinyje tuštuma tampa ne tik ta erdve, kurioje kažkas randasi, bet erdve, kurioje kažkas dingsta: pranyksta daiktai, mintys, diena, kūriniai, palikdami sunkiai apčiuopiamą estetinę apraišką: „Per dieną tiek visko paverčiau tuščiu puslapiu. Kaip tuščia. Kaip gražu, kai tuščia“ (p. 34). Tuštumoje esantys daiktai yra negyvi, nesantys: „Jie neturi autonomiško buvimo, be manęs jie paprasčiausiai nustoja buvę, virsta tuščia vieta. Apvalia nulio kiauryme“ (p. 32). Kaip tik taip ir atsiskleidžia daiktiškumo esmė: daiktai padeda K. Navako esė pasakotojui pasitvirtinti savo buvimą, galiausiai – tapatybę. Matyt, neatsitiktinai šiame rinkinyje nemažai esė, žavinčių detaliu daiktiškojo pasaulio vaizdiniu fotografavimu: „Ketvirtadalį mansardos ploto užima lova . Lovoje šiuo metu: patalai hipiškais keltų raštais, metro aukščio ąžuolinė skulptūra, lenkiškas „Playboy“, šūsnis „Metų“, „Litmenių“, „Šatėnų“, kelios knygos, keli CD (M. Faithfull, A. Garbarek...), keliolika DVD (pravertos T. Kitano „Lėlės“, šiandien žiūrėjau), išsibarstę užrašų lapai, televizorius, DVD leistuvas“ (p. 95). Daiktai ne tik atspindi žmogų ir jo gyvenimą, bet kartu jie yra žmogaus gyvybės garantas – kol aš esu sveikas ir gyvas, tokie yra ir mano daiktai. Daiktus galima aprašyti, anot K. Navako, „įvesti į literatūrą“, o „literatūroje gyventi yra jaukiau, ten visos koordinatės paklūsta vienokio ar kitokio kompaso diktatui“ (p. 59). Kaip daiktai yra žmogaus buvimo patvirtinimas, taip ir rašymas, parašyti tekstai (tam tikru atžvilgiu daiktiški, nes apčiuopiami) tampa Kūrėjo buvimo patvirtinimu ir garantu. „Juk rašymas yra vienas dalykų, galinčių atitolinti mirtį. Ir to, kuris rašo, ir to – kuriam, ir – apie kurį. Neilgam, bet visiems laikams“ (p. 84). Taigi tokiu būdu daiktiškumas priartėja prie esminės – Gyvenimo ir Mirties – sankirtos, parodydamas savo neišvengiamą dalyvavimą svarbiausioje būties lygtyje.

 

Tad kuo ir kaip daiktai gali būti susiję su dviem lagaminais sniego? Huserliškasis „sugrįžimas prie pačio daikto“, kuris itin matomas šioje knygoje, išorinio pasaulio daiktus suvokia kaip fenomenus, kurie mūsų sąmonėje gyvena darnioje visumoje su prisiminimais, vaizdais, mintimis ir idėjomis. O paprasčiau tariant, prisiminimai, išgyvenimai ir potyriai gali išlikti tik vienaip ar kitaip „sudaiktėję“, t. y. tapę matomi ir apčiuopiami, šios knygos atveju, tekstiški. O per daiktiškumą apčiuopiamas ir nedaiktiškumas arba – tas sieloje esančio sniego trapumas.

 

Išleisdamas šią knygą į pasaulį, K. Navakas ant jos viršelio išspausdino „5 punktus apie šią knygą“. Viename jų jis prisipažįsta: „Šia knyga aš pasitikiu. Kaip ir jos skaitytojais.“ Gal dėl to pasitikėjimo, kad ir aš pasitikiu šia knyga, lygiai kaip ir jos autoriumi, noriu apie šią knygą pasakyti kelis savo punktus.

 

1. Iš sąmonės jūros iškylančios praeities refleksijos, atsiminimai, vaizdiniai virsta sąmonėje byrančiomis puriomis sniego pusnimis. (Norėčiau įtarti, kad šie tekstai buvo rašomi arba rašėsi apmąstant, tvarkant sielos turinius: sielos lagaminų skyriukus, jausminę ir juslinę gyvenimo patirtį.) O tos pusnys, subirusios į du lagaminus, neišvengiamai skaitytojui žada vėsią, tylią ramybę ir skaitymo malonumą.

 

2. Daiktiškasis šios knygos pasaulis, toks neįtikėtinai gausus, gyvas, spalvingas, keičiantis savo vietą, erdvę ir netgi dydį, leidžia priartėti prie nedaiktiškos, nepačiupinėjamos ir nuolat išsprūstančios materijos. Juk ji dažniausiai slepiasi po žodžiu „prasmė“.

 

3. Knygos žanras paties autoriaus įvardytas esė, „nes Lietuvoje viskas, kas gerai, yra vadinama esė“ (p. 198). Tačiau aš siūlyčiau (prisipažįstu, pagal A. Marčėno pavyzdį) žanrą įvardyti taip: pasakojimai ir esė. Perskaičius knygą, paaiškėja kodėl.

 

4. Ši knyga dar kartą patvirtina, kad K. Navakui patinka žaisti. Gražiais paviršiais, skirtingomis patirtimis, laiku, erdve, kultūriniais simboliais ir archetipais. Ir tas žaidimas yra žaidžiamas gerai, individualiai, ir, žinoma, estetiškai. Vadinasi, skaitant antrą esė knygą, jau būtų galima drąsiai sakyti – „navakiškai“.

 

5. Šios knygos skaitymui nėra nepalankių dienų, kai „žvaigždės ne taip viršum knygų pakibusios“ (p. 93). Nes joje vis dar yra gero gyvenimo kronikų, kurių skaitymas bet kokiu paros metu neišvengiamai imasi grąžinti gyvenimo džiaugsmą. 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)