tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Šypsena ir cypimas eilėraščio kailyje (Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai savo kailiu, 2008)

Eilerasciai savo kailiu
Eilerasciai savo kailiu
       Gintaras Grajauskas. EILĖRAŠČIAI SAVO KAILIU. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 111 p.

 

Kas yra Gintaras Grajauskas? Eseistas (esė knyga „Iš klausos“, 2002), prozininkas (romanas „Erezija“, 2004), dramaturgas (pjesių rinkinys „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, 2007), dainų autorius ir atlikėjas (groja ir dainuoja grupėje „Kontrabanda“), poetas poetas poetas (šeši poezijos rinkiniai)? Viename interviu G. Grajauskas teigia, jei reiktų pasirinkti magistralinę formą, pasiliktų su eilėraščiais, o kitame interviu prisipažįsta, kad jo pasaulio banginiai: būti, rašyti, groti.

 

Jis vadinamas Klaipėdos poetinio cecho vyresniuoju, truputį maištininku, bet pasyviu (vita contemplativa), anot vienų, „popsuojančiu“ ir švaistančiu savo talentą paviršiams, anot kitų, tapusiu šiuolaikiniu baltakiu, o pasak trečių, esančiu tiesiog geru poetu, išleidusiu gerą poezijos knygą. Ar tokiai įvairialypei asmenybei poezija nėra per daug lakoniška saviraiškos forma? Reikia pažymėti, kad trumpiausi naujo rinkinio tekstai nėra tokie efektingi, kokie turėtų būti. Ar G. Grajausko eilėraščiai, vadinami siužetiškais, turinčiais dažniausiai depersonalizuotą herojų, kupini kasdienybės ir tikroviškumo, nestokojantys ironijos, nėra peržengiantys poezijos ribų ir lipantys į kitas literatūros rūšis, žanrus (gal jau net nebe literatūros, o pasakytume, gyvenimo)? Literatūra ateina iš gyvenimo, iš kasdienybės ir – vėl ten grįžta. Pasak Marijaus Šidlausko, G. Grajausko poezijoje atpažįstame modifikuotas estetinės nirvanos ir egzistencinės ironijos būsenas.

 

Ankstesnieji poezijos rinkiniai turėjo aiškią koncepciją, buvo sistemiškai sukataloguoti. Naujasis rinkinys „Eilėraščiai savo kailiu“ neturi net skyrelių, yra vientisas, o eilėraščiai, galima numanyti, išties patirti „savo kailiu“, t. y. gyvenimiški, tikri, autobiografiniai, „parašyti krauju“ (juk „krauju rašė“ visi mūsų klasikai). Todėl pasakyme „tikra poezija, patirta savo kailiu“ slypi ne (tik) jos kokybė, ne literatūriškumas, bet literatūros ir gyvenimo santykis. Autorius apie šią knygą sako: „Tai yra vientisas srautas – buvimo srautas, nepertraukiamas ir nedalijamas. Nuo čia iki ten“ (G. Grajauskas. „Nėra baigtinių atradimų, nėra baigtinių tiesų...“ – bernardinai.lt 2008 06 10).

 

Akvilė Žilionytė savo recenzijoje teigia, kad ši G. Grajausko knyga yra žmogaus gyvenimo metafora, su tikslinga pradžia ir pabaiga, tarsi antkapinis paminklas (knyga baigiasi žodžiais „susigalvojau, / ką pasakysiu mirdamas // mirdamas būtinai pasakysiu: / ačiū, buvo gražu“; rinkinyje net rasime tekstą „Manojo antkapio užrašas“). Tačiau recenzentei nėra aiškus toks apibendrinimas. Negi G. Grajauskas jau viską parašė ir ruošiasi mirti?

 

Atsakymą galėtume rasti pasitelkę Rytų filosofiją – tokią lipimo kopėtėlėmis alegoriją. Kopėtėlės yra kalba. Užkopus viršun, nebežiūrime apačion – visiškai nebesvarbu, nuo ko prasidėjo pokalbis. Tiesiog kopiame aukštyn. Knygos moto galėtų būti šios eilutės: „Kai viskas pasibaigia, / visa, kas buvo prieš tai, nesvarbu“ (eil. „Kai viskas pasibaigia“). Eilėraščių subjektas ramus, jau viską pasiekęs („Jau viską turiu“, p. 89). Jo veide – pasiekusiojo, nušvitusiojo, susitaikiusiojo, pasidavusiojo („šypsausi sutrikęs, nudūręs akis, / galvoju: mylimieji, nepykit – / pasidaviau“, eil. „Rytas po satori“) ar tiesiog stebėtojo šypsena: „Aš šypsausi, nes žinau, kas bus“ (eil. „Žiurkiagaudys“), „o aš esu anava tas / kvailys be šuns, kuris / stovi ir šypsosi“ (eil. „Pavasaris Mažvydo alėjoje“).

 

G. Grajausko poezijoje rastume nemažai aliuzijų į Bibliją. Poeto eilėraščių personažas itin panašus į Kristų, gyvenantis tarp paprastų mirtingųjų ir patiriantis kasdienės buities rūpesčius. Todėl G. Grajausko tekstuose gausu paradoksų („et, tas Kristus . Manau, bičiuliai, mūsų šventa / pareiga tam žmogui [išskirta – R. D.] padėti“). Eilėraščių subjektas lyg koks užsimaskavęs Dievulis seneliukas, laukiantis, kol jį kas nors atpažins. Jis persikūnijęs į įvairius personažus, užsidėjęs kaukes (ikonų tapytojo, žurnalistės, Radviliškio merginos, artisto, Don Žuano, poeto, žiurkiagaudžio, šėtono, senos lapės ir t. t.) žvelgia į viską iš šalies. Atsitolinimas leidžia atsirasti ironijai. Kartais personažas nusiima kaukę, apnuogina sielą, trečias asmuo virsta pirmuoju, pasirodo pats autorius: „Kas toks / žvelgė į veidrodį, besistengdamas / atpažinti sumautas Gothamas, / pasakė jis sau, ir dar pakartojo: / sumautas Gothamas. // tada nutilo. Tada nutilau. [išskirta – R. D.] / nebebuvo ką pasakyti. // stovėjau nuogas / viešbučio balkone, rūkiau / žiūrėjau į lietų“ (p. 70).

 

Tikroji poezijos esmė nėra užrašoma žodžiais, eilėraščių rašymas ar eilėraščių žaidimas yra tik bandymas pasakyti nepasakomą, teikti aliuzijų, įskaityti poeziją tarp eilučių. Šitas „tarp eilučių“ G. Grajausko poezijoje ir yra gyvenimas, todėl kuo eilėraščiai gyvenimiškesni, tuo, galime numanyti, juose daugiau poezijos. Kuo eilėraščiai tikroviškesni, „patirti savo kailiu“, tuo labiau jie priartėja prie esmės, kurią G. Grajauskas turbūt pavadintų sužeisto gyvulio riksmu arba egzistenciniu cypimu, spygtelėjimu: „Įsimaišęs minion šypsosi, / žvalgosi, uodžia sunkų orą, / kartais iš smagumo net / spygteli“ (eil. „Nemirtingasis“). Šypsena ir cypimas yra du skiriamieji G. Grajausko kūrybos bruožai.

 

Eilėraštyje „Latino lituano“ sumaniai, gal net biografiškai, atskleista literatūros ir neliteratūros skirtis. Per muzikantų pokalbį išsakoma tikroji poezijos būsena, toji būsena išduoda kone laukinę žmogaus prigimtį. Aistra ir tikrumas – „būtent tai mes ir vadinam poezija“ (p. 47):

 

mano kraujas dainuoja ir šoka,

kai mano kūnas šlubčioja ir kosti

 

mano kūnas dainuoja ir šoka, vos

užuodęs kitą dainuojantį ir šokantį kraują

 

ir dar mano kraujas verkia: verkia ir verkia

ir verkia kasdien, įkalintas mano venose

 

– žinau, apie ką tu, – išsišiepia Roberto,

nušvinta Emilio

 

švelniai paliečia ranką ir šypsosi, ir čia, kažkur visai

šalimais, ir pasibaigia literatūra

 
          (p. 48)
 

Gana subtiliai naujausiame rinkinyje autorius kalba apie meilę. Labiausiai G. Grajauską iš kitų poetų išskiria tikras, paprastas, tiesus kalbėjimas, nepagražintas įmantriomis metaforomis – gebėjimas kasdieniuose įvykiuose pamatyti poeziją, įžvelgti archetipines situacijas ir atpažinti archetipinius personažus. Autorius siekia išvengti banalaus kalbėjimo, pats prisipažindamas, jog tai, apie ką kalba, yra banalu (eil. „Amžinai įsimylėję poetai“, p. 81). Tuomet kalbėjimas darosi nuoširdus. Nuoširdumas – dar vienas skiriamasis G. Grajausko bruožas.

 

Įdomūs ir originalūs kai kurie palyginimai, pvz., „vargsta smegenų ląstelės, / stiebiasi šviesos link, tarsi / bulvių daigai iš rūsio“ (p. 70), vienas kitas kalambūras: „o dabar verkite, dukros Jeruzalės, / kam tekėjot už lūzerių!“ (p. 56). Silpnesni tie tekstai, kuriuose per daug aforistiškumo, kuriuose banalybė dar nėra įvardyta kaip banalybė. Jiems stinga gyvybės, jie neįtikina tikrumu. Silpnesni ir tie, kuriuose personažas per daug lengvai atpažįstamas.

 

Jeigu reiktų pasakyti, apie ką šis rinkinys (juk eilėraščiai siužetiški), tiktų apibūdinimas: ką matau, apie tą ir dainuoju („atsikeli, pagalvoji / – na va, štai ir vėl“), tai vadinamoji nuobodulio estetika. Bet geriau apie G. Grajausko kūrybą nieko nesakyti, nes poeto visa tatai būtų pavadinta „baltasubinių rašeivų myzgimu“ (p. 49). Todėl reikia skaityti, o skaitant spiegti iš pasitenkinimo.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)