tekstai.lt

Miljenko Jergović. Riešutmedžio rūmai. (2)


       Žaidėjų karjeros trumpesnės už gyvenimus. Per trisdešimt metų nugyvenamas šimtmetis, apie kurį Vidas štai gali mąstyti važiuodamas naktį tuščiu plentu per Bosniją, Vrbasą, pro mažučius bosniškus kaimelius, kuriuose gal dvidešimt trobų ir mečetė kalvos papėdėj. Vidą apėmė keistas jausmas: tarkim, Dalmatijos gyventojai yra pajūrio žmonės ir jiems nesunku pabėgti iš gimtųjų miestų ir miestelių, visam laikui išvykti į Australiją, Naująją Zelandiją, o bosniai lieka kur gimę, jie šimtmečiais nekeičia gyvenamosios vietos ir kitiems kelia vos juntamą panieką, kartkarčiais ir atvirą neapykantą, mat jie paiki ir riboti žmonės, nueiti dvidešimt kilometrų nuo namų, tai yra nueiti tiek, kai jau nematyti gimtųjų namų stogo, jiems jau toli. Tačiau jie laimingi, nes gyvena pakankamai toli vienas nuo kito, net stadionuose nerėkauja kartu, o paskirai mėto replikas priešininkų žaidėjams, pasakoja anekdotus, išjuokia šleivakojus sportininkus, žemakaktį centrinį puolėją.

       Jei Vidas gyventų šičia, fotografuotų ne vėžiagyvius, o tuzinus senų šlepečių ir išsiklaipiusių batų, sustatytų prie bosnių namų slenksčių. Gali pamanyti, kad bosnių tiek daug, kiek ir kinų, o iš tiesų jie tiesiog niekada neišmeta seno apavo – palieka jį prie laukujų durų, apsiauna juo išeidami į kiemą arba krautuvę kitapus gatvės.
       Taip mintis varinėdamas nuo futbolininkų iki bosnių ir jų trobų žydra šviesa nušviestais langais, Vidas Kraljevas išvydo milicininką, iškėlusį švytintį ženklą „Stop“. Jis sulėtino greitį ir pasuko į žvyruotą kelkraštį. Pardžikas atsimerkė ir negalėjo susivokti kur esąs. Vidas nuleido langą, ūsuotas tamsaus gymio milicininkas pasilenkė, sukrutino lūpas ir tarsi nurijo kukulį.
       – Kas atsitiko? – paklausė Vidas.
       – Nieko, tik prašau jūsų, būkite atsargūs, – sumurmėjo milicininkas, o jo skruostais ritosi ašaros.
       – Taip, žinoma, juk naktis, – atsakė susijaudinęs Vidas ir vėl pradėjo važiuoti.
       – Šiandien visi pakvaišo, – žvilgtelėjo į Pardžiką, o šis gailiai nusijuokė:
       – Jis pamanė, kad mes žinome, o mes, pasirodo, nieko nežinome...
       – Apie ką jūs kalbat?
       – Nesu visai įsitikinęs, jaunuoli, bet manau, kad mirė paskutinis mano karalius ir valdovas.
       Tik tada Vidui dingtelėjo mintis, net kelius pakirto. Visus šiuos mėnesius jis nė nepagalvojo, kas bus, jeigu Tito mirs, o jis tai turėjo pajusti, kaip pajuntama naktis prieš atodrėkį ir visi apie šį galvoja.
       – Tai neįmanoma! – riktelėjo jis nuoširdžiai, kaip turguje apsiperkanti namų šeimininkė.
       – Manote, neįmanoma? Na ir aš taip maniau, kai buvo nužudytas karalius Aleksandras. Fotografavau jo kūno Splito pakrantėje laukiančią minią. Ar žinote, ką įamžinau? Baimę! Nieko daugiau. Tiktai baimę. Žmonės verkia, o iš tiesų jie bijo, šitas milicininkas irgi bijo. Jis norėjo, kad padėtume bijoti, štai ko jis norėjo. Jūs turėjote išlipti iš automobilio, apsikabinti su juo ir pasakyti: „Viskas bus gerai, brolau“! Tuomet jis būtų atsakęs, kad turi žmoną ir tris vaikučius, tačiau Tito jam svarbesnis. O ar žinote, kas yra keisčiausia? Tai, kad jis iš tikrųjų taip galvoja. Jis galėtų paaukoti savo vaikus, kad tik Tito būtų gyvas. Supratęs, kad taip manė ne iš meilės, o iš baimės, jis pasiustų. Tai štai kaip. Ir nesakykite: „Ką tu, seni Perai, pats nebežinai, ką šneki“, nes aš žinau. Tai patikrinta ne vieną sykį. Keisti yra žmonės, jie greitai sulaukėja. Taip, jaunasis kolega, mirė Tito, paskutinis mano karalius! Man nebaisu, tik nusiminiau. Nes jis man – paskutinis. Tik atsitiktinumas lėmė, kad pirma mirė jis, o ne aš. O jūs būkit budrus. Jūs – jaunas, jums teks išgyventi dar ne vieną šitokią naktį.
       Vidas troško, kad Pardžiko žodžiai būtų viso labo tik jo rytinės beprotybės tęsinys. Jis įjungė radiją. Grojo kažkokia niūri – liūdnų styginių ir baugių didžiulių būgnų – muzika. Vidas keitė radijo stotis, tačiau visur skambėjo tas pats rekviem. Tik vienu dažniu pro elektromagnetinių bangų, kurios ritosi per Bosnijos kalnus, traškėjimą buvo girdėti tolimas kažką itališkai suokiantis moters balsas.
       – Štai, matote, – tarė Petaras Pardžikas, ir tai buvo paskutiniai žodžiai, ištarti baltame tarnybiniame Bosnijos ir Hercegovinos Centro komiteto informavimo komisijos golfe.
       Automobilis arba užvažiavo ant tepalo dėmės, arba, aplenkdamas duobelę asfalte, padarė staigų posūkį – tai niekada nebus tiksliai nustatyta, nes milicija apžiūrą atliko paviršutiniškai, tai buvo pateisinta objektyviomis aplinkybėmis, visuotiniu sumišimu
dėl maršalo Tito mirties. Trumpai kalbant, golfas nuslydo į priešinio eismo juostą, kuria kaip tik tuo momentu važiavo autobusas iš Zenicos į Tesličių. (Vairuotojas Stipas Valjanas nespėjo sustabdyti autobuso ir įsirėžė į Vido vairuojamo automobilio šoną; autobusas vilko ir traiškė golfą maždaug dvidešimt metrų, kol pagaliau sustojo. Stipas Valjanas galva pramušė priekinį autobuso stiklą, minutei ar kelioms neteko sąmonės, paskui kraujuojančia galva išlipo iš autobuso. Jis buvo visiškai vienas, nes nevežė nė vieno keleivio. Vairuotojas Valjanas paklausė stoties viršininko, ar važiuoti toliau, ar nutraukti reisą. Jam atsakė, kad tokiu laiku jų darbo kolektyvui svarbiausia, jog autobusų eismas nesutriktų, nes kiekvienam darbo žmogui bei piliečiui turėtų būti šventa pareiga saugoti brangiausio tėvynės sūnaus atminimą. O kaip saugomas atminimas? Ogi taip, kad gyvieji tęsia didvyrių pradėtus darbus. Taigi ši žemė sukurta iš prisiminimų ir dėl šios priežasties Stipas Valjanas vairavo tuščią autobusą į Tesličių.)
       Stipas nušliaužė prie golfo vairuotojo, kuris sėdėjo metalo laužo krūvoje, geležys buvo persmeigusios jam pilvą ir kairę ranką. Tačiau jis neatrodė sužeistas, veikiau galėjai pasakyti, kad geležys kyšojo iš jo kūno lyg vienišos pušys, augančios ant uolos virš Neretvos upės kanjono. Vidas stipriai sukruvinta galva nusišypsojo tarsi seniai pažįstamam, paskui sukrutino lūpas, norėjo paklausti, ar iš tikrųjų Prezidentas mirė, bet lūpos neklausė, gerklėje dingo balsas, apatinis žandikaulis buvo lyg privirintas prie viršutinio. Vidas nuoširdžiai nustebo ir ši nuostaba buvo paskutinė būsena jo gyvenime.
      
Po pusvalandžio atvyko milicija ir greitoji pagalba. Stipas Valjanas tris dienas praleido Zenicos ligoninėje, paskui buvo pakviestas į Valstybės saugumo komitetą Sarajeve duoti parodymų, – visų avarijų, į kurias patekdavo partijos arba valstybės automobiliai, aplinkybes tirdavo ši tarnyba. Visą gegužę prasirgęs, Stipas nuo birželio pirmos ėmė važinėti savo maršrutu. Keičiantis orams jam imdavo mausti galvą, šis maudimas, jei užmiršim romią Vido Kraljevo šypseną, buvo vienintelė išgyventos nelaimės pasekmė.
       O ta šypsena Stipui pasirodydavo sapnuose ir ilgus metus jį ramindavo, vargšas vairuotojas niekaip negalėjo suprasti, kokios dvasios jį apsėdo, kad iš baisaus įvykio teprisimena
gerą ir švelnią vyro šypseną.
       Tai, kas liko iš šlovingojo Jugoslavijos fotografo, jam gal teprilygo Skriginas, Dabacas bei Afričius, ir jo perspektyvaus asistento, kuris, kaip buvo rašoma nekrologuose, savo negausiais, bet ypatingais darbais sukūrė vieną įspūdingiausių jugoslavų moderniosios ir eksperimentinės fotografijos krypčių, trys Zenicos geležinkelio darbuotojai, dirbdami suvirinimo aparatu visą naktį mėgino ištraukti iš sukiužinto automobilio. Milicininkai prikėlė juos iš miego ir patinusius, pagiringus atvežė į avarijos vietą, kad atliktų šį darbą, antraip būtų reikėję laukti specialaus ekipažo iš
Sarajevo, jis atvyktų tik paryčiais. Kiltų tarprespublikinis skandalas, mat žmonės iš Belgrado Meno akademijos atkaktų anksčiau nei iš sulamdyto automobilio būtų ištrauktas jų profesoriaus pensininko ir ilgamečio dekano Petaro Pardžiko kūnas, todėl trys geležinkelininkai, prižiūrimi to paties ūsočiaus milicininko, darė tai, ko niekada gyvenime nebuvo darę. Vyrai dūsavo ir kažką murmėjo, tamsoje kibirkščiavo acetileninės žiežirbos, kurių žydras spindesys buvo tos pačios prigimties kaip ir televizorių ekranų. Jos pirmąsyk Bosnijos kelių istorijoje švysčiojo automagistralėje iki pat ryto.
       Pirmą valandą nakties Reginos Delavalės virtuvėje suskambo telefonas. Ji nenorėjo keltis ir pusiaumiga laukė, kada skambutis nutils. Jis nutildavo ir tuojau vėl imdavo čirškėti. Budintis inspektorius iš Maglajaus milicijos posto maždaug penkiolika kartų rinko numerį, kurį jam pranešė iš
Sarajevo, kol pagaliau atsiliepė senos moters balsas.
       – Maglajaus milicijos postas trukdo. Ar tai Dianos Kraljevos numeris?
      
Regina sustingo iš baimės, jai net toptelėjo pasakyti, kad skambintojas ne ten pataikė, nes kam milicijai ieškoti Dianos.
       – Taip, – vis dėlto tarė.
       – O kas esate jūs? – paklausė balsas, nepalikdamas galimybės neatsakyti ar sumeluoti.
       – Aš jos motina, – prisipažino
Regina.
       – Privalau jums pranešti, kad jūsų žentas Petaras Kraljevas pateko į avariją greitkelyje Tešanis–Zenica ir žuvo vietoje.
      
Regina laikė ragelį ir tylėjo. Jeigu ji neprabils, gal tai, ką išgirdo, nebus įvykę.
       – Ar jūs girdite mane?
       – Taip, – atsakė
Regina.
       – Tuomet priimkite mano užuojautą, – pasakė balsas, ir telefono ryšys nutrūko.
      
Regina atsisėdo ant taburetės ir alkūnėmis, kurios tapo sunkios lyg alavinės, atsirėmė į stalą. Nežinojo, ką daryti. Nugyvenusi septyniasdešimt penkerius metus, ji dar nebuvo atsidūrusi tokioje situacijoje. Gal pirmiausia reikėtų apsiverkti ir tada nueiti pas Dianą, bet ar išdrįs ją pažadinti? Ar pradėt spiegti jau prie jos miegamojo durų, ar tykiai įeiti ir ją kalbinti, purtyti už peties? Ji nežinojo, kaip pasielgti, ir jeigu bet kuri kita jos vietoje paprasčiausiai pultų į neviltį ir iš didžiulio nusiminimo bei įniršio, kad kaip tik jai teko šitokią nelaimę išgyventi, imtų rėkti, tai Regina sėdėjo, dėbsojo į tris pakabintus virtuvinius rankšluosčius ir kartojo:
       – Ak, vargšas Vidas, vargšas vaikas...
       Jai atrodė, kad šie žodžiai dabar tinkamiausi. Iš tiesų ji mielai vėl atsigultų į lovą ir tik rytą pradėtų galvoti apie tai, ką išgirdo, tačiau taip pasielgti būtų buvę nežmoniška.
       Ji prisėdo ant Dianos lovos krašto ir dukra, dar nespėjus jos paliesti, nubudo.
       – Vidas mirė.
       – Ne Vidas, motin, o draugas Tito, – ramiai tarė Diana.
       – Vidas. Jis žuvo Bosnijoje. Vidas, dukra, Vidas. Ką tik pranešė telefonu.
       Diana pašoko it mechaninė lėlė; spoksojo į motiną niekaip nesuprasdama, ką ši jai sako.
       – Kas pranešė?
       – Bosnijos milicija.
       – Iš kur jie žino? – bukai žvelgė į
Reginą, vildamasi, kad motina nei šį, nei tą išsigalvojo.
       Ji pyksta, nes nemyli Vido, ji nemylėjo nė vieno Dianos vaikino ir nė vieno vyro, kuris prisiglausdavo jų namuose.
       – Įvyko avarija ir Vidas dabar negyvas, vaikeli mano, – tarė
Regina taip rimtai, kaip niekada nekalbėdavo, jos balsas skambėjo lyg televizijos diktorės.
       – O Dievulėliau! – Diana išskėtė rankas ir tvirtai apkabino senutę, ilgai jos nepaleido ir nieko negalvojo, galvoje sukosi tik mintis, kad kažką pamiršo ar pametė, bet niekaip negalėjo prisiminti ką. Gal raktus, kai ieškojo rankinėje smulkių?..
       Vidą palaidojo gegužės šeštą senose kapinėse už miesto, tarp nupilkėjusių akmens plokščių su įrašytais seniai mirusiųjų vardais. Jo kapas, kai žiūrėjai iš tolo, atrodė kaip vienintelė gėlių ir žalumynų oazė vidur pilkos ir akmeningos dykumos.
       Diana stovėjo tarp vyresniųjų Vido brolių, jų buvo šeši, visi buvo apsirengę vienodais juodais drabužiais, ryšėjo kaklaraiščius; atrodė kaip apsiverkę Neapolio ginklų kontrabandininkai ir tik apykaklės, ant kurių bireno pleiskanos, griovė šį įspūdį, darė juos tais, kas iš tikrųjų buvo. Diana vienintelė neverkė; gniaužė delnuose baltų rožių puokštę ir tarpukojy juto tokį dilgčiojimą, kokį pajusdavo, kai Vidas vidurnaktį dvi dienas neskustais šeriais nuslinkdavo žemyn ir, nepaisydamas Dianos kikenimo, imdavo daryti tai, kas pažeisdavo jos meilės supratimą. Tai, ką Diana padarė vonioje, kėlė jaudulį, dabar ji suvokė tai kaip pirmą veiksmą istorijos, kuri turi baigtis kapinėse. Vargšas Vidas, mąstė ji, kaip jis nustebtų pamatęs arba pirštais palietęs jos nuskustą kalvelę, nustebtų labiau negu išgirdęs, kad ji nėščia, ir nežinia, kaip tada Vidas savo galvoje suderintų jos motinystę ir tai, apie ką daugiau svajojama, mažiau kalbama.
       Jos mintys veržėsi iš kapinių, ji stengėsi nežiūrėti į
Reginą, stovinčią greta Vido motinos, tetos Nusretos. Regina vis graibstė ją už parankės, guosdavo, kai ji pravirkdavo ir imdavo pati raudoti, kai ana liaudavosi. Regina elgėsi su ja kaip geriausia draugė, kaip sesuo nelaimėje, nors šiaip ją niekino tiek dėl jos „turkiško“ vardo ir elgesio, kurio švelnumas ir diskretiškumas buvo priešingas Reginos prigimčiai, tiek dėl to, kad ji pagimdė ir užaugino septynis sūnus, tai Reginą žeidė iki pat sielos gelmių ir vertė valandų valandas aptarinėti Nusretos fiziologiją ir būklę organo, pro kurį išlindo tiek daug vaikų. O kai Vidas būdavo namie, ji imdavo laidyti pasišlykštėtinas aliuzijas apie žento motiną. Tokiais atvejais Diana dažnai keldavo skandalą, mėgindavo sugėdinti arba jėga nutildyti motiną, bet – tuščiai. Nusreta buvo viena iš įkyriųjų Reginos minčių. Regina apie musulmonų gimdyves išvedė visą teoriją, pagrįstą laikraščiuose perskaityta ar per televiziją matyta medžiaga, kur žmonės musulmoniškais vardais ir pavardėmis būdavo parodomi kaip žiaurūs kariai, o jų primityvios žmonos gimdydamos užpildydavo karuose patirtas netektis. Tačiau laidojimo ceremonijoje Regina lyg niekur nieko vis apsikabindavo Nusretą kaip artimiausią giminaitę.
      
Po laidotuvių žmonės patraukė į viešbutį „Otrant“, kur Vido broliai jau buvo rezervavę ilgą pietų stalą, mat gali užsitraukti nelaimę, jei iš kapinių iškart eisi namo. Mirtį reikia palikti kur nors pakeliui, geriausiai – karčemoje, kur apsvaigusi nuo alkoholio giltinė prikibs prie ko nors kito, o velionio šeimą, jos gailėdama, kuriam laikui paliks ramybėje. Dianai buvo paskirta vieta prie stalo galo, kur ji vėl buvo apsupta Vido brolių, vadinančių ją tik „mūsų jaunamartė“ ir žvelgiančių į ją kaip į amžiną našlę. Jie ją gerbs, rūpinsis ja, kol ji vėl ištekės ir taps didžiausia jų prieše, nes ištekėdama paniekins mylimojo atminimą, kurio vertė prilygsta tik jos našlystei visą gyvenimą. Diana tai jautė ir troško kuo greičiau išsprukti namo, bet niekaip nepavyko, nes kone visi sakė kalbas Vido garbei. Pusė stikliuko karčiosios iš Čitluko nupilama ant žalio viešbučio kilimo – velionio siela irgi turi būti pagirdyta, kita pusė išgeriama vienu mauku. Geria vyrai, moterys, seniai ir vaikai. Ir Nusreta, su ja, žinoma, ir Regina, kuri išlenkusi penkis stikliukus rakijos tapo tokia girta, kad atsistojo, iškėlė rankas, nuramino publiką ir paskelbė:
       – Pasakysiu jums tai, ko nė velionis nežinojo, bet vakar turėjo sužinoti, vargšas vaikas, atleisk jam, Dieve. Jaunamartė nėščia. Diana nešioja Vido kūdikį!
       Pastaruosius žodžius ji rėkte išrėkė ir drėbėsi ant kėdės. Visi velionio broliai sužiuro į našlę, ši nudelbė akis ir laukė, kada po jos kojomis prasiskirs grindys.
       Petaras Pardžikas buvo palaidotas diena vėliau Įžymybių alėjoje
Belgrade. Laidotuvėse dalyvavo karinis orkestras, Jugoslavijos kultūros ir visuomenės elitas. Politikų buvo mažai, jie, matyt, taupė jėgas poryt įvyksiančioms maršalo Tito laidotuvėms, užtat iš Sarajevo atvyko aukštų partijos pareigūnų delegacija, vadovaujama draugo Feizičiaus, kuris prie atidengto karsto kalbėjo apie paskutinį ir neužbaigtą didžiojo fotografo bei veiklaus žmogaus darbą. Velionis sudegęs gyvenimą paaukodamas menui ir darbo klasės idealams, ateities kartos privalančios niekada neužmiršti Petaro Pardžiko bei visų žinomų ir nežinomų didvyrių, kurie prie Sutieskos ir Neretvos, Kozaros ir Romanijos kalnuose padėjo galvas už mūsų socialistinės sąjungos pamatus.
       Po Feizičiaus su velioniu atsisveikino Pardžiko draugai, meno kritikai ir profesoriai, o paskui – skambant Internacionalui – karstas buvo nuleistas į kapą.
       Beje, apie Pardžiko mirtį spauda ir televizija tik trumpai informavo, mat sunku buvo rasti vietos dar vienai užuojautai šalia tos didžiausios, be to, jeigu Pardžiko mirčiai būtų skirta daug gailesčio žodžių, galėjo kilti visokių įtarimų. Tačiau apdovanojimai už įnašą į meninę fotografiją iškėlė jo vardą ir jis nebus užmirštas net po komunizmo žlugimo bei Jugoslavijos iširimo. Tai – teisinga, nes Pardžikas vienodai gerbė visus valdovus, visas valstybes ir politines sistemas.
      
Po laidotuvių buvo nuspręsta meistro paskutinio asistento našlei išmokėti vienkartinę pašalpą, kuri sudarė vidutinį metinį atlyginimą Jugoslavijoje.
       Tito laidotuvių dieną, kai lauke gaudė sirenos ir pro atidarytus langus kaimynų televizoriai liejo į gatvę Lenino maršo garsus,
Regina su Diana sėdėjo priešais užantspauduotą ir į mėlyną popierių supakuotą televizorių. Mat motina, nepaisydama dukters prieštaravimų, išsikvietė atitinkamą savivaldybės tarnautoją, kad šis supakuotų televizorių gedulo laikui – tai atitiko vietinius papročius. Motina nenorėjo, kad mieste pasklistų kalbos, jog Regina Delavalė, užuot gedėjusi žento, namie dainuoja ir šoka. Kad ir kaip būtų prisirišusi prie televizoriaus ir pratusi neimti domėn miestiečių bei kaimynų apkalbų, Regina nenorėjo atsisakyti gedulo. Apsivilkusi griežtais juodais drabužiais ir apsigobusi skarele, ji išeidavo į gatvę, priimdavo užuojautas iš pažįstamų ir nepažįstamų, šimtąjį kartą perpasakodavo avarijos, kurioje žuvo Vidas, aplinkybes.
       – Sužinoję, kad mirė Tito, jie skubėjo namo pas artimuosius, taip elgtųsi kiekvienas, ir štai kokia nelaimė, taip, niekada negali žinoti, už kurio posūkio tavęs laukia grabas, – kalbėjo ji ir linkčiojo galvą, o žuvies turguje moterys storais pasturgaliais caksėjo liežuviais siūlydamos jai šviežios žuvies, antai šįryt pagautos jūroje, tegul parneša dukrai, vargšelei, įsčiose nešiojančiai mirusio vyro vaiką.
       Kažkodėl tai, kad moteris pagimdys kūdikį tam, kurio jau nebėra, žmones jaudina kaip dvigalvis veršiukas, negras dramblio galva ar kokios nors cirko atrakcijos. Pagimdyti negyvo tėvo vaiką miestelėnams atrodė įdomiau, negu pagimdyti negyvą vaiką. Kiek mena šio miesto istorija, toks atvejis čia pasitaiko ne pirmą kartą, tačiau naujiena vis tiek atrodo šviežia, regis, ji būtų neįprasta, net jeigu tai nutiktų kasmet. Kūdikis Dianos įsčiose (iki gimdymo dienos nebuvo žinoma, kad jų yra du) miestelėnams buvo kartu ir pavainikis, ir tyrai pradėtas mažasis Jėzus. Štai taip, racionalūs paaiškinimai, pasirodo, neegzistuoja.