tekstai.lt

Atsiminimai apie Vytautą Kubilių. Nikolajus Gėjus

Vytautas Kubilius
Vytautas Kubilius
       Pusplikiai medžiai šlama ir nubarsto lapais takelius.

(M. K. Čiurlionis)
 

Šeštajame dešimtmetyje apie lietuvių literatūrą ir filologiją žinojau labai mažai. Tiesa, pažinau Joną Lankutį, su juo kartu mokėmės Maskvos Pasaulinės literatūros instituto aspirantūroje, rašytojų ir akademinėse vakarotuvėse, kaip tada būdavo sakoma, susitikdavau su Kostu Korsaku.

 

Kai prisimenu Vytautą Kubilių, visada jaučiuosi dėkingas likimui ir Lietuvai. Nuo aspirantūros laikų prabėgo gana daug metų, kol išgirdau apie lietuvių kritikos ir akademinės literatūrologijos skliaute kylančią naują žvaigždę. Pirmą kartą apie jį sužinojau iš Palmiros Katinaitės, atvažiavusios į Pasaulinės literatūros instituto aspirantūrą iš Vilniaus, kai jau buvo išėjęs tritomis „Literatūros teorija. Pagrindinės istorinės raidos problemos“, tais laikais svari knyga.

 

Neįtikėtina, bet paprastas pokalbis apie žmones, kurių akademiniuose kuluaruose visada būna labai daug ir kurie paprastai greit užsimiršta, tą kartą turėjo tiesioginį ir greitą tęsinį, be to, jis tapo, A. Puškino žodžiais tariant, „keisto suartėjimo“ pradžia. Keistai klostėsi aplinkybės, kurių, blaiviai mąstant, iš viso negalėjo atsirasti. Turiu galvoje tai, kad aš dalyvavau tada dar man nepažįstamo kritiko ir literatūrologo daktaro disertacijos gynime. Tolesni įvykiai atrodė kaip neįtikėtina atsitiktinumų griūtis. Sakyčiau – atsitiko neįmanoma.

 

Pasvarstykit patys: Vytautas Kubilius Vilniuje lietuviškai rašo knygą apie lietuvių poeziją, kurios skubiai versti į rusų kalbą niekas neketina. Be to, dėl nerangių gal chruščiovinio „atlydžio“, gal brežnevinio „stingulio“ laikų leidybos technikos sąlygų bei ideologinio atsargumo–įtarumo ji negalėjo ir būti greit išspausdinta.

 

Tuo metu aš, visai neseniai ir tik iš pasakojimų sužinojęs apie V. Kubilių, nors ir labai pagarbiai žvelgiau į tolimų kalbų šeimų etimologinę giminystę, nemokėjau nė dešimties žodžių lietuviškai. Akivaizdu, kad toks žmogus niekaip negalėjo susipažinti su lietuvių kritiko veikalo originalu, o tuo labiau kvalifikuotai spręsti apie jo kokybę. Ir vis dėlto tam susitikimui, kurio nė susapnuoti negalėjau, buvo lemta įvykti lietuviškojo disertacijos apie lietuvių poeziją originalo „teritorijoje“, nors tai prieštaravo ir sveiko proto logikai, ir, kiek suprantu, VAK’o (Aukščiausiosios atestacinės komisijos, kuri suteikdavo mokslo vardus) nuostatų reikalavimams. Tačiau, tarsi tyčiodamasis iš valdiško racionalumo, būsimasis įvykis klostėsi pagal savo logiką nuo pat tos akimirkos, kai V. Kubilius pateikė savo monografiją kaip parengtą ginti filologijos mokslų daktaro disertaciją ir atvažiavo į Maskvą. Tuomet pradėjo veikti kitokia logika, nelabai prieinama valdiškam mąstymui, bet kur kas veiksmingesnė. Prielaidas jai sukūrė nepaprastas neeilinio veikalo autorius, tačiau VAK’o veikėjai sukluso gerokai vėliau. Lietuvių kritiko disertacijoje, jos tekste, o galbūt ir potekstėje bei virš-tekstėje (ķąä-ņåźńņå) glūdėjo giliosios poezijos prigimties potencijos, besišaukiančios tikrųjų žodyje slypinčių vertybių. Disertacija skambėjo kaip šūkis, ištartas tyliu balsu. Esminių poezijos vertybių, kurių šaknys nueina giliai į tautosaką ir į liaudies dvasią, suvokimas teikė disertacijos puslapiams neafišuojamos autentikos, o tylus jos autoriaus balsas nugalėjo aplinkybes.

 

Kai Vytautas Kubilius gynė disertaciją, aš sužinojau apie jo jaunystę, apie kelią į mokslą, kuris prasidėjo sunkiais karo metais. Gerai įsivaizdavau užsnigtus kaimo keliukus, kuriais jis, apsiavęs didžiuliais ir turbūt ne jo kojai siūtais kerziniais batais, kasdien bet kokiu oru sukardavo daug kilometrų į mokyklą ir atgal. Vaizduotėje nesąmoningai brėžėsi paralelės karo metais prie Volgos ir Dnepro krantų patirtiems mano paties išgyvenimams.

 

Ir štai Vytautui Kubiliui leista Vilniaus universitete ginti disertaciją. Kodėl tada buvau pasirinktas rusakalbiu oponentu, kurio specialybė literatūros teorija, neturiu jokio supratimo. Ar tokį sprendimą inspiravo pats disertantas, ar kas nors jam patarė, nežinau, tačiau aštuntojo dešimtmečio pradžioje mūsų keliai susikirto. Paskui jau dažnai susitikdavome ir Maskvoje, ir Vilniuje.

 

Pirmą kartą prie vieno rašomojo stalo, ant kurio buvo padėta disertacija, atsisėdome, be kita ko, ir tam, kad patys iš esmės susipažintume. Vytautas perpasakojo, ką buvo parašęs, be abejo, trumpindamas ir varijuodamas, susiviliodamas jam svarbesnėmis temomis, o gal kartais ir improvizuodamas – šito nežinau. Prieš mus atskleista gulėjo šviežiai įrišta disertacija, o man neliko nieko kito, kaip klausytis ir suprasti, tiesą pasakius, ne visada iš klausos lengvai suvokiamą problematiką, kurią mes čia pat aptardavome, dažnai išklysdami už pačios disertacijos rėmų. Taip teko išklausyti, o kartu ir suprasti ne tik tyrinėjimo objektą, bet pirmiausia tą nuostabų žmogų, kuris sėdėjo šalia. Disertacijos gynimo procedūros šiuo atveju buvo traktuojamos labai laisvai. Šitaip vienintelį kartą savo praktikoje su disertacijos, kuriai turėjau oponuoti, tekstu susipažinau „folkloriniu“ būdu. Man Vytautas buvo ne tik disertacijos autorius, bet ir folklorinis pasakotojas (ńźąēčņåėü), kurio perteikiamą informaciją sužinai čia ir dabar. Nors tokiam mūsų bendravimui katasrofiškai trūko laiko, nuo pat pirmos dienos pasidarė aišku, kad mano pozityvaus požiūrio į mūsų susitikimų objektą priežastis slypi ne man prieinamai neprieinamame tekste, bet pačiame jo autoriuje; už tada pajaustą situacijos nejaukumą buvo atlyginta bendravimu su Vytautu Kubiliumi, kurio dėka mokslas virto draugyste, o tai jau toli peržengia disertacijos gynimo procedūros nubrėžtas ribas.

 

Paskirtą dieną atėjau į Mokslinės tarybos posėdį Vilniaus universiteto filologijos fakultete. Pirmininkas skelbia Vytauto Kubiliaus disertacijos gynimo pradžią, vardija būsimos procedūros dalyvius. Pasako oponentus, pradėdamas nuo Gėjaus*, filologijos mokslų daktaro ir Pasaulinės literatūros instituto Literatūros teorijos skyriaus vadovo. Gėjus – toks mano pavardės vietinis atspalvis (collar locale) man visai patinka. Todėl raminu disertantą, kai jis dėl jos bando tikslinti protokolą. Kubilius ir Gėjus, mano akimis, pasirodė labai gerai bendro reikalo surimuoti. Gynimas tęsėsi pagal taisykles šio ilgaamžio žanro, kuris praeityje tikriausiai buvo reikšmingesnis nei mūsų sumaišties laikais. Tačiau V. Kubiliaus disertacijos gynimas ne savo forma, o tos procedūros turiniu ir bendrąja atmosfera buvo reikšmingas ir visai neprocedūriškas. Tai buvo įvykis, kurio reikšmę liudijo ir salė pilna žmonių, ir dalyvių nuotaika, ir iš katedros sakomi žodžiai, o paskui ir laisvas šventės šurmulys. Ir oficialios, ir neoficialios dalies kalbos man buvo verčiamos, kaip paprastai tokiais atvejais ir daroma. Pats V. Kubilius nuostabiai taktiškai naudojo savo dvikalbius sugebėjimus, ir jo taktas, kiek lietuviškai skambanti rusų kalba, atrodo, atspindėjo jo prigimtį. Iš tiesų tam, kad dalyvautum formaliai pagal reglamentą vykstančioje, bet iš esmės tikrai reikšmingoje procedūroje, vertimo nereikėjo: buvo akivaizdu, kad disertantas vertas daktaro laipsnio, kad jo teiginiai esminiai ir tikri. Visi jautė įvykio svarbą ir mokslui, ir net pačiam čia susirinkusių žmonių gyvenimui.

 

Kai vėlai vakare atsidūriau viešbučio „Neringa“ kambaryje, kažkodėl prisiminiau seniai Hanojaus budistų vienuolyno sode matytą, galima sakyti, sakralinę „biblioteką“ iš akmens plokščių, kuriose pagal rytietišką chronologiją buvo surašytos prieštvaninės datos. Plokštės buvo sustatytos pievoje, jose įamžinti vardai ir laikas, kada vienam ar kitam išmintingam asmeniui suteiktas aukštas titulas. Jose iškalti lakoniški klausimai ir to asmens atsakymai išliko ilgus amžius, išsaugodami žmogaus dvasios ir įkvėpimo apraiškas.

 

Bet tai tolimi laikai ir tolimos erdvės. O už langų plytėjo lietuvių žemė, turinti savo istoriją, papročius, folklorines sakmes, poeziją, kuriai tarnavo ir Vytautas, ypač tvirtai susijęs su ta žeme ir jos poezija. Aišku, apie visa tai mes daug kalbėdavomės su V. Kubiliumi ir tomis mano viešnagės Vilniuje dienomis, ir vėliau, kai jis svečiuodavosi pas mane Maskvoje.

 

Paskutinę viešnagės dieną Vytautas ilgai mane vedžiojo Vilniaus gatvėmis, vis lyg tarp kitko parodydamas ką nors jam svarbaus. Lygiai taip pat tarsi atsitiktinai jis ištiesė į popierių suvyniotą ryšuliuką, sakydamas: „Dabar neišvyniokite, vėliau traukinyje pasižiūrėsite.“ Į mano klausimą, kas vis dėlto tai yra, kažkaip žiūrėdamas į tolį atsakė: „Lietuviškos žemės grumstas.“

 

Mane ir šiandien džiugina tas nuostabus gintaras, sakyčiau, karališka dovana, įsimintinas kalendorinis ir dvasinis mūsų susitikimų lietuvių žemėje žymuo, irgi savotiška akmens plokštė su rašmenimis.

 

Nikolajus Gėjus

 

2006 m. lapkritis

Iš rusų k. vertė Donata Mitaitė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)