tekstai.lt

Atsiminimai apie Vytautą Kubilių. Algis Kalėda. Atverta–užsisklendusi būtis

Vytautas Kubilius
Vytautas Kubilius
        Lapkritis – Vytauto Kubiliaus mėnuo. Lapkričio 23-iąją jis švęsdavo savąjį gimtadienį. Žvilgtelėję į senstelėjusias enciklopedijas, galėtume manyti, kad kaip tik šį lapkritį V. Kubiliui būtų suėję 80 metų, tačiau Atgimimo laikais rašytoje autobiografijoje jis paaiškino, kad 1944 m. birželio mėnesį jį dviem metais „pajaunino“ Vilkijos gimnazijos raštvedys, norėdamas apsaugoti nuo mobilizacijos. Taigi šis lapkritis V. Kubiliui būtų buvęs aštuoniasdešimt antras.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute kaupiami atsiminimai būsimai knygai apie V. Kubilių. Žurnalo skaitytojams siūlome tris fragmentus: V. Kubiliaus jaunystės draugo kalbininko Vytauto Ambrazo ir dviejų kolegų literatūrologų – Nikolajaus Gėjaus iš Maskvos ir vilniečio Algio Kalėdos. Kviečiame visus, pažinojusius V. Kubilių, užrašyti atmintyje išlikusius bendravimo epizodus bei atsiminimus ir perduoti į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą.

Donata Mitaitė

 

_____________________

 

       ...Turbūt dažno atmintyje atsispaudė toks profesoriaus Vytauto Kubiliaus dinamiškas vizualinis portretas: greitais žingsniais išėjęs pro Instituto vartus, kone tekinas skuba šaligatviu, bėga per perėją, mat išvysta prie dabartinės Menų gimnazijos stotelės atvažiuojantį troleibusą, dažniausiai septynioliktą ar antrą, o pats dar tiktai kitoje pusėje žiedo, ties Anglijos ambasada. Dirsteli į dešinę, į kairę ir lekia per pėsčiųjų perėją. Suspėja, įšoka. Ieško kišenėse bilietuko. Nežinau, ar kada važiavo zuikiu. Vieną kartą, mačiau, nusivelniavo neradęs, o kai pratiesiau, jis paėmė sutrikęs, drovokai šypsodamas (kaip tik jis sugebėjo šypsotis), pasakė man „ačiū, kad paskolinai“... Išlipa prie Mokslų akademijos bibliotekos ir tekinas skuba – greičiausiai užsakytų knygų iš tarpbibliotekinio abonemento: per jį buvo galima gerų užsienietiškų leidinių atsisiųsti, o V. Kubilius – bene uoliausias jo skaitytojas...

 

 

Negaliu perrašyti visų tų bendravimo su juo atspindžių, įstrigusių atmintyje, ir tų, kiek priblankusių, iškylančių lyg pro matinį stiklą, ir kitų, blyksinčių ryškiomis detalėmis, ir trečių, netikėtai atklystančių dirbant, skaitant, vakare ar bemiegę naktį, kai negali suvokti, kodėl juos atbloškė pasąmonėje įsiūbuotas asociacijų gūsis. Kaip juos surinkti į vientisą portretą, supinti į rišlesnį chronologinį mezginį, jei tokio, kaip supranti, ir negali būti, nes kaipgi sustabdysi gyvą energiją, kaip užantspauduosi mirguliuojančius įspūdžius?

 

Antai iškyla toks epizodas, nemįslingas, bet iškalbingas. Šiauliuose mirė Juozo Laurušo brolis. Gūdoki sovietmečio laikai. Tremtinį – partizano sūnų nuspręsta palydėti gražiai: iš bažnyčios per visą miestą vežti atvirame sunkvežimyje, su baltomis kamžomis aprengtais vyrais. Kiti purtėsi, o mane ir Joną Šlekį aprengė, įdavė kryžius, ir taip per Šiaulius gražiai melancholiškai važiavome. Dairiausi bailokai į šalis, ar nefilmuoja. Grįžęs į Vilnių, kitą dieną radau kabinete V. Kubilių; mane išvydęs, šyptelėjo ir sako: „Na, na, dievotas partini, ir ką tau politrukai pasakys!“. Neprisimenu savo reakcijos, bet niekaip neužmirštu tos intonacijos, kaip buvo ištarti tie paprastučiai žodžiai – kiek joje slypėjo pustonių, obertonų, sugestijuotų užuominų, įspėjimo, švelnios ironijos, sakytum, jis pats kažkada išgyveno panašius susidvejinimo, neryžtingo pasiryžimo jausmus. Dėl tokio, kaip dabar atrodo, mažmožio.

 

V. Kubilių „pažinojau“ dar jo nematęs. Kažkaip nejučia išsibraižė portreto apmatai, karšto ir bekompromisiško žmogaus, kertančio oponentus erudiciniais argumentais, nuodugnių žinių išlydžiais ir skvarbiomis replikomis. Susikūriau šitokį portretą dar besimokydamas Druskininkų vidurinėje mokykloje, maždaug 1969– 1970 metais, kai ėmiau linkti į lituanistiką ir galvojau apie būsimas studijas. Mūsų auklėtojas Stasys Žaldokas, poetas ir vertėjas (beje, po karo dirbęs Lietuvių literatūros institute, pabėgęs iš Vilniaus į provinciją ir taip išvengęs Siberijos), nemėgo nuasmenintų vadovėlio žinių ir neretai nurodydavo kokį vertingesnį straipsnį, knygą. Tarp dažniausiai minimų lietuvių literatūros kritikų buvo ir V. Kubilius, kuris, pasak mokytojo, toli praaugęs oficialiuosius „rabinus“ (tai, beje, labai mėgstamas ir V. Kubiliaus įvardijimas-epitetas), pavardė. Kad pajustume ir suvoktume tikresnį literatūros kritikos pulsą, S. Žaldokas patarė paskaitinėti jo knygas „Naujų kelių ieškant“ ir „Salomėjos Nėries lyrika“; pastarosios nemažą gabalą (teatleidžia jam autorius) mano suolo draugas sukarpė į smulkias juosteles ir panaudojo „špargalkėms“ per kontrolinius darbus, ruošiantis abitūros egzaminui – aišku, gavo penketuką, kaip ir tikėjosi, tačiau atmieštą mokytojo pamokymais, kad „cituojant“ reikia parašyti kabutes bei nurodyti šaltinį.

 

Vėliau, studijų metais, ta neakivaizdinė pažintis plėtėsi skaitant jo karštus straipsnius, recenzijas. Konkretėjo ir asmenybės portretas, girdint dėstytojų vertinimus bei kolegų mintis per ilgiausias jaunatviškas polemikas auditorijose, bendrabutyje M. K. Čiurlionio gatvėje, prie laužo iškylose ir net kasant bulves. Tačiau tikroji pažintis prasidėjo baigus studijas, kai 1977 metais, baigęs Jogailaičių universitetą, iš Krokuvos sugrįžau į Vilnių ir tuometinio skyriaus vadovo Jono Lankučio buvau pakviestas į grupę, rengiančią „Literatūros teorijos apybraižą“. Pasodino mane Lietuvių literatūros ir kalbos instituto pirmame aukšte esančiame kabinete, į neseniai iš darbo išėjusio Vinco Kuzmicko vietą. Susijaudinau (autentiškai!) ir sutrikau, sužinojęs, kad čia dirba Vytautas Kubilius, Algis Samulionis ir Juozas Laurušas, pastarieji du, tiesa, tada dar mažokai man buvo girdėti. Rugpjūtis, daugelis atostogavo, tad kambaryje kelias dienas buvau vienas. Pirmasis pasirodė Juozas, su kuriuo kaipmat užsimezgė šiltas ryšys (turbūt dar ir dėl to, kad abu pypkiavom); jis „įvedė“ mane į instituto gyvenimą, prigąsdino P. Kiele, direktoriaus pavaduotoju, su laikrodžiu rytais stovėjusiu prie vartų ir tikrinusiu, ar kas nevėluoja. Taip pat mestelėjo kelias sąmojingas detales apie kitus kabineto žmones: atseit A. Samulionis vis bėgioja prie telefono, nes jam, senam kavalieriui, mergos vis skambina ir skambina... O V. Kubilius? Tas tai jau sėdi ir sėdi, rašo ir rašo, palenkęs galvą prie šūsnies popierėlių, nedrįsk jo trukdyti tuščiomis kalbomis, jį net direktorius Kostas Korsakas gerbia ir saugo, kviečiasi tartis, tiesa, nedemonstruodamas to, kad kiti nematytų. Nuo ko saugo, samprotauju, kodėl nenori, kad kitiems kristų į akis? Pamatysi.

 

Gal Juozas kiek ir perdėjo, bet K. Korsako elgesys su V. Kubiliumi iš tikrųjų buvo atmieštas kažkokiu skaudžiu pirmojo pasitenkinimu: galbūt nuo jaunystės išlikęs kritiko instinktas jį artino prie neramios opoziciškos dvasios, o šaltas apdairus protas draudė kalbėti atviriau? Nežinau kodėl, bet to meto „Korsakynėje“ (taip buvo pravardžiuojamas institutas) tvyrojo daugeliu atvejų dviprasmybių nuotaikos, žinoma, kaip ir visoje to meto tikrovėje: vieni žodžiai buvo tariami viešai, kiti – siauruose kuluarų pokalbiuose, vienur tie patys teiginiai išsakomi pompastiškai rimta intonacija, kitur – su ironišku ar sarkastišku šypsniu. Taip būdavo, pavyzdžiui, net plušant prie privalomų oficiozinių darbų, giriančių socrealizmo korifėjus ir liaudies „vadus“, kai klausydamasis kolegos minčių pajunti, kaip jis, bjaurėdamasis tokia situacija, tyčiojasi iš to, ką sako.

 

O susipažinau su V. Kubilium taip. Tuometiniai mokslų daktarai turėdavo teisę dirbti namuose, ir į institutą ateidavo po 15 valandos. Tad V. Kubilius irgi vienądien pasirodė popiet, su portfeliuku, toks truputį nesusišukavęs, visai nemoksliškai išrodantis. Ištiesęs man ranką, nusišypsojo jam būdinga kiek drovoka šypsena ir mestelėjo: „Aha, studijavai lituanistiką, o paskui pasidavei į Krokuvą – dabar lenkinsi mus?!“ Ir iškart įniko į popierius, sėdėjo prie stalo, beveik nepakeldamas galvos iki vakaro.

 

V. Kubilius buvo sarkastiškos skausmingos ironijos genijus, turbūt ne iš prigimties, o iš kartokos savo patirties, iš nevilties, iš absurdo pojūčio. Jis neretai jausdavosi pažemintas, suniekintas, priverstas nusilenkti, ir apie tai buvo galima spręsti iš dažnai ištariamų palyginimų: „jautiesi šunelio vietoje“, „parodė, kad esi durnius“, „vėl įspyrė“, „ant manęs vėl šunis karia“, „vėl į kampą įvarė“, „vėl apspjovė“, „vėl išdurnino“. Tokie ir panašūs apibūdinimai neabejotinai rodė savisaugos, kone permanentinės grėsmės ir nepasitenkinimo būseną. Regis, artimiausia jam buvo pamėgto B. Sruogos „Dievų miško“ egzistencinė autoironija, tai yra į konclagerį patekusio, bet laisvą dvasią išsaugojusio žmogaus saviraiškos būdas. Be abejo, tai nesulyginami dydžiai, tačiau ir V. Kubilius, mano supratimu, nesyk pasijusdavo apspiestas demoniškų šmėklų, persekiojamas fantasmagoriškų, kartais galbūt ir paties susikurtų, fobijų.

 

Tam tikrą atvangą jam susikurti padėdavo, kaip žinoma, slidės, žvejyba, na, aišku, ir knygos, meno kūriniai. Bet prisiminkime, tai buvo 1980–1985 metai, kai gyvenome glitaus brežnevizmo liūne ir kai tik retas sugebėdavo optimistiškiau pažiūrėti į ateitį. Ne, jis nebuvo pesimistas ar cinikas. Draugų būrelyje, per visokius gimtadienius, švenčiant apgintas disertacijas atsiskleisdavo kitokių V. Kubiliaus bruožų – įgimtas taktas, mokėjimas pagirti (tiesa, su nujaučiamu kritikos geluoniu), įvairiausią informaciją spinduliuojantis intelektas, mokėjimas išklausyti pašnekovo nuomonę. Ir pats pasakodavo, ypač tada, kai patirdavo kokius nors naujus, iki tol jam nepažįstamus dalykus; tuomet emocingai akcentuodamas dalydavosi savo stichiškais, impulsyviais įspūdžiais.

 

Išsaugojo kažkokį kaimo vaikio sugebėjimą stebėtis. Antai po kelionės į Ameriką spindinčiomis akimis pasakoja: „Turi tokį prietaisą, įdeda kasetę ir gali namuose filmus žiūrėti, įrašyti televizijos laidas, net nebūdami namuose... o kaip jie ten pasiutusiai laksto ilgais ilgais automobiliais, plačiausiomis autostradomis, net taurę viskio išgėrę... visur tik ūžia, zvimbia, prie dangoraižių žmogus toks menkas, toks mažas it vabaliukas jautiesi...“ Po Paryžiaus: „Kokios ten moterys, visai nepasidažiusios, o su tokia elegancija vaikšto, su tokiu prancūzišku šarmu...“

 

Į kompanijos sielą jis nepretendavo, ne toks charakteris, bet vis dėlto kartais nustebindavo ir atvirumu. Atlaidus smulkiems kolegų paslydimams, geranoriškas mokslininkas (įžvalgiais patarimais padėjo man rengti ir daktaro, ir habilituoto daktaro disertacijas) rėždavo į akis pajutęs šunuodegiavimą, dviveidiškumą arba sąmoningą apgaulę.

 

Buvo ir realistas, gerai suvokiantis ne tik subtilius metafizinius dalykus, bet ir šiurkštokus realybės judesius. Kai 2001 metais buvau išrinktas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi, V. Kubilius šiltai pasveikino, paspaudė ranką ir tarstelėjo su jam būdinga daugiaprasme intonacija: „Dabar turėsi už institutą, už lituanistiką kariauti: K. Korsakas sėdėjo per dienas prie CK rabinų durų, kaulydamas finansavimo, tau gal bus lengviau, o gal nelengviau... bet institutą ir rinkos sąlygomis būtina išsaugoti.“

 

Žinoma, su juo dažniausiai bendraudavome institute, darbo kabinete, per posėdžius, įvairiausius svarstymus, aptarimus, diskusijas. Tad ir jo asmenybė mano atmintyje atsispaudė būtent „literatūrologiniu“ pavidalu. Nebuvo įkyrus kolegų kritikas, nors, pavyzdžiui, vis įgeldavo Ramučiui Karmalavičiui už perdėm kategoriškus vertinimus, norą radikaliau reviduoti tautinės literatūros sampratą. Tačiau labiausiai įsiminė jo polemikos su Ričardu Pakalniškiu, ir tai daugiau lengvos ironijos lygmeniu. Ričardas turėjo kibų ir nenuolaidų charakterį, net ir mažą, nereikšmingą, atrodytų, V. Kubiliaus pastabėlę dėl jo rašomos „Lietuvių poemos“ ar kito darbelio sutikdavo priešiškai pasišiaušęs ir puldavo ilgiausiais išvedžiojimais įrodinėti savo teisumą. Manyčiau, kad jo oponentui būdavo labai gražiai juokinga, kai nedidukė smulkmena sukeldavo tokią ilgai trunkančią ambicingų išvedžiojimų laviną.

 

Vienas iš dažniau kartojamų V. Kubiliaus pasakymų-pamąstymų, ištariamų su tokia jam būdinga liūdnoka ironija ir sarkazmu, buvo apie literatūrologų, kritikų darbų išliekamąją vertę. Savo mintis jis formulavo maždaug taip: „Rašai, rašai, bet kas iš to, ar kas turės bent kokią reikšmę vėlesniais dešimtmečiais? Grožinės literatūros kūrinius, žinoma, gerus, skaito ir skaitys, o mūsų straipsnius, studijas? Juk viskas gula į „kolektyvinius kapus“ (mėgstama jo frazė, taip jis apibūdindavo retai skaitomus, nepopuliarius leidinius). Tokius ir panašius nelinksmus samprotavimus girdėjau nesyk, per keliolika metų sėdėdamas su juo tame pačiame kambaryje po konjunktūra kvepiančių darbų, fasadinių straipsnių rinkinių svarstymo, aišku, ir po nepelnytų atakų.

 

Tačiau jis atgydavo ir tiesiog nušvisdavo, kai kildavo rimtos diskusijos dėl tyrinėjimų metodologijos, dėl atskirų kūrinių vertės, – tuomet, pažėręs glėbį faktų, prisiminęs įvairiausius interpretacijos atvejus, pasiūlydavo netikėtų sprendimų, pavyzdžiui, kaip vertinti A. Mickevičiaus, Cz. Miłoszo ir kitų lietuvių–lenkų kūrybą, jų santykius su lietuvybe. Paskelbė apie tai darbų, kuriuose itin įžvalgiai gvildeno tautinės literatūros sąsajas su plačiuoju kontekstu. Visada patriotiškai nusiteikęs, niekada nemenkino kitų kalbų, kitų kraštų autorių, atvirkščiai – juos lygino su lietuvių rašytojais. Greta jo mėgstamiausio žanro, monografijų (juk parašė knygas apie J. Janonį, S. Nėrį, K. Borutą, I. Simonaitytę, A. Vaičiulaitį, J. Aistį...), greta studijų apie lyriką, jam labai svarbūs buvo komparatyvistiniai tyrinėjimai, sutelkti kapitaliniuose veikaluose „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“, kitose studijose ir straipsniuose. Literatūrologiją, kritiką jis traktavo ne kaip savitikslį triūsą, o kaip tautišką reikalą, būdą sutvirtinti patriotizmo pamatą.

 

Šiuo atžvilgiu jis buvo nuosekliausias, ir tai aiškiai parodė V. Kubiliaus aktyvi visuomeninė veikla Sąjūdžio laikotarpiu, po 1990 metų, atkūrus nepriklausomybę. Sakytum, tuo laiku buvo išsklaidytas per ilgus dešimtmečius sieloje nešiotas grėsmės šešėlis, instinktyvus gniaužimasis į save, aplinkos primestas uždarumas. Kaip jis karštai dėstydavo savo pažiūras, kaip barė inteligentus, nepalaikančius V. Landsbergio, kaip jis jaudinosi dėl tautos, valstybės likimo – kad tik neatsitiktų, kaip buvo 1940-aisiais, koks jis buvo tada atviras…

 

Algis Kalėda

2008, rugsėjis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)