tekstai.lt

Gintaras Patackas. Eilėraščiai


patackas.jpg

Prisiminus pabėgusią lapę

Žemėj vaikščioja kvailiai ir filosofai,
Žemėj vaikšto rūdkasiai ir duobkasiai.
O tu vienas sau guli laimingas sofoj
Ir lazda bambuko nugarą kasai.

Ir mąstai taip: buvo lapė, bet paspruko,
Neištvėrė ji gyvenimo vangaus.
Dieve, duok jai šviežio ir skanaus bambuko,
Bet širdies manosios ji tikrai negaus.

Dirba žmonės savo darbą vienalytį
Ir daugiau jau nebetrokšta ko norėt.
O aš vienas – nežinau, ką man daryti –
Moku vien tik savo lapę prižiūrėt.

Šmėkščioja aplink šešėliai – jie ugniniai,
Geria duobkasys jau kelinta para.
Nepalaidojo jis lapės – ji tėvynėj
Saulės ir Mėnulio ji dukra.

Ji tėvynėje – antai vėjelis pučia,
Lanksto figmedžio užburto šakeles.
Jeigu lapės nėr, nereikia ir zuikučio, –
Gal paverksiu aš akimirkas kelias?

Vėl regiu aš vien tik akmenis ir druską,
Ir širdy jokios nelieka nuodėmės,
Prisiminus lapės kailį, skaisčiai rusvą,
Mano lapės iš gražuolių giminės.


Lapės pabėgimas I

Bėga lapė, bėga lapė mėnesienoj.
Visą amžių, kelinta para.
Bėga lapė, o mėnulis kalba senas:
– Žemėj gaisras, Dievo nebėra.

Bėga lapė paskui šalto vėjo gūsį,
Žliaugia prakaitas ir veliasi dagiai.
O mėnulis taip galvoja: Jei aš žūsiu,
Kurgi dėsis tie apuokai ir drugiai.

Bėga lapė, raitelis Apokalipsės
Vejas ją kartu su šunimis.
Mąsto lapė: Kas gi bus man, jei išliksiu
Tik kaip kailis ant pečių gražuolės mis?

Kurgi Dievas, kam jis leido neteisybę,
Kad esu tokia beprotiškai graži?
Kam tu, Viešpatie, man įkvėpei gyvybę,
Bet sukūrei ir pasaulį šį.

Slėpkite, žali bambukai, mano grožį,
Apsiginti leiskite man nuo šunų.
Aš snukutyje nešu jums rausvą rožę
Ir Mėnulį dovanoju dovanų.

Krito mėnuo, krito į bambukų girią,
Maudos kūdroje kartu su varlėmis,
O aplinkui lapė vaikščioja ir giria:
– Ačiū tau, kad paskendai su šunimis.

Nei lojimų, nei švilpimų, anei garso,
Vaiko uodus lapės uodega.
Vaikšto lapė, nusileidusi iš Marso,
Taip graži kaip žemės mergina.


Lapės pabėgimas II

Pabėgo lapė, ir bambukas liūdi,
Nutilo telefonas mobilus.
Kažkur įstrigo išsiųsta žinutė,
Kad šiandien negeriamas bus alus.

Nebus nei vyno, nei šnekų prie stalo,
Ir rausvos rožės vys sutartinai,
Kai, neiškentusi didžiulio melo,
Pabėgo žaižaruojanti jinai.

Apsimelavo lūpos surūdiję,
Nyku yra griuvėsiuose pilies.
Tik vėl pakilo siaubo kalavijai,
Kas bus, jei širdį ašmenys palies?

Pabėgo lapė į užburtą girią,
Ir drasko vėjai vynuogių lapus,
Ir sėdime mes nei gyvi, nei mirę,
Tarytum puodai, perskelti perpus.

Naktis vienintelę gesina žvakę,
Ir gyvsidabrio skverbiasi garai,
Kai šnabždam išsigandę ir apakę
Žaliam bambukui: Viskas bus gerai.


Mielas sere

Nieko naujo, mielas sere, nieko naujo.
Ačiū Dievui, dar nesudegė namai,
Kontribucijos jokios nereikalauju,
Vien tik tėvas mano numirė ūmai.

Ką jūs sakot, mielas sere, nieko tokio,
Kad man uždegta tikrai šviesa žalia?..
Vien tik dukterį palaidojau viliokę,
Ir apaugo josios kapas jau žole.

Ak, užuojautą nuoširdžiai aš priimsiu,
Jeigu galima banknotais, ne variu.
Taip, sūnus manasis buvo tikras princas –
Pasikorė, ir vadina kvaileliu.

Ar jūs verkiat, gal klystu aš, mielas sere,
Nieko naujo neįvyko, tiktai va
Pakavoti teko šįmet mamą Merę,
Likom du mes: tiktai du, aš ir šuva.

Sakot, šuniui šitą ėdesio maišelį
Aš nuneščiau, gal maloniai jis priims.
Bet bėda va: jis nubėgo paskui kalę,
Ačiū Jums, šio kaulo niekas neatims.

Nemeluoju, mielas sere, nemeluoju.
Siūlot džiaugtis savo centais kruvinais.
Netikėkit, nepakliūsiu aš į rojų,
Mielas sere, kalbat jūs su pelenais.

Pelenai yra gerai, juos pusto vėjas…
Tiktai miręs, tiktai miręs supratau,
Kad geriausiai man gyventi sudūlėjus.
Ak, atleiskit, kad į akį įkritau.


Sunkus rytas

Prasideda rytas nuo ilgo atodūsio,
Kad tenka jau skirtis su sapno kerais.
Taip kaukolę laužia ir kaulus, kad, rodosi,
Praleidai tu puotą su bičais gerais.

Prasideda rytas senatviškais priepuoliais, –
Kad slepiasi tavo gyvybė giliai,
Ir skinasi kelią iš lėto pro riebalus,
Ir tąso krūtinę seni traukuliai.

Klausaisi pro šalį pradundančio traukinio…
O duona sudžiūvus, kava per karti.
O ne, nesulauksi skambučio, taip laukiamo,
Nes telefonistai akli ir kurti.

Kur tas neregėtas bėgimas savanomis, –
Sakyk, senas kuine, o kūne, ištark, –
Ar jau užmiršai, kaip skridai, vėjų genamas,
Su hercogo raiteliais, Žana d'Ark?

O moterų šypsenos, nejau jos tik vizijos,
Tau pasivaidenusios akių ekrane?
Nereikia tau radijo ar televizijos,
Greičiau išlydėk į kelionę mane.

Atgims senos pažintys, intrigos ir pokyliai,
Vėl siela gyvenimo magija žais.
Nejaugi tau liko tik eilės ir popieriai,
Afišos su trupančiais vėjų dažais?

Kava išgerta, ir blaivėja padangė jau,
Ir pažvelgia spinduliu saulė liūdna,
Darydama tai, ką suprasti įstengi jau:
Kad tau padovanota dar viena diena.

Tebus paskutinė ji, tebus jų dar daugelis,
Gražių ir saulėtų, liūdnų ir pilkų.
O džiunglėse staugia Tarzanas ir Mauglis,
Ir gera žygiuoti jiems džiunglių taku.