tekstai.lt

Nikodem Erazm Iwanowski. Vienuolika griaučių. Novelė (1)

       Nikodemas Erazmas Iwanowskis (1843–1930), rašytojų Marijos ir Sofijos Ivanauskaičių, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tėvas, – žinomas dailininkas portretistas. Jo išlikę tapybos darbai saugomi įvairiuose Lietuvos muziejuose.

N. E. Iwanowskis per 1863 m. sukilimą trumpam buvo išėjęs pas sukilėlius į miškus, paskui, bijodamas savo valdžios represijų, išvyko į Peterburgą, kur laisvo klausytojo teisėmis studijavo Dailės akademijoje. Grįžęs į Lietuvą, vedė, kartu su šeima išvažiavo į Miuncheną, ten tęsė dailės studijas. Kai sužinojo apie prastą jo dvaro padėtį, studijas metė, sugrįžo į Lietuvą rūpintis Paragių dvaro reikalais. Paragiuose gyveno iki mirties. Nuolatos jautė susidvejinimo sunkumus: potraukis menui – dailei, literatūrai – trukdė rūpintis kasdieniais darbais, dėl ūkio reikalų negalėjo daugiau laiko skirti kūrybai.

Apie N. E. Iwanowskio dailės kūrinius buvo parašyti keli straipsniai, tačiau jo literatūrinis palikimas – netyrinėtas, beveik visai užmirštas. N. E. Iwanowskis, stengdamasis „prasimušti“ į literatūrą, Varšuvos bei kitų Lenkijos miestų spaudoje paskelbė du stambius romanus (laimėjęs konkursus) ir keletą mažesnių kūrinių, tačiau šie kritikų dėmesio neatkreipė. Du N. E. Iwanowskio tekstai buvo išspausdinti ir lietuvių kalba (iš lenkų kalbos vertė viena dukterų), bet ir jie susidomėjimo nesulaukė.

Novele „Vienuolika griaučių“ šiuolaikinius skaitytojus su N. E. Iwanowskio kūryba supažindiname pirmą kartą. Autoriaus išnašas žymime žvaigždute, vertėjo komentarus – skaičiais ir pateikiame publikacijos pabaigoje.

 
Vertėjas
 
 

„Mirtis – motulė, ji, kaip tas svogūnas...“1

 
I
 

Apsiausta siaurame rėželyje kelių apskričių, betgi išrantyta visa sistema upių, žėrinti pora šimtų veidrodinių ežerų, žaliai smaragdinė, nors ir neturtinga, tarp nusidriekusių raistų, juodais miškais samanota, kuriuose vis dėlto žmonės prisiglausti gebėjo, gausybe pilkapių kalvota, kryžiais nusagstyta...

Kaip vadinasi ta nepaprastoji žemė?

Tai Žemaitija!

Akiplėšiškai nustumta nuo jūros amžinai alkano kaimyno, kuris tinkamas laivybai jos upių žiotis nuo seno savomis priprato laikyti; ir neatrodo tau, maloningasis skaitytojau, kad ta varginga motina turėjo kuo lepinti savo vaikus... Tikrai taip. Ir jei esi svetimtautis ir turi gerą širdį, nuliūdins tave juoda vargo liaudies duona, juoda – kaip nedoro žmogaus siela... Nuliūdins dar daug kas tave, pradedant pačia liaudimi, kuri pasirodys tau paniurusi ir klastinga, prietaringa ir tamsi. Net ir drabužiai, pilki, bespalviai. Primins jie rudens vakarą... Ir dainas išpeiksi tuoj pat, kaip liūdną skundą Dievo apvaizdai, jeigu... spręs iš išorės.

Bet tai pavojinga vertinimo sistema, nes išorė net ir ištvermingiausius tyrinėtojus dažnokai apvilia... Suvedžiojusi šį kartą būtų ir tave.

Beveik nelepinti, o veikiau gal todėl, kad apskritai nelepinti, Žemaitijos vaikai nei paniurę, nei klastingi netapo. Prietarus ir tamsumą, kad be išimčių pasmerktume, visų pirma reikia atskirti nuo tikro tikėjimo ir tikro proto šviesumo. Tačiau ne mūsų tai reikalas. Pilka spalva mums nemiela? Skonio reikalas! Man atrodo, ji labai tinka Žemaitijos gyventojams. Pagaliau, jei tikrai tau trūksta spalvų, pamatysi jas visas žvilgtelėjęs į žemaites, kurios gėlių žiedais ir akių šviesa savo vyrams tapusios – kaip kad tikros gėlės yra tapusios žemaičių širdžių paguoda. O dainos... Mielas Dieve! Tikra tiesa, kad jos yra ypatingos ir nepanašios į kitur girdėtas. Bet kas įsiklauso atidžiau, susidaro aiškią nuomonę apie šias dainas sukūrusios liaudies aukštus vokalinius sugebėjimus. Nepatinka tau juodos duonos skonis? O gal kaip tik jos kartumas davė ir iki šiol žmonėms duoda tą visiems žinomą, stebinančią atsparumo jėgą; tokią jėgą, kad jų kalba, jų papročiai ir būdas tapo bemaž seniausi iš visų žinomų prieblandose jau paskendusios praeities gyvų paminklų.

Didžiules galimybes lyginamiesiems stebėjimams atlikti Žemaitijoje turėtų ir tyrinėtojas. Čia nemokytas ūkininkas, išaręs iš žemės milžiniškus, surūdijusių skardų apgaubtus griaučius, jei ir stebisi, tai turbūt daugiau tuo, kad neužkabino savo prieštvaninės žagrės dantimi didala* iki tol, jau kelerius metus šį plėšinį ardamas. Apdengtas didalis be tuščių kalbų, paprastai tik vienam radėjui dalyvaujant, persikelia į kitą, tinkamesnį guolį, dažniausiai į seną kapinyną, apie kurį padavimas byloja, kad ten kadais, prieš daugelį šimtmečių, jie buvo iškilmingai pašventinti. Galų gale, jei tokio kapinyno artėliau nėra, žemė visur šventa. Žemaitis tai žino. Ir žino, kad jei panorės palikti radinį ateities kartoms kaip perspėjimą ar mokslo reikalams, visur šventoji motina praskleis paslapties šydą.

Ašarinės, ugniakurų liekanos, urnų ir šarvų skeveldros, griaučiai, kaukolės ir palaikai, aštrūs titnagai ir papuošalai iš metalo – nuo bronzinių ir geležinių iki sidabrinių ir auksinių. Kur viso to nebūtų Žemaitijoje! O juk tai vis dar įskaitomos raidės, kurias tereikia sudėlioti ir perskaityti – kad artimoje ateityje jos netaptų dantiraščiu, nesuprantamu mokslininkams.

 

Esame pačioje Žemaitijos širdyje, nes netoli Medininkų2, vadinasi, ir tų keturių ežerų, kurių saugojamas stovėjo šventas ąžuolas ir kilo pagoniška lietuviško Trimurti3 šventykla.

Ažuolo jau nebėra, tarp šventyklos degėsių verkia senas Krewe*, o vyrai žemaičiai su siaubu prisimena tą baisią dieną, kai pergalingasis Grosmajistras** Šv. Jurgio vardu įšventino į riterius savo vakariečius svečius – žėruojant degančioms pagoniškoms šventenybėms, ant pagoniško kraujo persisunkusios žemės – Medininkuose. Ir moterys iki šiol bąla vos tik prisiminusios tuos Grosmajistro svečius, kurie užplūdo kaip visa naikinanti vėtra, nors ne pirmą ir tikriausiai ne paskutinį kartą, degindami ir plėšdami, užtraukdami nešlovę ir žudydami, vadovaujami savo mokytojų – žemaičių krauju nuolat girtų kryžiuočių4. Visa tai žemaičiai prisimena, mat mano aprašomas veiksmas vyksta gerokai, gerokai anksčiau, o būtent – 1404 metais, kai įpusėjo Rugpiutis***.

 
II
 

Vakarop, po giedros ir šiltos dienos, kažkaip greitai apniuko. Saulė nusileido nežinia kada ir nežinia kur. Nei mėnesio, nei žvaigždučių danguje, tik kartkartėm žaibas akimirkai perskrodžia vientisą debesų apvalkalą. Pradėjo krapnoti lietutis.

Bojaro**** Bytauto dvarelio pusėj nedrąsiai mirksi švieselė.

Dvarelis apjuostas statinių tvora, iki vartų veda tiltelis, turbūt permestas per griovį. Užmiršo tik, o gal ir pasivargino jį pakabinti. Vartai taip pat atverti. Bet ir sargas, ištižėlis, miega sau saldžiausiai ant suolo prie vartų po šiaudiniu dembliu, o tai geriausiai įrodo garsus jo knarkimas. Net ir šunys, paprastai tokie jautrūs, išsislapstė kadais. Visa tai perša mintį, kad dvareliui, bent jau tą naktį, nei iš žmonių, nei iš žvėrių negresia joks pavojus. Kaip tik tą naktį, nes už rytojų niekas Žemaitijoje garantuoti negali. Bytautas, kaip žemaičių bajoras, gali būti netikėtai užpultas švintant, užpultas ir apiplėštas, gal net nužudytas, rasi kad leidosi apliejamas vandeniu ir patepamas vokišku būdu; bet gal todėl, jog su baltaisiais vienuoliais sugyvena gražiuoju, užpuolimo nebijo. Iš tiesų, pasvėrus, kad šis būdas apsaugo turtą ir gyvybę ir vis labiau plinta, pirmiausia tarp bajorų, toks požiūris atrodo visai įtikinamas.

Kieme, paniurusio dangaus fone, aiškiai matyti visa Bytautų sodybos buitis; ir tik čia pagaliau paaiškėja, kad iš tolo mirksėjusi švieselė sklinda pro siaurą langelį, esantį kairioje dvarelio pusėj. Priemenėje matoma šviesa, prasiskverbianti pro bet kaip suremtų durų plyšius, parodys kryptį – kur ieškoti šeimininko, kuris paprastai pats namų židinį vakarais sergsti.

Ugniakuras liepsnoja vidury pirkios, nuo kurios juodų sienų Bytautui mirksi, tarsi gausybė žvaigždžių, skydai, iečių antgaliai ir kalavijai; tarp visų šių daiktų lyg pusmėnulis garbingoje vietoje spindi karo kirvis nugludintais ašmenimis. Tai – gyvenamoji pirkia, o pats šeimininkas, kaip žinome, yra bajoras.

Šią akimirką jis sėdi už stalo ir mąsto. Tai vyras pačiame amžiaus stiprume, sveikas ir įraudęs, gal net per daug, bet to įraudimo kaltininkė, neabejotina, didelio ąsočio bei rago – sąžiningo tarpininko, dabar esančio pono rankose, – kaimynystė. Ant stalo padėtas ir antras ragas, mat Bytautas turi svečią – artimiausią kaimyną, Mantvilą. Tai jau senas ir palinkęs žmogus, prislėgta ir liūdna veido išraiška, pageltusia ir susiraukšlėjusia oda. Nuleistos ir tarsi užmerktos akys daro jį panašų į numirėlį, o žili ir išsidraikę plaukai – į pasmerktąjį pragaro kančioms.

Trečias ir paskutinis tuo momentu asmuo pirkioje yra jaunasis Treniota5, šeimininko sūnus: berniokas juodais ilgais plaukais, lengvai krintančiais drabužiais, o tai leidžia įvertinti jo gražią ir tvirtai sudėtą figūrą. Užimtas dabar prie ugniakuro kažkokio geležinio antgalio grūdinimu. Greičiausiai tai ieties antgalis, mat kartkartėmis jį vis taiko prie ilgos karties.

Visi tyli.

Jaunuolio tylėjimą lengva paaiškinti jo užsiėmimu. Bet kodėl du vyrai nesišnekučiuoja, be to, dar ir prie alusis*? Ar jau viską iš širdies išklojo ir nėra ką daugiau bepridurti? Anaiptol. Tylus mintijimas aiškiai nekelia ūpo šeimininkui, tai matyti iš nepatenkinto veido. Pagaliau atsikrenkštė, išgurkšnojo alaus likutį iš plačiuose delnuose laikomo rago, triukšmingai paguldė jį ant stalo, nusispjovė ir rūsčiai kreipėsi į sūnų:

– Galėtum jau ir liautis dūmijęs, Treniota.

Jaunuolis galvos krestelėjimu atmetė juodus, jam ant kaktos užkritusius plaukus ir pasižiūrėjo į tėvą – akys buvo juodos, ugningos, drąsios. Pasižiūrėjo, bet nieko neatsakė, tik rankose laikytą kotą atrėmė į sieną. Nuo sienos nukabino kažkokią surūdijusią geležtę ir atidžiai apžiūrėjo. Tuoj pat prieš save ant didelės trinkos padėjo smiltainio gabalą, perliejo jį vandeniu ir ėmėsi minėtosios geležtės – neskubėdamas pradėjo ją galąsti.

Tėvas akimis sekiojo sūnaus judesius, o kai šis ėmėsi naujo darbo, norėjo jam kažką tarti, bet susilaikė. Kreipėsi į svečią:

– Klausyk, na, Mantvilai!

Bet svečias nė nekrustelėjo.

– Ar juos ragany** apkerėjo, ar kas? – toliau tęsė šeimininkas. – Arba Vasilis, šunsnukis, apgavo mus. Kaip? Mantvilai!

Šįkart svečias pakėlė miglotas akis, atrodė tartum nustebęs.

– O kažko laukiate? – dusliai paklausė.

– Ką tu čia, Mantvilai, jau šitą... hmm... nieko nepameni. Taigi kunigaikščio pavaldinių laukiam abu, – kiek šiurkštokai aiškino šeimininkas. – Pasiunčiau pas juos, net iki Vasiliaus Užpelkių6, kad nenuklystų... A?

– Kam tau ir man tie kunigaikščio pavaldiniai? – vėl kaip pirma paklausė svečias.

– Ką? Hmm, aš jau žinau kas! Grigalius kaip Grigalius, o Liunas... Oho! Apsukrus tai niekšas, na, ir įtakingas kunigaikščiui, nors jam visai neseniai malkas skaldė ir vandenį nešiojo. Jei tik turėčiau dukterį, o jis jos reikalautų, atiduočiau nesvyruodamas. Liunas kils aukštai! Pamatysi.

– Kad ir iki kartuvių, jeigu jų vertas. O mums kas?

– Mantvilai!

Neaišku, ką toliau būtų taręs kunigaikščio numylėtinio gerbėjas, pastebimai papiktintas užuominos apie kartuves, jei nebūtų laiku susigriebęs ir nutilęs. Tik pasižiūrėjo į senį ir palingavo galvą tarsi sakydamas: „Argi su tavim galima protingai pasikalbėti!“ Ir norėdamas parodyti, kad nepyksta dėl netikėtai paaiškėjusio svečio nepakaltinamumo, siekė ąsočio – tuštiems ragams pripildyti.

Bet kažkas sudundėjo ant tilto, subildėjo kieme, šeimininkas pastatė ąsotį neįgyvendinęs sumanymo ir įtempė ausis. Taip, tai žirgų kanopų bildesys. Ir šunys skalyti pradėjo.

– Atvyko, – tarė ir pakilęs prie durų skubėjo, kad galėtų prie slenksčio, kaip papročiai reikalauja, garbingus svečius pasveikinti. Vis dėlto nespėjo, nes anksčiau nei buvo galima tikėtis, durys atsidarė ir įėjo ilgai laukti pasiuntiniai.

Buvo dviese: vienas žemas, kitas aukštas. Apsirengę išverstais kailiniais, ant galvų – rasos lašais nusagstytos gauruotos kailinės kepurės, panašios į gobtuvus; apsiavę stambiais geltonais, baisiai aptaškytais purvu batais, o prie šonų – kreivi totoriški kalavijai. Veidų iš po kailinių kepurių nematyti, tik po karmazino spalvos nosį ir po porą ūsų, na, ir po porą nuo šviesos primerktų akių.

– Tegul bus pagarbintas... – pradėjo krikščionišką pasilabinimą mažesnis iš pasišiaušėlių.

– Kad nusprogtum, šunsnuki! – verdamas atvykėlius piktu, pamišėlišku žvilgsniu, netikėtai jį pertraukė senas Bytauto kaimynas. Šie, užklupti iš netyčių, sutriko ir stabtelėjo, bet šeimininkas suskubo užbėgti už akių visoms pasekmėms, galinčioms kilti dėl tokio nepakaltinamo senio išsišokėliško elgesio.

– Ant amžių amžinųjų! – atsakė kaip galima maloniau. O kadangi žvilgsnis susitiko su piktomis naminio kobolio7 akytėmis, kiaurai skrodžiančiomis iš savo locum8, tai yra nuo lentynos, prikaltos virš lauko durų, išspaudė netgi ir „Amen“. Tuo metu kažkas taip šaižiai sucypė, kad Bytautas net sudrebėjo. A, tai geležis iš po stiprių, ją šveičiančių sūnėko delnų! Tad, užuot toliau koketavęs su atvykėliais, piktai pasisuko į jį:

– Lauk tuoj pat! Girdi? Lauk! – Ir pridėjo kiek švelniau: – Kol tavo kalavijo ašmenys kam nors bus tinkami, reiks su spragilu į darbą stot, o čia jau pirmi gaidžiai užgiedos. Miegot!

Jaunuolis pripratęs prie tėvo bambėjimo, bet ir jo paliepimų klauso, tad neskubėdamas pakilo iš savo vietos, perbraukė kalaviju per marškinių rankovę, padėjo jį į vietą, nusikabino nuo sienos skrandą, apsivilko, metė jokių simpatijų nerodantį žvilgsnį į atvykėlius – nuvedė akimis nuo galvos iki kojų, paėmė kirvį ir išėjo iš pirkios.

Tuo metu tuodu svečiai, nusipurtę rasos lašus nuo kailinių, o purvą – nuo batų, nusiėmė aukštas kailines kepures. Pirmasis, žemas ir apskritas, buvo tas pats Liunas, Bytauto pavadintas apsukriu niekšu. Jo figūra priminė statinaitę, veidas – meilią lapę: akys gyvos ir lakstančios, lūpos nuolat į šypseną linkusios, o tai, beje, ne visada išeidavo į naudą šeimininkui. Štai ir dabar Liunas atrodė kupinas piktos klastos, bet, nesant veidrodžio, jis, suprantama, to žinoti negalėjo. Antrasis, aukštas ir liesas, buvo tikra priešingybė pirmajam, ir ne tik pagal išvaizdą: atšiaurūs nemąstymo ženklai žymėjo jo ilgą ir platų veidą.

– Sėskitės, Liunai, sėskis, Grigaliau! – ragino svečius Bytautas su begaliniu meilumu, kuris vėl atsirado, kai vos tik iš pirkios išvarė sūnų. Atvykėliai, trindami rankas ir dėkingai nusilenkinėdami, priartėjo prie stalo. Tačiau vykdyti šeimininko valią kažkodėl vengė ir šnairuodami vis žvilgčiojo į sėdintį prie to paties stalo individą, dėl kurio jau buvo kilę įtarimai, daugiau mažiau teisingi, verčiantys juo nepasitikėti. Bet senasis Mantvilas negalvojo apie naujas priekabes, dabar jis sėdėjo nejudėdamas, įbedęs žvilgsnį į žemę ir atrodė sustingęs, tarsi apie kažką labai giliai susimąstęs.

– Jau galvojau, kad jūsų visai nebepamatysiu, – pradėjo pokalbį šeimininkas, antrą kartą svečiams vietas atsisėsti rodydamas.

– Ech, Bytautai, tu mano širdingasis bičiuli! – sunkiai atsiduso Liunas, pagaliau ne be skrupulų sėsdamasis ant įtartino suolo ir savo pavyzdžiu paveikdamas Grigalių. – Argi mūsų valia, kur būti, kur nebūti? Dydysis kunigaikštis įsako, vergai – privalo. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa, – rūsčiai patvirtino užkalbintasis.

– Didysis kunigaikštis įsakė: „Ei tu, Liunai! Ei tu, Grigaliau! Pristatykit man čia, tučtuojau, į mūsų Kauno pilį žemaičių bajorus, kurie prisieks ištikimybę Grosmajistrui ir įkaitų jam paliks.“ Na va, mes ir patraukėm tučtuojau per bajorus, nes didysis kunigaikštis nejuokauja. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa.

– Nejuokauja, – patvirtino kažkoks kapinių balsas tarsi iš po žemių. Svečiai net sudrebėjo: tai buvo Mantvilos, kuris vėl žiūrėjo į juos pamišėliškomis akimis, balsas. – Skuba kažkur? Cha! Skubėjo jis ir į Vorsklą9, kur septyniasdešimt kunigų10 dėl jo žygio dabar žemėmis apsikloję, o plika Tochtamyšo11 galva taip ir paliko plika... Cha cha cha! Nejuokauja… Kad jums diržus iš nugaros išrėžtų, išdavikai!

Staiga senis, tarsi patirdamas visiško pamišimo priepuolį, suvaitojo, pakilo, už galvos stvėrėsi, lyg ši susprogti būtų turėjusi, ir netrukus netvirtu žingsniu išėjo iš pirkios.

Svečiai susižvalgė, bet kadangi iš girdėto ir matyto nieko nesuprato, į šeimininką klausiančius žvilgsnius nukreipė.

– Tai Mantvilas, – paaiškino tas. – Nuo smūgio kažkokiu buku daiktu jam ten galvoj susisuko, nors ženklo jokio nėra likę.

– Tai... tai yra Mantvilas?! – sušuko didžiai nustebęs Liunas. – Žmogau, ką tu sakai? Mantvilas, tas ištikimasis Kęstučio tarnas ir visų jo žygių draugas?

– Na taip, tas pats, – niūriai patvirtino Bytautas. – Bet, matau, jūs visiškai nieko nežinot.

– Kaip mane gyvą matai!

– Ėhė! Sunaikino jį prieš mėnesį iki pamatų, visiškai pražudė: ir pirkią sudegino, ir bobą užmušė, ir šeimynykščius išvaikė. O vienintelę dukterį, kuri buvo gražiausia merga apylinkėje... Riteris, niekšas, turėjo ją savo valioje... Argi viso to neužtenka?! – Svečiai linkčiojo galvas, o šeimininkas toliau tęsė: – Mano vaikis turėjo ją vesti... Tai va, nelaimė, nuo to karto arba ietis grūdina, arba kalavijus galanda.

– Na, na!.. – stebėjosi Liunas. – Mantvilas... Hmm... Matai, kas jam atsitiko... Ar žinai tu, Bytautai, kad mes turėjom jį į Kauną ginti, pas kunigaikštį, dėl tos priesaikos. Žiūrėk!

Kunigaikščio dvariškis ištraukė iš užančio mažą ryšulėlį, jį išvyniojo, atsargiai paėmė kažkokį pergamentą, sulankstytą į keturias dalis, patiesė ant stalo ir pradėjo po jį pirštu vedžioti. Šeimininkas, pakviestas žiūrėti, nors skaityti ir nemokėjo, nusprendė, kad bus tinkamiau su dideliu susidomėjimu pirštą akimis sekioti; tai truko gan ilgai, nes pergamentas nuo viršaus iki apačios buvo prirašytas. Pagaliau pirštas sustojo, jo savininkas tarė:

– Žiūrėk! Štai, yra: „Mantvilas, Bytautas, kaimynai...“

Bet šeimininkas pašoko kaip apšutintas:

– Ką? Ką?! Aš turėčiau prisiekti? Aš?!

– Na ir tu. O tai kas? – apsimesdamas naiviai smalsiu ramiai paklausė Liunas.

– Nesulauksit! – netikėtai suriko žemaičių bajoras ir kumščiu taip stipriai trinktelėjo į stalą, kad net vienas ant jo buvusių ragų ore apsivertė. – Nesulauksit!

Dėl tokio dictum12 Liunas tik savaip nusišypsojo, tačiau Grigaliaus fizionomija gerokai sugriežtėjo.

– Tai tu, Bytautai, turbūt galvojai, – kandžiai mestelėjo besišypsantis dvariškis, – kad čia mes dėl tavo gražių akių neišvažiuojamais keliais trenkėmės? Cha cha cha!

– Ką galvojau, tai galvojau! Kurių velnių jūsų laukčiau, jei žinočiau, kad ir aš tame prakeiktame rašte esu įrašytas. Juk Vasiliui prisakiau – pirma viską išsiaiškinti... O dabar... Palauk, chame, sužinosi, ką reiškia klaidinti poną! – šaukė iš susijaudinimo net paraudęs bajoras, kol galų gale besišypsantis dvariškis nusprendė, kad jau laikas pradėt jį raminti.

– Na na, nusiramink, bičiuli, o Vasilioko nekeik, juk jis tiksliai tau mano žodžius pakartojo.

– Tu meszkos kogali*! Vadinasi, tai tu niekšiškai mane apgavai? Tu!

– Nusiramink, sakau gi; žinodamas, kad dėsi į krūmus, turėjau kiek pagudrauti. Cha cha! Vandens rėčiu semti manęs nemokė... Bet palauk, nepertraukinėk manęs – savo pasakysiu, o tu jau žinokis. Kas man! Ne aš kabosiu... Tai klausyk atidžiai: Mantvilą užtarsiu prieš kunigaikštį, bet tavęs – negaliu, kaip Dievą myliu, negaliu. Suprantu, nesinori tau... Na, o... jei tik sūnų pasiųstum? Niekas ten jam galvos nenusuks, iš savo pusės ir aš pasirūpinsiu, kad įkaitu į Malburgą13 neišvežtų. Tau gi bičiulis, žinai Liuną! Tai kaip? A?

– Dar ko! Ar turėčiau leist savo kraują dergti?! Sakau – nesulauksit! Nei pats eisiu, nei sūnų siųsiu! O bičiulyste – pataikauk į save panašiems sukčiams, ne man! – širdo bajoras, nors buvęs kunigaikščio vandens nešiotojas nekreipė dėmesio net į asmeninius įžeidinėjimus. Tik akys jam gyviau sumirksėdavo.

– O kas tu toks? – ramiai paklausė. – Kaip drįsti sakyti „nevažiuosiu“, a?

– Aš – bajoras! – trumpai atsakė.

Liunas palingavo galvą, tarsi užjausdamas bičiulio apjakimą.

– Oi, Bytautai, Bytautai! – atsiduso. Bet staiga malonų toną pakeitė griežtu: – Bajoras! Cha! Kas tu, koks lachas14 ar ką, kad vis tą pačią dūdą pūti? Tik žiūrėkit! Bajoras! O aš tau sakau, kad esi toks pat vergas kaip ir mes! Ir netgi prastesnės rūšies, nes jeigu tave, pavyzdžiui, išvažiuodamas nuosavam kieme pakarti įsakyčiau, tai man už tai nė plaukelis nenukristų... Geriausiu atveju kunigaikštis paklaus: „Už ką pakorei Bytautą?“ O aš atsakysiu: „Už išdavystę.“ Ir po viskam. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa.

– Taigi, išdidusis bajore, nepasakok man daugiau tokių įžūlybių, nes to nepakęsiu, o ir Liuno bičiulystės nepaniekink, kol dar yra laiko ir progų.

Griežtas tonas, kuris nuskambėjo kunigaikščio dvariškio balse, savo tikslą pasiekė: buvo matyti, kad išdidusis bajoras pradėjo minkštėti. Du kartus paminėtos kartuvės, kurias nebūtinai nekaltu juoku reikėjo laikyti, paskatino žemaitį nusileisti. Dabar bajoras atrodė daugiau susirūpinęs nei supykęs. Sumanus bičiulis tai pastebėjo ir nepraleido progos kalti geležies, kol ji dar karšta.

– Matau jau, matau, – tarė laisvai, betgi diplomatiškai. – Nesi jau toks užsispyręs, kad dėl tavęs sielvartauti tektų. Svarbiausia, jog į protą atėjai, ir niekur kitur, o namuose jį radai... Nagi, spjauk dabar ant viso kito ir nebūk toks niaurus, nes vargu ar tai padės! Va geriau liepk atnešti mums midaus, paties geriausio: kai gomurys liūdesiu uždžiūvęs, reikia gerklę gerai praskalauti, mes dėl bičiulystės tau padėsim ir po viskam. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa.

– Nors, žinai, Bytautai, jei turi kumyso, tai dar geriau. Išgersim už Grosmajistro pražūtį, kad tai įvyktų dar anksčiau, nei tavo sūnus jam nusilenks... Cha cha cha! Nes jau neįtarsi turbūt mūsų, kad mes iš tikrųjų su baltaisiais vienuoliais bičiuliaujamės. Ėhė! Kunigas didis* labiau jų nekenčia, nei aš su tavim kartu. Tuoj pajaus mirties kvapą! Kaip manai?

– Žinoma, pajaus, tik...

– Na tai eik, eik kumyso!..

 
III
 

Po tamsios nakties išaušo skaistus rytas. Nežinomos kalnų galios į tūkstančius draiskanų suplėšė tamsiai mėlyną debesų apvalkalą, sukūrė fantastinius violetinės-purpurinės spalvos paukščius auksiniais sparnais ir ginė juos į viršų, kur vienas po kito nyko dangaus platybėse. Pjovėjai, nespėję vakar nuo savo žemės sklypelių nuimti kuklaus derliaus, kaip vaikai džiaugėsi šiuo vaizdu – jis pranašavo, kad rasa bus tyra ir greitai iškrintanti. Vos tik saulutė prasiskynė kelią į viršų, ėmė godžiai ir sparčiai svaigintis augalus nusėjusiais lietaus perliukais, vis palikdama kur mažesnį, pakibusį ant rudeninio pumpuro, besiruošiančio antram sužydėjimui.

Nežadindami nei svečių, nei šeimininko, kuris atvykėlių patartas ir aktyviai talkinamas greičiausiai iki vėlyvo meto skandino savo liūdesį kumyse, atsisveikinkime su Bytauto dvareliu ir, naudodamiesi gražiu oru, aplankykime senąjį Mantvilą bei pasižvalgykime po apylinkes.

Vingiuotas upokšnis, tarsi sidabrinis žaltys besirangantis tarp žemo kranto vešlių žolynų, atskiria du nedidelius, mišku neapaugusius rėželius. Aplink plačios miškingos dviejų bajorų – Bytauto ir Mantvilo – valdos. Dėl kaimynų patogumo tuos rėželius jungia tiltelis. Prie jo iš abiejų krantų subėga du keliai ir po porą takelių. Keliasdešimt vargingų trobų, išsimėčiusių šen bei ten, jose gyvena laisvi žmonės, o tiksliau – už ponų globą savanoriškai nešantys tam tikrą jų naudos naštą; taip pat belaisviai, įkurdinti čia ponų patogumui. Keliasdešimt minėtų trobų, neskaitant karo grobio, yra vienintelė materialinė bajorkiemių gerovė.

Prie dvarelių šliejasi gal po kapą15 šiaip ne taip dirbamosios žemės ruoželių, prie kiekvienos pirkios – vos po keletą; ir sunku suprasti, kaip jie gali patenkinti visus žmonių poreikius. Tačiau visur matomas gėlių perteklius: prie vargingiausios pirkios gyvas šimtas lysvių! Reiktų paminėti, kad ir apie daržus peiktino žodžio niekas neišdrįstų tarti. Tiek jie, tiek ir gėlynai, puoselėjami moterų, yra išskirtinė jų nuosavybė. Pakeliui visgi mažai matysime vaismedžių, o ir tie patys kažkokie suvargę. Mat vokiškas kirvis nuolat jiems graso.

Tai ir viskas, ką praeivis, eidamas iš Bytauto į Mantvilo dvarelį, gali išvysti ir įvertinti. Jei tik jo žvilgsnis, pripratęs prie plačių kraštovaizdžių, pasiganyti pamėgintų, kaipmat nusiviltų – aukšta miško siena užtveria tolimesnį peizažą.

Bet pagaliau esame prie tikslo – štai jau ir Mantvilo sodybos tvora.

Išvartyta, sulaužytais vartais, prie kurių nei sargo, nei šuns nematyti, griovys iki pusės žagarais užverstas, o per jį – skylėtas tiltelis... Viskas patvirtina vakarykščius Bytauto žodžius apie Mantvilo užpuolimą, ir dar daugiau, – iškalbingai liudija, kad čia neliko nieko, kas galėtų ir norėtų viską pataisyti bei sutvarkyti. Kieme pasitinka dar liūdnesnis vaizdas: ten, kur stovėjo dvarelis, neišvalytų griuvėsių ir nuodėgulių krūva; kai kur tarsi pragaru* būtybės kyšo apdegę sienojai, o virš jų, pajudinti vėjo, nelaimę lemiančiu balsu šlama nuogi medžių kamienai. Visai neseniai ten išsiperėję paukščiukai dabar jau iš tolo vengia juodų numirėlio šakų. Vietą, kur žaliavo gražiausios visoje apylinkėje merginos darželis, teršia sausų stiebų kuokštai – tai yra visas šimtaspalvių piliarožių, ugninių nasturčių, rūtų ir lelijų palikimas.

Kiek tolėliau matyti dūluojantys statiniai, tikrai kažkokiu stebuklingu būdu išlikę, o tarp jų boluoja kelios žmogiškos povyzos figūros – išlikę gyvi Mantvilo dvaro šeimynykščiai. Bet kur jis pats ir nelaimingoji jo dukra?

Kairėje, tame pačiame dvaro kieme, pridengtas daugelio žalių ir kiek nuo gaisravietės nutolusių medžių, patogiai įsitaisęs senas svirnas su pastoge ant stulpų ir pora langelių, kuriuose žiojėja kiaurymės.

Ant svirno laiptų, tarsi garbės sargybai iš šonų stiebiantis per gaisrą išlikusioms gėlėms, stovi Mantvilaitė. Nepaprastai graži, kupina nevaržomo jaunatviško žavesio, bet išblyškusi, o akys – raudonos nuo ašarų. Senojo šeimininko nematyti, tačiau prieš merginą stovi jaunuolis. Pažįstame jį, tai Bytauto sūnus Treniota. Tik šiandien jis visiškai kitaip atrodo. Tamsi, iš užpakalio klostyta žemaitiška palaidinukė, po kuria ant krūtinės matyti karmazino žiponiukas, taip pat paauksuotas diržas, lenktas kardas, išeiginis apavas ir sabalo kepurė teikia tikrai šaunią išvaizdą. Ne per toliausiai nuo jaunuolių stovi du pabalnoti ir nešuliais apkrauti arkliai, saugomi ant vieno jų sėdinčio tarno, o tai reiškia – parengti kelionei.

Jeigu atidžiau įsižiūrėtume į šio paveikslo detales, mus gan nustebintų kiek mįslinga ir kukli tarno asmenybė. Senis tikriausiai šimtametis, ilgais baltais ūsais ir tokia pat barzda, didelė kupra ant pečių, be to, viena akim aklas. Atrodo, netiktų jaunuoliui į draugiją. Bet grįžkime prie pagrindinių veikėjų.

– Kodėl tu mane persekioji, Treniota? – klausia išblyškusi paraudusiomis akimis mergina. – Kodėl tu mane persekioji? Ar aš tavęs nemylėjau visa širdimi? Ar aš tavęs nesiilgėjau dienomis, nesvajojau apie tave naktimis? Turbūt nori, kad aš savo vargšę galvelę į tuos akmenis suskaldyčiau. Ak, padaryčiau tai kaipmat, jei ne balta serganti gimdytojo galvelė. Bet dabar jis vargšas kaip ir aš, dabar jis mano vienintelis mylimasis, mano širdingoji glamonė. Ak, Treniota, Treniota! Ko tu nori iš manęs, pasakyk, kodėl mane persekioji?

Jaunuolis klausėsi, klausėsi ir žiūrėjo į ją susižavėjimo kupinomis akimis. Kai ji nutilo, staiga išbalo, kietai sučiaupė lūpas, juodose akyse tarsi sužaižaravo ugningos kibirkštys, ir jis tarė:

– Aš tavęs nepersekioju, Mantvilaite, tik atėjau pasakyti, kad... kad manęs jau nebepamatysi. Tėvas siunčia į Kauną – jo vardu turiu prisiekti ištikimybę Grosmajistrui. Tad prisieksiu, na, o paskui... paskui už tave bus atkeršyta. Jis ten yra, žinau, kad yra, bet galiausiai nei ten, nei kitur jo jau nebus.

– Tu ir į Klaipėdą traukei jo galvos, betgi...

– Šį kartą neišsprūs, prisiekiu!

– Priesaika, vėl priesaika! Ak, nekartok man jau to tuščio žodžio, kuris tarp žmonių visiškai prarado vertę – tiek švaistantis naujo tikėjimo, tiek senųjų dievų vardais. Prakeikimas man, kad neužteko jėgų pasmaugti jo savomis rankomis!

Raustelėjęs Mantvilaitės veidas akimirkai užsiplieskė laukine neapykantos liepsna, o balti jos delnai konvulsiškai susigniaužė į kumščius.

– Mantvilaite, – iškilmingai kalbėjo jaunuolis, – dievai mato, šį kartą ne tuščiai aušinu burną: už tave bus atkeršyta!

Mergina įdėmiai pasižiūrėjo į narsuolį: nuo jo dvelkė niūrus pasitikėjimas savimi. Tada tarė:

– O kas man apie tai praneš, jeigu tu pats... negrįši?

– Todėl čia ir esu, kad ženklą iš manęs galėtum gauti: štai mano ištikimasis kaštanas. – Treniota parodė į arklį, kurį iškaršęs tarnas laikė už pavadžio. – Paliksiu jį arklidėse, pats josiu tavuoju. Kai grįš be raitelio, tai ir bus ženklas, kad išpildžiau pažadą. Daugiau neklausinėk. Lik sveika... amžinai!

Mergina tylėjo. Jaunuolis jau nuėjo kelis žingsnius, bet ji tylėjo. Jis apsidairė, apsidairė ir stabtelėjo; ji vis dar tylėjo. Nė vieno atsisveikinimo žodelio ištarti neįstengė, vargšelė! Treniotai tai, matyt, sukėlė nerimą, nes grįžo į ankstesnę vietą.

– Mantvilaite!

Mergina į jį žiūrėjo stikliniu, sustingusiu žvilgsniu.

– Klausyk, Mantvilaite! Tavo gimdytojas silpnas ir veikiausiai ilgai netrauks, liksi našlaite. O juk tai, ką pasakei apie galvelės sudaužymą, blogai pasakei. Nedaryk to, bent mūsų... mūsų meilės atminimo labui. Kai nustosi tėvo, veikiau keliauk į Palangą, krisk prie šventosios kunigaikštienės* kojų, o ji Praurimės16 vardu priglaus ir paguos.

Sausas, nenatūralus juokas išsiveržė iš jo sužadėtinės krūtinės, tačiau tuoj virto skausmingu vaitojimu.

– Ar turėčiau rūpėti šventajai kunigaikštienei, ar turėčiau rūpėti Praurimei? Ir kaip drįsčiau prieš jas stoti – aš? Aš! Ak, Treniota, nekankink jau daugiau manęs!

Jaunuolis nunarino galvą ant krūtinės ir taip stovėjo kelias akimirkas – galvojo. Bet neradęs nei širdyje, nei atmintyje nieko, kas galėtų prislėgtą merginą paguosti, nusisuko ir pamažėle su tarnu bei arkliais nuėjo arklidžių link.

Mergina žiūrėjo įkandin sausomis, degančiomis akimis, kol jis visai dingo jai iš akių. Kai pagaliau apsidairė aplink, pamatė tėvą. Stovėjo čia pat už jos išsidraikiusiais baltais plaukais, pamišėlio žvilgsniu. Dukra, garsiai raudodama, įkniubo jam į krūtinę.

Treniota ant ugninio Mantvilaitės žirgo ir paskui jojantis senas tarnas, krypdami Kauno link, jau paliko Mantvilų gaisravietę, jau ir kanopų bildesys nutilo, o dukra, įsikniaubus į tėvo krūtinę, vis dar verkė.

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)