tekstai.lt

Nikodem Erazm Iwanowski. Vienuolika griaučių. Novelė (2)

 

       Tęsinys. Skaityti pradžią

 

      IV

 

Žmogus šaudo, Dievas kulkas gaudo. Kauno pilis iškalbingai patvirtina šią priežodžiu tapusią sentenciją. Ši dideliu vargu ir didelėmis išlaidomis kryžiuočių pastatyta** (mat medžiagos gabentos iš Prūsų, statė per 60 000 darbininkų, panaudojant 80 000 arklių, stipriai sergstint sargybai, kasdien, kelias savaites) pilis turėjo tapti svarbiausiu taranu siekiant sunaikinti pagonišką Lietuvą. O vis dėlto, nors ji ir puikiai pavykusi, ir didžiojo ordino magistro pripažinta neįveikiama, nors mūras ir buvo dešimties pėdų storumo ir keturių sieksnių aukščio, nors būta plytinių bokštų, upės ir gilių griovių, galop ir vidinės citadelės, – pilis, vos pastatyta, lietuvių buvo atkovota ir jau niekada į savo įkūrėjų rankas nebegrįžo17.

Šioje nenukariaujamoje, bet vis dėlto užimtoje pilyje šiandien didelis sujudimas, šurmulys ir sumaištis: ne karinis judėjimas, tačiau, savaime aišku, čia pilna apsiginklavusių žmonių, vežimų ir arklių iš dviejų priešingų stovyklų – lietuvių ir kryžiuočių.

Teutonų ordino sąjungininkas ir buvęs numylėtinis kunigaikštis Vygandas, kitaip Vytautas, Kęstučio ir vaidilutės Birutės sūnus, globėjų ne be priežasties imtas nekęsti – mat jau daug skaudžių pokštų jiems iškrėtė, net ir šios pilies užgrobimas gulėjo ant jo sąžinės. Didysis lietuvių kunigaikštis Vytautas, kitaip Aleksandras18, norėjo, kad gerbėjai tai primirštų. Dėl to sąmoningai susigalvojo ir šiandieninę komediją: suvažiavimą ir susitikimą su didžiuoju ordino magistru, tartum siektų atnaujinti ankstesnius susitarimus, pagal kuriuos Žemaitija ateityje bus laikoma neliečiama ordino nuosavybe. Kad ordinui nekiltų riteriškas narsumas maištingąją pavaldinę niokoti, dainuojama daina:

 

Užtrauksiu žiemgaliams nelaimę,

arba visi mes būsim negyvi!..19

 

Žemaitijos atstovai prisieks jam ištikimybę ir netgi įkaitų duos.

Viskas eina kaip iš pypkės. Lietuviai ietininkai ir lankininkai, valdovui įsakius, įsimaišė į nekenčiamų vokiečių knechtų20 būrį, o lietuviai ponai su kryžiaus riteriais pilies menėse bendrauja tarsi niekur nieko, iš pirmo žvilgsnio – plepa visai draugiškai. Didokas bajorų būrys iš Žemaitijos laukia, kol prasidės numatyta ceremonija. Visuotinio susitarimo nuojauta ir visa tai, kas po jo laukia, tai yra dosni puota, gaivina daugelio protus ir širdis. O vis dėlto – ar pats didysis ordino magistras tiki galimybe pasiekti numatytą tikslą? Laiduoti nedrįstume. Abi sąjungą sudarančios pusės jau seniai turėjo laiko ir progų nusivilti vieni kitų pažadais, kad ir pačiais iškilmingiausiais. Na, bet tam ir yra politika, jog iki pat galo būtų mėginama priešininkui apdumti akis; o didysis ordino magistras yra politikas.

Jei jau prakalbome apie didįjį ordino magistrą, tai galime pasakyti, kad jis įsitikinęs – jei nieko neprarandi, tai dar nereiškia, kad nieko negali laimėti pavadinęs ambicingąjį kunigaikštį ponu bei ypatinguoju ordino geradariu; tad uoliai bei paklusniai į suvažiavimą atvyko ir geros nuotaikos tarp visų sukinėjosi. Iš to galima spręsti, kad apie akių dūmimą mąsto, tik iki šiol savo politinių dūmų dar nepaskleidė.

Bet ir didžiojo kunigaikščio menė išsipustė politiniams turnyrams. Skliautuota, siaurais gotikiniais langais, veikiau primenanti vienuolyno valgomąjį, o ne audiencijų salę, kiek tik įmanydama paskubomis užmaskavo visus savo trūkumus. Tad matome joje ir minkštasuolius, ir rytietiškus gobelenus ant sienų, ir didžiulį raudona gelumbe apdengtą stalą; ant jo – pergamento ritinius ir foliantus, taip pat antspaudus, o greta rašalo ir meistriškai išaštrintų plunksnų, skirtų ne mažiau meistriškai perrašinėti jau šiais laikais sudarytų konciptų21, nemažą paauksuotą kryžių. Savaime suprantama, neužmirštas ir sostas: stovi, apgaubtas baldakimo, priešais pat pagrindines paradines duris; jo dešinėje marmurinė konsolė su riterio skydu apačioj, ant kurio – lietuviškas vytis, apvainikuotas didžiojo kunigaikščio regalijomis. Sosto kairėje – kitas puošnus krėslas, tik be konsolės ir regalijų. Jis svetingai paruoštas didžiajam ordino magistrui.

Veikiausiai tai vienintelė menė visoje pilyje, kur viskas taip saikinga, erdvu ir nėra žmonių šurmulio. Štai šiuo metu ten esantys asmenys.

Prie raudono stalo, už kryžiaus, sėdi kažkoks svarbus dvasininkas. Paskendęs maldoje, o gal ir susimąstęs, nes nei juda, nei dairosi. Kai sužinosime, kad tai vilnietis vyskupas, vadinasi, aukščiausiasis jau lyg ir viešpataujančios Lietuvoje Bažnyčios vadovas, mus nustebins kukli ir visai nepatraukli jo išvaizda.

Kitas asmuo – mums jau gerai žinomas dvariškis Liunas. Šią minutę jis stovi labai nusižeminęs, bet šypsosi taip pat, kaip prie ugniakuro pas Bytautą.

Lankstosi ir šypsosi garbingasis ponas Liunas, nes stovi priešais didžiojo kunigaikščio sostą, prie kurio matome dar ir trečią asmenį. Pastarojo išvaizda byloja, kad trokšte trokšta daryti įspūdį visiems ir už visus... Tai vidutinio amžiaus vyras tamsiomis, skvarbiomis akimis, ilgais plaukais. Jo veidas kruopščiai nuskustas, tačiau tai jam nesuteikia tokiu atveju tikėtinų moteriškų bruožų, atvirkščiai – lūpos bei smakras rodo išdidumą ir veržlią energiją. Jo krūtinę ir pečius dengia spindintys plieno šarvai, kuriais žemyn iki pėdų, apgaubtų dailiais geltonais tymo batais, nuteka purpurinis žiponas. Prie šono – lenktas lenkiškas kardas, gausiai nusagstytas deimantais, ant pečių dar ir skaisčiai raudonas apsiaustas, pamuštas šermuonėlių kailiais, prie kaklo susegtas žaižaruojančia sage. Kaire ranka įsirėmęs į šoną, dešine, atrodo, tarsi skeptru žaisti mėgintų. O jei pridursime, kad tas trečias asmuo ant galvos turi šermuonėlio kepurę, kurios purpurinį viršų vainikuoja auksinis kryžius, tokiais pat žiedais pritvirtintas, veikiausiai kiekvienas supras, kad tai ne kas kitas, o pats didysis kunigaikštis.

Statmena raukšlelė tarp antakių išduoda blogą lietuvių valdovo nuotaiką. Negi tai palinkusio prieš jį tarno kaltė? Bet kadangi pastarasis niekada nežiūri tiesiai į valdovo veidą, tai ir dabar nepastebi šio pavojų pranašaujančio ženklo. Paprastai tokiais atvejais jautrios sielos dvariškio ginklas yra atkaklus tylėjimas... Liunas taip pat tyli. Tad šįkart valdovui tenka nutraukti užsitęsusią tylą.

– Tikiuosi, kad bent jau niekas nedrįso prieštarauti aiškiai mūsų valiai? – paklausė didysis kunigaikštis.

– Niekas, šviesiausiasis pone! – prislopintu balsu, tarsi gresiant didelei nelaimei, atsakė dvariškis. – Niekas, tik sergantieji ir...

– Ir? – grėsmingai nusitvėrė jo žodžių valdovas.

– Ir mirusieji, – apsimesdamas naiviu skubiai pabaigė tarnas.

– Kvailas tu! – pro dantis iškošė didysis kunigaikštis, tačiau raukšlelė ant jo kaktos gerokai pasilygino. – Tijūnai22 iš mano valdų? A? – jau švelniau paklausė.

– Knabarnakštis, Žubrukštis, Gelžinis ir Krūtinis. Bet...

– Bet?

– Bajorai jų vengia, sako, pats kunigas didis laidavo mūsų privilegijas, o chamas, tai vis chamas.

– Ką – jiems kvepia lenkų bajorystė?

– Oi, kas kvepia, tai kvepia, šviesiausiasis pone.

– Tikrai? Tad pasakyk, kad yra kvaili! O ir tu su jais, nes gerai žinau – ir tau ne viskas smirda, kas nekaip kvepia. Cha cha cha! Na, o murzos23 yra?

– Murza Ibrahimas, šviesiausiasis pone, nes Mahmudas net į Totoriją ieškoti kailiaraugių išsiruošė.

– Duok tu juos man visus kartu, supranti? Kartu!

Dvariškis nieko neatsakė, tik nusilenkė, bet taip greitai ir žemai, kad vos kryžkaulio neišsinarino, ir tuojau išėjo.

Dabar didysis kunigaikštis atsisėdo jau į savo sostą, tačiau rūsti veido išraiška nė kiek nesušvelnėjo, o įgavo veikiau susirūpinusio ar nuliūdusio žmogaus bruožų.

– Hm, hm! – atsikrenkštė ir nusispjovė. – Norėčiau viso šito išvengti, – pats sau kalbėjo, – bet ką padarysi? Kitaip negaliu. Negaliu! Užtenka, kad jau prie Smolensko prisikankinau, galvodamas, kad artėja paskutinioji24. Bet Kovas* padėjo... Jėzus Kristus padėjo! – pasitaisė garsiai galvojantis krikščionis kunigaikštis ir žvilgtelėjo į užsigalvojusio vyskupo pusę. – Visa tai turint omenyje, jokiu būdu netinka lygintis su visos Rusios galia prie pat savos pirkios slenksčio palikus alkaną slibiną. Reikia jam kažkuo užkišti nasrus, ir tai – už ačiū! Ar ne tiesa, tėve Jokūbai25?

Bet vyskupas, kunigaikščio pavadintas tėvu Jokūbu, neatsakė, matyt, neišgirdo klausimo. Kunigaikštis taip pat antrukart neužklausė, kalbėjo toliau, daugiau sau, o ne vieninteliam savo minčių patikėtiniui.

– Rusija, taip, Rusija tarsi laukia atlapomis durimis. Dabar arba niekada! O kai įvyks tai, kas turi įvykti, parodys man visi galingiausią valdovą!

Pastarieji žodžiai buvo ištarti taip garsiai, kad vyskupas net apsidairė. Didysis kunigaikštis pasekė jo pavyzdžiu, bet, nieko nepamatęs, pusiau juokais, pusiau rimtai dabar jau tikrai į vyskupą kreipėsi:

– Štai taip, švenčiausiasis tėve! Atiduodu šiandien Žemaitiją de noviter26 ir gerai elgiuosi, a? Juk kai paprašysiu, leisi man jos sugrąžinimo reikalauti, kad ir rytoj, esant reikalui, išplėšti iš slibino nasrų su jo visais viduriais? Cha cha cha! Ar ne tiesa?

Tačiau vyskupas ir šį kartą nieko neatsakė – mat atsivėrė durys ir besišypsančio Liuno atvesti į salę pradėjo grūstis žemaičių bajorai, taip pat iškviesti tijūnai.

Į vidų plūstančių žemaičių akys buvo plačiai atmerktos, burnos pusiau pravertos, o jie patys atrodė kaip sugauti. Tas ir anas nusilenkė ant slenksčio, kiti šio sumanymo atsisakė ar nedrįso, tik mindžikuodami nuo kojos ant kojos tarsi iš nusistebėjimo krypavo. Pagaliau visi suėjo, sustojo ir laukė. Tik vienas murza Ibrahimas, kuris čia atvyko kaip kunigaikščiui priklausančių kaimų tijūnas, be to, per protekciją įsigytų ir plačių, miškais apaugusių plotų savininkas, kaip totorius pasveikino savo geradėją poną pagal visas Rytų etiketo taisykles – krito prieš jį veidu ant žemės, kakta ją mušė ir taip nuolankiai bučiavo, kad net nuo plikos galvos feska nusirito, o supinta kasa išsipynė. Visa tai prajuokino didįjį kunigaikštį, kuris prabilo juokaudamas, pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai:

– Nedurniuok, murza Ibrahimai! Argi nematai, kaip tikrieji mūsų vergai sveikina savo poną ir gaspadorių? Na na, – vėl pasisuko į žemai besilankstančius, jautrius tariamiems žodžiams žemaičius. – Nesate dėl to kalti – kaltas laikas. Kažkada gretimų kunigaikščių pasiuntiniai prieš visos Lietuvos karalius bučiavo žemę, tai tiesa, bet šiandien teliko jums kažkoks duc27 ar princeps28, bet ir tai tik tol, kol galingiausiems patiks. Na taip, divina providentia29! Ar ne tiesa, tėve Jokūbai? Tiktai... – staiga užsidegdamas pridėjo Kęstučio sūnus. – Vardan Perkūno! Per Deum omnipotens30! Taip ilgiau tęstis negali! – Akylai pažvelgė į žemaičius: buvo klausomasi jo tarsi per vokišką pamokslą. Tad trumpai paklausė: – Ar žinote, kodėl jus sušaukėme?

Tyla buvo iškalbinga, visgi didysis kunigaikštis pakartojo klausimą.

Šį kartą tai vienas, tai kitas giliai atsiduso, trečias, kumščiuodamas alkūne kaimyną ir tarsi taip jį skatindamas kalbėti, atsikosėjo. Tačiau kaimynas nenorėjo suprasti paakinimo, ir nejauki tyla dar nežinia kiek būtų užsitęsusi, jei iš minios nebūtų išsiskyręs ir savo kailiu nesurizikavęs rimtas, žilas kaip obelis bajoras. Nusilenkęs ponui, jis taip prakalbo:

– Kunigas didis! Žinoti tai žinome, bet… – ir nutilo.

– Bet? Kas per „bet“, garbingasai Daumantai? – raukydamas antakius grėsmingai paklausė didysis kunigaikštis. Vis dėlto nelaukdamas garbingojo Daumanto atsakymo, pats susirinkusiųjų miniai sušuko: – Tad žinote?! Tai gerai! Bent jau laiko veltui negaišime, nes brangus jis ir man, ir jums. Ei, Liunai! Kviesk Grosmajistrą ir jo palydą, taip pat ir maniškius – bus reikalingi prie pergamentų.

Liunas šoko už durų, o senasis Daumantas dar kartą nusilenkė:

– Kunigas didis! – pratarė nuolankiu balsu. – Pasigailėk mūsų – nežudyk, neatiduok į šlykščią nelaisvę, nes…

– Nes – kas?

– Nes negali būti, kad tu, šlovingojo Kęstučio ir šventosios mūsų kunigaikštienės sūnus, trokštum žemaičių pražūties.

– Kaip mane gyvą matai! Nenoriu to! – sušuko Vytautas, jo veidu perbėgo tamsiai raudona pykčio ar kokio kito jausmo banga. – Nenorime, – pakartojo rimčiau. – Ir jei kas nors kažkuo panašiu mus kaltinti drįstų, tu, mūsų didžiojo tėvo senasis bičiuli, kuris šventąją kunigaikštienę ir mūsų mylimą gimdytoją pažįsti, spjauk tokiam į akis! Supranti?

– Na tai ką čia mums įsitvėrę kartoja apie kažkokią priesaiką, apie…

– Klausyk, Daumantai, – staiga pertraukė didysis kunigaikštis, – tu – žemaitis?

– Iki sielos gelmių, kunigas didis. O ką?

– Tai pasakyk man, bet nuoširdžiai, – kunigaikštis prislopino balsą, kad tik Daumantas girdėtų jo žodžius. – Nuo kada jūs taip susibičiuliavote su baltaisiais vienuoliais, kad net pasišaipyti iš jų nedrįstate, a?

– Mes?! Kunigas, mes su-si-bi-čiu-lia-vo-me?! Mes – su jais?! Cha! Greičiau Žemaitija skradžiai žemę prasmegs, nei tai nutiks! Veikiau...

– Užteks, seni! Aš už tai, kad netektų skradžiai žemę prasmegti. Protingas supras iš pusės žodžio. Bet prisiekti privalote, supranti? Privalote! O dabar eik ir nesuk galvos tiems kvailiams!

Senas bajoras suskubo uoliai vykdyti įsakymą, mat šis buvo lyg ir neginčytinas... Ar suprato ką iš pono žodžių ir ar užteko to „pusės žodžio“ – kitas reikalas... Nesuko niekam galvos, o ir laiko tam nebuvo. Durys vėl atsivėrė, tik jau kitoje pusėje, ir į menę iškilmingai įžengė didysis Teutonų ordino magistras – Konradas fon Jungingenas31, o paskui jį... Dieve gailestingas! Mažiausiai kapa auksu, sidabru ir plienu žėrinčių aukštų ordino dignitorių, riterijos atstovų, taip pat ir lietuvių ponų pusę menės užpildė.

Ko tik nebuvo tarp tos dviejų stovyklų vyresnybės! Didžiojo magistro svitos branduolį sudarė32: Kunas fon Lichtenšteinas, didysis komtūras; Verneris fon Telingenas, didysis maršalas; Johanas Rumpenheimas, didysis gydytojas; Burghartas fon Vobecke, didysis drabužininkas; Arnoldas fon Heckeris, iždininkas; Ulrichas fon Jungingenas, Balgos33 komtūras; taip pat grafas Frydrichas fon Colerno, Ragainės34 komtūras.

Iš lietuvių vadovaujančiųjų35: Goštautas, Vilniaus vaivada; Čupurna, maršalka; Sungaila, kancleris.

Taip pat svarbiausi kunigaikščio aplinkos žmonės36: Minigaila, Nemira, Gedgaudas, Žostautas, Vidiminas ir Kęsgaila.

Didysis kunigaikštis žengė pasitikti didžiojo ordino magistro. Prasidėjo abipusis lipšnumo demonstravimas, kurio metu vyskupui buvo atnešti iškilmingi apeiginiai drabužiai…

Greitos didžiojo magistro akys tai pastebėjo. Išbėręs didžiajam kunigaikščiui visą dar iš vakaro paruoštų meilių žodžių atsargą, teikės ir mūsų vyskupui, paskui ir visam apstulbusių žemaičių būriui parodyti dantis, tai yra jiems savaip nusišypsoti… Bet netikėtai šalia jo stovintis maloningasis Johanas Ochmanas, ordino kapelionas, nei iš šio, nei iš to keistą klausimą žemaičiams uždavė:

– Broliukai mano, o ar visi esate krikščionys?

Savaime suprantama, niekas iš tariamų broliukų nebuvo pakankamai kompetentingas šiuo klausimu… Mat mažų mažiausiai du ar, kaip sakoma, ir daugiau kartų, esant skirtingoms aplinkybėms, yra priėmę šventąjį krikšto sakramentą. Tad tylėta. Kadangi niekas nepaprieštaravo, netgi totorių murza, kuris iš dokumentų žinojo, kad yra musulmonas; tad gera dviejų sąjungą sudarančių didžiųjų – kunigaikščio ir magistro – valia savaip aiškinosi šį mažųjų tylėjimą ir skubėjo prie reikalo eiti…

Tarp bajorų, kurie tėvui Jokūbui priešais kryžių skaitant priesaikos tekstą ir evangeliją pakėlė į viršų pirštą ir taip patvirtino priesaiką, tarp bajorų, prisiekusių ištikimą priklausomybę neapkenčiamam ordinui, buvo ir mums žinomas Treniota. Tačiau kitoje pusėje, tai yra tarp ordino dignitorių ir riterių, matome žmogų, kurio niekada tokioje garbingoje draugėje pamatyti nesitikėtume. Treniotos tarnas! Iš tikrųjų stovi vienaakis senis už didžiulio rudabarzdžio riterio pečių, taiko sveikąja akimi į savo jaunojo pono pusę ir vogčiomis siunčia kažkokius ženklus... Tuo pat metu pirštu į vokietį rodo, keistai šypsosi ir galvą kraipo, tarsi sakytų: „Nutvėriau jį ir laikau!“

 
V
 

Turėjo žemaičiai savų priežasčių neteikti didelės reikšmės vokiškai priesaikai, vis dėlto šios iškilmingumas iki sielos gelmių sujaudino prasčiokišką jų sielą. Taip sujaudino, kad pagaliau išleisti į laisvę atrodė kaip po rusiškos, gerai iškūrentos pirties – suprakaitavę ir įraudę... Be to, jau dingę iš pono akių, keikė baisiausiai, keikė šlykščiausiai, net patiems ausys linko... Bet ką? Gal... kunigaikštį? Anaiptol! Tokiai šventvagystei žemaitis pasiryš tik kraštutiniu atveju, pavyzdžiui, kai jau jam iš nugaros diržus kas ne juokais pradės rėžti... Tad kol kas keiktas tik pats Grosmajistras, na ir visa jo vokiška valdžia: Grosmajistras už tai, kad apraizgė kunigaikštį, valdžia – kad engs juos dabar lyg ir legaliai...

Šventosios kunigaikštienės, kuri iki šiol tarp savųjų gyveno, vėliau tarp jų ir numirė, ir nenužudyto keršytojo už žemaičių skriaudas sūnus sugebėjo iki galo išsaugoti atlaidžią žemaičių simpatiją. Net jei ir būta keiksmų, kuriuos už jį, per jį ir su juo ne kartą teko iškęsti. Ir nereikia stebėtis: paskutinis nykstančios Lietuvos didvyris daugeliu atžvilgių nusipelnė savųjų nuolaidaus žvilgsnio, o jo savimeilė pernelyg išaugo tik mūsų laikais, ir tai istorikų valia, po truputį susilaukia kritikos... Dar neatėjo, gal niekada ir neateis tas laikas, kai bus smerkiamas krauju ir ugnimi penėtas didvyriškumas... Ne vienas žmogus pasibaisėjęs suka akis į šalį nuo laukų, nuklotų lavonais, nuo griuvėsiais virtusių miestų ir miestelių, nuo ištuštėjusių kaimo vietovių. Nepaisant to, dėl žmonių vargų aplinkybes apkaltinant, poetiškas legendas prakeiksmų adresatams uoliai kartojant, šių baisybių kaltininkai vis dar didvyrių gretose puikuojasi... Tačiau – prie reikalo.

Kodėl naujiesiems ordino pavaldiniams puotauti nesinorėjo, atspėti nesunku, tad vėl prisivilioti juos į pilį, kad gera valia išgertų į Grosmajistro sveikatą, nepaisant lipšnių pastangų, jau neįstengta. Išsibėgiojo visi prieš pat vakarą, kad savo dvareliuose ir numach* laisviau keikti galėtų, o po to – sąmokslus prieš engėjus rengti pradėtų.

Pilyje, tiksliau – susirinkime, matome tik du žemaičius: Treniotą ir jo tarną. Bet ir jie visiškai kelionei pasirengę: apsiginklavę ir raiti tyliai šnekučiuojasi. Iš to galima spręsti, kad kažko laukia, dėl kažko slapta tariasi. Ir iš tiesų pokalbis yra ganėtinai paslaptingas.

– Tai sakai, – kalba Treniota, – kad su juo net neverta šnekėtis?

– Nė vieno žodžio, – patvirtina tarnas.

– Tai gerai!

– Cha cha! Ne man tai sakyti! – senis pakarpė ūsiukais ir nuovokiai sumirkčiojo akimi. – Patarčiau netgi kuo nors užsikimšti ausis, kad netektų girdėti, kaip mes piktžodžiauti pradėsime. Na, o dabar palengva judėkime, nes nuo arklidžių girdžiu kanopų bildesį. Pavys už tilto.

Ir pasuko link vartų.

Iš tikrųjų kieme netrukus pasirodė vokiečiai. Sėdėjo ant augalotų žirgų, šuoliais skubančių prie vartų. Buvo keturiese, apsiginklavę nuo galvos iki kojų. Baltas besiplaikstantis apsiaustas ir plieninis šalmas, papuoštas stručio plunksnomis, leidžia suprasti, kad kažkur išsiruošia kryžiuočių riteris. Iš puikaus jo sudėjimo ir tankios rudos barzdos atpažįstame riterį, už kurio pečių kunigaikščio menėje senasis Treniotų tarnas su savo ponu pasikeitė paslaptingais ženklais. Kiti trys buvo paprasti knechtai.

Riterio tarnai mums mažiausiai rūpi, bet jis pats... Kadangi tai riteris ir iš stuomens, ir iš liemens, o žemaičiai už tilto dar nepavyti, leisk man, maloningasis skaitytojau, trumpai jį apibūdinti, tai yra tarti apie jį keletą žodžių.

Tai Hermanas fon Ryzenbauchas37, kilęs iš Vestfalijos38. Stipriose jo rankose slypi tokia jėga, kad gali vienu plataus kalavijo kirčiu jaučiui galvą nuritinti, vėliau to jaučio ketvirtį vienu prisėdimu sukirsti, kad tik būtų kuo užgerti. Dėl šių priežasčių garsėja tarp saviškių ir džiaugiasi nenugalimojo aureole. Nors... Antra vertus, šis stipruolis turi ir mažų ydų... Pavyzdžiui, kartais savo ordiną kompromituoja disciplinos pažeidimais: vartoja linksminamuosius gėrimus, žaidžia kauliukais azartiškus žaidimus, na ir karštai meilinasi moterims, tiesą pasakius, dažniausiai pagonėms, dėl to priešiškoje Lietuvoje paprastai progų nepaniekina.

 

Du žemaičiai, palikę už nugaros pilies tiltą, pasuko į Medininkų traktą, bet kadangi ir naujasis mūsų pažįstamas riteris fon Ryzenbauchas su savaisiais knechtais padarė tą patį, žemaičius pasivijo. Riteris gan išdidžiai pasveikino senajį tarną, už tai šio buvo apdovanotas nuolankiu nusilenkimu. Toliau visas raitelių būrelis patraukė kartu. Kartu: kryžiuočiai ir žemaičiai – Medininkų, Žemaitijos širdies, link.

Tuo metu saulė vis greičiau, vis labiau rausdama linko vakarų pusėn, kol galiausiai pasislėpė už tamsiai violetinių debesų juostos. Iš kitos pusės savo sidabrinę galvą virš žemės smalsiai iškišo mėnulis – visa apgaubė naktis…

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)