Tęsinys. Skaityti pradžią

 

      VI

– Tėve, – kreipėsi Treniota į šalia žingine jojantį savo seną tarną, kai keturi svetimi raiteliai šiek tiek išsimušė į priekį. – Tėve, liūdna man ir sunku... Nes...

– Nes – kas? – neramiai perklausė senis.

– Nes… Tu čia tarp mūsų nereikalingas, ištikimasai, senasai mūsų sargu*!

Senolis atidžiai pasižiūrėjo Treniotai į veidą ir palingavo galvą.

– Sakai, nereikalingas? Suprantu tave, sūnau. Bet įdėmiai paklausyk manęs: turėjau aš tris sūnus, krito visi – vienas Medininkuose, antras prie Romnų39, trečias prie Dubysos; turėjau dvi mergeles, ir sumenko man abi kaip tavo mylimoji. Ir štai aš, likęs vienas benamis senis, turiu svetima duona misti. Ir tu man sakai – nereikalingas!

Čia senis, praradęs iškilmingą santūrumą, tapo stačiokiškai grubus, nusispjovė ir arklį spustelėjo, veikiausiai norėjo aplenkti savo jaunąjį poną. Bet šis užbėgo jam už akių:

– Stok! – sušuko. – Taip prikibai prie tų vokiškų kaliausių, kad nėr kaip su tavim ir pasikalbėti. Kai vėl prie jų prilipsi, tai gal jau ir nepasimatysim.

– Cha, būtent. Bet ką čia kalbėti? Ką kalbėti? – nenoriai burbtelėjo senas žemaitis, prilaikydamas savo arklį. – Turiu prižiūrėti, kad jis sveikas, su dvasia ir visais viduriais, būtų pristatytas velniui – jo tėvui.

Abu nutilo. Treniotai, matyt, kažkas gulėjo ant širdies, bet nežinojo, kaip tai išsakyti. Galiausiai ryžosi gan naiviai, kaip paprastai išsisukama iš tokių situacijų, paklausti:

– Ar tu… krikščionis?

Senis vėl neramiai pasižiūrėjo į jaunuolį.

– Ei, sūneli, – tarė išsisukinėdamas, – o kas dabar Žemaitijoje žino, kuo turi tikėti ir ko dar reikia tikėtis! Tad gyvenk savo ir... lik sveikas!

Ir nušuoliavo senis kaip galėdamas greičiau, net nesidairydamas, matyt, baiminosi, kad vėl bus sulaikytas.

Riterio fon Ryzenbaucho baltas apsiaustas ir žėrintis šalmas, gausiai mėnulio spindulių apipiltas, buvo aiškus taikinys žemaičio akiai. Pastarasis, net neįtardamas, kad jo laukia naujas išbandymas, skubėjo tiesiai raitelių link.

Šlovingasis ordino stipruolis, gal iš pagrindų permąstęs visus galimus pavojus keliaujant kartu su dviem žemaičiais, gal jų šnabždesių išgąsdintas, o gal atradęs kokių nors kitokių priežasčių, staiga savo žirgą sustabdė. Kai senis priartėjo, riteris įdėmiai pasižiūrėjo į jo vienintelę akį.

– Klausyk, tu! – tarė lėtai, bet grėsmingai. – Jeigu išdavystę planuoji ir į pasalą mus vedi, tai... saugokis! Vargas tau!

Kaip pagal komandą knechtai apsupo žemaitį. Bet senasis, nors ir užkluptas iš netyčių, neatrodė panašus į išdaviką – nustebęs traukė pečiais, galiausiai pradėjo žegnotis:

– Wardum Diewa, Tiewa ir Sunaus!* Kas čia jums į galvą šovė?

– Nuolatos šnibždatės su tuo meškinu, kuris va iš ten žiūri į mus padilbom.

Senis net nematė reikalo atsakyti į mestus jam kaltinimus, tik žvilgčiojo į Treniotą, kuris kaip tik prijojo, ir juokaudamas į jį kreipėsi:

– Ei, kūmai, stok! Pamėtėk čia savo kalaviją! Atrodo, aštrus, nes mūsų draugai bijo į jį susižeisti. Cha cha cha!

Senis, piktai mirksėdamas akimi, juokėsi iš savo sąmojo, tačiau tokia negarbinga prielaida įžeidė riterį.

– Pagonių šunie! – sušuko. – Kas tai – juokai?! A?!

Treniota, šmaikštaus tarno pavadintas kūmu, vis dėlto paklausė jo sąmojingo kvietimo, ir lenktas kardas – vienintelis jaunojo žemaičio ginklas – skambėdamas nukrito ant akmenų.

Šis paklusnaus jaunuolio mostas išėjo į naudą žemaičiams, o kai dar nenusisekęs juokdarys atsiprašinėdamas į kojas nusilenkė, riteris visai nusiramino ir, tarsi nieko nebūtų įvykę, visi sutartinai patraukė toliau.

Priešingai, didžiadvasiškas riteris pajuto netgi būtinybę užglaistyti netikusį įspūdį, kurį nekaltam senukui galėjo sukelti nepagrįsti jo įtarinėjimai, tad pats žemaitį įtraukė į pokalbį – na šiek tiek satyrišką.

– Tai tu, mano seni, – arčiau prijodamas ir maloniai šypsodamasis tarė, – jėga gabeni mane pas merginą! Cha cha cha! Ir laiduoji gerą priėmimą! A? Ką? Prisiektum, kad nieko nepridėsi nuo savęs, jei ką perduoti ji lieptų?

– Kaipgi kitaip. Jei jau mūsų bajorai jūsų Grosmajistrui ištikimybę prisiekė, tai kodėl aš šitą ten… Oi, oi!

– Tik nežinia, kaip saugiau – ar iš jūsų, žemaičių, traukti priesaiką Kristui, ar Perkūnui...

– Vis tiek, vis tiek, maloningasis riteri!

– Hmm, hmm! Kaip – vis tiek? Dievaži, juokingas tas senis! Girdi, Grauritai! Sako: „Vis tiek.“

– Wunderbar!40 – stebėjosi užkalbintas knechtas.

– Na taip, tai neturi reikšmės, bet… – riteris pasilenkė prie pat vienaakio patikėtinio ausies ir kelias akimirkas jam kažką šnibždėjo.

– Kažkoks žemaitis, – baigė garsiai. – Ką? A? Na, o paskui į Klaipėdą?

Žemaitis pritardamas palingavo galvą ir nusišypsojo, bet riteris iš tiesų pradėjo svajoti:

– Hmm, hmm... Daug teko matyti – ir tokių, ir anokių geltonplaukių, bet antros tokios merginos dievaži neatsimenu.

– Mergina, maloningasis riteri, – žarstė sąmojus senis, – kaip žolynas: kas ją sau nugnybs, tas ir turės. Visos jos tokios!

– Cha cha! Ir tavęs, matyt, būta apsukraus žaidėjo. Tiktai ne mane tau mokyti: tuose reikaluose turiu daug patirties. Nesigiriant... Cha cha cha!

Garbingajam riteriui visai nuotaika pasitaisė, juokėsi taip, kad net balti dantys iš po rudų ūsų blizgėjo. Netaupė ir savo vedliui klausimų, kurie visi apie vieną reikalą sukosi.

Senis, įtrauktas į tokio pobūdžio pokalbį, kurį laiką pritarė arba prieštaravo, bet galiausiai pradėjo kantrybės netekti.

– Duotumėte jau ramybę, riteri, nes per jūsų kalbas dar pasiklysime, – diplomatiškai tarė ir sveika akimi pradėjo akylai dairytis į šonus.

Netrukus iš plataus kelio pasuko į kažkokį traką, kuriame dėl kelmų ir atvašynų turėjo keliauti vorele. Buvo jau vėlyvas metas, pats vidurnaktis. Kai rytuose tamsus dangaus skliautas nublanksta, motina gamta primena savo teises, pradeda primygtinai lenkti savo vaikus prie miego. Visi užtilo, ir jeigu neįmigo, tai tiek apsnūdo, kad apie pašnekesius jau niekas negalvojo.

Mišku mūsų keleiviai tylėdami jojo ilgai, kol pagaliau jų apsunkusioms akims atsivėrė žvilgsniu neaprėpiama lyguma: nemiškinga ir negyvenama – kaip stepė… Kur ne kur tarsi kreivotų milžinų sargybiniai stirksojo juodi, išsiklaipę kėniai, krūvelėmis susimetę spaudėsi platūs, pilvoti, lyg ir kadagių krūmokšniai, šen bei ten virš vandens klanų bei balų tarsi skraistės draikėsi ir lingavo kažkokios baltos, magiškų galių ore pakabintos miglos, jau pradėjusios švytėti sidabru nuo pirmųjų apyaušrio spindulių.

Mūsų raiteliai, vadovaujami seno žemaičio, nesvyruodami įjojo į keistą lygumą. Kelias iš karto tapo klampus. Iš tikrųjų tai nebuvo kelias, o kažkokia niekieno neliesta veja… O vienam iš knechtų netgi atrodė, kad žemės paviršius platoku ruožu supasi ir linksta. Visa tai taip pralinksmino vienaakį vadovą, kad visus juoku užkrėsti sugebėjo.

– Pentinais žirgui! – pagaliau sukomandavo, kai juoktis nustota. – Pentinais! Nes žemė tam tikrų atsargumo priemonių imtis reikalauja... iš tiesų, – pridėjo tarsi nenorėdamas. – O dabar – vora! Visada paskui mane!

Vadovas pasuko į dešinę, vėliau – į kairę. Tuoj už jo jojo knechtai, riteris, voros pabaigoj – Treniota. Taip keliauta gan ilgokai, kol staiga:

– Gib acht!41 – netvirtu balsu šūktelėjo vienas knechtas – jo sunkus žirgas įsmuko iki pat kelių.

– Halt!42 – tai matydamas sukomandavo fon Ryzenbauchas, bet patyręs vadovas jį peršaukė:

– Ne halt, ne! Tik pentinais, sakau, nes…

– Nes – kas? – smalsiai pasiteiravo riteris.

– Nes pražūsime! – trumpai atsakyta.

Tad pasinaudota pentinais, ir patarimas pasirodė teisingas – knechtas iš pelkės išsikapanojo ir jau saugodamasis kartu su kitais paskui vedlį nusekė. Iškilmingą tylą pertraukdavo tik nukamuotų žirgų, kuriems negailėta paraginimų, prunkštimas.

Tuo metu gerokai prašvito. Knechtai ėmėsi rožinio, tai liudijo atklystantys poterių žodžiai: Pater noster… Ave Maria43… ir vėl Pater noster... Staiga vėl nuaidėjo riksmas, kupinas siaubo ir baimės:

Vienaakis vadovas kažkur prapuolė be pėdsako, o su juo ir vienas iš knechtų. Dingo kaip į vandenį, tarsi nė nebūta. Pagaliau kiti net pagalvoti apie tai nespėjo, ir vėl:

– Gott im Himmel!45 – sielvartingai nuaidėjo ir du likę knechtai tarsi išgaravo riterio ir Treniotos akyse.

Pastarieji, matyt, pajuto susidariusios padėties rimtumą, bent jau riteris, nes išblyško kaip drobė ir jau drebančią ranką į viršų kėlė, kad švento kryžiaus ženklu paliudytų Dievui savo pamaldumą... Deja, ir šiam veiksmui jam jau nebeliko laiko, nes štai žaibo greičiu prie jo prišuoliavo žemaitis, mitriai kaip lūšis peršoko nuo savo arklio ant riterio žirgo ir kaipmat už vokiečio pečių atsidūrė... Ore kažkas blykstelėjo. Tai peilis Treniotos rankose, panaudotas barbariškai – vietoj pentinų... Išlakusis žirgas stojos piestu ir iš visų jėgų šoko priekin... Tai buvo paskutinis jo gyvenime šuolis... Ir žirgas, ir du jo raiteliai dingo paskui kitus. Toje vietoje tik sukunkuliavo juoda pliurza, kartą ir antrą prasmegėliai tarsi bandė iškilti į paviršių, bet neilgam, greitai vėl į gilumą nugrimzdo – amžiams... Iškilo dar keliolika rūdžių spalvos burbulų, pasisukiojo vandens paviršiuje, bet ir jie netrukus susproginėjo... Aplinkui įsiviešpatavo mirtina tyla... Net nepagalvotum, kad prieš akimirką čia keliavo kryžiuočiai ir jų vedliai žemaičiai...

O Treniotos arklys, tiksliau – Mantvilaitės žirgas?

Laiku paliktas vadovautis savo instinktu, jis laimingai išvengė grėsusios mirties. Raitelio valios pavestas, skrido strėlės greičiu per klampynes, kad net vanduo iš po kanopų tiško sidabriniais purslais; lėkė saugesnių krantų link, vikriai peršokdamas pražūtingus klanus ir verdenes... Netrukus po kojomis pajuto tvirtą pagrindą...

Reikia manyti, šnervės buvo įraudusios ir išsiplėtusios, o akys laukinės ir apsiblaususios, kai su lemtinga ir kartu trokštama žinia nuo savo raitelio, kerštingo žemaičio, pasiekė savo ponią – žemaitę, už kurią buvo atkeršyta...

Malonusis skaitytojau, girdžiu tavo priekaištą:

– Pavadinimas neatitinka turinio: „Vienuolika griaučių…“ Labai gražu, tačiau – kur jie?!

Atsakysiu: matei juos visus net nenumanydamas to, mat atlikdami savo vaidmenis dar nebuvo pliki, o paslėpti kūno ir odos, aprengti tuo, ką Dievas davė, arba ką žmonės sugalvojo... Tad prie to, ką iki šiol kalbėjau, man telieka pridurti trumpą istoriją apie jau apnuogintus griaučius, kurie per beveik penkis amžius (1404–188..) kuo puikiausiai išsilaikė…

Taigi viskas savo vietose, nuo papildomos istorijos net negalvoju išsisukinėti. Štai ji.

Tai įvyko viename iš bajoriškų dvarelių, tarp Kauno ir Varnių*, Žemaitijoje, 188…-aisiais.

Teikės mane aplankyti garbingas veteranas X, kareivis, o į antrą gyvenimo pusę – dar ir inžinierius. Iš karto pastebėjau, kad yra labai susijaudinęs. Vos tik atsisėdo, į mane tokiais žodžiais kreipėsi:

– Atėjau pasakyti jums labai keistą žinią.

– Kokią gi, pulkininke? – smalsiai paklausiau.

– Pono vienuolika griaučių atsirado!

– Mano… griaučių? Nesuprantu!

– Juk tai jūs, pone, pasakojote man istoriją apie Treniotą ir Mantvilaitę, istoriją, kurią senuose popieriuose perskaityti pavyko?

– Taip, bet ten nebuvo nė užuominos apie jokius griaučius.

– Na taip, kaip ir nebuvo, o vis dėlto… Paklausykite atidžiai: tikriausiai ne paslaptis, kad grafo X pavestas atidariau durpyną čionykštėse pelkėse.

– Taigi, Cegielskio durpsemėmis46, kurios, beje, visai gerai dirba, iškasiau… atspėkit, ką?

– Žinoma, durpių kalną.

– Še tau! Tikriausiai taip ir yra, bet durpėse radau ir vienuolika pono griaučių!

– Vėl nieko nesuprantu!

– Tegu veln!.. Kaip čia iškloti! – nekantravo senas kareivis. – Žmonių – šeši, arklių – penki. Tai jau vienuolika. Jeigu dar Mantvilaitės žirgas būtų nepabėgęs, – būtume suradę dvylika. Na ar ne taip? Pats paskaičiuokit!

Sumečiau: garbingasis pulkininkas savo kasykloje iškasė riterio Hermano fon Ryzenbaucho, trijų jo knechtų, Treniotos ir vienaakio žemaičio griau-čius!

Tikslumo dėlei pasakykime, kad žmonių griaučiai vėl į bendrą kapą atgulė, tik dabar jau kapinėse.

Tebūnie jiems lengva mūsų visų motina žemelė, o mūsų Teisėjas prisikėlimo iš mirusiųjų dieną – gailestingas!

 

* Didalis – milžinas.

* Krewe (krivis – vert.) – žynys, vaidila.

** Grosmajistras (vok. Grossmeister – vert.) – didysis ordino magistras.

*** Rygpiutis – rugpjūtis.

**** Bojaro – bajoro.

** Ragany – raganos, piktosios miško deivės.

* Meszka – lokys, meška (rašoma – do stu par mešków, pažodžiui – po šimts meškų; vert.).

* Kunigas didis – Didysis kunigaikštis.

* Pragaru – pragaro.

** Marienverderis, 1384 metais.

* Kovas – karo dievas.

* Wardum Diewa, Tiewa ir Sunaus! – Vardan Dievo, Tėvo ir Sūnaus!

* Anksčiau – Medininkai.

1 Nuoroda į Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“ (Mickevičius A. Eilėraščiai. Poemos (Pasaulinės literatūros biblioteka). – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 630 / Vertė Just. Marcinkevičius): „Mirtis – motulė, ji, kaip tas svogūnas, graudžią / Paglosčius ašarą mums iš akių išspaudžia, / Lopšely gulinčius jau prie savęs mus glaudžia!“ („Śmierć matula, powiada Baka, jak cebula / Łzy wyciska, gdy ściska, a równie przytula / I dziecko, co się lula, i zucha, co hula!“ Mickiewicz A. Pan Tadeusz. Księga Dziewiąta (Biblioteka Narodówa, Nr. 83). Wrocław– Warszawa–Kraków–Gdańsk–Łódź: Zakład narodowy imienia Ossolińskich-Wydawnictwo, 1982. – S. 429, w. 235–237. Pirmasis leidimas – 1834 m.) Lenkiškame tekste sakoma, kad tai Bakos sentencija. Jėzuitas Juozapas Baka (1707–1780) – satyrinio kūrinio „Pastabos apie neišvengiamą, visų laukiančią mirtį“ (Baka J. Uwagi o śmierci niechybnej, wszystkim pospolitej. – Wilno, 1766) autorius, moralistas ir katechetas, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje veikusios Geros mirties brolijos (Bractwo dobrej s´mierci) pamokslininkas, Miestiečių kongregacijos (Kongregacja mieszczan) prefektas, ilgą laiką gyvenęs ir dirbęs Vilniuje. Savo religinio pobūdžio darbus ir moralizuojančius eilėraščius spausdino anonimiškai. „Pastabos...“ buvo labai populiarios tarp draugijos „Nenaudėliai“ („Szubrawcy“) narių. Šio kūrinio autorystę, publikuodami antrą jo leidimą 1807 m., atskleidė leidėjai (R. Korsak – jis parašė ir pratarmę), traktavę darbą kaip nevalingą humoristikos reiškinį. Panašiai nusiteikęs ištraukas iš „Pastabų...“ bei pratarmės cituoja ir A. Mickevičius, turėjęs šį kūrinio leidimą.

2 Medininkai yra viena iš paslaptingiausių ikikrikščioniškų istorinių vietovių XII–XIV a. Žemaitijoje. Kryžiuočių žygių keliai vis aplenkdavo Medininkus, o kronikose užsimenama, kad net žvalgai negalėdavo pasakyti ar rasti kelio į tą vietą. 1314 m. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ Medininkai paminėti kaip teritorinis vienetas, kaip teritorija Medininkai minimi ir kituose tuometiniuose raštuose bei vėlesnėse studijose (pvz., Jerzy Ochmański), o kai kurie rašiusieji istorinėmis temomis (pvz., vysk. Motiejus Valančius, kun. Antanas Juozapavičius, kraštotyrininkas Pranas Vasiliauskas) Medininkais laikė Varnius. Tačiau Varniuose nebūta stiprios pilies (piliakalnio), tad kai kuriems tyrinėtojams kilo mintis Medininkais laikyti Medvėgalį. Ir tik visai neseniai pastebėta, kad Vartbergės „Livonijos kronikoje“ aprašytame 1370 m. žygyje yra tiksliausios nuorodos Medininkų vietovei identifikuoti. Žygio maršruto analizė leidžia tvirtinti, kad ikikrikščioniški Medininkai lokalizuotini Pavandenės/Miestalio teritorijoje šalia Gludo ežero, t. y. apie 8 km į šiaurės rytus nuo Varnių (Ivinskis A., Kareniauskas J. Pirmasis Medininkų paminėjimas ir lokalizacija // Žemaičių istorijos virsmas: iš 750 metų perspektyvos. – Vilnius: Aidai, 2004. – P. 56–106). Medininkų vardą Varniai įgijo tik 1417 m. spalio 24 d. oficialiame rašte paskelbus, kad „vietoje, vadinamoje Varniais“, steigiama Medininkų vyskupija. Tai dirbtinis „perkrikštijimas“, siekiant gerai žinomą vardą suteikti Katalikų Bažnyčios administracijos vienetui. Tačiau šis pervadinimas pasirodė nepatvarus, du pavadinimai buvo vartojami greta, kol nuo XVI a. pabaigos vėl grįžo senasis – Varniai.

N. E. Iwanowskis, kalbėdamas apie Medininkus, turi omenyje Varnius, vėliau kūrinyje tai pasakoma. Minimi keturi ežerai tarsi būtų: iš šiaurės nuo Varnių – Stervo ežeras su Tetervinės ir Utėlių pelkėmis, iš šiaurės rytų – Biršulio ežeras su Vartavų pelkėmis, kiek toliau į rytus – Gludo ežeras, iš pietų – Lūkstas su Debesnų pelkėmis. Dabartinės Varnių katedros vietoje archeologai yra aptikę alkavietę ir pagoniškas apeigas menančius pėdsakus.

3 Trimurti – brahmanizmo ir induizmo trejybė, kurią sudaro Brahma – visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir siela; Višnus – jos sergėtojas; Šyva – naikintojas.

4 Kronikininkas Petras Dusburgietis, aprašydamas kryžiuočių žygius į Lietuvą, pirmą Medininkų užpuolimą mini 1314 metais. Tuomet kautynes prie Lūksto ežero vokiečių riteriai pralaimėjo ir buvo sumušti. Ypač žiaurios kovos įvyko 1329 metais, kai kryžiuočiai laikė apgulę Medvėgalio pilį. Pagal kronikas kryžiuočiai Medininkus dar užpuolė: 1316, 1320, 1355, 1370, 1381, 1389, 1393 ir 1399 metais.

5 Treniota – istorinė asmenybė, 1263–1264 m. didysis Lietuvos kunigaikštis. Tikėtina, kad 1261–1263 m. Treniota, kaip LDK submonarchas, valdė Vidurio ir Vakarų Lietuvą, t. y. visą tuometinę Žemaitiją. Kūrinyje šis vardas yra pasiskolintas.

6 Užpelkiai – dažnas vietovės pavadinimas Žemaitijoje.

7 Koboliai – namų dvasios, kurioms buvo aukojamos aukos. Manoma, pavadinimas kilo iš žodžio kablys, reiškiančio „kreivos šakės“. Anot J. Maleckio, sarmatai (kuriems jis priskyrė ir baltus) garbino ir „matomas dvasias, kurios rusų kalba vadinamos Koltkais (Coltky), graikiškai Kobiliais (Cobili), vokiškai Koboldais (Coboldi)“ (Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. – Riga, 1936. – P. 296). Tikėta, kad koboliai gyvena ne tik žmonių namuose pasidarytuose urvuose bei malkų stirtose, bet ir vandens duburiuose, kur gali padaryti žalos. Sumanę kur apsigyventi, jie primėto namą skiedrų, apsigyvenę neša savo šeimininkams vogtus grūdus ir turi būti gerai maitinami. Savo pomėgiais ir funkcijomis artimi lietuvių aitvarams. J. Maleckio užuominomis apie kobolius naudojosi J. Lasickis, T. Narbutas, pastaruoju rėmėsi J. I. Kraševskis.

8 Lot. locum – vieta, gyvenamoji vieta.

9 Turimas omenyje Vorsklos mūšis, įvykęs 1399 m. rugpjūčio 12 d. tarp totorių ordų, vadovaujamų emiro Edygos (Edigėjaus) ir Timūro Kutlugo, bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio vadovaujamų pajėgų, sudarytų iš LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos karalystės bei kryžiuočių ordino karių. Tai buvo pirmasis Lietuvos kryžiaus žygis prieš totorius, jį paskelbė ir Romos popiežius, ir Konstantinopolio patriarchas. Per mūšį Vytauto kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. Tai susilpnino Vytauto politinę įtaką, jam teko eiti į kompromisus su Jogaila bei lenkų bajorija, atsisakyti planų prie LDK prijungti visas rusų žemes ir taip tapti Lietuvos karaliumi bei visos Rusios valdovu.

10 Kunigas – kunigaikštis.

11 Tochtamyšas – Aukso ordos chanas. 1396 m. jis buvo didžiojo chano Timūro sumuštas, pabėgo į Lietuvą ir paprašė Vytauto pagalbos, už tai pažadėjęs atiduoti jo valdžion visą Rusią. Vorsklos mūšis, kuriame dalyvavo ir Tochtamyšas, buvo pralaimėtas.

12 Lot. dictum – pasakymas, kalba.

13 Išaugęs Marienburgo miestas lietuvių buvo vadinamas Malburgu (dabar priklauso Lenkijai ir vadinamas Malborku, yra netoli Gdansko). 1309–1457 m. Marienburgas buvo tapęs Kryžiuočių ordino didžiojo magistro būstine bei sostine. Iš Marienburgo buvo vadovaujama didžiulei Kryžiuočių ordino valstybei, abiem kryžiuočių šakoms. Kryžiuočių ordino valstybės sostinė 1457 m. iš Marienburgo perkelta į Karaliaučių.

14 Liet. lachas, rus. lach – lenkas.

15 Kapa – 60 vienetų.

16 Praurimė – lietuvių šventosios ugnies deivė. Amžinoji ugnis buvo skiriama Perkūnui (saugojo vaidilučiai) ir Praurimei (saugojo vaidilutės); kaip Perkūnas globojo vyrus, taip Praurimė globojo moteris.

17 Marienverderis (vok. Marienwerder – „Marijos sala“) – puikiai įtvirtinta 1384 m. ordino statyta pilis Nemuno ir Neries santakoje (tai ne dabartinė Kauno pilis), kurioje anksčiau stovėjo Kęstučio pilis (šią pilį kryžiuočiai sugriovė 1362 m.). Marienverderio pilies sienų storis siekė 12 pėdų, plytos ir kitos medžiagos gabentos iš Prūsijos. 1384 m. birželio 14 d. čia didysis magistras išdavė pasižadėjimo raštą Vytautui padėti kariaut prieš jo pusbrolius; liepos 7 d. rašė popiežiui apie pilies statybą. Vygandas Marburgietis aprašė, kaip 1384 m. lapkritį susitarę Jogaila, Vytautas ir Skirgaila apgula pilį, ją keturias savaites apšaudo, kol galiausiai įveikia pasipriešinimą (Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 189–192). Kai kur teigiama, kad 1401 m. kryžiuočiai pilį atstatė, bet Vytautas 1402 m. ją sugriovė.

N. E. Iwanowskio aprašymas atspindi istorinius įvykius: 1404 m. liepą Vytautas parėmė kryžiuočius Žemaitijoje; rugpjūtį susitikęs su didžiuoju magistru Konradu Jungingenu Ritersverderio saloje jis pasižadėjo dešimt metų nepriiminėti pabėgusių priklausomų valstiečių, leido ordinui abiejose Nevėžio pusėse statyti malūnus, jo liepti, žemaičiai čia pasižadėjo paklusti ordino valdžiai; rugsėjo mėnesį Kaune jis sudarė su kryžiuočiais karinės pagalbos sutartį, kurioje buvo pažymėta, kad Vytautas galės iš Žemaitijos pasiimti 250 bajorų (Gudavičius E. Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1569 m. – T. I. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 207–208).

Ritersverderis (vok. Ritterswerder – „Riterių sala“) – kryžiuočių 1369 metais pastatyta medinė pilis Nemuno saloje netoli Kauno, ties Lampėdžiais, Senųjų Veršvų vietoje. 1392 m. Vytautas pilį sudegina, o 1394 m. Konradas Jungingenas įsako ją atstatyti (Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika. – P. 203, 208). Pilis Vytauto vėl sugriaunama 1402 m. (Baranauskas T. Kauno pilis kovų su kryžiuočiais verpetuose // Voruta. – 2004. – Nr. 7–8. – P. 3).

Taigi kūrinyje aprašomas susitikimas, kaip teigia N. E. Iwanowskis, negalėjo įvykti Marienverderio pilyje, nes ji tuo metu buvo sugriauta. Bet tai ir ne medinė Ritersverderio pilis, kur, atrodo, įvyko tikrasis istorinis Vytauto, ordino magistro ir žemaičių susitikimas. Iš pilies aprašymo apsakyme galima spėti, kad rašytojas kalba apie dabartinę antrą Kauno pilį, pastatytą pirmosios vietoje. Kada ji buvo atstatyta, trūksta duomenų, tačiau pirmą kartą minima 1401 m., įgulos tų pačių metų rudenį ji buvo sudeginta, greičiausiai nenorint, kad priešas apgadintų storo mūro sienas.

18 1382 m. pabaigoje Vytautas pabėga iš Krėvos pilies, kur jį laikė įkalinęs Jogaila bei Skirgaila, ir pasiprašo prieglobsčio Vokiečių ordino valstybėje. Maždaug po metų jis pakrikštijamas Vygando vardu. 1384 m. liepą nuo ordino atsimeta ir jau 1386 m. pradžioje priima stačiatikių krikštą ir Aleksandro vardą. Nepraėjus metams, per Jogailos ir Jadvygos vestuves Krokuvoje dar kartą krikštijasi kataliku.

19 Pažodinis vertimas. Vok. „Ich bringe die Semgallen in Noth, Oder wir bleiben alle todt!..“

20 Knechtas (vok. Knecht) – viduramžių Vokietijoje kareivis pėstininkas.

21 Plg. lot. conscriptio – įvykių, faktų aprašymas; dokumentas.

22 Tijūnai – valstybinių valsčių valdytojai, Žemaitijos bajorijos elitas. Tijūnai dažniausiai turėjo smulkias žemėvaldas tuose valsčiuose, kuriuos valdė. Išrinktą tijūną dar turėdavo patvirtinti Žemaitijos seniūnas, pavaldus didžiajam kunigaikščiui.

23 Murza – totorių kunigaikštis.

24 1395 m. prie Smolensko atžygiavo Vytautas ir rugsėjo 28 d. jį užėmė. Smolenskas iš Lietuvos išsivaduoja 1400 m. rugpjūtį. Rudenį keturias savaites lietuvių kariuomenė laikė apgulusi Smolenską, tačiau tikslo nepasiekė. Nepasisekė ir 1404 m. balandžio žygis; ir tik sudaręs Racionžo taiką Vytautas čia nukreipė didesnes jėgas ir birželio 26 d. užimtas Smolenskas prijungtas prie Lietuvos.

25 Tėvas Jokūbas – antras Vilniaus vyskupas (vyskupystė įsteigta 1388 m.) Jokūbas Plichta, OFM, vyskupavęs nuo 1399 m. gegužės 5 d. iki 1407 m. vasario 7 d. 1398 m. rašte popiežiui vadinamas lietuviu.

26 Lot. de noviter – iš naujo, naujai.

27 Lot. dux – kunigaikštis, valdovas.

28 Lot. princeps – vadovaujantis asmuo.

29 Lot. divina providentia – dieviškoji apvaizda.

30 Lot. Per Deum omnipotens! – Vardan Dievo visagalio!

31 Konradas fon Jungingenas – didysis ordino magistras 1394–1407 metais.

32 Kunce von Lichtenstein – Kunas (Kunonas) fon Lichtenšteinas, didysis komandorius (komtūras). Sembos teisėjas iki 1392 m. vasario 3 d. Tų metų pradžioje jau dalyvauja jungtiniuose žygiuose su Vytauto kariuomene, buvo Ragainės komtūras. 1410 m. Žalgirio mūšyje, kuriame žuvo, vadovavo dešiniajam ordino kariuomenės sparnui, stovėjusiam prieš lenkus.

Werner von Tellingen – Verneris fon Tetingeris (šiuo metu istoriografijoje vartojama tokia pavardės forma) nuo 1390 m. gegužės 1 d. iki liepos mėn. buvo Christburgo komtūras ir vyriausiasis drabužininkas, vėliau (iki 1392 m. lapkričio 10 d.) ėjo tik ordino drabužininko pareigas. 1392 m. lapkričio 1 d. vietoje Engelhardo Rabės buvo paskirtas maršalu (iki 1404 rugsėjo 29 d.). Vadovavo žygiams, įvairiuose dokumentuose minimas 1384–1412 m.

Johann Rumpenheim – Johanas fon Rumpenheimas, Ragainės komtūras, minimas įvairiuose žygiuose (1389 m., 1392 m. ir kt.).

Burghart von Wöbecke – Burkhardas (Burghardas, Burhardas) fon Vobecke, Engelsbergo (dabar – Koprzywno Lenkijoje) komtūras, žuvo Žalgirio mūšyje.

Arnold von Hecker – Arnoldas fon Heckenas, to meto dokumentuose minimas kaip iždininkas.

Ulrich von Jungingen – Ulrichas fon Jungingenas, magistro Konrado fon Jungingeno jaunesnysis brolis. Sembos teisėjas nuo 1393 m. kovo 31 d. iki 1396 m. birželio 16 d. Nuo 1407 m. rugsėjo 26 d. didysis magistras, žuvo Žalgirio kautynėse, kur vadovavo ordino kariuomenei.

Frederik von Czolern – grafas Frydrichas fon Colerno, minimas nuo 1386 m., 1394–1396 m. jis buvo maršalo padėjėjas, 1396–1402 m. – didysis Diršau teisėjas, 1402–1407 m. – Ragainės komtūras, 1407–1410 m. – didysis Osterodės komtūras, 1410–1412 m. – didysis Balgos komtūras ir Notangos teisėjas, 1412–1416 m. – didysis komtūras (pagal: Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika. – Ten pat).

Šie istoriniai asmenys ir vėliau yra tapę literatūriniais personažais, pavyzdžiui, žinomo lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus romane „Kryžiuočiai“ („Krzyżacy“; pirmą kartą spausdintas „Iliustruotame savaitraštyje“ („Tygodnik Ilustrowany“) 1897–1900 m., atskira knyga pasirodė 1900 m.).

Tikėtina, kad N. E. Iwanowskis šias asmenybes nusižiūrėjo nuo 1882 m. Krokuvoje išleisto Vytauto susirašinėjimų sąvado „Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376–1430“. 1404 m. rugpjūčio 18 d. Ritersverderyje pasirašytame dokumente ordino magistras laiduoja, kad globos Vytauto žmoną Oną, jei tik jis anksčiau už ją mirs, ir gins jos kaip paveldėtojos teises: „Liudytojai yra visi kartu mūsų mieli broliai Kunas fon Lichtenšteinas, didysis komtūras; Verneris fon Tetingeris, vyriausiasis maršalas; Johanas fon Rumpenheimas, vyriausiasis Elbingo ligonių prižiūrėtojas ir komtūras; Burghardas fon Vobecke, vyriausiasis Christburgo drabužininkas ir komtūras; Arnoldas fon Heckenas, iždininkas; Ulrichas fon Jungingenas, Balgos komtūras; grafas Frydrichas fon Colerno, Ragainės komtūras; ponas Johanas Ochmanas, mūsų kapelionas ir kiti didžiai gerbiami žmonės“ („Geczuge sint die ersampnen unser liben brudre Cuncze von Lichtenstein groskumpthur, Wernher von Tettingen obirster marschalk, Johan Rumpenheim obirster spittler und kompthur czum Elbinge, Burghart von Wobeke obirster Trappier und kumptur zu Chistpurg, Arnolt von Hecken treszler, Ulrich von Jangingen kumptur czur Balge, grafe Frederich von Czolrn komptur zu Rangnitte, her Johannes Ochman unser capplan und ander vil erbar luthe“; p. 105–106).

33 Balga – kryžiuočių 1250 m. baigta statyti (prūsų piliavietės Honeda vietoje) pilis, kurios griuvėsiai dabar yra Kaliningrado srityje apie 10 km nuo sienos su Lenkija (Gronovo-Mamonovo pasienio punkto).

34 Ragainė (nuo 1946 m. pavadinta Nemanu, Kaliningrado sritis) įsikūrusi kairiame Nemuno krante, maždaug 10 km į rytus nuo Tilžės (dabar – Sovetskas). Kaip prūsų piliavietė (Rangite – manoma, pavadinimas kilęs nuo šalia pilies tekėjusio upelio Rango) minima jau 1275 m. Kryžiuočiai 1289 m. jos vietoje pasistatė naują pilį, pavadino ją Landeshute. Vėliau ši ordino pilis lotyniškuose dokumentuose imta vadinti Raganitie, vokiškuose – Rangnit, Rangnita, Rangnithe, Ragniten ir pan., lenkiškuose – Ragneta.

35 Goštautas Andrius – pirmąkart minimas 1387 m. kaip Vilniaus seniūnas. Mirė po 1404 m. 1398–1401 m. Krėvos seniūnas. Sūnus Tolvaiša Goštautas minimas kartu su tėvu 1401 m. sutartyje, 1407 m. Vytauto dokumente. Kitas sūnus Jonas Goštautas – Vilniaus vaivada 1443–1458 m.

Čupurna Stanislovas – pirmąkart minimas 1395 m. Vytauto donacijoje Vilniaus katedrai. Mirė 1411/12 m. 1395–1407 m. – valdovo maršalka, 1407–1411 m. – žemės maršalka. Vienas įtakingiausių Vytauto laikų didikų. 1404 m. kartu su Jonu Sungaila ir Manvydu Albertu (1396– 1423 m. Vilniaus seniūnas ir vaivada; nuo 1413 m. Vytauto laikais – Breslaujos seniūnas) tarpininkavo sudarant žemaičių ir ordino paliaubų sutartį.

Sungaila Jonas – pirmąkart minimas 1398 m. Gardino sutartyje su ordinu. Mirė po 1433 m. 1398–1423 m. – Kauno seniūnas, 1413–1433 m. – Trakų kaštelionas. Įtakingas Vytauto laikų didikas, buvo užmezgęs glaudžius ryšius su ordinu (pagal: Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pab.–XV a.: sudėtis, struktūra, valdžia. – Vilnius: Aidai, 2003).

36 Minigaila Mykolas – pirmą kartą minimas 1387 m. Jogailos privilegijoje Vilniaus katedrai, mirė po 1413 m. 1387–1399 m. – Ašmenos seniūnas, 1393 m. – Vilniaus seniūnas, 1413 m. – Vilniaus kaštelionas.

Nemira Jonas – pirmą kartą minimas 1398 m. Salyno sutartyje kaip didžiojo kunigaikščio dvaro arklidininkas, paskutinį kartą – 1422 m. Melno taikos sutartyje. 1398 m. – valdovo dvaro arklidininkas, 1412–1413 m. – Polocko vietininkas.

Gedgaudas Jurgis – pirmąkart minimas 1401 m. Vilniaus ir Lenkijos sutartyje. Mirė apie 1435 m. 1401 m. – valdovo maršalka, prieš 1411 m. – Kijevo vaivada, 1411–1423 m. – Podolės seniūnas, apie 1424 m. – Smolensko vietininkas, 1425–1432 – Vilniaus vaivada.

Žostautas – pirmąkart sutinkamas 1398 m. Gardino sutartyje su ordinu, mirė po 1404 m. Liudijo keliuose Vytauto dokumentuose, tarp jų – 1404 m. Racionžo taikos sutarty.

Vidiminas – šaltiniuose pasirodo 1401 m. sutartyje su Lenkija, paskutinį kartą minimas 1410 m. Dažnai liudijo Vytauto dokumentuose ir sutartyse, tarp jų – 1404 m. dokumente dėl Racionžo taikos punktų.

Kęsgaila Valmantaitis (Mykolas) – pirmą kartą minimas 1401 m. Vilniaus sutartyje su Lenkija. Mirė apie 1449 m. 1410 m. – Ukmergės seniūnas, 1412–1432, 1440 ir 1443–1449 m. – Žemaitijos seniūnas, 1413 m. – valdovo maršalka, 1444–1449 m. – Vilniaus kaštelionas. Vienas įtakingiausių Lietuvos didikų, savo politinę galią išsaugojęs valdant keturiems didiesiems kunigaikščiams (pagal: Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pab.–XV a.: sudėtis, struktūra, valdžia.

Visi čia minimi lietuvių didikai iš tiesų figūruoja 1404 m. Vytauto raštuose, pavyzdžiui, rugpjūčio 17 d. Kaune pasirašytame dokumente teigiama, kad Vytautas pripažįsta Racionžo ramybės susitarimą, pagal kurį negali priiminėti į savo kraštą ordino činčininkų, tačiau jis galios tik dešimt metų: „Šie dalykai yra liudijimas mūsų gerbiamo tėvo Jokūbo, Vilniaus vyskupo, ir šie parašai mūsų bajorų: Mingaila, Bratoša, Goštautas, Manvydas, Čupurna, Nemira, Astikas, Sungaila, Gedgaudas, Žostautas, Vidiminas, Kęsgaila ir kitų galinčių liudyti žmonių“ („Dezir dinge zint geczuk der erwirdige pater Jacobus bischof czur Wille unde deze nochgeschrebene unser baioren: Myngail, Brathoscha, Gastold, Monowid, Chzwpurna, Nemerza, Astyk, Sungail, Gedigolt, Zastold, Wydymen, Kynsgail unde fel andirr geczugwirdiger lewthe“); kitame tos dienos dokumente Vytautas leidžia ordinui Nevėžio pakrantėse statyti malūnus: „Šiuos dalykus apie įvykį mes, taip pat Vilniaus vyskupas ponas Jokūbas ir kiti mūsų bajorai su jų vardais šį laišką skaitė[m], taigi pasirašoma: Minigaila, Bratoša, Manvydas, Goštautas, Čupurna, Nemira, Astikas, Sungaila, Žostautas, Kęsgaila ir kt.“ („Desir dinge czu geczewknis haben wir auch den bischof von der Wille herrn Jacob und andern unsern baioren mit eren namen in desin briff losen schreiben alzo: Myngail, Brathoscha, Monywid, Gastold, Sczupurna, Nemerza, Astik, Sungayl, Szastold, Kynzgeil etc.“); trečiajame Vytautas žada visokeriopą pagalbą ordinui prieš jo priešus, čia vėl įrašyti minėti didikai (Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376– 1430. – Cracoviae, 1882. – P. 103–104).

37 Hermanas fon Ryzenbauchas (Herman von Riesenbauch) pažodžiui iš vok. kalbos – Hermanas Storapilvis.

38 Vestfalija – istorinis regionas dabartinėje Vokietijoje, apytikriai tarp Reino ir Vėzerio upių. XII–XVIII a. čia buvo susiformavusi Vestfalijos kunigaikštystė.

39 Romnai – miestas dabartinės Ukrainos šiaurėje, Sulos ir Romenos upių santakoje.

40 Vok. Wunderbar! – Nuostabu!

41 Vok. Gib acht! – Saugokis!

42 Vok. Halt! – Stot!

43 Lot. Pater noster… Ave Maria… – Tėve mūsų... Sveika Marija...

44 Vok. Donner Wetter! – Po perkūnais!

45 Vok. Gott im Himmel! – Dieve danguje!

46 Gasparas Józefas Hipolitas Cegielskis (1813–1868) – lenkų filologas, pramonininkas, spaudos darbuotojas, politikas ir visuomenininkas, pirmojo lenkų dienraščio „Lenkijos laikraštis“ („Gazeta Polska“, 1848) įkūrėjas.

Nikodem Erazm Iwanowski. Jedenas´cie szkieletów.

Warszawa: Tygodnik Powszechny, 1887, Nr. 18–24 ir 26

Iš lenkų k. vertė Giedrius Židonis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)