tekstai.lt

Leonardas Gutauskas. Agotos rožynas. Apysaka (1)

Leonardas Gutauskas
Leonardas Gutauskas

       Jūs taip į mane nežiūrėkit. Moterys geria dažniau, nei jūs galvojate. Mažuma geria atvirai, kaip aš, o dauguma slaptai.

 

A. Čechovas. Žuvėdra

 
 
Pratarmė
 

Iš paukščio skrydžio žvelgiant, ši vieta ant aukšto Merkio kranto „Lietuvos pusėj“ – taip lig šiol vadinamas dešinys upės krantas – panaši į rojaus kampą. Dviejų galbūt gražiausių ir skaidriausių upių santaka. Ūlos slėnyje – neaprėpiamos margaspalvės pievos, volungių ulbesio pilni ievynai, senovę menantys apsamanoję, panašūs į miegančius vilkus akmenys, juodalksnių šaknimis išpinti sraunaus Merkio krantai, per akmenyną gaudžiantis tėkmės „šumas“, aukščiau prieš srovę – nedidelis dirbamosios žemės plotelis su palaike kaliause, sidabrinėmis kerpėmis apaugusi tvora, kad apgintų nuo šernų antpuolių. Toliau nuo upės – miškas, atsodintas po karo gaisrų, tarpais užsilikusios drevinės pušys, jose iškelti bebaigią trūnyti žmogaus rankų darbo aviliai, vakarais viršūnėse burkuoja karveliai uldukai, žydra strėle virš vandens praskrieja tulžys, smėlio sėkliuje ant vienos kojos stovi susimąstęs, kaip senas graikų filosofas, pilkasis garnys, vietine tarme „čėpliumi“ vadinamas.

Jaunų pušelių gožiamoj laukymėj – apleista sodyba: neblogai išsilaikęs gyvenamasis namas, baigiantis sugriūti pakrypęs svirnas, iširęs, panašus į malkų kupstą vištų namelis, po klevu kluonas įdubusiu stogu, bemaž supuvęs medinis šulinio rentinys, apžėlęs pelynais, laukiniais krapais ir dilgėlėmis, keturkampėj šulinio ertmėj sustingęs kaip švinas seniai nesemiamas vanduo. Visa sodyba apsodinta dabar jau džiūstančiomis, baigiančiomis išvirsti blindėmis. Lankstais link upės leidžiasi beveik užžėlęs takas, vietomis dar galima įžiūrėti medinių laiptelių likučius.

Namo slenkstis sukrautas iš didelių plokščių akmenų. Trys maži langai į upės pusę užkalti lentomis, durys taip pat kryžmai užkaltos.

Senas sodas, daugelis obelų apėjusios kerpėmis, pakrypusios, nusvirusiomis šakomis atsirėmusios į žemę, tarsi dar mėginančios pakilti nuo klupsčių. Miško kerpės kopia ir namo rąstais. Drąsios, žino, kad joks žmogus nesutrukdys joms užgrobti tai, kas vis vien, atėjus laikui, priklausys žemei ir jos augalams.

Sodo kampe – pakrypęs kryžius be kryžmos.

Keli sidabrinių kerpių apglėbti suirusios koplytėlės spinduliai.

Po bemaž susmegusio tvarto pastoge – rūdijančios dalgių geležtės. Dilgynėje – žemdirbystės padargų griaučiai.

Jazmino krūme – medšarkės lizdas. Kiauras aliumininis dubenėlis šalia tuščio pakrypusio avilio, kurio stogą kartu su bitėmis seniai nusinešė keturi vėjai.

Vienišą apleistą sodybą su kairiu Merkio krantu, o sykiu ir su kaimu jungia kabamasis lieptas. Į juodalksnių kamienus įsigraužę surūdiję lynai, ant kurių kažkada suklotos lentos jau gerokai sutręšusios, ne vienos ir trūksta. Lynai išlindę, beveik siekia vandenį. Galima suprasti, jog lieptu retai naudojamasi.

Prie sodybos – jokio žmogaus ar gyvulio.

Paliktasis rojus.
 
 
Agota
 

Pasakoja, gyveno pana Agota Pieterytė. Tai buvo vidutinio amžiaus moteris. Aukšta, liesa, ilganosė, pailgo gelsvo veido, rudų mažų ir skvarbių akių, ištįsusių rankų, didelių pėdų – dažniausiai vaikščiodavo basa, tik rudenį ir žiemą įsispyrus į nudrengus vyriškus pusbačius ar senus kaliošus. Žiemą ir vasarą vilkėdavo tas pačias skaras – žmonės abejojo, ar drabužiai buvo bent kartą velėti.

Agota su maišeliu per petį ėjo per žmones elgetaudama.

Kaip įprasta šiose apylinkėse, turėjo ji ir pravardę – Pakišalė.

Niekam nebuvo paslaptis, kad po kaimus – nuo Salovartės iki Kasčiūnų – klajodama ir užėjus prie upeliuko „bravorą“, Agota ir neprašoma prisėsdavo šalia vyrų, „paimdavo“ stiklinaitę, ir ne vieną, o nukaušusi pakišdavo bet kuriam užsinorėjusiam. Drąsesni bernai sykiais prasivoliodavo su Pakišale kelias dienas ir naktis iš eilės – toks buvo moteriškės dosnumas.

Buvo žinoma, kad Agota nakvoja kažkur prie Perlojos ūkio tvartų apleistoj pašiūrėj, iš kurios ir išsiruošdavo į daugiadienes klajones. Šaltomis žiemų naktimis glausdavosi žmonių kluonuose, įsikuitus į šiaudus. Nežinojo, kas yra muilas, – brisdama per kokį upelį pamirkydavo pirštus ir perbraukdavo akis bei plaukų kaltūną.

Agota žinojo, į kokią pirkią galima užeiti tik sekmadieniais, o į kokią – šiokiadieniais po dienos darbų.

Vaikščiodama pati su savimi kalbėdavosi, dėl to žmonės ją laikė pokvaiše. Be to, ji dažnai kartodavo: Agotėlė – ne vagis. O kuris gi sveiko proto žmogus pats apie save, lyg apie kitą, kalbėtų.

Skaityti Pakišalė nemokėjo, bet retkarčiais, už išravėtas lysves gavusi kapeikų, jas suskaičiuodavo be klaidos. Moteriškės sakydavo, kad Agota durna apsimeta, bet iš tiesų yra gudri kaip lapė, jai kad tik bastytis be jokio rimto darbo – argi tokiai kas rūpi, argi jai šeima, ūkio darbai, kai kitos moterys per rūpesčius šviesios dienos nemato. Ir vis dėlto nebuvo nė vienos pirkios, iš kurios Pakišalę būtų išvarę, – laikė ją žmonės nelaimėle ir todėl jos gailėjo.

Dar reikėtų pasakyti, kad Agota mėgo tabaką, kurio kapšelį, jame ir pypkutę, nešiojosi pasirišus prie juosmens – dažnas matydavo ją sėdinčią pamiškėj ant kelmo ir traukiančią dūmą, nors pirkioj niekada nerūkydavo ir apskritai buvo neapsakomai mandagi, o negerų keiksmo žodžių gal ir visai nežinojo.

Kartą per porą metų tokia Nastė Kvedarienė neapsikentusi, bet gal ir utėlių užkrato prisibijodama, imdavo Agotą į nagą. Užvirindavo vandens ir atšlaime įkišdavo labai prieštaraujančią klajūnę į kubilą, šarmu išmuilindavo kaltūną ir liepdavo vanotis, o pati ant ilgos šatros nunešdavo Pakišalės skaras į bulvių duobę pamiškėje ir užmesdavo samanom. Apsipraususią kvaišelę apvilkdavo senomis, bet švariomis savo skaromis, kurios jau po pusmečio pavirsdavusios purvinais skarmalais. Moteriškės sakydavo: Ko tu, Nastute, su ta durna terliojies, ar ji tau nors dėkui pasako? Nastė atsakydavo: Negaliu žiūrėt, kaip gyvą žmogų utėlės graužia. O nuprausta, numazgota Agota atjaunėdavo ir paaiškėdavo, kad ne tokia jau ji sena, dar visai „godna“ moteriškė, tik gaila, kad protas pakrikęs.

Ir vis dėlto Agotėlė buvo pamerkių ir paūlių kaimų neatskiriama gyvenimo dalis. Ilgiau jai nepasirodant, žmones, ypač moteris, apimdavo kažkoks nerimas, nes niekas nelinkėjo ubagei pikto, slapta netroško, kad ji žiemą kur sušaltų. Buvo laukiama³, kaip laukiami pavasarį parskrendantys paukščiai. Be to, Pakišalė pirkiose niekada neišsiduodavo – nei žvilgsniu, nei meiliu žodžiu, – tad jos polinkis į vyrus namų šeimininkėms taip ir neišaiškėdavo. Tik aptikus „bravorą“ klajūnė atleisdavo vadžias. Bet juk degtinė tam ir skirta, kad žmogus apsvaigtų, pajustų laisvės vėją, kuris, gal net pačiai Agotai nejuntant, pakeldavo ir užversdavo sijono padurkus. O vyrai, grįžę nuo „bravoro“, niekada neprasitardavo, kad juos aplankė Pakišalė.

Nežinia, kuo būtų pasibaigęs Agotos gyvenimas beklajojant, pačiai su savimi kalbantis, ant kelmo besėdint ir pypkelę berūkant, nuo tabako parudavusiais dar stipriais dantimis duonos kriaukšlį bekramtant, jeigu vieną sekmadienio rytą ubagė nebūtų – kaip visada nepasibeldus – pravėrusi Vitaus Svirskio pirkios durų. Pravėrė, įėjo ir pasiliko.

Štai nuo šios dienos ir prasideda tikroji Agotos istorija.

 
 
Vitus Svirskis
 

Kraštovaizdžio skyriuje aprašytoje sodyboje gyveno Vitus Svirskis. Našlys. Bevaikis. Savo Juliją palaidojęs prieš gerus penkerius metus. Po žmonos mirties Vitus neapsileido, kaip sugebėjo, taip tvarkėsi. Baltino obelis, taisė tvoras, lopė stogus, laikė paršą ir keliolika vištų. Kaimo žmonės kas vakarą matydavo iš Vitaus pirkios kamino rūkstantį dūmą, vadinasi, žmogus ir vakarienę išsivirdavo. Gėrė nedaug. Po darbo miške, vyrams susėdus apie laužą, paimdavo vieną ar du stikliukus ir taręs: Man jau laikas, pakildavo, užsimesdavo ant peties „družbą“ – motorinį miškakirčių pjūklą, sunkų kaip akmenį – ir patraukdavo link liepto.

Ne viena našlė bandė Vitų prisikalbinti, bet jis visas atstumdavo sakydamas: Tokios kaip Julia aš nerasiu.

Ir štai pas šį žmogų vieną sekmadienio rytą nepasibeldus užėjo Agota. Peržengė slenkstį ir pasiliko. Tiesa, Vitus ją vesti delsė – juk moteriškė, galima sakyti, elgeta, nežinia, iš kur šiose apylinkėse atsiradus, niekas nežino, gal buvo ištekėjusi, ir ne kartą, vyrus palaidojus, o gal pabėgus iš kokių valdiškų namų.

Ir vis dėlto po pusmečio Perlojos klebonas sutuokė Vitų ir Agotą. Taip klajūnė tapo Svirskiene. Kas sekmadienį Julios skarom apsitaisius ji keturis kilometrus eidavo į bažnyčią ir ilgai klūpodavo priešais Gailestingosios Jėzaus Širdies altorių, matyt, dėkodama Viešpačiui už jai tekusią laimę, nors anksčiau bažnyčioj jos niekas niekada nebuvo matęs.

Sunku buvo žmonėms suprasti, kam našliui, jau kone šešiasdešimties sulaukusiam, tvarkingai gyvenančiam, ta apsikuitus ilganosė duoneliautoja. Miško kirtėjai ne sykį bandė Vitų iškvosti, kokiu medumi Agotėlės papilvė patepta, kad jis neatsilaikęs. Bet Vitus paimdavo stiklinaitę, lėtai išgerdavo, išpūsdavo kvapą, užkąsdavo lašinio ir pamažu kramtydamas tardavo: Nežinot, vyrai, kas yra meilė. Miškakirčius toks atsakymas taip ir traukdavo už liežuvio iškloti, kokia tos kūtvėlos meilė, kai ji prisėsdavo prie „bravoro“, bet susilaikydavo – nežino žmogus, tai ir nereikia, kam geram žmogui širdį dilginti.

O moterys neabejojo, kad Pakišalė uždavė Svirskiui kokių raganos žolelių ir nuo jų rimto žmogaus širdis apsalo, visas jo tvirtumas tirpte ištirpo, tad akys jau nebematė, kokią skarmalę kūtvėlą į savo namus priėmė ir netgi vedė, prieš tai doresnes atstūmęs. Kelias apylinkės našles baisus pavydas suimdavo, kai išvysdavo, kaip švariai nusipraususi – o gal Vitaus nuprausta, – amžiną atilsį Julijos skaromis apsitaisiusi Agota keliaudavo į Perloją. Tiesa, dažniausiai be vyro. Viena. Kaip viena buvo įpratus pamerkiais, paūliais klajoti. Moterys jautė, kad Vitus Agotai net gražiausias Julios lakierkas būtų atidavęs, jei tik jos pėdos būtų į prabangų apavą įsispraudusios.

Julia buvo palikusi rankinę siuvamąją, tad Agota, visų nuostabai, pati per save ėmė siūti. Pasirodo, turėjo auksines rankas. Gal rado kokias Julios paliktas bliuzelių ir sijonų iškarpas, o gal jai buvo tiesiog labai smalsu žiūrėt, kaip iš medžiagos kelių atraižų tarsi pačios susisiuva gražios skaros. Moterys netruko apie tai sužinoti, tad lieptas, kuriuo, be Vitaus, niekas lyg ir nevaikščiojo, tapo panašus į skruzdėlių taką – visos moterys skubėjo savo akimis pasižiūrėti, kaipgi Vitui su kvaišele sekasi gyventi, gal pirkioje viskas suversta, puodai suodini, langai ir veidrodis musėm apėję. Bet teko moteriškėms nusivilti – Agotą rasdavo palinkusią prie siuvamosios, o pirkioj tvarką kaip bažnyčioj.

Taip Agota Svirskienė pagarsėjo gražiai pasiūtomis bliuzelėmis, sijonais, vėliau ir vyriškom kelnėm bei švarkais. Iš moterų atneštų senų drabužių Agotėlė sugebėdavo sukirpti vaikams paltukus, o suderinus kelių spalvų medžiagas – ir vyrišką liemenę, kamizelką.

Pasakoja, Vitus buvo laimingas ir vis rečiau prisimindavo savo Juliją, ir jau niekada Agotos su pirmąja žmona nebelygindavo.

Tik viena žmogui kėlė nerimą. Kai Vitus išeidavo į mišką, Agota, kelias valandas padirbėjus siuvamąja, pasiimdavo iš spintelės pusbuteliuką ir, pasipjausčius užkandėlės, murmėdama: Agota ne ubagė, pati viena išgerdavo į savo ir Vitaus sveikatą. Tiesa, pasitenkindavo keliomis „smetoniškomis“, tačiau vyras sugrįžęs vis dažniau pajusdavo degtinės kvapelį. Bet kai anksčiau pareidavo ir užtikdavo žmoną prie butelaičio, Vitus nekeldavo triukšmo, nesikeikdavo, tik nusiprausdavo, pašerdavo paršą, palesindavo vištas – jis ir kiaušinius surinkdavo – ir, prisėdęs kitoje stalo pusėje, laukdavo, kol Agota pripils stikliuką, paduos jam ir tars: Paimk, Vitai, gana per visų dienelį prisidirbai, atleis rankeles ir širdžiai palengvės.

To vieno butelaičio jiedviem iki pusiaunakties užtekdavo. Apie ką jie tiek valandų kalbėdavosi – paslaptis. Tik smalsių moteriškių spėlionės. O Agota išgėrus tapdavo lipšni, tarsi jaunesnė, smagesnė, ir Vitus pajusdavo ūmai užplūdusią laimę.

Bet, matyt, velnias, regėdamas žmonių sugyvenimą, taip pat nesnaudė. Kartą, grįžęs iš darbo, Vitus rado Agotą su kažkokiu nepažįstamu vyru sėdinčius prie stalo. Peržengė slenkstį ir sustojo kaip į aslą įkastas. Žmona puolė aiškinti, neva šis žmogus iš Marcinkonių, gražiai su pačia ir vaikais gyvenantis, ne kartą šaltą žiemos vakarą ją, dar benamę, į svirną permiegoti įleisdavęs, o šį vakarą eidamas iš Merkinės prisiminė ją ir užsuko pažiūrėti, kaipgi senai pažįstamai sekasi – buvo girdėjęs, kad ištekėjus už rimto vyro, išmokus siūti, sekmadieniais lankanti Perlojos bažnyčią.

Vitus klausėsi nerišlios Agotos kalbos ir palengva artėjo prie stalo – nežinojo žmogus, kaip su svetimu elgtis, išprašyt iš pirkios ar padėkot, kad anomis dienomis Pakišalę priglausdavo. Padavė vyrui ranką: Vitus Svirskis. Anas nepakildamas paspaudė Vitaus delną ir pasisakė vardą ir pavardę: Jonas Gudaitis, bet vadink mane Janka, taip bus paprasčiau, o su Agotėle mudu seni pažįstami, ar ne taip, Agota? Ši tik linktelėjo galvą ir pakilus atnešė du stikliukus – iš to Vitus suprato, kad juodu bus gėrę iš vieno. Pastatė, skubiai pripylė ir paragino: Nu, vyručiai, paimkim už senas draugystes, už tai, kad geras žmogus kito nepamiršta.

Bemaž kasvakarinis Agotos ir Vitaus pasisėdėjimas prie pusbutelaičio tą naktį pavirto į rimtas išgertuves, mat svečias iš vidinės lietpalčio kišenės ištraukė valdiškos butelį, po valandėlės jau Vitus iš slėptuvės atnešė naminės litrą. Pasakoja, kad tą naktį pirmą kartą nuo Agotos apsigyvenimo Vitaus namuose pasigirdo dainos ir vyrų balsus stelbęs Pakišalės spiegimas, niekaip nepritampantis prie vyriškų balsų darnumo.

Kaimo moteriškės, gal tą naktį negalėjusios sumerkt akių, kitą dieną sulėkė pasišnabždėti ir aptarti Vitaus Svirskio gyvenimo pasikeitimo. Nastė, kažkada kartą per dvejus metus įgrūsdavus Agotą į pašildyto vandens kubilą, purvinus keliauninkės skarmalus pakeisdavus senesnėmis švariomis savo skaromis, dar mėgino užsistoti Pakišalę: Moteros, nebūkit žiežulos, juk pačios nešat Agotai medžiagų, kad kokį gražesnį sijoną ar bliuzelę pasiūtų, na, užėjo senas pažįstamas, gal geros širdies žmogus, pasėdėjo, pasikalbėjo, pačios žinot, kad įgėrus daina pro burną veržiasi, atminsit mano žodį – daugiau tas bliovimas nepasikartos. Tačiau kitos moteros prieštaravo: Tu, Nastute, geriau neaiškink, tu ubagę prausdavai, savas skaras jai atiduodavai, durną prie stalo sodindavai, tad tavo akys teisybės nemato, o teisybė yra tai, kad nuo šiol Vitus jau neturės ramybės, miško žvėris miškan žiūri, tiek metų per žmones ėjus, prie kožno „bravoro“ bernus ir vyrus gundžius, Agota tik neilgam apsispakajijo, o Vitus kaip aklas ir kurčias, pats teisingas ir apie kitą dorai galvoja, nežinia, ar tik panašūs svečiai nepradės dažniau lankytis, gaila žmogaus, bet viskas Aukščiausiojo valioj.

O Vitus rytą eidamas į darbą susivokė, kad jo Agota turi paslapčių, apie kurias jis nieko nežino. Suspaudė žmogui širdį, jog artimas galbūt nėra nuoširdus, nuslėpęs praeities ydas ir nuodėmes. Prisiminė miško kirtėjų žodžius: Kam tau, Vitai, toji kūtvėla, nežinia iš kur į mūs apylinkes atsibasčius? Atminė ir savo žodį: Nežinot, vyrai, kas yra meilė. Ėjo taku svarstydamas, ar tokia jau tikra yra Agotos ramybė – gal apsimestinė? Tos dienos vakarą po darbo neskubėjo į namus, sėdėjo su „družbantais“ ir gėrė, trokšdamas širdies sopulį numalšinti. Į pirkią sugrįžo jau po pusiaunakčio. Agota sėdėjo prie lango ir laukė. Vitus susmuko kėdėj ir jau migdamas juto, kaip žmona nutraukia jo batus, kaip atsega marškinius, atleidžia diržą, numauna kelnes ir veda prie lovos šnabždėdama: Gulk, Vitule, pamiegok, gana perdien prisitampei su tais medžiais, gulk, Agotėlė tave užklos, apkamšys, kad nesušaltai, jau naktys į rudenį tamsios, kaipgi tu lieptą perėjai, aš bijau ant jo kojos pastatyt, gulk, aš pasėdėsiu, kol užmigsi…

Nubudęs paryčiais suvokė, jog šalimais guli Agota. Pažvelgė į pilną taikios ramybės jos veidą, į dideles rankas ir pajuto šiai moteriškei gailestį. Mintys kuždėjo: Argi ji kalta, kad tiek metų teko per žmones eiti, duonos kriaukšlio prašyti, ne iš gero tokį gyvenimą gyveno, gal ji nuo jaunų dienelių našlaitė, juk nepasisakys, per daug išdidi, kad buvusius savo vargus minėtų.

Ir staiga išgirsta svetimą garsą. Suklūsta. Nedarnus knarkimas sklinda iš kamaros. Pakyla ir priėjęs praveria duris. Senovinėj, dar jo tėvų lovoj drybso dvi pusnuogės mergos. Nieko nesuprasdamas priveria duris, grįžta ir vėl atsigula, šį rytą į darbą neis – girininkas, geras žmogelis, nebaus, juk Vitus už pravaikštas dar nė karto neįspėtas, papeikimo negavęs. Guli ir laukia, kol atsibus Agota, – nenori klausimais jos ramaus, saldaus miego trikdyti.

O Agota, tarsi per miegus vyro mintis supratus, jau atmerkia akis – jose tiek gerumo, ramybės, sykiu ir nepaaiškinamos baimės, kažkokio susirūpinimo ir noro prabilti, tik reikalingi žodžiai dar neatrasti, dar sapnų takais klajoja. Pagaliau pasiverčia šonu į Vitų ir tyliu balsu šnabžda: Ar nepyksi, Vitule, kad savo dukteris parsivedžiau, ir jos benamės, kaip kad aš buvau ubagė, glaudžiasi prie ūkio tvartų – ar neišvarysi, Vitule mieliausias?

Pasakoja, Vitus atsisėdęs lovoje, nuleidęs kojas, susiėmęs smilkinius ir ėmęs dejuoti, amžiną atilsį žmonos Julijos pagalbos prašyti: Julia, Julia, pasakyk, kų man daryc, suklydau ir turiu kentėt, patark, ar turiu Agotą su jos mergom išvaryc, pasakyk senam kvaišai, patark.

Klausė žinodamas, kad ir toliau kentės, tik kad Agota mažiau gertų. Maitins ir tas dvi našlaites be tėvo, argi jos kaltos dėl motkos nuodėmių?

O Pakišalė glostė vyrui nugarą ir kartojo: Atleisk, Vitule, dovanok, kad ne viskų pasisakiau į tavo namus ateidama; buvau merga, tai bernai kaip musės in medų, pati nesupratau, kaip nuodėmėn įpuoliau, bet nepalikau mergaičių kur paupy, atidaviau į valdiškus namus, prisipažinsiu, net nežinojau, ar tie namai Kaune, ar Vilniuj, niekada neaplankiau, nes būčiau paklydus plačiam pasauly ir akmeninėj gatvėj pražuvus, laukiau mergaičių, patikėk, Vitule, ak, kaip laukiau, prieš porą metų atėjo mano pašiūrėn, nepažinau, galvojau, kokios čia mergos laužiasi, o jos vienu balsu mane mamule pavadino, prisiglaudė, visos trys apsiverkėm, turėjau pusbuteliuką ir duonos, tai paėmėm po lašą, kad širdis aprimtų, mergaitės geros, klusnios, tik prie gyvulių nepratusios, o ūkio banda didelė, tai skerdžius Pranelis dažnai jas botagu vanoja. Glostė vyrui pečius ir šnabždėjo savo nuodėmių išpažintį. Pamažu atsileido Vitaus širdis ir jis pasakęs: Tegu gyvena, vietos užteks, tik tegu darbo nemeta, nes darbo sunku gauti, o su skerdžium Praneliu aš pats pasikalbėsiu, mergaitės ne ožkos, kad botagu vanotų, pasakysiu senam kvailiui, kad mano dukterų šiukštu neliestų, nes jos turi tėvą, Vitų Svirskį, jos ne benamės, nurimk, Agotėle, neišvarysiu aš tavo mergaičių, ne toks aš baisus žmogus, tik tu pasistenk mažiau gert, nenoriu, kad nepažįstami vyrai mūsų namuos lankytųs. Agota verkė sausom ašarom ir pasižadėjo. Kitos dienos rytą Vitus palydėjo mergaites į Perloją ir, suėmęs skerdžių už atlapų, tarė: Dar kartą botagu užsimosi, tau, Praneli, galas. Senbernis dar bandė aiškinti, kad mergos labai padūkusios, palieka bandą ir prapuola paupiuose, nesavais balsais bliauna, dainuoja, plikos Merkin puola, plaukiančius vyrus užkabinėja, „bravorų“ ieško, o suradusios ligi tamsumos negrįžta, jam vienam tenka gyvulius į tvartus suvaryti, o juk jis direktoriui davęs žodį, kad piemenės bus klusnios ir darbščios, negalėjo jis jų nepriimti darban, kai Agota net verkdama prašė, bet tu žinok, Vitau, mergos ne nuo vieno vyro, vienos tėvas, toks Julius iš Salovartės, jau pasimiręs, o kitos nežinia iš kur buvo mūsų kraštuos pasirodęs, bet kai pajutęs, kad Agota laukiasi, dingęs kaip į vandenį, tiesa, abi mergaitės krikštytos, klebonas susimylėjo, neatstūmė, bet valdžia nutarė, kad per žmones einanti Pakišalė nebus gera motina, kaip ji be jokių pajamų mergaites augintų, tai paėmė ir išvežė Vilniun, atidavė į vaikų namus, girdėjau, kad tuose namuose pamestinukai ir nesveiko proto vaikeliai prižiūrimi, nežinau, ar Elena ir Bladzia kokią klasę baigė, bet man rodos, kad jos abi beraštės, vis manęs prašo, kad paskaityčiau, kas ūkio skelbimų lentoj parašyta, aš, Vitule, nesmarkiai botagu per kinkas pertraukdamas, vis mėginu mergoms proto įkrėsti, bet jei tu draudi, tai daugiau rankos nepakelsiu, kaip Dievą myliu, pasižadu, bet žinok – nuo šiol visa atsakomybė guls ant tavo pečių.

Pasakoja, Vitus skerdžiui atsakęs: Ir be tavo pamokymų žinau, nuo šios dienos niekas tenevadins mergaičių benkartėm, nes aš jų tėvas ir viena jų – Elena Svirskytė, antra – Vladislava Svirskytė, žinok, seni, ir kitiems pasakyk, kad žinotų, nemėgintų mergaičių skriausti.

Grįžęs į namus ir radęs Agotą palinkusią prie siuvamosios, Vitus paglostė moters galvą ir tyliai pasakė: Būk rami, Agotėle, skerdžius išgirdo mano žodžius ir Dievu prisiekė mergaičių nemušti, nes pasakiau, kad nuo šios dienos viena yra Elena Svirskytė, antra – Vladislava Svirskytė, suprato senbernis, jog aš nejuokauju, mirksėjo tom žvairom akim ir vis kartojo: gerai, Vitule, gerai, pats neskriausiu ir kitiems neleisiu, pasakysiu perlojiškiams, kad Elena ir Bladzia, norėjau pasakyti, Vladislava, turi tikrus namus ir tėvą Svirskį, nes mergaičių motina Pakišalė Agota – Vitaus žmona.

Agota, išgirdusi vyro žodžius, net atsiklaupė ir, žmogaus kojas apglėbus, raudodama dėkojo: Mieliausiasis Vitule, mato Dievas, kokia gera tavo širdis, ir Jis nepamirš, kad benames mergaites priglaudei, kaip ir jų motiną, nuo mažų dienų našlaitę, benamę, priverstą per žmones eiti, duonos kriaukšlio maldauti.

Suokė Agota lakštingalos balsu, o Vitus tirpte tirpo kaip vaškas. Ir kas gi būtų netirpęs, tokius švelnius padėkos žodžius girdėdamas, juk žmogaus širdis ne akmuo.

Ir kas žino, gal Vito Svirskio gyvenimas būtų laimės keliu nuėjęs, jei Agota būtų tesėjus, ką pažadėjo, jeigu nematomas velnias būtų šią tvarkingą nuošalią sodybą ramybėj palikęs, nudulkėjęs kitų gundyt, bet, matyt, labai jau šėtono sėklai Agota ir jos mergos tiko, nes žinojo raguotasis, kaip baisiai į nuodėmę linkusios šios trys moterys, kurių dūšias bus nesunku į pragaro tamsybes, atėjus laikui, nusitempti.

Nors, tiesą pasakius, pirmą vasarą Elena ir Bladzia – Vladislavos vardo žmonės taip ir neįprato tarti, – rytais į ūkį išėjusios, visada Agotos įduotu pieno buteliu, pyrago kampu ar lašinių bryzeliu nešinos, kad nebadautų, klausydavo skerdžiaus, laikėsi arčiau bandos, rečiau tas savo dainuškas nesavu balsu bliaudavo, vakarais į namus blaivios pareidavo, tad Vitus Svirskis dėkojo Aukščiausiajam už tai, kad reikiamą valandą nesukietino jo širdies ir jis neatstūmė nelaimingų mergaičių. Su Julia nesusilaukęs vaikų, dabar džiaugėsi turįs didelę šeimą ir jautėsi nemenkesnis už kitus kaimo žmones. Net miško kirtėjai, labai greiti žmogų peršiepti, tą vasarą prie laužo tylėdavo, tarsi Agotą ir jos mergaites būtų visai pamiršę, o juk būtų galėję bent jau mergų praeitį Vitui priminti, kaip jos paupiais nuogos grynos kaip laumės lakstydavo, nesavais balsais nežmoniškas dainas bliaudavo ir vis vyrų ar bernų ieškodavo – joms buvo nesvarbu, ar žmogus iš miesto, mokytas, ar paprastas „družbantas“, pristodavo kaip vapsvos prie cukraus ir nepaleisdavo žmogelio neparsigriovusios. Būtų galėję daug paslapčių Vitui atskleisti, bet matydami žmogaus laimę – kad ir netikrą, apgaulingą – nepravėrė burnų blogam žodžiui, o Vitus jau buvo galutinai patikėjęs, jog pasielgė teisingai, nes tokia jau buvusi jo širdis, kol dar buvo gyva Julia, pas juos ne vienas Merkinės ubagas rasdavo nakvynę ir būdavo pamaitinamas, ir Vitus visada tikėjo žodžiais „Dievas atlygins“.

Taip praėjo pirma vasara. Ūkio bandą uždarė tvartuose ir piemenės liko be darbo, trainiodavosi po namus, lyg dūšios be vietos, vis ieškodamos progos ištrūkti į paupius. Agota siuvo bemaž nepakildama nuo mašinikės, taip prisidėdama prie Vitaus algos, o ta alga buvo trys rubliai už visos dienos darbą sunkiąja „družba“, nuo kurios svorio žmogui taip paskausdavo rankas ir nugarą, kad jokie žolelių kompresai nepadėdavo, dejuodavo naktimis ir dažnai prisimindavo jaunystę, kai per karą sudegusias pirkias atstatinėjo meistrai iš Alytaus, kalbinę smalsų jaunuolį stoti į jų brigadą – nereikėtų šiandien per gilius sniegus klampoti už ubago pinigus, dirbtų statybose, gal medžio darbus, tikriausiai medžio, nes medis Vitų nuo ankstyvos vaikystės tarsi traukte traukė, dar vaikas būdamas jis jautė medžio kamienu srūvančią gyvastį, prie kurios tereikdavo prisiglausti ir visas kūnas pajusdavo į vidų sklindančią šilumą, atrodydavo, ilgiau prie pušelės šitaip pabūsi ir tau ims dygti meletos ar juodojo strazdo sparnai, ir tu pakilsi į pušų viršūnes, pasileisi pavėjui už Merkio, link besileidžiančios saulės, kad, ten pabuvęs, plasnodamas sugrįžtum į tėvulio namus, ir namiškiai nė nesužinotų, jog buvai pavirtęs paukščiu ir netgi išsikalęs gilią drevę senojoj Trakiškių pušy, kurioj bet kada gali pasislėpti ir niekas tavęs neras. Pušies sakų kvapas vaikui buvo skanesnis už visų kapinyno rožynų, net už paūlių mėtų kvapus, nuo kurių taip svaigdavo galva. Statytų žmonėms sakais kvepiančius namus, gal būtų net staliaus amato pramokęs, tai dirbtų duris ir langus, laiptus, stalus, suolus – būtų išmokęs, jeigu nebūtų buvęs toks kvailas ir paklausęs vyrų patarimo, nes tuomet atrodė, kad visi miškai ir be to mokėjimo priklauso tik tau vienam. Bet bėgo laikas ir nepastebėjo žmogus, kai jam nieko kito nebeliko, kaip tik stoti „družbantu“ – vis miške, ne ūkio tvartuos prie mėšlo, Julia, kelias vasaras fermoj dirbusi, į namus pareidavo visada persisunkus tuo dvoku, kad ir kiek praustumeis, kiek skaras velėtum, ta smarvė vis tiek likdavo juntama, dėl to Vitus ir liepė mesti tarnybą, nupirko rankinę siuvamąją, ir Julia, pas Merkinės siuvėją kelis mėnesius pasimokius, jau pati mokėdavo paprastesnį drabužį sukirpti ir pasiūti.

Dejuodavo Vitus, kai Agota vaistinguoju tepalu jam rankas ir nugarą trindavo, ir svarstydavo, kaip reikės iš miško prie upės tuos rąstelius atvežti, per lieptą savo pusėn pernešti – girininkas, geros širdies ateivis nuo Prienų, leisdavo vyrams malkoms susipjauti kelias pušeles, tik kur kreivesnes, ne rinktines, – juk žiemą lieptas slidus, sūpaujas, juodas vanduo po kojomis plūsta, gąsdina, kojos net virpa nuo įsitempimo, bet vis tiek palengva visi rąsteliai bus parnešti, vėliau supjauti ir neskubant per kelias savaites sukapoti, sukrauti į rietuves po stogu. Sakingus šakalius sukraus atskirai, kad būtų lengviau Agotai plytą ir pečių pakurti – ir vėl medis žmogui kaip artimasis, tik pakišk degtuką ir skaisti liepsna išsyk apima visas malkas, nei tau pūsti, nei balanų atsiskelti, sakai dega kaip parakas ir skleidžia malonų miško kvapą, tuo kvapu ir kepta žuvis, ir blynai, ir sriuba persisunkia, ir kai valgai vėl nejučia prisimeni vaikystės dienas, kai su tėvuliu eidavai miškan savų drevių tikrinti. Medus ir pušelių sakai: jei yra rojus, tai jis turėtų jų kvapais kvepėti, nu, gal dar erškėtrožėm ir mėtom. Snaudžia trinamas ir galvoja apie tai, kad senųjų „dravių“ beveik nebeliko, o tos, kur dar laikosi, stovi, jau nudžiūvusios, nuogas bežieves šakas į rudens ar žiemos dangų iškėlusios aimanuoja šiaurės vėjams papūtus, girgžda, dejuoja, senus laikus prisimindamos. Kirtėjai ir nesitardami tas pušis apeina, žino, kad vos pjūklu prie kamieno prisilietus gali prasivert dangus ir žiemos žaibas nutrenks žmogelį kaip šūdvabalį, ne laiku iš po sniego išlindusį. Taip ir stovi senolės kirtavietės plotuose – aplink tuščia, nykuma nenusakoma, kelmai, skiedros, žievės, į laužus sukrautos plonosios šakelės ir tik meleta dar sugrįžta į savo uoksą, gal net nenutuokdama, kad po metų kitų stipresnis vėjas pastums drevėtąją pušį ir ji traškėdama virs ant miško paklotės paskutinį kartą suaimanuodama, jau visam laikui atsisveikindama su sniegais, su žema žiemos saule, su pilku dangumi ir su juodvarnių pora, su ištikimąja, žinančia, kiek šimtų metų prastovėjo drevėtoji galiūnė, vienmetė su išmintingaisiais paukščiais, kurie virš kirtavietės apsuks atsisveikinimo ratą ir išnyks Čepkelių raisto pusėj, pavirsdami mažais juosvais taškeliukais, kol pagaliau susilies su tamsėjančiu dangumi.

Gulėdavo kniūbsčias, kantrus ir negalėdavo atsistebėti Agotos rankų švelnumu – tokios didžiulės kaip vyro, o lengvesnės už pūką. Tuo metu mergos sėdėdavo prie pečiaus ir kikendavo pasikuždėdamos, vis į Vitaus apnuogintą nugarą žvairas akis užmesdamos. Vitus jau senokai buvo pastebėjęs, kad Elena ir Bladzia, Agotai kur trumpam išėjus, vis taikosi jo ranką paliesti, lyg netyčia šonu už jo alkūnės užkliūti, o kartą, sekmadienį, Agotai išėjus bažnyčion, puolė abi grindų lentas skuduru šveisti keturpėsčios, sijonus aukščiau nei reikia užsikėlusios – teko žmogui į kiemą išeiti, nes nebuvo kur akių dėti. Dora Vitaus širdis pajuto nuo mergų tvoskiantį karštį, tad vaikščiojo po sodelį svarstydamas, ar gerai pasielgė Agotos dukteris į namus įsileidęs, prisiminė skerdžiaus Pranelio žodžius apie padraikų lakstymą paupiais, bet žinojo, kad nepakils ranka jų išvaryti, žinojo, kad Agota puls ant kelių, maldaus neišmesti našlaičių, ir atsileis jo nervai, nurims, susitaikys su Dievo skirtąja lemtimi.

O mergos tą žiemą vis dažniau ėmusios iš namų bėgti. Vitus, Agotos priprašytas, eidavo Perlojon jų ieškoti, bet niekas ten jų nebūdavo matęs, ne kartą, perėjęs lieptą, klausinėjo kaimo žmonių, bet ir tie Elenos ir Bladzios akyse nebuvo regėję. Agota raudojo, lyg jos dukros jau būtų nebegyvos, pražuvusios, ir ta rauda graužte graužė vyro širdį. Ėmė sklisti gandai, jog tas ar anas jas matęs Merkinėj su girtuoklių gauja susidėjusias, nusitąsiusias, purvinas ir girtas. Keliavo Vitus Merkinėn, ieškojo, klausinėjo, bet žmonėms savų rūpesčių užteko, tad atsakydavo: Nei tu, Vitau, ieškok, nei kų, pasivalkios ir pareis – pamuštais paakiais, tūno kur lindynėj miestelio pakrašty, pas mus girtuoklių nors vežimu vežk, keliauk namo, žmogeli, paršliauš gyvatės, nekur dėsis, keliauk namo, nesigraužk.

Agota raudavos plaukus, ne savu balsu šaukdavo, dejuodavo. Ne sykį Vitus pagalvodavo: Jei jau tau jos tokios brangios, tai kodėl į nevispročių namus atidavei, kodėl prie savęs nelaikei, neauginai? Bet balsu savo minčių neišsakydavo, tik guosdavo žmoną, ramindavo: Pareis, juk žiema, negyvens kur prie upės, pareis, tik tu neverk, negaliu tavo ašarų matyti, mano nervai nelaiko, nurimk.

Ir iš tiesų mergos parėjo, bet ne vienos, o su dviem bernais įgriuvo į namus ir nė labas netarusios tuojau už stalo. Jos Vitaus niekada tėvu nevadino, tad grasiu balsu įsakė: Nešk, dėde, užkandos, matai, kiek atsinešėm, ir pastatė tris naminės butelius. Vitus stovėjo netekęs amo, juto, kaip rūstumas kyla iš paširdžių ir spaudžia gerklę. Tuo metu Agota, laimės ašarom apsipylus, jau nešė lašinių, agurkų ir duonos. Žiūrėjo Vitus į sumuštus mergų veidus, mėlynus paakius, į susivėlusius plaukus, pajuodusias rankas ir suprato – doras būdamas nemokėjo jų kaltint, – kad tie du džiūsnos apsmuktkelniai čia kalčiausi, tai jie mergaites į purvyną įtraukė, tad išėjo priemenėn, paėmė kirvį ir, žengęs per slenkstį, trenkė į staktą, kad net pirkia sudrebėjo; tyliu, bet grasiu balsu tarė: Lauk, brudai, o tai galvas suskaldysiu, – ir užsimojo kirviu. Bernai pašoko ir kartodami: Ramiau, dėde, ramiau, – atbuli pasislinko prie durų ir keikdamiesi šovė į kiemą, klupdami pusnyse ropojo miško pusėn kaip du pašauti „dzykiai“ – miško paršai, juodi, suodini, skleidžiantys baisią smarvę. Agota tuojau žaibu nurinko butelius ir su mergom pranyko kamaroj. Tą vakarą nei Elena, nei Bladzia nepasirodė, o Vitus, priemenėj ramiai pastatęs kirvį, atsisėdo už stalo ir grasiu balsu įsakė: Pakišale, nešk butelį. Agota atnešė ir visa drebėdama prisėdo priešais vyrą, įpylė Vitui ir sau, ir abu išgėrė. Tylėdami, lyg būtų visai svetimi, nepažįstami, tik atsitiktinai prie vieno stalo atsisėdę.

Jau ir praaušo, bet Vitus vis dar sėdėjo už stalo alkūnėmis parėmęs, delnais suspaudęs galvą, sūpavo iš šono į šoną ir dejavo: Kų aš padariau… kų aš padariau. Tokia baisi jam pasirodė ta Agotos galva, nusvirusi ant stalo krašto, toks šiurpas tas jos knarkimas – kaip ne žmogaus, bet kaži kokio miško žvėries, o iš didžiulės arielkos klane gulinčios letenos dygo, augo, ilgėjo lenkti nagai, sakytum, didelis juodas voras slinko arčiau, vis arčiau, lyg ieškodamas, kurgi čia ta Vitaus gerklė.

Akis aptraukė migla ir ūmai iš kertės šalia šventų abrozdų pasirodė – kaip gyvas – Julijos veidas, toks liūdnas, graudus, sausom, dulkėtom ašarom verkiantis, ir pasigirdo žodžiai: Vitule, nesikamuok, gana jau privargai, Pakišalė nepasikeis ir jos mergos eis tik baisyn, užsmaugs tave gyvą, Vitule, kilk nuo stalo, paimk žibalo ir pakurk, kad raganos sudegtų, o pats ateik pas mane, čia vietos užteks, čia ramu, šilta, žemės vabalėliai kuždasi, žolelių šaknys šnabždasi, migdo, čia taip gera, taip gera miegoti…

Ir nežinia, ar nebūtų Vitus savo namų pakūręs, nes jau stojosi, jau mėgino prisiminti, kur tas žibalo bidonėlis, jeigu nebūtų atsibudus Agota. Matyt, baisia ugnimi žėravo Vitaus akys, kad moteriškė pašoko kaip vapsvos įgelta ir puolė prieš vyrą ant kelių: Vitule mieliausias, atleisk, dovanok, jos durnos, nežino, kų daro, dovanok…

Julios veidas palengva pasitraukė į sienos rąstelius ir išnyko. Švytėjo tik Jėzaus Gailestingoji ir jo Motinos Marijos Širdys, žydėjo popierinės gėlės, plytoj spragtelėjo šakalys ir taiki ramybė nusileido ant žmogaus širdies, ir vėl jis pajuto Agotos rankas, taip švelniai trinančias sopančius pečius ir pavargusią nugarą, ir prisiminė Vitus, kaip ubagė Pakišalė pravėrė duris ir, ištarus „Tegu bus pagarbintas“, prisėdo ant suolo – tokia suvargus, tokia benamė, vienui viena visame pasaulyje, visų pašiepiama. Ir didis gailestis užplūdo Vitaus krūtinę. Neverk, Agotėle, neverk, – jis palinko prie moters, apglėbė delnais jos galvą, priglaudė prie krūtinės ir kukčiodamas paklausė: Ar žinai, kur prapuolė mūsų laimė, ar žinai?

Pusryčiavo ramūs, taikūs, savi, artimi, vienas kitam brangūs ir būtinai svarbūs, nepakeičiami. Ir išėjo Vitus į darbą, ir susiūbavo nuo vyro žingsnių kabamasis lieptas, ir brido žmogus per pusnynus dar nežinodamas, kad širdies sopulys užklups jį tarp aukštų pušų, prie kirtėjų laužo, kai visi slaptingi girios žvėrys ir žvėreliai iš gūdžios tamsybės žiūrės į šokančias liepsnas, gal pavydėdami žmonėms jų drąsos – juk ugnis gali sudeginti paukščių lizdus, nusinešti su vėjais pušelių viršūnes ir miško paklotę, per sniegą jos liepsnos bėga greičiau nei zuikis.

Kirtęs medžius kaip ir kiti vyrai, juokavęs, kvailiojęs, Vitus prie laužo ūmai nuliūdo, susimetė į kuprą ir gėrė gėrė, kaip dar niekada nebuvo gėręs. Mat vėl pro sniego baltumą išgirdo Julios žodžius, raginusius jį sudegint namelius kartu su trimis valkatomis, per baisų žmogaus neapsižiūrėjimą ir kvailumą patekusiomis į kažkada taip saugiai prižiūrimus jaukius namus. Po pusiaunakčio tyliai pasakė: Et, vyrai, antros meilės nebūna, vieną nuo Dievo gavai, o ją praradęs, jau neieškok kitos, nes gal niekur pasauly kitos nėra…

Pasakoja, tą gruodžio naktį Vitus Svirskis nuskendęs Merky, nuo mažų dienų pažįstamoj upėj. Tą gruodį Merkys buvo užšalęs, net „šumą“ dengė lyčių kalnai ir nuo jų kilo garas. Vitus su tokiu jaunėliu Kastanta, šakų genėtoju, patraukė namų pusėn. Stipriai paėmę, ilgai klaidžiojo po kadagynus, kol pagaliau išsimušė į pamerkių pievas. Geležinis lynų lieptas kybojo toliau nuo Vitaus namų, tad visada einant į darbą ar iš jo tekdavo daryti nemažą lankstą. Vitus, pasak Kastantos, atrodė labai pavargęs, susenęs, kas keli žingsniai gulė į pusnį šnabždėdamas: Gana, gana, noriu miego. Jaunėlis vis raginęs nepasiduoti, jau nedaug belikę, keli šimtai žingsnių paėjėt vieni juokai, ir Vitus kėlėsi, klupo ir vėl bandė keltis, kol, pažvelgęs į upės ledą, pasakė: Eisiu tiesiai. Kitoje pusėje vos įžiūrimas žibėjo Vitaus lange žiburėlis (tai Agota laukė sugrįžtančio vyro) – tai prigesdamas, tai vėl stipriau sušvytėdamas tarsi šaukė žmogų ten, kur šiluma ir nuo vaikystės pažįstama jo tėvų sukurta ir jam kaip dovana palikta ramybė.

Kastanta dar bandęs Vitų atkalbėti: Nedurniuok, Vitau, pats žinai, koks Merkys nenuspėjamas, atrodo, visur sniegas, ledas, bet po sniegu – juodas vanduo, pats žinai, kaip tėkmė ledą suplonina grauždama, nedurniuok, dėde, kiekgi čia beliko, už kyšulio jau lieptas, einam.

Bet Vitus neva taręs: Matai, Kastuk, žiburį ant skardžio? Tai Agota manęs laukia, nemiega, tu eik lieptu, o aš – stačiai, pažįstu upę kaip savo pirštus, čia tėkmė lėtesnė, tai ir ledas storesnis, aš, vyreli, neklamposiu, kai namai ranka pasiekiami, tu eik, o aš – stačiai.

Pagaliau Kastanta patraukė aukštyn link liepto ir dingo už kyšulio, taip ir nepamatęs, kaip Vitus vidury upės paniro. Tik perėjęs į kitą krantą nusileido pasroviui į tą vietą, kur Vitus turėjo ant žemės atsistoti. Naktis buvus šviesi, gal pilnatis, sniegas blizgėjo, tad Vitaus pėdsakus būtų nesunkiai pastebėjęs, bet pusnys gulėjo kaip nepaliesti pūkų patalai. Jaunėlį suėmus baimė, nežinojęs, ko griebtis, – tik geriau įsižiūrėjęs išvydo upės vidury siaurą kaip dalgės geležis juodą kiaurymę. Išsigandęs, visas drebėdamas šaukė Vitų, bet atsiliepė tik nuo speigo traškantys pakrantės juodalksniai. Nors ir turėjęs kirvį, galėjęs išsikirsti ilgesnę šatrą, paguldyti ant ledo ir šliaužti link properšos, bet nieko nedaręs, stovėjęs kaip amą praradęs ir tikėjęsis, kad pasirodys Vitaus rankos, galva. Pasak Kastantos, išsiblaivęs per mirksnį. Dar šaukęs Vitų, nors žinojo, kad upė žmogų jau pasiėmė ir neatiduos. Ir tuo metu pasigirdo baisus klyksmas. Pažvelgęs į skardį, išvydo vienmarškinę Agotą, slyduojančią žemyn, vienplaukę tokią šaltą naktį, basą. Priropojus prie kranto, klykdama mėgino stotis ant ledo, bet jaunėlis sulaikęs, raminęs, kaip išmanė, o moteriškė jo rankose degė kaip liepsna, virpėjo ir klykė klykė „Viiitauuu… Viiiituuulee…“ Tokį baisų klyksmą išgirdę, subėgo kairio upės kranto vyrai, drąsesni prišliaužė prie properšos ir vėl atsitraukė supratę, kad Vitus nuskendo, tuomet puolę žemyn prie „šumo“ – ten vietomis vanduo prasimušdavo net šalčiausią žiemą, – bet pamatę tik sunešto ledo keteras.

O Agota vis klykė ir klykė šaukdamasi savo išgelbėtojo, savo vienintelio, jos neatstūmusio, priglaudusio, paėmusio už žmoną ir davusio savo pavardę ne tik jai, bet ir jos Elenai bei Vladislavai.

Vyrai, jau prašvitus, visus upės pakraščius išnaršė, apledijusius akmenus apžiūrėjo, vis ieškojo, dairėsi neprarasdami vilties nors negyvą Vitų išgriebti. Bet viskas veltui. Ir tik pavasarį, išėjus ledams ir potvynio vandeniui nuslūgus, tinklelį mekšrams mėgstantis pastatyti kaimo bernas Alvydas priešais Dzilgynę prie salos pastebėjęs kažką tarp kerplėšų ir sąnašų boluojant. Metęs tinklą, nubėgo šauktis vyrų, ir šie atlėkę, šiaip ne taip nusikapstę iki salos pririšo virvę, Vitų ant kranto išvilko. Buvo kaip gyvas, mat žiemos šaltis neleido kūnui suirti.

Į šermenis susirinko kone visas kitos pusės kaimas – žmonės Vitų gerbė ir mylėjo. Buvo ir kunigas. Palaidojo žmogų pirmosios žmonos Julijos Svirskienės kape. Taip išsipildė aną naktį iš kito pasaulio iškilusios moteriškės ištarti žodžiai: Vitule, gana jau privargai, ateik pas mane, čia vietos užteks, čia ramu, šilta, žemės vabalėliai kuždasi, žolelių šaknys šnabždasi, migdo, čia taip gera, taip gera miegoti…

Tą vasarą Agota buvo pramynus taką per aukštus žolynus į senąsias, apleistas, kapinaites. Nežinia, ar mokėjus maldų, bet žmonės girdėdavę ją kažką murmant ir įsidėmėjo vieną pasikartojantį žodį: Dovanok.

O Elena ir Bladzia nė karto neperžengė kapučių vartelių. Ir toks podukrų elgesys žmonių nestebino – silpno proto būdamos, jos gal nė nesuprato, kad Vitus išėjo visiems laikams, gal joms atrodė, jog dėdė kažkur mišką kerta, o miškai juk dideli, nematyti jų nei pradžios, nei pabaigos, tai kol visų pušelių neišpjaus, tol ir negrįš.

Žmonės pastebėjo, kad kasdien vasarą žiemą lankanti Vitaus kapą Agota sekmadieniais jau nebeeidavo į bažnyčią, kaip kad nevaikščiojo iki tos dienos, kai peržengė Svirskio pirkios slenkstį. Tiesa, vis dar siuvo, bet kažkaip kreiviau, šleiviau, lyg ne tomis pačiomis rankomis, tarsi pirštai staiga būtų atpratę nuo bliuzelių šilko ar rupaus vyriškų kelnių audinio. Tad tik iš gailesčio – juk dvi padraikas išlaiko viena – moterys nešdavo senesnius drabužius, kad Agota persiūtų, sumažintų ar paplatintų. Beje, kartą per mėnesį Agota – jau niekas jos nevadino Svirskiene, liko tik pravardė Pakišalė – nueidavo Perlojon ir, pasak visažinio skerdžiaus Pranelio, pasiimdavus „durnai bobai“ skirtą pašalpą, tik jis nežinąs, ar septynis, ar devynis rublius. Taip ir vertėsi. Mergos vis dar piemenavo, tik Pranelis skundėsi, kad visai nežiūri bandos, o kai gyvuliai sugula po klevu vidudienio poilsio, padraikos kaip ir anksčiau prapuola, tik iš tolybių atsklinda jų bliovimas ar raganiškas juokas – iš to jis supranta, kad mergos bus kokį grybautoją ar upe plaukusį žveją užgniaužusios. Pagaliau žmogui atsibodo vienam už tris darbuotis, tad pasiskundė ūkio valdžiai ir ši be jokio įspėjimo atleido piemenes, jų vieton paskyrė du bernaičius, taip pat nelabai stipraus protelio, bet turinčius tėvus, ne ubagės mergas.

Likusios namuose mergaitės – taip švelniai Agota tas savo padraikas vadindavusi, – motinos neverčiamos prie jokio namų darbo, per dienų dienas klajodavo paupiais, pasakoja, kartais pasiekdavo ir Perlojos ganyklas, kad iš skerdžiaus Pranelio pasijuoktų – suprask tu, seni, vis paskui karvės uodegas lakstai, o mes laisvos kaip girių paukštelės, kur vėjas papučia, ten ir skrendam. Sako, tokią dieną skerdžiaus botagas švilpdavęs garsiau nei įprastai, mat senis uždusęs, siuto pagautas, po lankas mergas vaikydavo. Aštrūs liežuviai plakė, neva dėl to buvo toks piktas, kad mergos piemenaudamos leisdavusios skerdžiui bent už kulšies palaikyti ar papilvę paglostyti. Bet tai tik nepatikrinti gandai, nes pats skerdžius niekada neprasitarė.

Tuo metu Vitaus Svirskio pirkią imta vadinti našlių namu – Vitus buvo našlys, Agota našle liko.

Pasakoja, jau po metų nuo Vitaus mirties Agota ėmusi daugiau gerti, sykiais pati susirasdavo paūliuose „bravorą“ ir parsinešdavo kelis butelius. Žinantieji tvirtina, kad už stalo sėsdavusios visos trys – kas žino, gal mergos prie samagono nuo jaunumės buvo įpratintos, gal net tuose nevispročių namuose koks prižiūrėtojas jas, dar nepilnametes, girdęs, kad jų kvailumu pasinaudotų?

Pamažu Vitaus namai pavirto kiaulide – paaiškėjo, kad Agota stengėsi tik dėl Vitaus, tik už jo gerą širdį atsidėkot norėdama, o likus viena su savo mergomis ir daugelį metų glausdavusis senoj pašiūrėj prie ūkio tvartų, pašiūre pavertė ir Vitaus pirkią. Kaip žmonės sakydavo: Miško žvėris į mišką ir žiūri. Įpratus prie skarmalų, prie smarvės, apleido namelius, nes kažkokia netvarka tūnojo pačios Agotos galvoj. Vitaus paskerstas ir išrūkytas paršas per pusmetį buvo suvalgytas – mergos ėsdavusios viena už tris. Vištų pulkelis labai praretintas, tik kelios dedeklės paliktos.

Ir vis dėlto Agota laikėsi – valdžios pašalpa, siuvimas, grybai – mergos vis raudavo į mišką, mat tikėdavos kokį paklydusį miesto baravykautoją į tiesų kelią išvesti. Laikėsi, neišėjo senais takais, netapo ubage, kokią anksčiau ją žmonės apylinkėse pažino ir pripažino. Sau ji tebebuvo Svirskienė, o žmonės tegu plaka liežuviais, Pakišale ji jau niekada nebus.

Tačiau velnias, matyt, turėjo kitų planų – kartą geležiniu nagu užkabinęs moters sielą, jis jau jos nebepaleidžia ir tik atgailos stebuklas gali žmogų iš piktojo valios išvaduoti. Tad Agota po pusantrų metų nebeištvėrė – kaimo moteros kalbėjo, kad siuvėjai, jau penkiasdešimties sulaukusiai, vis dar vyro reikėjo, o kur dar dukros padraikos!.. Ir nelabasis ilgai nedelsė – atsiuntė į Agotos pirkią mums jau kartą matytą svečią, neva marcinkoniškį, trijų vaikų tėvą, padorų visų galų meistrą, nelabai ir išgeriantį Joną Gudaitį, pravarde Janka.

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)