tekstai.lt

Dovilė Zelčiūtė. Poezija

 

Dovile Zelciute
Dovile Zelciute
 
 
Rudenėja
 
Pamaniau
galėčiau
tau virti pietus
šluostyti dulkes
atsargiais prisilietimais
priminti: esu

laistyt bendras gėles

tylėti kai reikia tylėti

atsiliept už tave

pakelt telefono ragelį

sakyti ne, dabar užimtas

arba tuojau, minutėlę

šiuo metu vonioje
galėčiau

atstoti ką nors brangaus

kokį vaikystės prisiminimą

jaunystės klaidą ar švelnų skersvėjį

kai vakarosim
rudenio darganoje
šviečiant lempoms
kai sensim

galbūt nesimpatiški ar ydingi

ir vis tiek
nepaleisime

vienas kito rankų kai žiūrėsim

į viršų
ir neužtrauksim
mėnuliui užuolaidų
pamaniau
galėčiau
būti Šešėliu
bet tokiu, žinai,
visai savarankišku

pamaniau kad galėčiau

 
 
 
Pirmadienis
 

Iš ryto truputį pasi...

oras jau vėsesnis

griebiausi pirmadienio

na ką ten griebiausi

papusryčiavome apėjau sanpaulijas

sakiau jeigu kada nors pražys

kur išleido šaknis kelsiu puotą

kai po žemėm
prisiminsiu šį rytą

tokį niekuo neypatingą

po žemėm žemėm

ir Zenono kiminais apsigobusi tą pirmadienį

redagavau makabrišką knygą apie Džeimsą apie save

paskambinau į vieną kitą vietą nieks neatsiliepė

o ir kodėl turėtų skambink neskambinęs

parašiau keletą nereikšmingų žinučių

įkišau spalvotus skalbinius pažiūrėjau senas fotografijas

paverkiau

toks ruduo net mintyse jo negalėčiau...

paskui

gėrėm arbatą vakarieniavom kažką rodė

kažko nerodė kažko nerodėm nedarėm

tvarkingai susikroviau drabužėlius prieš miegą

maža kas

peržegnojau visus į tris puses

norėjau truputį pasi... bet nuovargis

reiktų tiesiog sulaukti

kol išleisiu šaknis
kol praeisiu
 
 
 
Įžadai
 

Neleisiu sau džiaugtis

nė vienos dienos
tuo labiau nakties
ar akimirkos
visą laiką kartosiu
vis tiek pasibaigs
užsimanė
būti laiminga
gražuolė
 
*
 

Jeigu leistų rinktis

norėčiau
kerėti tave
                              savo kūnu
grožis amžinas

o ką dvasia ar tas protas –

į kapus nesineši
 
2
 
Impulso pagautas
apkabini mane
                           draugiškai
apkabink

                  ne

                          draugiškai
 
*
 
Sako
tik kankinamas
vyras tampa žmogum
Viešpatie

tai kiek man dar laukti

 
*
 
Viešpatie

nepasilenk taip arti

atleisk nuo švytėjimo

 
 
 
Jo veidas
 
Panardinta į liepą
Liucerna jos lietūs

naktimis nusileidžia aukštikalniai

lyja

motociklų burzgimas penktą valandą ryto

ir pirmieji

atėję pakeisti budėtojus

Trys karaliai

karūną vėlei vasara deda

Tomas Manas už Ciūricho

su varpais pasitinka

šviečia bokštai žaisliniai bažnyčių

kaskados kerta žolę sidabriniai kriokliai

prisiminki
panardintas į liepą
paguldytas į žemę
palydėtas į dugną

tą kelionę – į Viršų

kur skaidriai nuvalytas

šviesoje ir su vėju

Jo smaragdinis veidas –

niekada nepamiršiu
 
 
 
Stotis. Dar viena
 

Fräkmüntegg tarpstotėj

tarp žemės dangaus
Piloto dūmuose
debesų sinkopėse

alpstant ilgesio Alpėse

be paklydimų

                          ir su

Tavo ranka
su artimiausia
 
          
 
Uetlibergas
 
          Janinai S.
 

Ant Uetlibergo giedra

kad būtų giedra kai atrasiu

Biliūną Šatriją kad būtų

tikra susitikus
ieškojimų Tėvynėje

o baltas Ciūrichas profesorių rašytojų poečių

skurdžios buities paženklintų džiovos

per tokį kraują atkeliavusių iš Lietuvos

ir vis dar tebekylančių į g i e d r ą

Klaidinantys judesiai

 

Šveicarijos žemės ūkuos

mano veidas tikresnis nei šičia

gal ir kliedžiu bet toks ilgesys

lyg būčiau palikus save

prie Piloto viršukalnės degina

kur Vienintelis įsišviečia

o bedugnė o skrydis o kelias

pas Tave pas Tave pas Tave

 

O dabar tik ilgėjimosi lygumos

pareigų grandinėlė viliuosi

atsivertęs Pilotas pasveikins

ir atlėgs tušti liūdesiai

ir aš nieko daugiau nebijosiu

kur Vienintelis įsišviečia

ir tik gėda kad mano buvimas

vien klaidinantys judesiai

 
 
 
 

Į Lugano

 
          Violetai M.
 

Traukinio lėtas ta dan žalios kalnų akiduobės

įrėmintas vasaros niekada nepraeinantis kadras

sustabdytas išryškintas

kuriame tu ir aš

mūsų senstantis mirštantis juokas

bilietėliai už šimtą frankų skardinė alaus

puodelis kafe creme tylus palydovo madam

intymi šio sekmadienio liturgija

kai plieskia už lango

Maironio smaragdas daubose bažnyčių bokšteliai

žaislinio kaimo maketas ir žaibas –

traukinio nyris į tunelį

kai švilpia tamsoj

drėgnos uolos šiltas drumzlinas vėjas

traukinio lėtas ta dan kai net švyti

virpantis gyvas niekada nepraeinantis

mano sekmadienis
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)