tekstai.lt

Jonas Mačiukevičius. Porcija. Romanas (3)

       Neprisimenu, kada atkreipiau dėmesį į Martyną. Įvairiuose renginiuose, susirinkimuose sėdėdavo žmogeliukas pirmoje eilėje ir krebždėdavo tušinuku užrašinėdamas kitų mintis. Rašytojų sąjungoje niekada netrūko grafomanų, kurie nesuprantamais būdais įsiskverbdavo į kūrėjų bendriją ir joje sėkmingai parazituodavo. Apie tokius žmones nerašoma kūrybinių sėkmių ir nesėkmių apžvalgose, jų pavardės neminimos kritikų ir mokslininkų darbuose. Jie, niekam nemaišydami, nuoširdžiai bendrauja, kantriai pakelia ironiškus žvilgsnius, „nenugirsta“ užgaulių užuominų, nesvajoja tapti genijais.
       Neabejojau, kad ir Martynas rašytojo bilietą gavo tik už kažkokius nuopelnus kare. Bet jo buvimas šalia man nekliudė, aš visiškai nekreipiau dėmesio į gerokai vyresnį žmogų.
       Vieną šeštadienį užlipau į Profsąjungų rūmų ant Tauro kalno trečią aukštą, kur jau daug metų renkasi kolekcionieriai, numizmatai ir kiti keistuoliai, ieškantys senienų, retų leidinių. Ten buvo galima sutikti žmonių iš Rygos, Talino, Maskvos...
       Ieškodamas retų ženklelių, kurių jau turėjau nemažai sukaupęs, pamačiau Martyną, atidžiai studijuojantį pašto ženklus. Kiek nustebau, kad toks standartinis, kaip maniau, popierių krapštukas turi nestandartinių polinkių. Ilgai stebėjau azartu degančias jo akis, pagaliau neiškentęs priėjau prie jo.
       – Kas tave čia atvijo? – paklausė Martynas.
       – O tave?
       – Matai, brolyti, jau daug metų aš čia ateinu kiekvieną šeštadienį, o tave čia matau pirmą kartą.
       – Ieškau geležukų, turiu šiokią tokią kolekciją, – prisipažinau.
       – O aš, laipiodamas į Tauro kalną, bandau išvengti fizinio irimo, – nusijuokė Martynas.
       Tą dieną iš Profsąjungų rūmų išėjome kartu ir, susistabdę taksi, nuvažiavome į „Neringos“ kavinę. Šiokie tokie bendri pomėgiai suteikė galimybę atviriau pabendrauti. Iš Martyno išgirdau keistą istoriją apie pašto ženklų kolekciją, kurią kaupti pradėjo žmonos tėvas, vadinasi, uošvis, pamažu kolekcionavimo virusu užsikrėtė, į sunkiai apibūdinamą žaidimą įsitraukė ir jis.
       Vėliau šia tema kalbėjome daug kartų, bet niekada Martynas nesutiko parodyti kolekcijos. Net tada, kai jį supažindinau su Ilona ir abu pradėjome lakstyti paskui studentes, tai tarsi turėjo liudyti mūsų sielų giminingumą, jis manęs prie kolekcijos neprileido nė per patrankos šūvį.
       Kai mano smalsumas tapo per daug įkyrus, beveik grasinamai pasakė:
       – Tėvai, įsikalk į galvą visiems laikams: tikros kolekcijos nemėgsta svetimos akies. Svetimos akys pražudo kolekcijas. Kaip tu manai, kodėl mano uošvis per dvidešimto amžiaus kataklizmus išsaugojo kolekciją? Todėl, kad jos niekam nerodė, niekas nežinojo, kur ji padėta. Yra tokių šventovių, kurios pastatytos tik vienam žmogui. Aš tau galiu parekomenduoti šimtus knygų apie keistą, gal net mistinį kolekcionierių pasaulį, paslaptingus, nepaaiškinamus nutikimus. Kolekcionieriai tarsi genais iš kartos į kartą perduoda savo likimus, ir niekur nuo to nepaspruksi. Galbūt tai galima pavadinti prakeikimu.
       – Fantastika, – nustebau.
       – Normalu. Kiekviena kolekcija yra tarsi užkeikta, supriešina net brolį su broliu, o ką jau kalbėti apie tolimesnius giminaičius ar draugus. Kolekcija ir yra didelis turtas.
       – Bet jai gausinti reikia didelių pinigų?
       – Nepasakyčiau. Iš pradžių – taip. O paskui – vieną ženklą iškeiti į du, antrą parduodi, trečią perki... Veiki tarsi biržoje. Reikia daug žinių, nuojautos ir, be abejonės, kolekcionieriaus talento. Pasilenkęs prie pašto ženklų aš išgyvenu geriausia, kas man skirta išgyventi. Daugiau apie tai nekalbėkime.
       – Galėtum dar papasakoti apie savo paslaptingąjį uošvį, kuris, man dabar atrodo, gyvenęs užburtame pasaulyje.
       – Pasakiau – daugiau nekalbame.
       Ir nekalbėjome. Manoji kolekcionieriaus aistra greitai išgaravo, savo ženklelius perleidau giminaičiui moksleiviui. Tačiau tos kelios valandos, kai su Martynu šnekėjomės apie kolekciją, mus gerokai suartino, tarsi tie seni pašto ženklai tikrai turėtų paslaptingos galios. Ir man jau neatrodė juokinga, kad rašytnamio salės pirmoje eilėje Martynas kažką užsirašinėja į bloknotą. Pakėlęs akis nuo pašto ženklų, išėjęs iš savo šventovės jis dar norėjo bent kiek naudingai leisti laiką – tikriausiai nemanydamas, jog nieko neveikimas yra pats naudingiausias dalykas pasaulyje. Jo kūryba buvo kolekcija.
       Bent man taip atrodė.

       Meilė yra didesnė už tą, kuris myli. Meilė yra didesnė už mane. Mes išeiname, o Meilė lieka. Meilė, kuri viską lemia.
       – Štai ir viskas, – paryčiais užversdamas storą sąsiuvinį su užrašu „Akacija“ pasakė Fortūnatas. – Ir viską perskaitėm, ir visą konjaką išgėrėme. Tai ką mes išsiaiškinome?
       – Nedaug ką. Esu parašęs keletą detektyvų. Paslaptingas rankraščių bei vertingos pašto kolekcijos dingimas mano mintims ir fantazijai duoda puikaus peno. Apie vieną kolekcionierių, besaikio taupumo auką, kuris auksines monetas slėpdavo veltiniuose, o jų nenusimaudavo net vasarą, esu kažką sukurpęs, bet apysakaitė išėjo lėkšta, tiesiog skaitalas. Tokiais rašinėjimais užsiimdavau tada, kai geresniems dalykams pritrūkdavo įkvėpimo, o formą vis tiek norėjosi palaikyti. Juk siužetų, kuriuos pakanka tik aprašyti, gyvenime gausybė, gaila, kad labai retai jie tampa tikra literatūra. O štai Martyno gyvenimas, jo rankraščių ir kolekcijos dingimas, jo uošvio nematoma dvasia, kuri turėjo įtakos ir Martynui, ir net Lietuvai – tai jau ne veltiniuose slepiamos monetos.
       – Velniop tuos detektyvus, – beveik užpyko Fortūnatas. – Ir net kolekcijas velniop. Tu man kaip tėvo draugas ir kaip rašytojas pasakyk, ką reiškia tai, kas prikeverzota „Akacijoje“?
       – Tą ir reiškia, kas parašyta, – išmintingai atsakiau. – Skaitai, kai kurias vietas jau moki mintinai, praeina kiek laiko, vėl atsiverti... Tuo ir vertingi šie žodžiai. Be to, užrašai galėjo būti ir tezės būsimam romanui, kurio jis nespėjo parašyti.
       – Nespėjo? Per dešimt metų?
       – O kas čia nuostabaus? Per pusę amžiaus nespėjo nieko parašyti, o per dešimt metų štai kiek parašė! Argi ne pasiekimas?
       – Nesuprantu, ar tu rimtai kalbi, ar juokus kreti? Apie ką tas romanas galėjo būti?
       – Apie Akaciją.
       – Eik tu!.. – užpyko Fortūnatas. – Lekiu, tuojau pradės rinktis personalas.

      
       Aš jau rašiau, kad Martynas buvo kritiškas žmogus. Sukritikuodavo beveik visus romanus. Tačiau jo kritiškos pastabos, niekur nespausdinamos ir neviešinamos, nieko nejaudino. Buvo galima spėti, kad kiekvienas mąstė taip: netalentingas žmogelis, pats negalėdamas nieko sukurti, kritikuoja kitus. Klasikinis atvejis.
       Kai jo kritika pasipildavo ant mano galvos, panašiai manydavau ir aš. Tiesiog išdidžiai ir atlaidžiai numodavau ranka. Nors retkarčiais susimąstydavau suvokdamas, kad nepakanka tik pačiam žinoti, kas esu. Maža vien pačiam žinoti, kad esi jei ne genijus, tai bent normalus rašytojas, reikia dar, kad ir kas nors kitas tai žinotų. Literatams taikomi saviti bendravimo ir vertinimo principai.
       Kai Martyną pirmas insultas ištiko, aš jam po intensyvaus gydymo ligoninėje pasiūliau atsitokėti ir sustiprėti vakarietiško stiliaus reabilitaciniame centre, prie kurio įsteigimo buvau daug prisidėjęs. Vėliau jis tą centrą išdėjo į šuns dienas, sakydamas, kad jis įkurtas ekskursijoms vedžioti, o ne pacientams stiprinti. Būriams smalsuolių ten rodomas komandinės reabilitacijos procesas, o žmogui trūksta dėmesio. Praėjus porai savaičių, pasinaudojęs lengvatas teikiančiais dokumentėliais ir pažintimis, Martynas išvažiavo į seną sanatoriją, kur gerai maitina ir prižiūri, tarsi norėdamas pasakyti, kad mūsų pastangos sukurti gerą medicininės reabilitacijos sistemą yra tiesiog triedalai (šį žodį jis dažnai vartodavo, kai kalbėdavo apie kokybę).
       Toje sanatorijoje, besipliuškenant šiltoje vonioje, jį antras insultas ištiko.
       Dar bent porą kartų gulėjo ligoninėse, bet iš lovos daugiau nesikėlė.
       Bendravome telefonu. Neapsakomai graudu, nes nuolatos jutau jo asmenybės irimą. Sunkiai suprantama kalba jis man nuolankiai dėkodavo už tai, kad nepamirštu, paskambinu, įrodinėdavo, jog dar pasveiks ir mes vėl vaikščiosime prie skulptūrytės (jos jau nebuvo) ir paspoksosime į mergaitytes (kurių jau nebereikėjo).
       Su manim kalbėdavo visai kitas ir svetimas žmogus, kuriam niekuo negalėjau padėti, nemokėjau jo nė paguosti.
       Bet po jo mirties analizuodamas savo palengvėjimą ir nuodėmes kūriau tarsi naują Martyno paveikslą, tai kūrybai reikėjo nemažai prisiminimų.
       ...Buvo šilta diena, mudu su Martynu maloniai leidome laiką prie skulptūrytės.
       – Pasiutusiai mėgstu pavasario saulę, – postringavo Martynas, – ji priverčia mergaites nusimesti žieminius drabužius, jos apsinuogina tiek, kad daugiau jau ir nereikia. Pažiūrėk, kiek pro mus praeina gražuolių.
       – Sensti, Martynai, – pašiepiau jo erotines mintis.
       – Ar žinai, kad grožis yra pažadas? Gerai, kad mergaitės moka jį tesėti. Žiūrėk, kokios jos skaisčios.
       – Jaučiu – pradėsi rašyti eilėraščius. Beje, ar žinai, kad mergaitytės, saugančios skaistybę iki vestuvių, dažniausiai ją išsaugo iki pensijos?
       – Žinau. Žinau ir tai, kad eilėraščių daugiausia prirašai tu. Ir visai neblogų. Danguolė turbūt ir miega tavo knygeles apsikabinusi... Ir miega ne su tavimi.
       Martynas, kaip, beje, ir daugelis kitų, žinojo, kad esu įklimpęs iki ausų, girgždindamas ramentus lakstau paskui dvidešimčia metų jaunesnę studentę, rašau, dedikuoju jai eilėraščius, vaikštau su ja į restoranus, juokinu vilniečius. Manęs tai neglumino, atsikirsdavau, kad leisti laiką su jauna, gražia mergaityte visai malonu.
       – Bet tie tavo jausmai labiau primena ligą su aukšta temperatūra, – šaipydavosi Martynas.
       – Matau, kad ir tau, kaip ir daugumai žmonių, meilė tėra tik menka gyvenimo dalis – kaip pasivaikščiojimas ar atostogos. Jeigu tu esi šalininkas praktiškos meilės, kurią vykusiai derini su pasirinktu gyvenimo būdu, tai dar nereiškia, kad negali kitaip būti. Man meilė turi ir išlaisvinančią, ir išganančią galią...
       – Ką dar?
       – Eik šikt.
       – Stebiuosi žmonėmis, kurie moka būti laimingi.
       Danguolė ir Ilona, eidamos pro šalį, pamatė mus. Atsisėdo prie mūsų. Nuėjom į „Neringą“, pavaišinom Kijevo kotletu bei šampanu.
       Taip aš supažindinau Martyną su Ilona.
       ...Dabar būtų galima pasakyti: ir kas galėjo pagalvoti, kad beveik septyniasdešimties metų pirdyla įsimylės dvidešimt dvejų metų studentę? Dar įdomiau – ta studentė neatstūmė senio.
       Ši porelė vengė miesto centro. Bet Vilniuje yra ir Belmontas, ir Valakupiai, ir Kalnų parkas.
       Jie susitikdavo ir, atrodo, turėdavo apie ką pasišnekėti.
       Tokius santykius galėjo suprasti tik tas, kuris irgi nepaaiškinamai buvo įsimylėjęs.
       Toks žmogus buvau aš. Martynas su didžiuliu malonumu pasakodavo man apie Iloną, jo akys spinduliuodavo, jis net nepykdavo, kai aš jį traukdavau per dantį, svarbu, kad tik būtų minima Ilona.
       Po kurio laiko ir Danguolė pradėjo išdavinėti kai kurias savo draugės paslaptis.
       Man buvo įdomu Danguolę patardyti:
       – Kas Iloną traukia prie Martyno?
       – Paklausk jos.
       – Man įdomi tavo nuomonė.
       – Na ji dabar neturi jokio berno... Be to, Martynas apsiskaitęs, originalus, vyras su šarmu... Daug ką pažįsta... Bet – ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis.
       – Aš ir nesikišu. Smalsumas – suprantamiausias iš visų jausmų.
       Mudu su Danguole jų santykių daugiau nebegvildenome. Ko gero, abu pagalvojome, kad ir mūsų santykiai nėra standartiniai.
       Kai pavasaris pradėjo tirpdyti sniegą ir kaitinti kraują, kartą Martynas man pasakė:
       – Nors aš tavo knygų nė karto, atrodo, nepagyriau, šiandien noriu pasakyti, kad tu gerai rašai.
       – Negali būti.
       – Keista, tėvai, tu gerai rašai neturėdamas jokių sąlygų kūrybai.
       – Geri poetai, seneli, ir ant kelmo eilėraščius gali rašyti.
       – Aš sakau: tavim turėtų kas nors pasirūpinti.
       – Tai gal tu?
       – Atspėjai. Klausyk ir mąstyk. Turniškių ir Valakupių miškuose yra pristatyta šiokių tokių vasarnamių. Juose vasaroja visokie nusipelniusieji.
       – Taip jiems ir reikia.
       – Valdžios kritika šiandien neužsiimkime. Paanalizuokime tokią situaciją. Valdžia, nenorėdama, kad kas nors pagalvotų, jog ji rūpinasi tik savimi, vieno vasarnamio kambarėlius paskirsto ir ne jos klano žmonėms. Kartais ten įkišamas rašytojas ar kompozitorius, kartais pamaloninamas koks nors karo veteranas... Ar supranti, kur aš suku?
       – Į mišką.
       – Būtent. Turiu ten šiokių tokių pažinčių, – Martynas parodė į pastatą, ant kurio plevėsavo vėliava. – Šiemet atėjo eilė pakvėpuoti grynu pušų oru ir man, nes iš plaučių ne visi karo dūmai dar išsivėdino.
       – Sveikinu.
       – Aš ten užsiminiau ir apie tave. Papasakojau, kad talentingas vaikinas, nors ir neturėdamas jokių sąlygų kūrybai, leidžia knygą po knygos, auklėja jaunimą, rūpinasi luošiais. Ir nustebau: ten puikiausiai tave žino, net geriau už mane vertina tavo kūrybą. Pasiūlė, kad tu parašytum prašymą, jų svarstymas jau po trijų dienų. Štai aš turiu mašinėle parašęs, tu tik pasirašyk ir po penkiolikos minučių tavo prašymas jau bus ten.
       Tik dabar pamačiau, kad Martynas prie skulptūrytės atėjęs nešinas „diplomatu“ – iš jo ištraukė prirašytą lapą.
       – Ar įsivaizduoji, kaip ten gerai vasarą? Aš jau ketvirtą kartą sulaukiau savo eilės. Sėdi balkone, iš Neries kyla rūkas, esi lyg ant didelio kalno, džiaugiesi atitrūkęs nuo pasaulio. Tame balkone aš supratau vieną išmintingą kiną, kuris yra pasakęs, kad nieko neveikti – naudingiausia. Jei visi žmonės atsisakytų veiklos, žemėje įsiviešpatautų ramybė ir laimė. Dievas darbuojasi, ir to užtenka. Taigi – rašyk autografą.
       – Pritrėškei mane, turiu pagalvoti.
       – Negalvok. Ten darbo diena jau eina į pabaigą. Už simbolinį mokestį puikiai praleisi vasarą. Yra bendra virtuvė, šaldytuvas, netoli – parduotuvė. Aš nė karto nesinaudojau nei virykle, nei šaldytuvu. Tik įsivaizduok – išsiverdi porą kiaušinių, pasidarai sumuštinį, užsigeri kava, matai kylantį rūką. Niekas tau netrukdo. Danguolę galėsi ir vidury baltos dienos tratinti.
       – Matau, apie viską pagalvojai. Tik nesuprantu, kodėl manimi taip rūpiniesi?
       – Kodėl, kodėl… Esame draugai. Ilonai ir Danguolei bus drąsiau kartu į mišką atvažiuoti... Danguolė patyrusi, Ilona be jos į mišką nevažiuotų. Bailiukė.
       Pasirašiau.
       Martynas mosuodamas „diplomatu“ lėkte nulėkė ten...
       Po penkiolikos minučių grįžo švytinčiu veidu.

       Po tikrai įdomios nakties, praleistos su Fortūnatu, išėjau į koridorių ir kūriau planus, ko galiu griebtis, kad išaiškėtų dingusių rankraščių ir kolekcijos paslaptis. Įdomaus gyvenimo detektyviniai elementai kurstė fantaziją. Krūptelėjau, kai išgirdau Danguolės balsą:
       – Ką čia veiki? – paklausė taip, tarsi tik vakar būtume išsiskyrę.
       – O tu?
       – Atėjau pasiimti kai kurių vyro daiktų. Jis šiąnakt mirė, – beveik ramiai atsakė Danguolė. – Nesaikingai gyveno...
       – Kiek žinau, gyveno kaip visi...
       – Žinai? O ką tu dar žinai? – susidomėjo.
       Danguolė buvo pastorėjusi, bet dar žavi.
       – Kviečiu į svečius, – pasakiau praverdamas savo vienutės duris. – Naktį seselė pasakė, kad kasos vėžys vieną pilietį...
       Danguolė mano vienutėje baugščiai apsidairė, atsargiai prisėdo ant taburetės.
       – Ką tu čia veiki? – paklausė.
       – Slepiuosi nuo moterų.
       – Nebloga slėptuvė. Bet aš tave suradau.
       – Taigi ne manęs ieškojai, atėjai vyro daiktų.
       – Smarkiai gėrė, – nei iš šio, nei iš to pasakė Danguolė.
       – Gal ne visai gera jam buvai?
       – Nesvarbu.
       Kurį laiką patylėjome.
       – Užjaučiu, – susigriebęs, kad nepasakiau guodžiančio žodžio, ištariau.
       – Ačiū.
       – Gal ir ne laikas apie tai kalbėti, bet aš norėjau su tavimi susitikti.
       – Tikrai? – Danguolė apsidžiaugė. – Iš tiesų keistai nutrūko mūsų santykiai. O štai dabar tokios bėdos, nieko dar nesu laidojusi. Neįsivaizduoju, kaip reikės vienai užauginti mergytę.
       – Savo ar abiejų?
       – Savo. Tik nepradėk smalsauti. Kada nors pati papasakosiu...
       – Ar su Ilona susitinki?
       – Su...
       – O ar žinai, kieno skyriuje gulėjo tavo vyras?
       – Martyno sūnaus. Bet jis nieko nežino nei apie mano vyrą, nei apie mane. Jam ir nereikia žinoti. Tai buvo seniai...
       – Martynas neseniai mirė.
       – Mirė, – šiek tiek ciniškai ištarė Danguolė. – Visi mirsime. Bet tie mūsų nuotykiai buvo prieš gerą dešimtmetį.
       – Greitai bėga laikas. Ar Ilona Vilniuje gyvena?
       – Be abejonės.
       – Ištekėjo?
       – Be abejonės.
       – Vaikų turi?
       – Be abejonės.
       – Kada nutrūko jos draugystė su Martynu? Kai ištekėjo?
       – Be abejonės.
       – Įdomiai atsakinėji. Be abejonės, judvi pasišnekate.
       – Be abejonės, – nusijuokė Danguolė.
       – Be abejonės, man įdomu, ką ji žino apie Martyno kūrybą. Gal jis paliko jai kokių nors rankraščių, dienoraščių, užrašų? Jis man sakydavo, kad viską, ką rašo, paliks man, esu pažadėjęs raštus sutvarkyti, gal net knygą išleisti...
       – Jeigu tau nieko nepaliko, tai, be abejonės, nieko nepaliko ir Ilonai, – tvirtai pasakė Danguolė. – Bent aš nežinau, kad būtų palikęs. Bet… pakalbėk su Ilona. Aš tau užrašau savo telefono numerį, paskambinsi, susitarsime, ateisi pas mane, pasikviesime Iloną ir pasišnekėsime. Sutariam?
       Tai pasakiusi ir ant lapelio užrašiusi telefono numerį, Danguolė išlėkė pro duris. Aš ilgai žiūrėjau į tą lapelį. Pagalvojau: ar yra buvęs, esamas ir būsimas gyvenimas? Ar jis – vientisas?
       Atsiguliau į jau įkyrėjusią ligoninės lovą ir po nemiegotos nakties greitai užmigau.

      
       Vasara buvo šilta ir graži. Rytais nuo Neries kilo rūkas, visokie paukščiai čiulbėjo. Martyno planas įtraukti mane į išrinktųjų sąrašą, kad galėtų dažniau matyti Iloną, buvo solidus, tačiau tą vasarą šimtu procentų pasitvirtino taisyklė, jog meilė – akla. Martynas, viską apskaičiavęs, pamiršo vieną smulkmenėlę: kad vasara – atostogų metas. Sesijai pasibaigus, Danguolė ir Ilona į mišką atvažiavo tik vieną kartą.
       O paskui Ilona dingo.
       Danguolė su jaunais alpinistais ėmė ruoštis kelionei į kalnus. Tačiau ji ieškoti išganymo ramybėje dar gal porą kartų pas mane atvažiavo. Martynas nusiminė, kad su ja neatvažiavo Ilona. Jis pradėjo mane tardyti:
       – Klausyk, tėvai, išklok viską, ką tau Danguolė yra pasakojusi apie mano ir Ilonos santykius?
       – Labai nedaug, – atvirai prisipažinau. – Danguolė moka liežuvį laikyti už dantų.
       – Gera savybė, – tarė Martynas. – Bet man įdomu, ką ji žino apie Ilonos vasarą. Paklausinėk Danguolės.
       – Nejaugi pati Ilona tau nepapasakojo apie savo vasarą? – nusistebėjau.
       – Papasakojo, bet... Man tiesiog smalsu...
       – Užduotį įvykdysiu. Tačiau pirma tu man išguldyk, ką pati Ilona pasakojo apie savo vasarą.
       Martynas kurį laiką svarstė, ar turėtų atskleisti savo paslaptis. Pasiryžo.
       – Išlenkim po stikliuką ir papasakosiu.
       Išlenkėme ne po vieną. Kai liežuvis atsipalaidavo, Martynas ėmė guostis:
       – Supranti, tėvai, įklimpau iki ausų. Akacija nesilaiko gamtos dėsnių – pražydusi nenustoja žydėti. Nors pasiusk – nenustoja. Kiti krūmai seniai nužydėjo, vaisius užmezgė, o mano Akacija žydi, ir tiek. Dangaus ženklai, nuojauta man sufleravo, kad ši vasara bus pati nuostabiausia mano gyvenime. Buvau įsitikinęs, jog ši vasara apvainikuos nelabai pavykusį mano gyvenimą. Kartą taip ir pagalvojau: jeigu atsitiks taip, kaip svajoju, tada nebemanysiu, kad visai be reikalo maišiausi kitiems po kojomis.
       – Seneli...
       – Nesikišk. Klausyk. Man ši vasara – kaip žydams Išsvajotoji Žemė. Aš į ją ėjau ilgiau nei keturiasdešimt metų. Kartą su Ilona vaikštinėjom paneriais, Valakupių pušyne bučiavomės ir ji pasakė: man čia patinka, bet būtų smagiau, jei ir Danguolė...
       – Tai štai kodėl tu susirūpinai mano sąlygomis kūrybai!
       – Pagalvojau ir apie tai. Juk ne nuolatos krušitės, liks laiko ir rašyti. Ar ne taip? Kantriai laukiau, kol Ilonai baigsis sesija. Baigėsi. Ilona staiga pranešė, kad ją siunčia į ekspediciją, į tolimą Žemaitijos užkampį užrašinėti tarmių, vietovių, upelių pavadinimų...
       – Tokia studentų dalia. Reikia prisidėti prie lietuvybės išsaugojimo.
       – Reikia. Bet... Tu atsargiai paklausinėk Danguolės. Tik jokiu būdu ji neturi įtarti, kad tai darai mano prašymu.
       – Bus padaryta, – tvirtai pažadėjau.
       Pažadą ištesėjau. Kai Danguolė, prieš išvažiuodama į kalnus, atėjo atsisveikinti, naktį tiesiog meistriškai išnaudojau atokvėpio minutes. Ir išaiškėjo bjauri tiesa: Ilonai kažkoks dėstytojas, nuo kurio parašyto pažymio priklausė jos stipendija, pasiūlė jachta gerą mėnesį paplaukioti po Kuršių marias...
       – Ir Ilona sutiko? – nepatikėjau.
       – O kodėl turėjo nesutikt? – nustebo Danguolė. – Plaukios jachta, tyrinės kopas, Nidoje aplankys Tomo Mano trobelę... Gerai pailsės...
       – Romantika.
       – Tu neširsk.
       – Taip atsilyginama už gerą pažymį?
       – Koks tavo reikalas? – supyko Danguolė. – Manai, kad jai būtų geriau visą vasarą kiurksoti su seneliu.
       Supratau: Martynui to pasakyti negalėsiu.
       Tikriausiai ir Danguolė su kokiu nors dėstytoju karsis į kalnus, kad tik nereikėtų visą vasarą kiurksoti su tėveliu.
       Naktis buvo sugadinta.
       Vasara – subjaurota.
       Dabar po Martyno mirties man tą vasarą reikėjo išanalizuoti. Tuomet buvau išsigandęs, kad Martynas, praradęs Iloną, tupės pas mane ir abu nuo vakaro iki ryto mauksime degtinę. Bet atsitiko priešingai: Martyną su knyga rankose tik retkarčiais pamatydavau kur nors tarp pušelių. Jis mėgo jaunų pušelių pavėsį, kur pasislėpdavo nuo visų, tik ne nuo savęs.
       Sielos maudulį gydė skaitydamas knygas.
       Aš savo maudulį gydžiau rašydamas knygą.
       Tik vieną kartą jis, pasikišęs kažkokį romaną po pažastimi, užsuko į mano kambarį. Atsidrėbė į išklerusią valdišką kėdę, atvertė knygą ir garsiai perskaitė:
       – Mocartas blogai jautėsi: jam skaudėjo galvą, jį kamavo nemiga. Tą vasarą jis kūrė mažai. Tai buvo pats nelaimingiausias laikotarpis jo gyvenime. Tada jis rašė laišką savo draugui Michaeliui Puchbergui: „Brangus drauge ir broli, esu visiškas vargšas. Iš skausmo visą naktį negalėjau užmigti. Įsivaizduok mano padėtį – ligotas ir graužiamas rūpesčių bei nerimo. Po savaitės ar dviejų aš tikrai turėsiu pinigų, bet dabar jų man labai reikia...“
       – Tau reikia pinigų?
       – Per daug tiesmukai viską supranti, tėvai. Pirmiausia turėjai pagalvoti apie genijų. Aš Mocartui tolygus gal tik tuo, kad ir man per naktis gelia kaulus, negaliu užmigti. Keista, ar ne? Aš – netalentingas diletantas, o jis genijų genijus, bet turime ir šį bei tą bendra – nemigą, kūno skausmus.
       – Tokių bendrumų ir daugiau rastum. Tau reikia pinigų?
       – Blogiausiu atveju paimčiau ir pinigais. Geriausiu – su tavimi pasigerčiau, bet...
       – Jokių problemų. Mano atsargos dar neišseko.
       Kai jau buvome daug išgėrę, Martynas pradėjo kalbėti apie tai, dėl ko pas mane ir užsuko.
       – Ar tau neatrodo, kad meilė yra kaip mirtis?
       – Keistas palyginimas.
       – Nieko keisto. Gyvename visokių kankynių pasaulyje. Būna ir meilių, su kuriomis negali nei gyventi, nei mirti.
       – Kalbi kaip penkiolikmetis pirmą kartą įsimylėjęs.
       – Meilė ir yra – viskas pirmą kartą. Kai Ilona išvažiavo į tą ekspediciją, aš buvau pradėjęs rimti ir po truputį ją užmiršti. Deja, per anksti apsidžiaugiau. Dabar užeina tokia keista neviltis, jog stačiai neišmanau nei kur dėtis, nei ką daryti.
       – Pasigersime ir paaiškės.
       – Supranti, tėvai, aš noriu labai nedaug, – dar taurelę išgėręs kalbėjo Martynas, – noriu ją glamonėti, glostyti jos papukus, bučiuoti tarpukojį... Juk ji mano Porcija, galiu tą žodį ir iš mažosios raidės ištarti: ji mano meilės porcija, aš noriu tos konkrečios porcijos.
       – Nemažai nori. Tik nesuprantu, ar tau svarbesnis jos tarpukojis, ar dvasia?
       – Koks tavo reikalas, durniau? Argi neįsitikinai, kad gyvenimas – tai geismas? Tą geismą reikia patenkinti. Kūnas geidžia kito kūno ir galbūt tik todėl, kad tas kūnas priklauso kitai sielai...
       – Sielai?
       – Manau, kad sielai. Juk aš geidžiu ne vien tik jos kūno. Tikriausiai aš myliu jos sielą ir myliu visa savo siela. Ar supratai ką nors?
       – Supratau. Šią vasarą per daug knygų prisiskaitei, seneli. Be to, gadinti nekaltas mergaitytes lengviau, negu taisyti ištvirkusias.
       – Eik tu šikt, – Martynas supyko, padėjo galvą prie lėkštės ir užmigo.

       Lietuva, iškėlusi trispalves vėliavas, dainuodama patriotines dainas, atkūrė šalies Nepriklausomybę. Man teko laimė išvažiuoti į Ameriką mokytis neįgaliųjų reabilitacijos paslapčių. Bendravimas su Martynu nutrūko. Net ir grįžęs iš užsienio negreit susidūriau su bičiuliu. Mano dienas ir naktis užpildė visai nauji darbai neįgaliųjų labui. Dažnai važinėjau po rajonus, vaikščiojau po įvairias įstaigas.
       Martyną sutikau Gedimino prospekte. Nešinas šimto punktų programa, kaip pagerinti neįgaliųjų gyvenimus, šlubčiojau iš vienos ministerijos į kitą.
       – Būk pasveikintas, tėveli, – išgirdau pažįstamą balsą.
       Šiek tiek pasibaksnoję žodžiais, užėjome į „Neringą“. Martynas netikėtai paklausė:
       – Kokie dabar tavo santykiai su Danguole?
       – Apdulkėję.
       – Jei apdulkėję, vadinasi, dar dulkinatės.
       – Danguolė man dabar nėra pati svarbiausioji.
       – Tarkim. Bet užsidaryti vienuolyne nesiruoši?
       – Kol kas – ne. O kaip Ilonai sekasi?
       – Akacija žydi, – Martyno veidas nušvito, jis vėl turėjo su kuo pasišnekėti apie tai, kas malonu širdžiai. – Žinai, aš turiu idėją.
       – Vėl vasarai persikraustyti į miškus?
       – Idėja įdomesnė. Ji galėtų būti mudviejų paslaptis. Viso gyvenimo paslaptis.
       – Sudominai.
       – Manau, mums reikėtų nusipirkti nedidelį butē~lį.
       – Bùtelį?
       – Butą – ne bùtelį.
       – Seneliuk, tau pasimaišė.
       – Tikriausiai. Bet idėja tokia: ir tu, ir aš namie – kaliniai. O jeigu turėtume atskirą butą, į jį bet kuriuo paros metu galėtume su panelėmis nuvažiuoti. Laisvai, nesivaržant, nieko nebijant...
       – Tavo fantazija – beribė.
       – Ten būtų galima ne tik kruštis, bet ir rašyti.
       – Viskas?
       – Beveik.
       – Ar tu, seneli, žinai, kiek kainuoja butai? Dabar jokių lengvatų karo veteranams nebėra. Personalinės pensijos, atrodo, irgi jau nemokės. Atsisveikink su praeitimi.
       – Atsisveikinau. Ir kiek kainuoja butai, aš nežinau. Bet žinau tokių butų, apie kuriuos nežino nė miesto meras, – atkirto Martynas. – Svarbiausia – juos galima nupirkti už simbolinę kainą.
       – Gal tu kalbi apie Lukiškes? Kalėjimo kameros gal ir nieko nekainuoja.
       Martynas patylėjo. Iš jo povyzos supratau: jis nejuokauja, nekliedi.
       – Tėvai, mano pasiūlymas labai rimtas. Naujieną, kurią išgirsi, aš tau patikiu kaip didelę paslaptį. Apie ją – niekam, niekur, niekada... O naujiena tokia: yra butų, kurie anksčiau buvo saugumo konspiraciniai butai. Jie ir dabar priklauso saugumui, bet kad naujai Lietuvos valdžiai nebūtų ko prikišti, dalis jų parduodama. Už simbolinę kainą. Delsti negalima. Po kelių dienų šis mūsų pokalbis bus praradęs prasmę.
       Martyno kalba mane pritrenkė. Ir anksčiau maniau, kad seneliukas, po dešimtmečių pertraukos su jaunute studente patyręs sekso malonumų, pakvaišo, dabar neabejojau, – beprotystė jį nuvedė į kažkokią fantasmagoriją.
       – Klausyk, Martynai, – nusiteikiau atviram pokalbiui, – tai vis dėlto kalbos, kad tu esi stukačius, turėjo pagrindą?
       – Argi tai tau labai svarbu? – lyg ir nustebo Martynas. – Aš tau siūlau už grašius įsigyti butą, štai ir viskas. Aš grašių neturiu, bet aš žinau, kur gauti prekę. Tavo grašiai, mano – žinios, štai ir turime slaptą butelį. O visos tos kalbos apie slaptuosius agentus tegu lieka istorijai ir detektyvų rašytojams, nors, manau, kad nei istorija, nei simenonai teisybės nesužinos.
       – Aš turiu pagalvoti.
       – Galvojimui nėra laiko. Čia reikia nerti kaip nuo dešimties metrų bokšto į ledinį vandenį. Kuo ilgiau stovėsi ant bokšto ir žiūrėsi į vandenį, tuo labiau bijosi nerti. Aš tau siūlau šiek tiek daugiau laisvės. Daugiau vienatvės ir daugiau laisvės. Nors, antra vertus, mudu jau esame pakankamai vieniši. Bet tai yra mūsų privalumas.
       – Kažko nesuprantu.
       – Šiek tiek filosofijos: nepaisant to, kad jausmingi prisiskaitėliai dergia materialumą ir daiktiškumą, iš tiesų mirtingasis, atsidūręs tarp daiktų, nebėra vienišas. Tavo kampas, tavo daiktai, tavo langas, pro kurį žvelgi į medžių viršūnes ir žvaigždžių pasaulį, tau padeda įveikti didžiąją žmogaus vienatvę. Patikėk, to reikia rašytojui.
       – Ačiū už paskaitą, – tarsi kažkas kitas už mane padėkojo Martynui. – Kad ir koks vienišas būtų visatoje žmogus, aš tavo pasiūlymo atsisakau.
       Atsistojau ir išėjau iš kavinės.
       Bendravimas su Martynu atvėso. Pasisveikindavome. Atsisveikindavome. Geranoriškai pakalbėdavome apie orus ir kitokius niekaliukus.
       Apie akacijas jau nešnekėjome ir prie skulptūrytės jau nesusitikdavome.
       Per daug buvau įsigilinęs į reabilitacijos mokslus, važinėjau į stažuotes užsienyje. Bandėme sukurti civilizuotą sistemą, koreguoti įstatymus. Rašytnamyje beveik nepasirodydavau.
       Tuo metu ir išgirdau, kad Martyną insultas ištiko. Nedelsdamas pasiūliau jam pabūti ką tik įkurtame ir naujoviškai dirbančiame reabilitacijos centre, kurį jis, kaip jam įprasta, gerokai sukritikavo. O sukritikavęs išvažiavo į pagerintą sanatoriją, kur ir anksčiau važiuodavo.
       Ten jį antras insultas ištiko.
       Per savaitę kartą jam paskambindavau, papasakodavau naujienas, kol vieną kartą jo žmona pasakė, kad mes, ko gero, jau nesusišnekėsime.
       Paskui liko tik spėlionės – dar gyvas ar jau ne?
       Kartais ir kitų bičiulių paklausdavau, ar dar gyvas?
       Bičiuliai irgi tik patraukydavo pečiais.
       Niekam Martynas nebuvo įdomus, niekas nieko apie jį nežinojo.
       Liko ar neliko jo rankraščių?
       Ilona.
       Kodėl nepabandžius su ja pasikalbėti? Gal ji iki pat pabaigos bendravo su Martynu ir žino, kur yra jo rankraščiai. Padaryčiau tikrai gerą darbą, jeigu išleisčiau jo knygą.
       Danguolė?
       Prieš kelerius metus vieną vakarą ji įsiprašė į lovą, buvo labai meili, lyg būtų norėjusi iš manęs iščiulpti viską, kas dar buvo likę. Ir savęs ji negailėjo, leido daryti viską, ko tik aš geidžiau. Tą naktį pasišnekėjome ir apie Martyną. Danguolė netikėtai pasakė, kad Martynas su Ilona keistai mylisi.
       – Kaip – keistai? – susidomėjau aš.
       – Nesakysiu.
       – Kodėl?
       – Pažadėjau. Be to, neišdrįsiu.
       – Še tau...
       – Na gerai, – Danguolė pasiryžo atskleisti paslaptį. – Jis ją myli liežuviu.
       – Tai bent paslaptis, – nusivyliau.
       – Bet jis ją myli vien tik liežuviu.
       – O laiške, kurį man davei paskaityti...
       – Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Daugiau jam neišėjo. Ir tada jie pabandė keistai.
       – Ir Ilonai tai patiko?
       – Ji sako, kad nė su vienu vyru jai nebūdavo taip gerai, kaip su Martynu, kai jis ją keistai mylėdavo.
       – Tai ji – lesbietė?
       – Nemanyčiau.
       Nereikėjo turėti Saliamono galvos, kad susigaudytum, jog ir ji, pradėjusi tokią kalbą, nori keistai pasimylėti. Iš tikrųjų nepastosi, venerinėmis ligomis nesusirgsi, kuo blogai?
       Auštant Danguolė pasakė, kad nori mane supažindinti su vienu žmogumi, kuris trokšta ją vesti, aš neturėčiau dėl to išgyventi, ji vis tiek mane mylės, visada mylės, ji tik norinti mane supažindinti su jaunikiu, jis – geras, paprastas žmogus, tik nesiseka su žmona, moka iškepti skanius lietuviškus vėdarus, supranti, mums geriau, mes vienas kitą mylime neįsipareigodami, nes meilė ir yra laisvė...
       – Teisingai nusprendei, – nebegalėjau klausytis banalybių, – anksčiau ar vėliau...
       – Aš turėjau tau pasakyti. O mes vis tiek...
       – Bet vėdarų aš nemėgstu.
       Tuo pokalbis ir baigėsi – dalykiškai, be skausmingų aimanų.

       Kai įėjau pro Danguolės buto duris, koridoriuje laukė trys žmonės. Priekyje stovėjo gražiai pasipuošusi maždaug dešimties metų mergaitė. Jai ant pečių padėjusi rankas stovėjo Danguolė, kuri, kiek supratau, taip pat pasistengė, kad gražiai atrodytų. O už Danguolės stovėjo Ilona. Visos šypsojosi.
       Nusirengęs mergaitei padaviau ranką, įteikiau suvenyrą ir prisistačiau:
       – Linas.
       – Aistė, – atsakė ji.
       Po laidotuvių jau buvo praėję pora mėnesių, kambaryje jokių gedulo ženklų nepastebėjau. Čia nebuvo nei šuns, nei katino, nesimatė nė kokio nors pikantiško daikčiuko ar į akis krintančio paveikslėlio. Butas buvo apstatytas kukliais standartiniais baldais. Ant stalo jau stovėjo butelis, buvo padėta užkandžių.
       Susėdome. Aistė vis bėgiojo į virtuvę ir atgal, buvo puiki padėjėja ir šeimininkė. Danguolė į taureles pilstė brendį. O juk kažkada mėgo šampaną, stipresnių gėrimų vengė, – po kelių taurelių ji nesunkiai pasiduodavo įvairiausioms pagundoms.
       – Į ką panaši Aistė? – netikėtai paklausė Ilona.
       – Man visi vaikai panašūs į angelus, – diplomatiškai atsakiau.
       Kurso draugės sąmokslininkiškai susižvalgė.
       „O vėdarų bus?“ – norėjau paklausti, bet akimirksniu susitvardžiau.
       – Tiek metų, tiek metų praėjo! – pakėliau taurelę.
       – O man atrodo, kad viskas buvo taip neseniai, – ir Danguolė pakėlė taurelę. – Išgerkime už tai, kad graži praeitis pasikartotų.
       – Pasikartoti niekas negali, – tvirtai pasakiau. – Argi Ilona gali susigrąžinti Martyną? Jo jau nėra.
       Ilona sėdėjo įsitempusi. Nejaukiai jaučiausi ir aš. Juk atėjau ne prisiminimais dalytis, o aiškintis Martyno rankraščių likimo. Kažkas šiame vieno kambario bute mane erzino. Dar kartą apsidairiau – nykus vaizdelis. Niekada nebuvau Martyno kambaryje, bet jis, be abejo, buvo kitoks. Ten turėjo būti bent viena relikvija, pro kurią iki mirties lėkė Martyno gyvenimas lovoje.
       Pradėjau:
       – Ilona, noriu tavęs kai ko paklausti…
       – Klausk, – draugės vėl susižvalgė.
       – Mane domina Martyno rankraščiai.
       – Kokie rankraščiai? – išgirdusi mano žodžius, Ilona krūptelėjo.
       – Jis buvo rašytojas, visą gyvenimą kažką rašė...
       – Taip ir užfiksuokime – kažką, – Ilonos balse pasigirdo gynybinė intonacija..
       – Kad ir KAŽKĄ. Bet rašė. Dėjo lapą prie lapo. Tau, kaip jo
Akacijai...
       – Dar nepamiršai?
       – Po Martyno mirties daug ką prisiminiau.
       – Kažin, ar jis buvo rašytojas, ar tai, ką jis rašė, buvo svarbu,– suabejojo Ilona. Ir pradėjo visai atvirai pasakoti: – Bet popierių krūvą kambaryje užtikau. Paskaitinėjau – kažkokie draikalai.
       – Tai tu buvai nuėjusi į jo namus? – nustebau.
       – Savo namuose popierius užtikau, – draugės vėl susižvalgė.
       Prakeiktos sąmokslininkės.
       – Nelabai susigaudau. Jo namai buvo ir tavo namai? O kur gyveno jo žmona?
       – Nori? Pasiūlysiu tau romano pavadinimą, – įžūliai tarė Ilona. – Autorinių nereikalausiu. „Meilužėms nerūpi meilužių žmonos.“
       – Neblogas pavadinimas. Bet nenuklyskime į lankas.
       Staiga Danguolė įsiterpė į šneką:
       – Aistute, gal nori pasivaikščioti?
       Mergaitė nenoromis išėjo laukan.
       Danguolė radijo žinių diktorės intonacija tarė:
       – Nevaidink, kad nežinojai, jog Martynas Ilonai padovanojo butą.
       – Padovanojo butą?! Tai bent dosnumas. Kada, jei ne paslaptis? – negera nuojauta mane tiesiog gniuždė.
       – Seniai. Prieš dešimt metų. Jau reikia daryti remontą. Vyras pradėjo ieškoti dažų, bet nelabai išmano, kokių reikia.
       Ką išmano ir ko neišmano Ilonos vyras, man nerūpėjo.
       – Sakai, prieš dešimt metų? Šiaip sau – ėmė ir padovanojo?
       – Linai, nežiūrėk į mane smerkiančiomis akimis, aš neišsigąsiu. – Ilona perėjo į puolimą. – Nepadariau nieko, dėl ko turėčiau atgailauti Arkikatedroje. Vieną kartą jis paskyrė pasimatymą ir liepė atsinešti pasą, nuvedė į kažkokią kontorą, paskui pas notarą, dar į kitą kontorą, man nepažįstamam barzdotam vyrui tiesiog už namo kampo padavė pluoštą amerikoniškų dolerių, o pavakariais dviejų kambarių bute pasakė:
„Tai mūsų rojaus kampelis, kuriame kaip šventas krūmas žydės stebuklingoji akacija“. Aš tada garsiai nusikvatojau, o mintyse pagalvojau, kad mano seneliukas suvaikėjo arba kvanktelėjo. Pavarčiau popierius, ant kurių pasirašinėjau, paklausiau, kodėl butą užrašė mano, o ne savo vardu. Jis sakė, kad butą pirkti siūlė tau, bet tu atsisakei. Pats pirkti negalėjo, nes žmona ir sūnus tikriausiai būtų iškomandiravę senuką į beprotnamį. Bet šiaip buto pirkimo sandory jis norėjo likti niekuo dėtas. Paprašė, kad aš taip pat tylėčiau, niekam neprasitarčiau apie butą. Štai ir viskas. Tiesa, dar pasidalijome raktus...
       – Gražu…
       – Mes dar gražiai pasimylėjome, už tokią dovaną negalėjau neatsilyginti, – ironiškai pridūrė Ilona.
       – Tai manęs nedomina, – atsakiau, – man rūpi rankraščiai.
       Danguolė, tylėdama sekusi mūsų pokalbį, į taureles pripylė brendžio, savąja ėmė cinksėti į mūsiškes. Visi išgėrėme.
       – Rankraščių, jeigu juos buvo galima laikyti rankraščiais, likimas taip pat paprastas. Gal reikėtų pasakyti, kad seneliukas pirkti baldų neskubėjo, atvežė tik naujutėlę gulimąją sofą. Tačiau kartą užėjusi į
rojaus kampelį palaistyti akacijos, radau seną, nušiurusį lagaminą, prigrūstą bloknotų, storų sąsiuvinių, nesusegtų lapų. Lagaminas buvo pravertas, gal tyčia seneliukas paliko pravertą, kad aš suprasčiau, jog galiu jį atidaryti. Pavarčiau tuos bloknotus. Nieko rišlaus juose neradau, nors nelabai ir ieškojau. Pavyzdžiui, į atmintį įstrigo toks sakinys: „Risčia įlėkiau į senatvę, bet ne į senovę. Senatvėje nėra istorinio Cezario ar Marko, bet yra savi cezariai ir markai...“ Daugiau neprisimenu. Senatvė, senovė, cezariai... Visa tai – ne man...
       – O kai užėjai kitą kartą? – paklausiau taip, tarsi būčiau žinojęs, kas atsitiko kitą kartą jai užėjus į buvusį saugumiečių konspiracinį butą.
       – Ir kitą kartą nieko neatsitiko, – Ilona kalbėjo įsitikinusi, kad Martynas bus man papasakojęs apie visus jų susitikimus. – Jo pavydas buvo šuniškas. Būdavo – pamatys gatve einančią su kursioku, jam jau pasaulio pabaiga. Kai aš kartą...
       – Su kursioku?
       – Su Kęstu. Kęstas tikrai būtų išėjęs. Dar nevėlus buvo vakaras. Bet seneliukas, matyt, sugalvojo mane patikrinti. Tyliai atsirakino duris, kaip katinas įsėlino...
       – Bet gulimoji sofa buvo ištiesta ir paklota, – ištariau, lyg būčiau žinojęs, kas tada atsitiko.
       – Kęstas tikrai būtų išėjęs.
       – PO TO.
       Ilona patylėjo. Smerkiamai į mane dirstelėjo. Ko aš čia kišuosi į jos asmeninius reikalus?
       – Kęstas – mano vyras, – tarė. – Tada mes jau ruošėmės tuoktis. Danguolė gali patvirtinti.
       – Nereikia. Pasakok toliau.
       – Seneliuką iš buto lyg skersvėjis išnešė. O kai rytą paskambinau norėdama pasiaiškinti, sužinojau, kad jį insultas ištikęs, jis išvežtas į ligoninę. – Ilona teisindamasi pridūrė: – Metai daro savo. Be to, jis per daug gerdavo.
       – Nedrebink kinkų, aš tavęs nekaltinu.
       – Suprantu. Kai jis iš ligoninės išvažiavo į Druskininkų sanatoriją, nuvažiavau jo aplankyti. Viską papasakojau...
       – Ką – viską?
       – Kad ruošiuosi tekėti už Kęsto.
       – Ir tada jį antras insultas ištiko.
       – Bet argi aš turėjau nutylėti ar meluoti? Dabar gal ir kitaip pasielgčiau, bet prieš dešimt metų daug ko nesuvokiau. Na, tarkim, dabar aš nesusidėčiau su seneliuku.
       – Liaukis, – tarė Danguolė.
       – Aš ne kunigas, nuodėmių neatleidžiu, tiesiog noriu sužinoti, kur yra Martyno rankraščiai, – pasakiau.
       – Tas lagaminas buvo toks nušiuręs, o prieš vestuves norėjome apsišvarinti...
       – Be to, ir Kęstas lagamine ką nors galėjo rasti... Apie
akaciją... paskui aiškinkis... – aš ironiškai pakomentavau jos žodžius.
       – Tačiau tu ne kunigas.
       – Atsiprašau.
       – Aš tą lagaminą išmečiau į šiukšlių konteinerį.
       – Apsišvarinai.
       – Galvok, ką nori...
       – O ar lagamine nebuvo pašto ženklų?
       – Linai, – skubiai prašneko Danguolė, – jis pašto ženklus pardavė ir už gautus pinigus Ilonai nupirko butą.
       Man tai buvo trenksmas iš giedro dangaus. Tokios istorijos pabaigos tikrai nesitikėjau. Jos pabaiga buvo per daug banali, per daug primityvi. Atsistojau ir pasukau link durų. Draugės taip pat tylėjo.
       Ilonai dar pasakiau:
       – Vadinasi, tą dešimtį metų, kai jis gulėjo lovoje, tu gyvenai jo rojaus kampelyje ir kaip šventas krūmas, kaip
akacija jam žydėjai?
       Abi tylėjo.
       Kieme sutikau Aistę.
       – Ar jau galiu grįžti į kambarį? – paklausė ji.
       – Gali, – atsakiau.
       Vakare paskambinau Fortūnatui. Pasakiau, kad rankraščių niekas nerado. Martynas jų nepaliko.
       – Man užtenka ir storo sąsiuvinio, – ramiai atsakė gydytojas.
       – O kolekciją Martynas pardavė.
       – Nujaučiau. Turbūt dėl AKACIJOS.
       – Manau, susiradęs gerą advokatą, galėtumėt atsiteisti...
       – Sakiau, man užtenka ir storo sąsiuvinio, – nutraukė mane Fortūnatas. – Tai buvo meilė. Tėvas mylėjo.
       – Dešimt metų. Kai nebegalėjo atsikelti iš lovos.
       – Gyvensime toliau, – pasakė Fortūnatas.
       – Bandysime, – atsakiau aš.
       – Sėkmės tau, broli. Kai kitą kartą suries ligos, trauk tiesiai į mano skyrių. Beje, ir konjako atsargos pagausėjo. Sutariam?
       – Su...