Dariaus Jurevičiaus nuotr.
Vienoj kavinėj (Suokalbis)
Mieste išsėdėti, kai žemė svyla po kojomis
Kai biurai, kaukši kulniukai, kai apskaičiuojama
Žaidimo baigtis – aišku, žirklės krenta į šulinį
Iš tūkstančio vieno, jūsų laimėjimas nulinis
Mieste išsėdėt, kai laikrodžiai muša vidurdienį
O sukamų durų malūnai burba ir urbina:
Ką valgysi, likus burnoj skylėms arba dantenoms
Naktinius regėjimus, panieką dvasios elgetoms?
Vaikams kas paliks, ko labai nesigėdytų
Ta juodraščių šūsnis, pastraipa enciklopedijoj?
Anapus, už veidrodžio, juk tik aidinčios tuštumos
Tik juslės, pakampėm lyg plunksnos skersvėjo pustomos…
Tai eit, kur kūnus skalauja degtinė ir ašaros
Ir kimūs: „kaip trūksta man tranzo dieviškų vasarų“
Sunkumą jų jausti, vakaro kvapą sugižusį
Ant odinės sofos – alsavimą įsčiosna grįžusio
Surikt, atlapoti skvernus, išgarinti drebulį
Iš mirtino taško išjudinti nuostabos stebulę
Ir leistis laiptais žemyn, kur žemiau nebegalima
Jei svaigsta, jei bloga, vadinas, vis dar gyvenama
Tas atmestas žodis – mūsų palaima, mūsų obsesija
Prie durų mums lenkias barzdota panelė depresija
Dvasių iššaukimas
|
Jurgiui Kunčinui |
Žiūri palenkęs galvą, suspaudęs lūpas. Nosis kaip lašas, šeriuoti skruostai. Tai tu.
Grįžti pasėmęs vandens, po batais gurgžda sniegas. Ant slenksčio atsisuki, nusišypsai kreiva šypsena, spėliok, patenkintas ar šaipaisi. Dvigubas dugnas. Be abejo, tu.
Nelyginant iš rūsio, pavėlavęs atklysta balsas. Kalbi apie klajones, nakvynes šieno kupetose, sanitaro darbą Vasaros gatvėj. Aiškiai artikuliuodamas, mėgaudamasis tiksliais kirčiais. Ai, tas balsas.
Eini lėtai, pakumpęs, bet užtikrintai. Kiekvienu judesiu praskiri tirštumą, nudreski priešiško skiautę.
Ištiesi ranką ir rodai putliu pirštu: čia darbo kambarys, čia stalas, o čia, ant sienos – manasis traktoristo kampelis. Eina iš tavęs kažkokia šelmiška šėlsmo galia.
Ne, ne draugas, ne pasekėjas. Pavėlavęs smalsuolis, stebintis iš kampo. Taip, valkatavimas, nesibaigiantys erotiniai nuotykiai. Taip, balta vaganto vėliava. Kur nežiūrės užsisvajoję jaunikliai.
Pamažu veriasi Vilnius, sudėvėtas ligi kaulo. Cementas ir dulkės; juodas kepalas „Maisto prekės“ lange. Virš languotų puspalčių prasiskleidę studenčių veidai, drovūs ir gražūs.
Tas sudegęs teatras, Jurgi. Nelaimingas laikas, neišsipildęs laikas. Norisi verkti, verkti be ašarų. Kaukti be garso. Kristi ant žemės.
Stoviu ratelyje, ištiesęs rankas į besisukančią juostą. Vyrai džinsinėm striukėm, moterys su apyrankių spiečiais ant kaulėtų riešų.
Tark, patark ką nors, – kimiu balsu sako kažkas, – viskas taip lekia, pavasarį neatpažįstu savo gatvės, žodžiai pasensta vos pravėrus burną, nebėra, nebėra ir to nebėra…
bet tu neatsiliepi; tu sėdi valtyje ir tolsti dainuodamas: atmerki akis – teka Merkys, užmerki akis – teka Merkys…
Ekranas užgęsta.
2005. I. 13–II
Grįžimas per Vėlines
Autobusiukas žydi sunkiomis, mėsingomis puokštėmis
Senutė, ištiesusi vairuotojui banknotą, sveikina juodų skarelių galiorką
Išvažiavom seniai, bet dar neapžioju, nenuryju šitos kelionės
Man per daug kiekvieno akimirksnio
Šoktelim virš kalvos, kur ant stulpo rūdija pažįstamas |
|
|
vietovardis: |
bet ar dėl to užima kvapą |
Kažkas tvinksi smilkiniuose, girgžda lingėse
medžių viršūnėse, pigių žvakių dagčiuose
Už geležinkelio nusileidžia eglyno uždanga
ir šiurpas perima kaip palengvėjimas
Palei langą plaukia jonvabalių spiečius – dar vienos kapinaitės
Sulinkusios, mažytės senutės grėboja lapus
šiūruoja antkapius, purena gėlynus
Jei pranyksta, niekas nepastebi: kaip stovi
juoduma įsiurbia, ištiesina kuprą
Ir ežero, kuriame išmokau plaukti
vanduo dingdavo iš saujos, nors staigiai sugniauždavau kumštį
Ir greit suvešėjo žolynai, slėpdami perkirstą
gluodeno kūną
Štai miškų ūkio tiltas, kelias karjeran
kur smėlio kalnai ir šlaituos žemuogynai, beveik neįžiūrimas
Namo degėsius aptraukus vijoklių migla
tik cementiniai laiptai, kur tvarkytas miškų derlius
barkšo kaip apdūlėjęs žandikaulis
Kol ištraukiau kuprinę, išsirangiau iš vietos, palauk, stok! –
sucypė durų armonika, ir nuriedėjom tolyn pasilinguodami
Lavonų dabinimas yra tavo rašymas
tu sakai, niūrusis; gal ir tavo teisybė
|
|
|
nejučiom stumteli priekin |
ateina per kantrybę ir atmintį |
offline
Atpažįstu tave visur: metro tunelio šešėliuose
svetimos palaidinės baltume, atsisveikinimo bučiny
dviratį minančios nefertitės kaklo linkyje
Tavo tramdyta ašara (tas jaudrumas
nieko negaliu su savim padaryti)
bėga mano alkūne, malonus jausmas
nukrinta ant žemėlapio kelių,
ir ribuliuoja lygumos nuo suvalkijos iki oderio
kol neužsnūstu kietoj autobuso kėdėj
Kaip kempė ant medžio kamieno
šitiek amžių praleidau su tavim septynis metus
vis trumpiau žiūrėdamas, vis paprasčiau galvodamas
Bet išgirdus kompiuteryje šnarantį
tavo žemą balsą, pertemptoj nugaroj
vėl ima cirkuliuoti syvai
Nemokamas pokalbis, metai po metų
kurio nutylėjimų neperrėktų
sausakimši šitos šalies stadionai
Metai po metų saldesnės prisirpsta tavo krūtys
kai, prabudintas gaudžiančių varpų
aklai grabinėjuos aplinkui
vis saldesnės, kai nėra – / /
***
Donatui Petrošiui
Niekas nepranašavo to, kas atsitiko
medžiai dovanojo mums malonią vėsą
ant meniu lentų baltavo tos pačios kainos
krantine švilpaudami važiavo dviratininkai
niekas nepranešė, kad ruošiesi mus palikti
apie tai tylėjo užstalės kaimynai, paukščiai ir laikraščiai
skersgatvyje nelaukė lietpaltin susisupęs slaptasis agentas
ir svarbiausia, kad viduj – viduj buvo ramu
ir mes gėrėme savo alų, dainavome dainą apie pergalę
poškinome didelius ir mažus fejerverkus
fotografavome viską aplinkui, o labiausiai save
argi galėjome taip likti nepamokyti
tavo eiseną, tavo raumenų luitus
tavo bronzinius skruostus, begarsius lūpų judesius
reikėjo dar labiau įsidėmėti, dar labiau įsigilinti
(nors neįmanoma; būtent dėl to, kad neįmanoma)
prieš kelias dienas pradingo gudriausias iš mūsų |
|
|
vėliavas |
tai buvo jo šiaudas |
nes tu ištarei paskutinę savo žosmę ir išėjai
išsinešdamas stadionų ovalus ir minių ošimą
perštinčius ekranus ir azarto padanges
atsisveikinimui dusliai stuktelėjęs į krūtinę
|
greičio ir atsitiktinumo dieve, futbole |
2006. VII