tekstai.lt

In memoriam. Atsisveikinant su Janina Žėkaite 1926. VII. 8–2006. VII. 28


       Susibūrėme ant šio vieno iš garbingiausių Lietuvos kalnelio palydėti amžinatvėn iškilią, talentingą literatūros tyrėją, taurų ir išdidų žmogų, Janiną Žėkaitę. Netoliese bėgo visas jos gyvenimas... Besisukant kasdienių rūpesčių sūkury, jaukiame būste su šeima ir pusamžį plušant lietuvybės židinyje, Petro Vileišio rūmuose, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Dabar Janina šičia, tarp Antakalnio pušų, ilsėsis šalia savo vyro Vytauto Kubiliaus.
       Ne itin patraukli literatūrologo dalia, ypač tokioje pavergtų ir prievartaujamų protų epochoje, kokioje ilgą laiką gyveno velionė. Siauraprotiški partinių ideologų reikalavimai sprausti gyvą literatūros vyksmą į „klasių kovos“ rėmus, susinti ir genėti tautinių tradicijų augmenis begal varžė tyrėjo pasirinkimo galimybes, jau nekalbant apie laisvesnės minties sklaidą. Kaip beapeliaciškai sektinas ir skatintinas estetinis etalonas buvo visaip brukamas sovietinis socrealizmas. Tad itin svarbus nechameleoniškiems mūsų literatūros istorikams tapo tautinių versmių atpažinimo ir aktualizavimo uždavinys.
       Galbūt todėl J. Žėkaitė savo mokslinius interesus susiejo su XX a. pradžios ir tarpukario literatūra, kurioje buvo aiškiai įprasminti sakralusis ir tautinis pradai, naujų išraiškos formų paieškos ir neschematiška mąstysena. 1951 m. baigusi Vilniaus universitetą, ji visą savo literatūrologės gyvenimą leido Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, čia kopė ne rožėmis klotu keliu – nuo eilinės darbuotojos iki habilituotos daktarės, autoritetingos, visų pripažintos mokslininkės. Regėdama nuolatos gražų tikslą – puoselėti, tyrinėti tautinę literatūrą.
       J. Žėkaitės mokslinis paveldas – daugiašakis, o podraug nepaprastai vienalytis. Konkrečias interpretacijas tyrėja išaugindavo iš sintetinės literatūros sampratos – kaip vertybių kūrėjos, perteikėjos ir ugdytojos. Ji stengėsi įminti ir bendruomenei priartinti talentingų asmenybių mįsles, taip pat – pateikti stambesnių literatūros paradigmų bei epistemų apibendrinančius atvaizdus. Parašė apie žymius mūsų rašytojus reikšmingas monografines studijas, kuriose atskleidė ir autorių biografijos detales ir įžvalgiai analizavo jų kūrinius – „A. Vienuolio kūryba iki 1917 m.“ (1957), „Šatrijos Ragana“ (1984), „Žemaitės kūryba“ (1991), „Jurgis Savickis“ (1994), „Ignas Šeinius“ (1999). Manding, šiuose darbuose išryškėjo esmingos literatūrologės talento savybės – pagarba ir meilė aptariamiems kūrėjams, mokėjimas surasti naujų, patrauklių bruožų, o drauge – savotiškas įžvalgus atsargumas, prisiliečiant prie skaudesnių dalykų. Antai kalbėdama apie dvi iškilias moteris, J. Žėkaitė kaskart suranda netikėtų, intriguojančių aspektų, – tai, atrodytų, natūralu, kada pasakojama apie Šatrijos Raganą (neabejotinai jai pačiai artimesnę autorę); bet literatūrologės įžvalgos labai taiklios ir apie Žemaitę.
       Lietuvių literatūros moksle, neabejoju, išliks stambūs, tam tikrą visumą reflektuojantys velionės darbai – „Lietuvių romanas. Žanro raida iki 1940 m.“ (1970), „Impresionizmas ir ekspresionizmas lietuvių prozoje“ (1977), „Modernizmas lietuvių prozoje“ (2002). Telkdamasi į svarbius tautinės beletristikos reiškinius, autorė netraktavo jų uždarai, o lygino su plačiuoju Europos literatūros kontekstu. Toks komparatyvistinis požiūris labai būdingas paskutiniam literatūrologės veikalui.
       Sunkus filologo triūsas... Kiek dienų, mėnesių, metų ir kiek užsispyrimo, valios bei euristinės aistros pareikalavo nuodugnių šaltinių atkapstymas Lietuvos ir užsienio archyvuose, kruopšti tekstologinė analizė, plušant prie minėtų darbų bei rengiant Šatrijos Raganos „Laiškus“ (1986) ir Jurgio Savickio „Raštus“ (1–6 t.; 1990–1999)! Laimė, šios pastangos teikė daug atradimų džiaugsmo, padėjo ištverti valdžios ir visos aplinkos spaudimą. J. Žėkaitė net ir sunkiausiais metais nepalūžo, išdidžiai demonstravo savo nepriklausomumą ir laisvą dvasią, neretai prisidengdama jai būdingos ironijos skydu. Dėkui Jums, ponia Janina, už darbus, dėkui už asmenybės žavesį. Ilsėkitės ramiai šiame garbingame Lietuvos kalnelyje, ilsėkitės abu, besisupdami amžinatvės sūpuoklėse.

       Algis Kalėda