tekstai.lt

L. Laurušaitė. Literatūrinis šiaurės džiazas


       Rugpjūčio 24–27 d. Vilniuje ir Jurbarke vyko tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara“. Renginio prodiuserės Dalios Strimaitytės dėka šiemet jis pasiekė organizacinę, o pranešėjų pastangomis – intelektualinę brandą. Per penkerius metus (tokia forumo istorija) jis tapo nebeįsivaizduojamas be spiritus movens Leonido Donskio, be kasmetinio pasiplaukiojimo garlaiviu „Tolstojus“, be medinės Jurbarko krašto muziejaus salikės ir džiazo refrenų. Pranešimai, balansavę tarp teorinio straipsnio ir meno kūrinio, pretendavo išryškinti kone visas įmanomas vaizdo ir teksto sąlyčio briaunas – nuo vaizdo ir teksto priešpriešos (Jūratė Baranova) iki žodžio ir vaizdo sintezės kinematografijoje (Nerijus Milerius). Vakarais vykdavo mažiau formalūs ir labiau muzikalūs kūrybos skaitymo vakarai. Labiausiai intrigavo ne saviškiai, nes kiekvienas pažįstamas autorius jau yra savotiška nuoroda į pranešimo kokybę, bet svečiai – jų šiemet pakviesta iš Suomijos, Norvegijos, Islandijos, Lenkijos, Danijos ir Latvijos. O viena netikėčiausių forumo viešnių buvo šen bei ten šmėžuojanti Antano A. Jonyno kalytė Bruknė, pajutusi šunišką (intuityvią?) simpatiją projekto autorei Giedrai Radvilavičiūtei.

       Kaip ir dera renginiui, pavadintam „Skaityti – reiškia matyti“, pranešėjai savo ištarmėms nešykštėjo vaizdinės medžiagos: lenkas Antoni Libera pademonstravo paties režisuotą filmą (kuris, beje, gerokai pranoko jo kalbą), Tomas S. Butkus surengė „čiabukų“ (nedidelio tiražo knygos, apipavidalintos pagal autorines technologijas) parodą, J. Baranova savo pranešimą iliustravo (iškalbingais!) Magritte'o paveikslais, kuriuose atsiveria paradoksali erdvė tarp pavadinimo ir vaizduojamo objekto. „Nevizualiausias“ forumo dalyvis buvo Alfonsas Andriuškevičius, pats taip ir nepasirodęs, o pranešimą pavadinęs „Vizualumas aklųjų mene“, suprask, poezijoje.

       Danų poetas Nielsas Lyngsø, garsėjantis kaip poezijos eksperimentatorius ir propaguojantis į globalumą orientuotą poezijos modelį, irgi pademonstravo vizualinį artefaktą – savo daiktiškosios poezijos rinktinę „Morfijus“ (2004). Svarbiausia, pasak jo, kad skaitytojas gali įeiti į knygą ir išeiti iš jos bet kurioje vietoje, nes knyga neturi puslapių numeracijos. Įdomu, kad tokiam neįprasto pavidalo leidiny esama ir tradicinės poetikos pavyzdžių (sonetų).

       Visi godžiai laukė pasirodant „niūriojo skandinavo“ Nikolajaus Frobeniuso, norvegų prozininko ir... buvusio pankroko muzikanto. Į klausimą, koks ryšys gali būti tarp pankrokiškos rašytojo praeities ir literatūrinės kūrybos, atsakymas slepiasi Danutės Kalinauskaitės sudarytame forumo lankstinuke: „Mano tekstų ritmas, kapoti sakiniai ir rėžiančios pauzės – perimta iš pankroko. Prie viso to dar pridurčiau agresyvumą, rūstumą, iškreiptą seksualumą ir įniršį“. Susidomėjote? Į lietuvių kalbą yra išversta N. Frobeniuso knyga „Laturo katalogas“ (2005). Tai odė skausmui, pasakojanti apie berniuką, kuris gimė neturėdamas skausmo pojūčio ir nesugeba perprasti skausmo logikos. Skausmo nebuvimas romane traktuojamas kaip negalia ir, pasak N. Frobeniuso, kursto sadizmą.

       Jei N. Frobeniusui norma tapo nepaklusimas normoms, tai švediškai kurianti Suomijos rašytoja Monika Fagerholm, priešingai, nesiekia skaitytojui pasirodyti labai išmintinga ir mano, kad naujų istorijų pasauliui negali pateikti. Apie moteris ir mergaites rašanti M. Fagerholm kuria tam, kad ką nors pakeistų savyje. Ji perrašo savo mėgstamiausią kūrinį – J. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ – iš mergaitės pozicijų, tarsi parodydama, kad pasaulyje – nieko nauja.

       Dar vienas forumo svečias – islandų rašytojas Péturas Gunnarsonas, prancūzų literatūros („Madam Bovari“, „Prarastojo laiko beieškant“) vertėjas, scenaristas ir daugybės romanų autorius. Norėdamas pagauti akimirką, jis nešiojasi su savim užrašų knygeles, kurias paskui publikuoja. Deja, jo perskaitytos ištraukos ir priminė labiau užrašų knygelės turinį nei tikrą literatūrą...

       Pasirodo, forume būta ne tik užsieniečių, bet ir grynakraujų vietinių. Pranešimą apie trumpųjų žinučių literatūrą perskaitė jurbarkietė Vitalija Pilipauskaitė, Kęstučiui Navakui nepaliaujamai replikuojant, kad tai apskritai ne literatūra ir ne pranešimo objektas.

       Neretai pranešimų pavadinimai buvo labiau intriguojantys nei jų turinys. Paulina Pukytė, paprašyta kalbėti tema „Miestas, virstantis tekstu: vaizdas kaip pagrindinis veikėjas“, nutarė paanalizuoti savo pačios kūrybą. Ką gi, visada įdomu išgirsti, kaip autorius traktuoja pats save. Pasirodo, rimtumas nėra didžiausia vertybė literatūroje, to ją išmokęs Londonas, o jos kūrybą reikėtų laikyti tarpdisciplininiu rašymu. P. Pukytė stengiasi ne kurti fikciją, bet iškreipti tikrovę ir siekia žodžio ekonomijos. O iš filmavimo aikštelės trumpam atlėkęs A. Šlepikas prisipažino, kad lakoniškumo jį išmokę kino scenarijai.

       Poezijos ir įžvalgų į savo sapnus pažėrė Aidas Marčėnas, atskubėjęs į forumą nuo jūros, kur mokė savo sūnų šokinėti per bangas. Pasirodo, rašyti jam einasi ne taip paprastai kaip N. Fagerholm, poezija jam – „sielos serfingas“, o kad pagautum lūžtančią bangą, reikia nemažai treniruotis. Poeziją A. Marčėnui tenka kurti net ir sapnuose, kur ji atrodo labai stipri. Tačiau iš susapnuotos poezijos poetas tėra panaudojęs vieną eilutę, o ir ta pati priklauso ne jam, bet Tomui Venclovai, kartą apsireiškusiam sapne: „Rašyti poeziją, tai ne tašyti kuolą“.

       Po grakščių sapniškų A. Marčėno pasažų akademinio rimtumo forumui įpūtė tvirtai metodologiškai pasikausčiusių mokslininkių triada: Audronė Žukauskaitė, Nijolė Keršytė ir Audinga Peluritytė. Pastaroji prelegentė, apžvelgusi daiktų vaizdiniją nuo Maironio iki dabartinės poetų kartos, pažymėjo, kad lyrikos žodis vis dažniau praranda žemdirbiško pasaulėvaizdžio atspalvį ir patenka į štampuojantį fabriko mechanizmą.

       Aktyvias diskusijas sužadino Dalios Zabielaitės pranešimas, dėstęs žinomas, bet dėl to nemažiau aktualias tiesas, kad šiandien galima išgarsėti vien pasitelkus reklamos triukus. Viena pedagogė po pranešimo skundėsi negalinti paaiškinti mokiniams, kodėl A. Urbonaitės romanas – prasta literatūra, jei apie tą knygą tiek daug kalbama ir ji taip reklamuojama...

       Simptomiška, kad G. Radvilavičiūtės perskaitytas latvių autorės Andros Neiburgos apsakymas „Stumk, stumk“ nuskambėjo kaip jos pačios rašytas tekstas. Išties A. Neiburgos apsakymuose esama nemažai tipologinių bendrumų su tos pačios kartos lietuvių moterų kūryba (G. Radvilavičiūtė, D. Kalinauskaitė), tad forume ji buvo priimta ne kaip užsienietė, o kaip „sava“.

       Bet tarsi iš kitos planetos pasirodė per skirtingus mikrofonus skirtingais tembrais aidintis ir riaumojantis T. S. Butkaus balsas, kuris bylojo „poetines“ tiesas apie oranžinį kombinezoną praplyšusiu klynu ir panašius dalykus. Išjungęs salėje šviesas, šou autorius nusileido iš balkonėlio į salę pats pasipuošęs tuo kombinezonu ir švytinčiu žibintuvėliu ant galvos. Netrukus klausytojų jis buvo pakrikštytas „oro architektu“. Lyginant su šiuo pretenzingu performansu, naivokas kauniečio dvyliktoko Dario Piraičio kūrinėlis apie vaikiną, Paryžiuje gyvenantį savo perskaitytų knygų herojų gyvenimą, nuskambėjo itin šiltai ir autentiškai. Tai viena forumo tradicijų – kasmet apdovanoti moksleivį, parašiusį geriausią rašinį tų metų renginio tema.

       Nestigo „Šiaurės vasaroj“ ne tik tikro, bet ir diskusijų džiazo bei literatūrinio džiazavimo momentų: juk ne taip dažnai išgirsi Edgaro Allaino Poe poeziją dviem kalbomis deklamuojantį L. Donskį ar Arvydą Joffę, kalbantį Arvydo Sabonio balsu.

       Forumas buvo akivaizdus įrodymas, kad ne šventieji puodus lipdo, o mums, lietuviams, jau seniai laikas mesti lauk visus kompleksus. Šiaurės šalių kontekste atrodome mažų mažiausiai lygiaverčiai.