tekstai.lt

Zita Mažeikaitė. Knygos mizantropijai

Vis daugiau atsiranda knygų, kurių niekas nemini laikraščių ar žurnalų kultūros puslapiuose, bet jos egzistuoja bestselerių sąrašuose. Angliškai tokios knygos vadinamos misery memoirs, tačiau jas spausdinančios leidyklos pateikia teigiamą apibūdinimą – inspirational lit. Tai – autobiografijos, daugiausia parašytos moterų, kurios patyrė ypatingą siaubą ir bjaurastį, bet sugebėjo visa tai išdėstyti popieriuje, dažniausiai paakintos milijoninių sutarčių ir, žinoma, neapsieidamos be šešėlinio rašeivos paslaugų.

 

Anglijoje ryte ryjamos istorijos apie incestą, jų viršelius puošia dailių vaikų nuotraukos, o pavadinimai labai iškalbingi: „Prašau, tėti, ne“, „Nesakyk mamai“ arba serija „Tragiško gyvenimo istorijos“. Tokių knygų gali nusipirkti net maisto prekių parduotuvėse.

 

Ypač populiarūs trečiojo pasaulio moterų memuarai, savotiška etnopornografija, kuriuose moterys pasakoja apie mergaičių lyties organų apipjaustymą, vaikų prekybą sekso tikslu, nužudymus dėl garbės, dėl kokio nors ritualo. Tokių prisiminimų pradininkė – somalietė Waris Dirie. Savo knygoje „Afrikos dykumų gėlė“ (1998) ji pasakoja, kaip iš neturtingos, apipjaustytos mergaitės tapo garsiu modeliu Niujorke. Jos knyga buvo triskart pakartota, parduota vienuolika milijonų egzempliorių, kuriamas filmas.

 

Kambodžietės Somaly Mam knyga „Nekaltųjų tylėjimas“ – ištisas žiaurybių rinkinys, prilygstantis Guinesso rekordams. Parašyta paaugliams prieinama kalba. Kraupūs išgyvenimai čia griūte užgriūva skaitytoją: Somaly prievartavo ir mušė kiekvienas jos sutiktas vyras, suteneriai ją maitino gyvom musių lervom, taikė kinų kankinimo būdus, nusižiūrėtus iš siaubo filmų. Būdama penkiolikos ji dirbo medicinos sesele, amputuodavo sprogmenų sutraiškytas rankas ir kojas, padėdavo gimti kūdikiams, matė mirštančias jų motinas, o vakarais ją prievartaudavo skyriaus gydytojai.

 

Koks jausmas gali kilti užvertus tokią knygą: kad visi Kambodžos vyrai – žiaurūs baisūnai, o gal tokios knygos apskritai neverta atsiversti?

 

Kita tokios literatūros tema – įvairiausia egzotika ir ateities spėjimai. Seksas ir prievartavimai čia apipinami kurioziniais papročiais. Somaly nostalgiškai kalba apie maltinius su karvės mėšlu, rašo, kad, kai pirmą kartą pamatė dušą, pamanė, jog jai vaidenasi. Daugelis tokių pusplikių, purvinų, susivėlusių pelenių šiandien yra tikros gražuolės išpešiotais antakiais ir brangiais drabužiais.

 

Deja, minėtas literatūros žanras populiarus tarp įvairaus amžiaus moterų. Švedai susirūpinę, kad tokias „tikras istorijas“ ypač pamėgusios paauglės. Literatūros tyrinėtojos Annettės Årheim nuomone, paauglėms atrodo, kad jos plačiau susipažįsta su svarbia šių dienų dokumentine medžiaga, apie kurią prabėgom užsimena laikraščių antraštės, bet nepagalvoja, jog tai tik tiesos dalis. Paauglėms lengva skaityti tokio pobūdžio knygas, čia viskas aišku ir suprantama, juoda ir balta. Be to, skaitydamos tokias knygas jos jaučiasi darančios gerą darbą. Toks skaitalas neskatina kritiškos nuomonės, veikiau sustiprina išankstinę nuostatą, prietarus, kad, pvz., visi musulmonai – padugnės, niekšai ir engėjai.

 

Tokios „literatūros“ leidyklos, kurioms svarbu tik pelnas, nepagalvoja apie visuomenei daromą žalą. Priešingai, rašytojos čia pateikiamos kaip simboliai – kovotojos už laisvę. Somaly Mam knygos priešlapyje rašoma: „Tai stiprios moters kova prieš vaikų prostituciją Azijoje.“ O laiminga pabaiga esąs kaip koks alibi vaizduojamoms baisybėms. Pati Somaly viename interviu prisipažįsta, kad ji anaiptol nesijaučia esanti stipri, ji nuolat jaučiasi supurvinta, ir tas pojūtis niekada jos neapleis.

 

Jauna indų poetė, vertėja ir žurnalistė, kilusi iš pačios žemiausios dalitų kastos, sako, kad tokios spekuliacinės literatūros leidyba daro didelę įtaką jaunimui. Tai kaip savotiškas narkotikas, skurdinantis jaunus protus, diegiantis mėgavimąsi kitų patirtomis baisybėmis ir žadinantis iškreiptą pasitenkinimą savo gyvenimu.

 

Pati žurnalistė nuolat raginama leidyklų, net tokios garsios kaip „Penguin“, kad parašytų savo autobiografiją. Tačiau ji atsisako gausinti tokio pobūdžio „šviečiamąją“ literatūrą.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)