tekstai.lt

In memoriam. Feliksas Jakubauskas 1935. VI. 2–2008. X. 16

Feliksas Jakubauskas
Feliksas Jakubauskas
      Žmonės skirtingai pasitinka mirtį. Vienas, matai, pyksta, panikuoja, kaltina Dievą už ligas, už nelinksmą gyvenimo pabaigą, kitas pokštauja, elgiasi stoiškai. Feliksas Jakubauskas priklausė pastarųjų kategorijai. „Ne, ne, aš dėl kažkokio gyvio [sirgo vėžiu – A. G.] gyvenimo būdo nekeisiu!“ Tiesa, buvo vienu metu sutrikęs, net bandė tą gyvenimo būdą pakeisti, tik neilgai ištvėrė. Dar liepos pabaigoje plaukėme prie išmėtytų ežere „bučių“ ir rinkome vėžius. Feliksas irklavo gana tvirtai. Ir visur, ne tik ant vandens, laikėsi taip, kad neatrodytų ligonis, kurio dienos suskaitytos. Nemėgo verkšlenti. „Pagyvenau, pabuvau ir gana“, – sakydavo.

 

Gražu, kai literatas gyvena provincijoje ir spinduliuoja aplink save kūrybingumo aurą. Gimęs Širvintų rajone, Musninkų kaime, ilgai gyvenęs Vilniuje, ne kartą su žvejais plaukęs į jūras, vandenynus, gyvenimo pabaigoje Feliksas inkarą nuleido Zarasų krašte. Gyveno natūralioje gamtoje, kurią nuo seno mylėjo, kurioje stebuklingai atgaudavo išbarstytas jėgas. 1995 m. pabėgo iš sostinės į Zarasų kraštą, į Gurnapilio kaimą. Jame greitai pritapo, įsitvirtino, paskyrė jo žmonėms ne vieną eilėraštį. Čia sukūrė šešias eilėraščių knygas. Ne tik sau, bet ir kitiems prie sankryžos į sodybą pastatė gražų koplytstulpį, – taip pagoniškas nuostatas derino su krikščioniškomis. Buvo principingas, bet tolerantiškas kitų įsitikinimams. 

 

Per naujos knygos „Pelenų skonis“ pristatymą rugsėjo pradžioje Mokytojų namuose jau teko kviesti daktarą. Bet po knygos aptarimo Feliksas dar rašė autografus gerbėjams. Tik jau „nebeaplaistėme“. Tą padarėme jo bute rugsėjo 30-ąją. Tada paskutinį sykį ir apkabinau šią tvirtą asmenybę.

 

Pirmą kartą Feliksą pamačiau vykdydamas „Literatūros ir meno“ redaktoriaus Vytauto Radaičio paliepimą: girdi, Rašytojų sąjungoje įsisteigė naujas padalinys, Grožinės literatūros propagandos biuras, jam vadovauja toks Jo-, Ja- (nežinojo tikslios pavardės) Jakubauskas, nueik ir padaryk medžiagą. Nuėjau, pamačiau, pakalbėjau, padariau tą medžiagą, prie jos pridėjome naujo padalinio direktoriaus nuotrauką. Išspausdinome. Tai buvo 1972-ieji. Devyniolika metų F. Jakubauskas vadovavo šiam biurui. Sėkmingai. Iš to biuro turėjo naudos daugelis rašytojų, taip pat ir aš. Važiuodavome į įvairius literatūrinius renginius, miestus, į kitas respublikas. Gaudavome honorarus. Bet didžiausią honorarą, kaip atrodo dabar, gavau iš paties biuro direktoriaus – artimai su juo bendraudamas, – dargi susipažinau su jo ištikimaisiais draugais Pauliumi Širviu, Aleksu Baltrūnu, Pranu Raščiumi, Kaziu Maruku, Vladu Dautartu, Romualdu Granausku, Algimantu Zurba ir kitais.

 

Dabar logiška atrodo ir Felikso pasiūlyta idėja rengti ir išleisti prisiminimų knygą apie P. Širvį. Ir padarėme – 1991 m. pasirodė atsiminimų, nuotraukų, faksimilių rinkinys „Kol Nemunas bus“, sulaukęs populiarumo. P. Širvys užėmė garbingą vietą Felikso adoruojamų literatų galerijoje. Kai kuriais charakterio bruožais jis buvo panašus į adoruojamąjį, panašus ir savo lyrika. Šių metų sausį Šv. Kotrynos bažnyčioje surengtame dideliame renginyje „Dainuojame Paulių Širvį“ dar kartą buvo galima tuo įsitikinti – Feliksas skaitė išjaustą, pagarbos ir meilės kupiną eilėraštį. P. Širvio premija (įsteigė Zarasų savivaldybė) 2005 m. buvo įteikta Feliksui Jakubauskui.

 

Zarasiškiai padėjo jam leisti knygas, kvietėsi į renginius, į mokyklas. Graži draugystė siejo su „Ąžuolo“ gimnazijos literatų būreliu, 2007 m. abiturientai susuko net videofilmą apie jį, diskelį dar suskubo įteikti pačiam poetui.       

 
Su paukščiais skrajoju
su vėju laukuos
o akmeniu gulsiu
ant dirvos pilkos
 
Šalia varnalėša
šiurkšti prisiglaus
nei draugas
nei priešas
nesiūlys alaus
 
Tylėsiu kaip tyli
akmuo pakelėj
nuo dulkių pražilęs
įaugęs giliai
 

Iš tikrųjų milžiniškas, gal dvidešimt tonų sveriantis akmuo guli prie keliuko į Felikso ir Reginos Jakubauskų sodybą Gurnapilio kaime. Akmuo išties tyli, bet poetas nenutyla, jis vis dar byloja mums savo eilėmis.

 

Alfredas Guščius

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)