Metų ratas – kaip laiko karuselė, kurioje sukasi tie patys veidai ir vardai. Žiūri į ją ir vos spėji sekti, kaip joje tvarkingai surikiuotos išnyra iškilios kultūros figūros ir vėl pranyksta, kiekviena pralekia pro mus ant savo arkliuko, nušviesdama mūsų pasaulį savo reikšmėmis, nuopelnais, ypatybėmis. Tarsi kokio dvasinio kosmoso kometos.
Jubiliejinės datos – tai kultūros chronologija, gyvenimo pulsas ir nepakeičiama tvarka, suteikianti prasmę bei vertės orientyrus gyviesiems. Jubiliejaus idėjoje slypi seniausi magiškieji ir mitologiniai sąmonės pradmenys, todėl šiais ypatingais pasikartojančio laiko tarpsniais žmonės ima elgtis ir mąstyti neįprastai, netgi iracionaliai, tarytum bandydami prišaukti protėvių dvasias. Jubiliejinių įvykių metu mes atliekame viešus ritualus, kuriais bandome pakartoti pirminius kultūrą steigiančius įvykius, kolektyviškai garbiname savo kultūros herojus, viešai išpažįstame tikėjimą jų darbais ir dėkojame jiems už tai, kad jų pastangomis esame tokie, kokie esame – klestintys, susipratę, išmintingi.
Įdomiausia, kad per šias apeigas mes esame kuo rimčiausiai nusiteikę ir nuoširdžiai tikime savo simbolinių veiksmų svarba. Na, juk kultūra ir yra antrinė tikrovė, kylanti iš kūrybingos žmogaus sąmonės ir palaikoma vien tik tos pačios sąmonės fantazijų. Kitaip pasakius, simbolinė veikla yra žmogaus, kaip kultūros subjekto, gyvybinis pagrindas. Esame homo symbolicus ir turime ieškoti motyvacijos savo egzistencijai įprasminti. Protėviai tam ir reikalingi, kad tęstume jų pradėtus darbus. Be didžiųjų praeities vardų mūsų dabartis būtų niekinė, o ateitis, be šių sakralinių orientyrų, be visų tų vardų, stumiančių mus iš už nugaros, netektų traukos. Nei projektų, nei perspektyvų, anei jokių vizijų. Todėl mums labai sunku patikėti, kad mūsų kultūros herojai tikrai yra mirę, mes tam priešinamės valingu simbolizuojančios sąmonės veiksmu. Kultūra yra racionalus individų bendruomenę reguliuojantis mechanizmas, kuriam tie individai pasiduoda iracionaliai, patys to nesuvokdami.
Viešose erdvėse jubiliejų proga sakomos ypatingos kalbos, jos kasmet patvirtina vienos ar kitos istorinės asmenybės svarbą. Tokios kalbos – tai komunikacija be informacijos, senų reikšmių pakartojimas dažniausiai be jokių naujų žinių ar atradimų. O ir atradimai čia pripažįstami tik tokie, kurie neiškreipia kultūroje įsteigto vardo pirminės sakralinės reikšmės. Jubiliejinėse konferencijose mokslo ieškoti neverta, ten renkasi maldininkai ir kultūros žyniai. Jeigu šiose apeigose kaip nors apsireikštų pats jubiliatas ir pasakytų ką nors priešingo nei yra privaloma, žyniai sutaršytų jį kaip šiltą vilną. Juk žyniai išmoksta šventų tiesų ir kartoja jas visą savo gyvenimą. Mat tos tiesos yra svarbesnės už juos pačius. Profaniškai, t. y. blaiviai mąstančiam žmogui tokie renginiai dažnai kelia pasidygėjimo jausmą. Vėl ta pompa, sako toks žmogus ir eina sau į šalį, traukiasi į privačią erdvę. Vadinasi, jis dar nėra tikras kultūros subjektas, jis neturi šaknų. Kiaulė nedėkingas...
Jubiliejinių kalbų tekstus galima išsaugoti kitam laiko karuselės ciklui, nes kultinė figūra visuomet išnyra prieš mus ant to paties arkliuko (na, gal ant žirgo). Įžymių asmenybių gyvenimai yra lyg užbaigti mitai, išsipildę pasakojimai, kurių jau niekaip nepakeisi. Kultūrinio vardo visuomeninė reikšmė tarytum uždaro kelius jo moksliniam, objektyviam tyrinėjimui, ji tam vardui suteikia monolitiškumo, nes tik tokie vardai mobilizuoja tautą ir yra naudingi dvasinei visuomenės gerovei. Kitaip pasakius, jubiliejinių reikšmių danguje tautai nusipelnęs gyvas asmuo tarsi miršta tam, kad prisikeltų dvasioje ir taptų nemirtingu tautos simboliu. Kaip pasakytų Jonas Biliūnas, jų „vardus įrašė istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilios mokės kaip poterių ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi...“
Jubiliejinės kalbos yra tarytum kosmetinė pudra, kuri ilgainiui taip padengia garbinamą asmenį, kad jau niekas jo nebesuvokia kaip žmogaus. Pasiklausius tokių kalbų atrodo, kad mūsų kultūrą kūrė neklystantys dievai, nūnai iš aukštybių laiminantys savo garbintojus. Prisipažinsiu, po dažno jubiliejinio renginio, pasibaigus kolektyvinės euforijos poveikiui, jaučiuosi tarsi išprievartautas. Bet, anot amerikiečių, tai tik mano personal opinion, tik mano problema. Daugeliui, kaip matau, švenčių pašalinio poveikio efektas – nė motais.
Visgi tie jubiliejai, tas tautos nekropolis, yra ir didžiai naudingas dalykas: kultūrinės figūros laiko ratui suteikia ritmo, dėsningumo įspūdį, išdėsto jame šventinius taškus, užpildo mūsų gyvenimo tėkmę svarbiomis reikšmėmis, sužmogina kosminį laiką. Juk šiaip laiko atskaitos pagrindas – begalinis ir monotoniškas planetų judėjimas. Įsivaizduokime metų kalendorių be jokių jubiliejinių datų. Nebūtų ko prisiminti, į ką atsigręžti, įsikibti. Garmėtume laiko sraute į prapultį. Dar liktų žmonėms visokios religinės, kalendorinės šventės, bet jų mechaniškas pasikartojimas taip pat imtų slėgti. Be žmogiškų kultūros ženklų laiko ratas būtų absoliučiai fatališkas ir keltų siaubą. O sužmoginta laiko karuselė yra graži, miela. Joje atrodome kaip didelė puiki šeima su garbingų prosenelių galerija. Jei neturi savo prosenelių, gali garbinti bendrus, tautinius, kurie priklauso visiems.
Gruodžio mėnesį laiko karuselėje skirta pasirodyti Vinco Kudirkos figūrai. Lietuviškasis Gogolis, sarkastiškasis ironikas, aistringas satyrikas. Patetiškas poetas, liepsningas publicistas. Ir, žinoma, Lietuvos himno, „Tautiškos giesmės“ kūrėjas. Kai tik noriu priminti sau V. Kudirkos reikšmę, mėginu įsivaizduoti, ar dar kas nors galėjo sukurti tokį puikų, visiems laikams tinkantį himną. Ir šiurpstu nuo minties, jei V. Kudirkos nebūtų buvę ir mūsų himną būtų kūręs kas nors iš šiuolaikinių autorių. Man visi dabar sukurti tautiniai simboliai atrodo šleivi kreivi, modernistiškai deformuoti, perkreipti individualistinės kančios, stokojantys monumentalumo. Kaip tas sustabarėjęs raitelis šalia arklio: atrodo nuo senatvės ar kokios kitos negalios tuoj nosimi grius žemėn – negaliu matyti šito liūdno vaizdo. Juk mūsų kūrėjams modernistams svarbiausia saviraiška, individuali ekspresija. Manau, V. Kudirkai saviraiškos poreikis buvo visiškai nežinomas, nesuprantamas, todėl jis taip dailiai ir gražiai padarė kažką tokio, kas tinka mums visiems.
O labiausiai gerbiu jį už tą sarkazmą ir ironiją, kuri, beje, šiam autoriui kaip tik labiausiai ir trukdo tapti monumentaliu tautos simboliu, sustabarėti visiems laikams. Juk tokio tipo simbolis turi būti adekvatus valdžios struktūroms, išreikšti jos galybę. Bet ironija ir valdžia niekuomet nesiderina. Tokia jau ir yra ironijos prigimtis: griauti bet kokią autoritarinę struktūrą. Visiems Lietuvą valdžiusiems režimams netiko nei Igno Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, nei Balio Sruogos „Dievų miškas“, nei vėlesni ironiškieji mūsų autoriai. Ir jei ne V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, galbūt jo taip pat niekas šiandien neprisimintų. XIX amžiaus kultūriniam vakuumui užpildyti pakaktų monumentalių Antano Baranausko (nutylint jo Seinų vyskupavimo periodą), Maironio...
Prisimenu, mokykloje man V. Kudirka nereiškė nieko, nes sovietine mokykla apskritai nepasitikėjau ir neigiau viską, kas joje būdavo brukama. Pražiopsodavau net ir užmaskuotas tautines vertybes. Kūrėjas pasidarė svarbus tik studijuojant Vilniaus universitete, kuris gerokai pakoregavo mano iškreiptas vertybines orientacijas. O kaip asmenybė jis pasidarė ypač įdomus po Vytauto Kavolio paskaitų bei raštų (profesorius sugebėdavo atgaivinti ir sužmoginti kultūros „nudėvėtus“ vardus). Manydavau, V. Kudirka buvo šaunus vyrukas. Su visomis žmogiškomis problemomis ir kartu turėjęs didelės drąsos jas pamatyti ir gyventi taip, kaip liepia sąžinė. Sėdi sau prie tos lempos gūdžią lietuvišką naktį, rašo himno žodžius, kurie šviečia tautai tamsoje. Ir turėk tu man tiek drąsos! Ar šiandien kas nors taip galėtų? Kiek užsigvieštų už tokį „projektą“?
Bet dabar V. Kudirka vėl darosi neaiškus, nebežinau, kaip apie jį galvoti. Mat jis iš to žmogiško pavidalo, kokį jam sugrąžino V. Kavolis, vėl virsta į šventinį simbolį. Iškyla visokių minčių apie simbolio ir tikrovės neatitikimą. Savo gyvenimu V. Kudirka suaktyvino Lietuvos visuomenę, ir tas jo dvasios aktyvumas kartojasi metai iš metų. Pretekstas konferencijoms, koncertams, jubiliejiniams leidiniams. V. Kudirką minėti tiesiog būtina, o ypač „Tėvynės varpų“ rubrikoje.
Tačiau problema yra tokia: šitą tekstą turėjau parašyti ne aš, nes proginių kalbų niekada nerašau, neprisiverčiu – man tiesiog trūksta pamaldumo, ypač užsakomo. Chronologinių reikšmių prievartai nemoku paklusti. Atrodo, kokia bėda? Jubiliejinių rašytojų iš pašaukimo juk yra daug. Ne vienam rašto darbuotojui kokia nors iškili data yra svarbiausias kūrybinis pretekstas ar net vienintelė motyvacija. Kitas, žiūrėk, nė žodelio neparašys, jei nematys kokios nors visuomeninės reikšmės ar naudos.
Man kūrybinis įkvėpimas su chronologija nesutampa. Bet juk turime daug iškilių rašto žmonių, kuriems tas pats V. Kudirka sukūrė kalbą ir nutiesė kelius: į šlovę, į saviraišką, į kūrybą. Juk tie žmonės puikiai moka rašyti jubiliejines kalbas ir prakalbas. Apie jų pirmtakus rašė ir V. Kudirka. Ir štai paradoksas, net savotiška mūsų tautinės kultūros mįslė: kiek tik kalbinau rimtų rašto žmonių, nė vienas apie V. Kudirką nieko pasakyti negali. Visi jį gerai žino, bet kaip nors atsiliepti į šią jubiliejinę datą negali. Sako, nežinau ką pasakyti, nesugalvoju nieko naujo. Atseit apie šį kūrėją ir taip viskas žinoma. Keistas susvetimėjimo efektas... (Beje, vėliau pamačiau, kad jie visi kaip vienas susitelkė į jubiliejinį renginį, mat giedoti unisonu yra lengviau.)
Kai kas iš kalbintųjų prisiminė, kad yra toks paminklas, iškilęs generolo Ivano Danilovičiaus Černiachovskio įamžinimo vietoje, taip pat nusistebėjo, kad tai paminklas himnui, o ne pačiam V. Kudirkai. Nuėjau pasitikrinti ir aš: tikrai, stovi paminklas himnui. Keistai sugalvota. Tarytum atsiribojant nuo aštrių šio satyriko tekstų, kurie ne vieną kartą buvo nukreipti prieš to meto kitataučius. Šiandien jie yra labai politiškai nekorektiški. Ir niekam šiandien nė motais, kad jie kilo iš desperacijos, kad tokie yra etninės kultūros savigynos mechanizmai ekstremaliomis istorinėmis situacijomis. Esama tokių temų, kurių bijome kaip velnias kryžiaus. Ir kuo labiau slenkame į mitologinę Europą, tuo labiau bijome.
V. Kudirka atrodo lyg idėjiškai suvartotas, nusiurbtas, išnaudotas ne tik patriotų. Iš jo liko tik išnara, vaizdinys, kultūrinis kiautas, kuris būtinas mūsų gyvenimo idėjinei tuštumai pridengti. Taip pat juo ima dangstytis ir agresyvus komercinis pasaulis. Inteligentiškas ir įkvėptas V. Kudirkos veidas atsidūrė ant penkių šimtų litų nominalo. Gaivalai dažnai slapstosi po kultūrinėmis kaukėmis. Na, tai labai gražu ir įspūdinga, V. Kudirka – jėga! Anksčiau buvo keista, kad didžiausiu mūsų idealisto ir sapnuotojo veidu pasipuošė du šimtai litų. O jau kai ant tūkstančio (indoeuropietiškai – nutukusio) nominalo dar atsiras ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – tai jau bus tikrai mistinis kultūros įvykis, meno ir dvasingumo triumfas.
Bet man daug gražiau ir natūraliau, kai pinigo esmė buvo išreikšta adekvatesniais natūralistiniais simboliais – visokiais žvėriukais ir žvėrimis. Tada bent žinojau, ką pinigų pasaulis reiškia, ir gerbiau jo laukinę jėgą.
Galvodamas apie V. Kudirką pirmiausia prisimenu, kad esu jį „turėjęs“ tik du kartus – savo piniginėje kaip labai įspūdingą banknotą. Ir abu kartus suspaudė širdį, kai tuos banknotus buvau priverstas susmulkinti, iškeisti. Taip jau yra šiame gyvenime: visi dideli dalykai neišvengiamai suvartojami, sutrupinami, kol išnyksta be pėdsako. „Kudirką“ kaip simbolį surijo gyvenimo realybė. Jei dar labiau įtempiu atmintį, prisimenu, su kokia euforija Atgimimo metais pirkau pasirodžiusius V. Kudirkos raštus – ir pirmą, ir antrą, dvitomį, leidimus. Kur dabar jie? Kažkur dingo, išnyko kaip ir tie gražūs nominalai. Simboliai, kaip ir idėjos, nematerializuojami ir netampa privačia nuosavybe. Jų nepasisavinsi ir neprisiriši prie savęs. Jie egzistuoja idealioje erdvėje kaip mus drąsinanti ir skatinanti šviesa.
V. Kudirkos ypatybė ir jo asmeninė problema – sveikas šeimininkiškumo jausmas. Jis į visuomenę žiūrėjo giliai susirūpinęs, kaip žiūri žmogus į savo gimtuosius namus. Ir todėl taip skausmingai reagavo į visokias negeroves. Šiandien visose valdymo sferose kaip tik ir pasigendu tokio blaivaus šeimininkiško požiūrio, atsakomybės. Nematau šiose sferose nė vieno, kuris sugebėtų viską aprėpti vieningos tvarkos žvilgsniu. Nei koncepcijos, nei darbo, nei atsakomybės, tik desperatiškas trūkčiojimas viešų interesų sferose. Šiandien mūsų pasauliui gyvas V. Kudirka nereikalingas. Šiandien V. Kudirkos vardas, jo portretas ir idealizmas yra tik realios valdžios skydas. Kas bendra tarp to įspūdingo nominalo ir realaus žmogaus, tarp pinigo ir idealizmo, tarp realybės ir simbolio?
Mat lietuviai – visur ir visada kaimiečiai. O kaimiečiui valdžia ir politika – svetimas dalykas. Valdžioje tokie žmonės – mėgėjai, namudininkai, privatūs entuziastai. Mėgėjai visuose visuomeninio praktinio gyvenimo sferose. Ūkiški savo kieme ir žiopliai pasaulyje. Nes tas ūkiškas savo kiemo interesas neleidžia gyventi dėl visuomenės, neleidžia matyti perspektyvos. Beje, lietuviai yra tikri lyrikai, jiems taip pat labai gera bažnyčioje, lygiai kaip ir krepšinio renginiuose. Mat ten viską valdo ne jie, ten jie patys yra valdomi ir užvaldomi. Ir tada jiems būna beprotiškai smagu.
Štai kas mums dabar yra V. Kudirka – kultūrinė lietuviškumo kaukė. Bet lyg ne visas kaip asmenybė, o tik kažkuriuo savo aspektu. Kas man atrodo neįprasta jo portrete – tai jaunatviškumas. V. Kudirka yra ne tik ironiškas, bet ir pernelyg jaunatviškas, kad būtų įtikinamai autoritetingas. Juk tautos patriarchai turi būti solidūs, barzdoti, rūstūs. Antai kaip Jonas Basanavičius: tiesiog šiurpas ima pažvelgus į jo portretą. Arba Jonas Jablonskis, taip pat ganėtinai impozantiška ir rūsti figūra. Štai tokie žmonės yra solidūs, autoritetingi. Į juos išvaizda orientuojasi ir mūsų laikų valdžios žmonės. O V. Kudirka kažkoks smulkus, liesas. Tiesiog jaunas, kiek įžūlus vaikinas. Turėjęs visokių asmenybės reikšmės problemų ir taip pat drąsos jas pripažinti bei spręsti. Tai gyvas žmogus, jis man niekaip netampa stabu.
Kažkada sėdėjau prie to paminklo V. Kudirkos himnui ir ramiai sau valgiau ledus. Paminklas tikrai puikus: ir monumentalus, santūriai stilingas. Grakšti, aukštyn šaunanti stela. Man jis tikrai patinka – išimtis iš tos kvailokos ir pretenzingos modernizmo epochos. O gal jau nauja kūrybinė vaizduotė randasi? Derinanti individualią saviraišką su universalijomis?
Ant nupoliruoto postamento smagiai slidinėjo maži vaikai, tuo sveiku judėjimu lyg sušildydami blizgantį granitą. Tačiau šalia manęs sėdėjusiai moteriškei tas vaizdas aiškiai nepatiko.
– Kokia netvarka, kaip jie drįsta! – kalbėjo ji vis garsiau ir garsiau, gatava tuos vaikus akimis suėsti.
– Paminklai tam ir yra statomi, kad ant jų vaikai žaistų, – pasakiau moteriškei. – Laisvi žmonės auga...
Ar ne tokia buvo V. Kudirkos idėja, pamąsčiau pats sau.
– Banditai iš jų išaugs! – tūžo moteriškė. – Nieko negerbia! Jau dabar jiems niekas nerūpi!
– Aha, jūs, matyt, geriau jautėtės, kai čia stovėjo generolas Černiachovskis? – mandagiai klausinėjau, nes buvo įdomu sužinoti visokių nuomonių. – Tada tikrai žmonės paminklus smarkiai gerbdavo. Bijodavo net prisiartinti.
Ji man nieko neatsakė. Nemanau, kad ji būtų skaičiusi V. Kudirką, taip pat išaugusį ant „maskolių tilto“. Bet jo vardą, manau, tikrai žinojo, taip pat ir Lietuvos himną, ir galbūt visas kitas tautos šventenybes. Bet kas iš to...
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)